Ši sesija buvo trumpa, tad, manau ir aprašymas bus trumpas.
Hypererdve, į nežinią, skriejo pamuštas laivas, gabenantis džedajus. Laiką keleiviai stumė dirbdami ir mokydamiesi, mokydamiesi ir dirbdami. Korvinas užsiėmė paslaptinguoju kardu, kuriam šį kartą turėjo tinkamą generatorių. Naujokui, tai sudėtingas darbas, tačiau patyrusiam riteriui, kurio nespaudė laikas, tai buvo pakankamai atpalaiduojanti veikla. Tad mintys nejučiomis ėmė grimzti į praeitį...
Jau penkis metus tęsėsi Lelen paieškos. Pabėgusios Kokos padavanės. Rodėsi jog pastaroji prasmego skradžiai į hipererdvę. Šimtai patikrintų planetų ir nė menkiausio pėdsako. O dar klonų karai, atitraukę, pastoviai reialaujantys džedajų dėmesio. Tad paieškos atrodė vis labiau ir labiau beprasmės.
Korvinas, akademijos žvaigždėlapių salėje žvelgė į holografinį galaktikos atvaizdą, kuriame buvo pažymėta teritoriją, kurią būtų galėjusi pasiekti Lelen savo laivu. Gausybė žvaigždžių jau buvo pažymėtos kaip patikrintos. Į vieną iš nedaugelio likusiųjų kaip tik išvyko Koka.
Korvinus besvarstant likusias galimybes, į patalpą įžengė du asmenys. Viena ju buvo puikiai pažįstama - Meistrė Sera Lar, šios akademijos rezidentė, bei buvusi Kokos mokytoja. Antrosios Korvinas nepažinojo - žmogus, juodaodė, sidabrinėmis akimis ir auksiniais plaukais, supintais į sudėtingus raštus. Meistrė tuoj pat pristatė nepažįstamąją. Jos vardas buvo Ariq Saar - riteris, ir keliautojas, ką tik gavęs paskyrimą iš Koruskanto į šią nuošalią akademiją. Kol ją pristatinėjo, riterė su dideliu susidomėjimu žvelgė į žemėlapį. Ir pasiklaususi ko jie jame ieško, paaiškino, jog paieškų zonoje, uždengtoje milžinišku ūku, kur nebuvo matyti jokių žvaigždžių, senuose žemėlapiuose galima būtų rasti ir kitokių detalių, nes ūkas dar nebuvo uždengęs tų teritorijų.
Archyvaras Ro netrukus parūpino be galo seną žvaigždėlapį ir iš tiesų, toje vietoje, kur dabar plytėjo ūkas, galima buvo pamatyti nedidelę žvaigždutę, nieko neišsiskiriančiu pavadinimu - PHV - 616.
Apskaičiuoti maršrutą per ūką, pagal beviltiškai seną žvaigždėlapį, senučiui akademijos droidui 8T-P0 užėme beveik dvi savaites. Tačiau galų gale kompanija buvo pasiruošusi į kelionę, kuri pasak paskaičiavimų turėtų trukti visą mėnesį, mat droidas buvo užprogramuotas ne tik sudaryti maršrutus, bet ir parinkti juos taip, kad tai būtų maksimaliai saugu.
30 dienų praslinko medituojant, treniruojantis ir diskutuojant. Paskutinėmis sekundėmis, prieš laivui išįnyrant, visi laukė kas atsivers prieš jų akis, vienaip ar kitaip, tai buvo sistema, nepažymėta oficialiuose akademijos žemėlapiose. Tačiau vaizdas kiek nuvylė. Hyperkosmoso raibuliavimą pakeitė tamsiai violetinė migla, laivas sudrebėjo, nes dulkių prisiriję varikliai ėmė springti. Radarai matė ne ką daugiau nei akys, viską dengė dulkių debesis. Tačiau radio ryšys užtiko kažkokius signalus, trukinėjančius ir neaiškius, tačiau pagal juos buvo galima nustatyti signalų šaltinio kryptį.
Neilgai trukus, balsai pasidarė pakankamai gerai suprantami, ir kompanija suvokė, jog pati yra stebima. Ir jų kryptimi jau skrieja keli laivai, su įsakymu pašalinti juos... Iš to buvo akivaizdu, jog tie, kas buvo įsikūrę šioje sistemoje, visai nenorėjo būti rasti. Bandymas susitarti efekto nedavė. Trys laivai išniro iš ūko ir atidengė ugnį. Bet netrukus visi liko be savo ginklų, kai Ariq pademanstravo savo galimybes įsitaisiusi laivo bokštelyje. Dabar tereikėjo vytis sprunkančius užpuolikus ir netrukus priešais, violetinėje migloje, pasirodė milžiniškas šešėlis. Tai buvo sena ir apgadinta kosminė stotis. Su kuria susisiekus, ir pagrasinus, jog vietoj vieno laivo, čia gali netrukus pasirodyti visas respublikos patrulių laivynas, buvo gautas nurodymas leistis nurodytame angare.
Išsilaipinus, laukė toks vaizdelis, kokio ir buvo tikimasi. Priešais laivą lanku išsirikiavo ginkluotų kareivių būrys, šone buvo matyti laivas su ant borto nupiešta kaukuole... Nieko netikėto ir nieko neįprasto. Keli džedajų triukai ir vyriausiasis kareivis jau vedė svitą pas savo vadą.
Šis pasirodė beesas khil rasės atstovas, mandagus, elegantiškas ir pakankamai protingas, kad supratęs su kuo turi reikalą, tuoj pats pasiūlytų visokeriopą pagalbą. Pasimėgave kapitono svetingumu ir išsiaiškine, jog sistemoje yra planeta (kurioje kapitonas dievagojosi nebuvęs, nes ten pasak, istorijų vaidenasi) ir gavę jos koordinates, padėjojo už priėmimą ir paliko stotį.
Planeta buvo ten, kur ir buvo nurodyta. Planeta svečius pasitiko šiurpinančiu jausmu, jausmu, kuris perspėjo, jog čia stipri tamsioji galios pusė. Planeta buvo padengta negyvais, suakmenėjusiais miškais. Tai šen tai ten buvo matyti geizeriai. Ūko dulkės kristalizavosi planetos viršutiniuose sluoksniuose ir tarsi violetinis sniegas pamažu leidosi žemyn.
Galų gale Sera, pro iliuminatoriaus stiklą, pastebėjo keistą dalinį - beveik taisiklingos formos kalvą, apaugusę mirusiu mišku. Netoliese ir buvo nuspręsta leistis, tiesa, nusileisti visai šalia nebuvo galimybės, trukdė medžių kamienai, tad teko leistis miško pakraštyje ir paskui nemažą kelio gabalą kulniuoti pėsčiomis. Pasiekus objektą, teko kiek nusivilti. Be medžių šaknų, čia nieko nebuvo matyti, ir nuo žemės, jis priminė pačią paprasčiausią kalvą.
Tačiau po gero pusvalandžio einant jo papėde, pasimatė didelė išvartytų medžių proskyna. O jos smaigalyje gulėjo Aetherspace Naikintuvas... toks pat, kokiu paspruko Lelen. Korvinas dar patikrino identifikacinius kodus ir įsitikino, jog tai tikrai tas pats laivas. Tačiau laivo keleivės matyti nebuvo. Apieškojus vietą, ir nieko daugiau neberadus, visi patraukė toliau. Ir galiausiai, pasiekė priešingą kalvos pusę, kuri pasirodė beesanti milžiniško laivo galas, iš kurio kyšojo variklių tūtos. Vienoje iš jų, džedajai aptiko pėdsakus.
Laivo vidus buvo gigantiškas ir be galo senas. Keista, ir seniai sudūlėjusi technika, medžių šaknys, klaidūs koridoriau ir stipri bloga nuojauta. Po ilgų klaidžiojimų kompanija galiausiai aptiko tai, ko turbūt ir ieškojo. Salę, vienoje jos pusėse jie rado kambarį, kuriame buvo primėtyta daugybė nebaigtų gaminti kardų. Geriau įsižiūrėjus, savo nuostabai, jie pamatė, jog ant improvizuoto priekalo gulinčiame ruošinyje matyti krumplų įspaudai, tarsi gelešis būtų kalta kumščiais. Kampe, tarp sumestų nepavykusių bandymų jie aptiko ir kardą, kurio rankena buvo pagaminta iš šviesos kardo korpuso...
Kitoje patalpoje grupė aptiko patalpą, kurioje turbūt buvo gyvenama. Maisto likučiai, skudurai, ant kurių turbūt miegota, ir visos sienos išpaišytos šimtais akių, labai panašių į tas, kurias ant savo kaukės paišė Koka. Išvydusį tokį reginį, kokos mokytoja net aiktelėjo.
Trečiojoje, patalpoje, kurią pavyko pasiekti tik prasikirtus akivaizdžiai dirbtinai suformuotą spygliuotų vyjoklių sieną, visų laukė didžiausias netikėtumas. Mirgančios šviesos, vis dar veikiančios, nepaisant nesuvokiamo laivo senumo, apšvietė apskritą patalpą, kurios centre stovėjo milžiniškas monolitinis sostas, su humanoido formos iškaltu siluetų, kuriame galėjo patogiai įsitaisyti žmogus. Apskritos patalpos sienos buvo panašios į lentynas, su tūkstančiais vienodų skyrelių, kiekviename kurių tilpo po vieną nežinomos med-žiagos plokštę, Dauguma kurių buvo ištrauktos ir sudėliotos į krūvas, vietomis net laiptelius, kuriais galima buvo pasiekti lubas.
Viskas, grindys, sienos ir lubos buvo išpaišytos keistais juodais simboliais, kurių nei kilmės nei reikšmės niekas nežinojo. Bet buvo akivaizdu, jog šita vieta yra pats centras to jausmo, kuris sklido po visą planetą, jausmo, kad tamsioji galios pusė čia stipri. Apžiūrėjus "sostą" kompanija aptiko plyšį, kaip tik tokio dudžio, kaip ir plokštelės iš lentynų. Taip pat matėsi, jog atsisėdus į jį, asmeniui ant galvos nusileisdavo masyvus šalmas. Tačiau eksperimentuoti niekas nebandė. Korvinas kardu perkirto "sostą", kas pasirodė sudėtingiau nei galima buvo tikėtis. Sera ėmęsi plokščių. Ir greitai buvo pasirūpinta, jog daugiau niekas nebepasinaudotų šioje vietoje paslėptomis paslaptimis. Kai galų gale krėslo atlošas passidavė kardui, ir su dideliu trenksmu nuvirto ant žemės, ir nuo smūgio nuskilęs šalmas nusirideno Serai po kojomis, Sera dar spėjo pamatyti jog jo viduje akivaizdžiai trūksta nedidelės detalės. Nedidelis apskritas objektas buvo visai neseniai išrautas iš šalmo, toje vietoje, kur jį užsimovus turėtų būti žmogaus kakta.
Apžiūrėjus patalpą, buvo akivaizdu, jog ji dažnai lankoma, tačiau paties lankytojo nebuvo niekur matyti. Tad kompanija ėmėsi tolesnių paieškų relikto viduje. Tačiau rezultatų tos paieškos nedavė. Kol galiausiai džedajai neaptiko salės, laivo priešaktyje, ko gero polotavimo salę. Čia lubos buvo visiškai išdraskytos medžių šaknų, pro tarpus liejosi šviesa. Tačiau visų dėmesį patraukė ne tai, o virš galvų praskrendančio kosminio laivo garsas...
- Mes juk užrakinome savo laivą, - dar pajuokavo Korvinas.
Bet iš tiesu, laivo, ten kur jį paliko, nebebuvo... Nebuvo ir kaip palikti šią planetą. Tačiau dar kiek paklaidžiojus, vienoje iš relikto salių pavyko aptikti iš aerospace naikintuvo išluptą radio stotį. Kuria buvo klausomasi piratų stoties pokalbių. Ir nors šie neturėjo jokio entuziazmo gelbėti džedajus, tačiau supratę, jog jų anksčiau ar vėliau atskris ieškoti, galiausiai nenopromis nusileido.
Tad tokia trumputė istoriją apie ne visai sėkmingas Lelen paieškas.
Hypererdve, į nežinią, skriejo pamuštas laivas, gabenantis džedajus. Laiką keleiviai stumė dirbdami ir mokydamiesi, mokydamiesi ir dirbdami. Korvinas užsiėmė paslaptinguoju kardu, kuriam šį kartą turėjo tinkamą generatorių. Naujokui, tai sudėtingas darbas, tačiau patyrusiam riteriui, kurio nespaudė laikas, tai buvo pakankamai atpalaiduojanti veikla. Tad mintys nejučiomis ėmė grimzti į praeitį...
Jau penkis metus tęsėsi Lelen paieškos. Pabėgusios Kokos padavanės. Rodėsi jog pastaroji prasmego skradžiai į hipererdvę. Šimtai patikrintų planetų ir nė menkiausio pėdsako. O dar klonų karai, atitraukę, pastoviai reialaujantys džedajų dėmesio. Tad paieškos atrodė vis labiau ir labiau beprasmės.
Korvinas, akademijos žvaigždėlapių salėje žvelgė į holografinį galaktikos atvaizdą, kuriame buvo pažymėta teritoriją, kurią būtų galėjusi pasiekti Lelen savo laivu. Gausybė žvaigždžių jau buvo pažymėtos kaip patikrintos. Į vieną iš nedaugelio likusiųjų kaip tik išvyko Koka.
Korvinus besvarstant likusias galimybes, į patalpą įžengė du asmenys. Viena ju buvo puikiai pažįstama - Meistrė Sera Lar, šios akademijos rezidentė, bei buvusi Kokos mokytoja. Antrosios Korvinas nepažinojo - žmogus, juodaodė, sidabrinėmis akimis ir auksiniais plaukais, supintais į sudėtingus raštus. Meistrė tuoj pat pristatė nepažįstamąją. Jos vardas buvo Ariq Saar - riteris, ir keliautojas, ką tik gavęs paskyrimą iš Koruskanto į šią nuošalią akademiją. Kol ją pristatinėjo, riterė su dideliu susidomėjimu žvelgė į žemėlapį. Ir pasiklaususi ko jie jame ieško, paaiškino, jog paieškų zonoje, uždengtoje milžinišku ūku, kur nebuvo matyti jokių žvaigždžių, senuose žemėlapiuose galima būtų rasti ir kitokių detalių, nes ūkas dar nebuvo uždengęs tų teritorijų.
Archyvaras Ro netrukus parūpino be galo seną žvaigždėlapį ir iš tiesų, toje vietoje, kur dabar plytėjo ūkas, galima buvo pamatyti nedidelę žvaigždutę, nieko neišsiskiriančiu pavadinimu - PHV - 616.
Apskaičiuoti maršrutą per ūką, pagal beviltiškai seną žvaigždėlapį, senučiui akademijos droidui 8T-P0 užėme beveik dvi savaites. Tačiau galų gale kompanija buvo pasiruošusi į kelionę, kuri pasak paskaičiavimų turėtų trukti visą mėnesį, mat droidas buvo užprogramuotas ne tik sudaryti maršrutus, bet ir parinkti juos taip, kad tai būtų maksimaliai saugu.
30 dienų praslinko medituojant, treniruojantis ir diskutuojant. Paskutinėmis sekundėmis, prieš laivui išįnyrant, visi laukė kas atsivers prieš jų akis, vienaip ar kitaip, tai buvo sistema, nepažymėta oficialiuose akademijos žemėlapiose. Tačiau vaizdas kiek nuvylė. Hyperkosmoso raibuliavimą pakeitė tamsiai violetinė migla, laivas sudrebėjo, nes dulkių prisiriję varikliai ėmė springti. Radarai matė ne ką daugiau nei akys, viską dengė dulkių debesis. Tačiau radio ryšys užtiko kažkokius signalus, trukinėjančius ir neaiškius, tačiau pagal juos buvo galima nustatyti signalų šaltinio kryptį.
Neilgai trukus, balsai pasidarė pakankamai gerai suprantami, ir kompanija suvokė, jog pati yra stebima. Ir jų kryptimi jau skrieja keli laivai, su įsakymu pašalinti juos... Iš to buvo akivaizdu, jog tie, kas buvo įsikūrę šioje sistemoje, visai nenorėjo būti rasti. Bandymas susitarti efekto nedavė. Trys laivai išniro iš ūko ir atidengė ugnį. Bet netrukus visi liko be savo ginklų, kai Ariq pademanstravo savo galimybes įsitaisiusi laivo bokštelyje. Dabar tereikėjo vytis sprunkančius užpuolikus ir netrukus priešais, violetinėje migloje, pasirodė milžiniškas šešėlis. Tai buvo sena ir apgadinta kosminė stotis. Su kuria susisiekus, ir pagrasinus, jog vietoj vieno laivo, čia gali netrukus pasirodyti visas respublikos patrulių laivynas, buvo gautas nurodymas leistis nurodytame angare.
Išsilaipinus, laukė toks vaizdelis, kokio ir buvo tikimasi. Priešais laivą lanku išsirikiavo ginkluotų kareivių būrys, šone buvo matyti laivas su ant borto nupiešta kaukuole... Nieko netikėto ir nieko neįprasto. Keli džedajų triukai ir vyriausiasis kareivis jau vedė svitą pas savo vadą.
Šis pasirodė beesas khil rasės atstovas, mandagus, elegantiškas ir pakankamai protingas, kad supratęs su kuo turi reikalą, tuoj pats pasiūlytų visokeriopą pagalbą. Pasimėgave kapitono svetingumu ir išsiaiškine, jog sistemoje yra planeta (kurioje kapitonas dievagojosi nebuvęs, nes ten pasak, istorijų vaidenasi) ir gavę jos koordinates, padėjojo už priėmimą ir paliko stotį.
Planeta buvo ten, kur ir buvo nurodyta. Planeta svečius pasitiko šiurpinančiu jausmu, jausmu, kuris perspėjo, jog čia stipri tamsioji galios pusė. Planeta buvo padengta negyvais, suakmenėjusiais miškais. Tai šen tai ten buvo matyti geizeriai. Ūko dulkės kristalizavosi planetos viršutiniuose sluoksniuose ir tarsi violetinis sniegas pamažu leidosi žemyn.
Galų gale Sera, pro iliuminatoriaus stiklą, pastebėjo keistą dalinį - beveik taisiklingos formos kalvą, apaugusę mirusiu mišku. Netoliese ir buvo nuspręsta leistis, tiesa, nusileisti visai šalia nebuvo galimybės, trukdė medžių kamienai, tad teko leistis miško pakraštyje ir paskui nemažą kelio gabalą kulniuoti pėsčiomis. Pasiekus objektą, teko kiek nusivilti. Be medžių šaknų, čia nieko nebuvo matyti, ir nuo žemės, jis priminė pačią paprasčiausią kalvą.
Tačiau po gero pusvalandžio einant jo papėde, pasimatė didelė išvartytų medžių proskyna. O jos smaigalyje gulėjo Aetherspace Naikintuvas... toks pat, kokiu paspruko Lelen. Korvinas dar patikrino identifikacinius kodus ir įsitikino, jog tai tikrai tas pats laivas. Tačiau laivo keleivės matyti nebuvo. Apieškojus vietą, ir nieko daugiau neberadus, visi patraukė toliau. Ir galiausiai, pasiekė priešingą kalvos pusę, kuri pasirodė beesanti milžiniško laivo galas, iš kurio kyšojo variklių tūtos. Vienoje iš jų, džedajai aptiko pėdsakus.
Laivo vidus buvo gigantiškas ir be galo senas. Keista, ir seniai sudūlėjusi technika, medžių šaknys, klaidūs koridoriau ir stipri bloga nuojauta. Po ilgų klaidžiojimų kompanija galiausiai aptiko tai, ko turbūt ir ieškojo. Salę, vienoje jos pusėse jie rado kambarį, kuriame buvo primėtyta daugybė nebaigtų gaminti kardų. Geriau įsižiūrėjus, savo nuostabai, jie pamatė, jog ant improvizuoto priekalo gulinčiame ruošinyje matyti krumplų įspaudai, tarsi gelešis būtų kalta kumščiais. Kampe, tarp sumestų nepavykusių bandymų jie aptiko ir kardą, kurio rankena buvo pagaminta iš šviesos kardo korpuso...
Kitoje patalpoje grupė aptiko patalpą, kurioje turbūt buvo gyvenama. Maisto likučiai, skudurai, ant kurių turbūt miegota, ir visos sienos išpaišytos šimtais akių, labai panašių į tas, kurias ant savo kaukės paišė Koka. Išvydusį tokį reginį, kokos mokytoja net aiktelėjo.
Trečiojoje, patalpoje, kurią pavyko pasiekti tik prasikirtus akivaizdžiai dirbtinai suformuotą spygliuotų vyjoklių sieną, visų laukė didžiausias netikėtumas. Mirgančios šviesos, vis dar veikiančios, nepaisant nesuvokiamo laivo senumo, apšvietė apskritą patalpą, kurios centre stovėjo milžiniškas monolitinis sostas, su humanoido formos iškaltu siluetų, kuriame galėjo patogiai įsitaisyti žmogus. Apskritos patalpos sienos buvo panašios į lentynas, su tūkstančiais vienodų skyrelių, kiekviename kurių tilpo po vieną nežinomos med-žiagos plokštę, Dauguma kurių buvo ištrauktos ir sudėliotos į krūvas, vietomis net laiptelius, kuriais galima buvo pasiekti lubas.
Viskas, grindys, sienos ir lubos buvo išpaišytos keistais juodais simboliais, kurių nei kilmės nei reikšmės niekas nežinojo. Bet buvo akivaizdu, jog šita vieta yra pats centras to jausmo, kuris sklido po visą planetą, jausmo, kad tamsioji galios pusė čia stipri. Apžiūrėjus "sostą" kompanija aptiko plyšį, kaip tik tokio dudžio, kaip ir plokštelės iš lentynų. Taip pat matėsi, jog atsisėdus į jį, asmeniui ant galvos nusileisdavo masyvus šalmas. Tačiau eksperimentuoti niekas nebandė. Korvinas kardu perkirto "sostą", kas pasirodė sudėtingiau nei galima buvo tikėtis. Sera ėmęsi plokščių. Ir greitai buvo pasirūpinta, jog daugiau niekas nebepasinaudotų šioje vietoje paslėptomis paslaptimis. Kai galų gale krėslo atlošas passidavė kardui, ir su dideliu trenksmu nuvirto ant žemės, ir nuo smūgio nuskilęs šalmas nusirideno Serai po kojomis, Sera dar spėjo pamatyti jog jo viduje akivaizdžiai trūksta nedidelės detalės. Nedidelis apskritas objektas buvo visai neseniai išrautas iš šalmo, toje vietoje, kur jį užsimovus turėtų būti žmogaus kakta.
Apžiūrėjus patalpą, buvo akivaizdu, jog ji dažnai lankoma, tačiau paties lankytojo nebuvo niekur matyti. Tad kompanija ėmėsi tolesnių paieškų relikto viduje. Tačiau rezultatų tos paieškos nedavė. Kol galiausiai džedajai neaptiko salės, laivo priešaktyje, ko gero polotavimo salę. Čia lubos buvo visiškai išdraskytos medžių šaknų, pro tarpus liejosi šviesa. Tačiau visų dėmesį patraukė ne tai, o virš galvų praskrendančio kosminio laivo garsas...
- Mes juk užrakinome savo laivą, - dar pajuokavo Korvinas.
Bet iš tiesu, laivo, ten kur jį paliko, nebebuvo... Nebuvo ir kaip palikti šią planetą. Tačiau dar kiek paklaidžiojus, vienoje iš relikto salių pavyko aptikti iš aerospace naikintuvo išluptą radio stotį. Kuria buvo klausomasi piratų stoties pokalbių. Ir nors šie neturėjo jokio entuziazmo gelbėti džedajus, tačiau supratę, jog jų anksčiau ar vėliau atskris ieškoti, galiausiai nenopromis nusileido.
Tad tokia trumputė istoriją apie ne visai sėkmingas Lelen paieškas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą