Seniai senia, tolimoje tolimoje galaktikoje... O tiksliau hipererdvėje. Sužalotas laivas skriejo link savo nežinomo tikslo. Sveikoje laivo dalyje susispaudusi kompanija užsiiminėjo remonto darbais. Koka meditavo užsidaręs kambaryje.
Rutiną prasklaidė Korvinas, užkalbinęs savo mokinę. Jis padavė jai holokroną, ir paaiškino kaip jame surasti reikiamą istoriją. Pastaroji užduoties ėmėsi su dideliu entuziazmu. Skubiai įvykdžiusi visas instrukcijas, ji pasijuto bestovinti karinio laivo tiltelyje, dar akimirka, ir suvokimas, jog ji - Ashla, pirklio duktė, besimokanti galios subtilybių, užsimiršo tartuim sapnas pabudus.
Ji buvo Kaadi Ni, togruta ir visai dar vaikas, kuris iš savo tėvų pavogė šautuvą ir keliavo naktį į mišką pamedžioti, taip, kaip tą daro suaugusieji. Bet vietoj laimikio, kuriuo galėtų nustebinti namiškius, ji tiesiog pasiklydo. O tą supratusi, užsilipo ant medžio, kad rastų kelią namo. Tačiau aplinkui buvo tik miškas. Bet netrukus, mintis apie pasiklydimą, išblaškė krintančios žvaigždės. Dar niekada jaunoji togruta jų nebuvo mačiusi tiek daug. Žvaigždės vis artėjo ir didėjo, kol virto spindinčia kruša, kuri pasipylė ant miško su dideliu trenksmu. Kaadi privalėjo išsiaiškinti kas ten nutiko, todėl nuskuodė apžiūrėti įvykio vietos.
Tuo tarpu Koota, Kaadi dvinys brolis, pabudo iš miego, kažkas jo viduje sakė, jog sesei reikia pagalbos. Tad tyliai pasiėmęs mamos šautuvą (tėvo šautuvas jau buvo dingęs) jis išsėlino iš kaimo. Nereikėjo toli eiti, netrukus miške pasigirdo triukšmas, sunkūs, metalu barškantys žingsniai, keista, grubi kalba. Netrukus pasirodė ir triukšmo skleidėjai, šarvuoti žmonės, kai kurie jų jojo ant stambių metalinių padarų. Ant vieno iš tokių padarų vaikas spėjo pastebėti ir suruštą savo sesę. Ir tuomet jį už pakarpos pačiupo šarvuota ranka.
Surištą jį atgabeno į jų kaimą, kuriame jau buvo daugiau šarvuotų žmonių, kalbančių nežinoma kalba. Keli namai degė ir vienas iš degančių namų priklausė vaikų šeimai. Brolis ir sesuo buvo nukelti nuo geležinių žvėrių, niekas jiems nieko nedarė, tačiau eiti į savo namus jiems nebuvo leista, nepaisant vaikiškų protestų. Tačiau netrukus, kažkur pasigirdo šūviai, kurie ėmė garsėti ir gausėti, ir visų dėmesys nukrypo triukšmo kryptimi. Vaikai, pasinaudoję proga, nuskuodė į mišką. Kur susiginčijo, ką reiks daryti toliau. Tačiau jų ginčą nutrauko iš nežinia kur pasirodžiusi būtybė baltu kaip kreida veidu, ir gintariniais trumpais plaukais. Tai buvo Žmogus, mesitras džedajus, Mella, čia atvykusi kartu su respublikos pajėgomis, apsaugoti civilių nuo mendalorų atakos. Tačiau jos pajėgos kiek pavėlavo. Pirmasis kraujas jau buvo pralietas. Kas Mellai buvo tikrai liūdinantis faktas, tarp džedajų ji buvo žinoma kaip agituotoja už taikių sprendimų paiešką.
Netrukus mūšis pasibaigė, respublikos kareiviiai rykiavo suimtuosius. Tuo tarpu brolis su seserim pasileido link savo namų. Šie degė atvira liepsna ir buvo akivaizdu, jog viduje gyvų jau tikrai nėra. Tuomet vaikai nubėgo ten, kur matėsi togrutų sambūtis. Iš būrio jų pasitikti išbėgo tėvas. Džaiugsmą jo veidė pakeitė liūdesys, kai vaikai jo paklausė kur yra mama.
Mellos, prižiūrėjusios ligonius, dėmesį patraukė vaikiškas riksmas. Tai Kaadi, šaukė ant suimtujų mendalorų. Tuo pat metu beviltiškai spardydama jų šarvus. Tačiau staiga įvyko kažkas, kas privertė meistrę įsikišti. Nes mendaloras, su lengva pašaipa stebėjęs togrutos veiksmus, staiga susigriebė už gerklės ir ėmė dūsti.
- Jis nužudė mano mamą! - šaukė mažoji togruta, tačiau Mellai ėmus ją raminti, pamažu nutilo. Džedajės balsas užgožė visus kitus balsus, privertė klausytis...
- Kerštas ir pyktis nieko neišspręs, nurimk, - šnekėjo ji ir žodžiai skambėjo Kaadi galvoje.
Kai Mella paliko planetą, kartu su ja į Koruskantą iškeliavo ir brolis bei sesuo.
Praėjo daug metų. Dabar ji buvo džedajų riterė, respublikos laivyno admirolė, senojoje respublikoje vyko Sithų - Džedajų pilietinis karas. Darth Revanas, nugalėjęs mendalorus, namo grįžo ne kaip didvyri, o kaip sithų lordas milžiniško laivyno priešakyje, grąsindamas sunaikinti visą Respubliką.
Hypererdvės raibuliavimą už iliuminatorių pakeitė žvaigždės. Apdaužytas laivynas išniro iš hypererdvės. Penki laivai, trys iš jų sunkiai sumaitoti, ant kulnų lipantis priešas... Netoliese tyliai sukosi dujų gigantas apsuptas margaspalviais žiedais. Pasitarus su kitame laive sužeistaisiais besirūpinančia džedajų meistre Mella, juose ir buvo nuspręsta paslėpti laivyną. Palikus vienintelį laivą, į kurį bus sukrauti visi sužeistieji. Laivas turėjo šokti į hipererdvę ir skris link artimiausio Respublikos įtvirtinimo, kaip tik tuo momentu, kai sistemoje atsiras priešų laivai, tikintis, jog jie nuspręs, kad ten paspruko visas laivynas. Deja, trys laivai dabartinėje būsenoje tokio šuolio negalėjo atlikti.
Tačiau planui nebuvo lemta išsipildyti, mat patogiai įsitaisius žiede, tarp milžiniškų ledo luitų, staiga, tarsi iš niekur išniro grupelė senų tačiau ginkluotų laivų, ir prisistatę kaip Mendalorai, bei pareikalavę atiduoti liems vieną iš laivų, atidengė ugnį. Ir nors jų pastangos buvo visiškai beviltiškos, tačiau ataka padarė pasislėpusį laivyną puikiai matomu. Ir kaip tik į sistemą įnėręs Sithų laivynas tuoj pat pastebėjo savo taikinį. Užvirė kova. Netrukus vienas iš pažeistųjų laivų paskendo liepsnose, dar vienas atsilikinėjo nuo grupės, paskui jį driekėsi dūmų šleifas. Tik vienintelis laivas buvo pasirengęs šuoliui. Tačiau to neprireikė. Iš hypererdvės netikėtai išniro respublikos simbolika papuoštų laivų rykiuotė. Ir nieko nelaukdama atidengė ugnį. Šluodama priešo laivus, bei pakeliui pasitaikiusius savus naikintuvus.
Tačiau ne tik tai sujaudino Kaadi, be išsigelbėjimo džiaugsmo ji pajuto ir kažką artimo, kažką, ko nejuto labai ilgą laiką, tarsi dabar jai kas būtų sugražinęs jos pačios dalį. Ji pajuto savo brolį, ir šį jausmą netrukus patvirtino atsiradęs videoryšys. Tačiau džiugaus ir nuoširįdaus sveikiniomo nebuvo, brolis buvo šaltas ir visos jo mintys nukreiptos į karą.
Ataka buvo brutali, tačiau be galo efektinga. Netrukus byuvo likęs tik admirolo laivas. Kuris paskubomis nėrė į hypererdvę. O paskui jį pasileido ir visas respublikos laivynas, palikęs paskui save nukentėjusius laivus.
Po keliolikos valandų, laivynas grįžo su pergale ir suimtu priešų admirolu. Ir tik sužinojęs apie puolimą planetos žieduose, įsakė savo laivynui pradėti paieškas. Tuo tarpu Mella įkalbėjo Kaadi Ni pasikalbėti su savo broliu asmeniškai. Toks agresyvus brolio elgesys kėlė susirūpinimą tiek meistrei tiek ir pačiai admirolei. Kol jos šatlas artėjo prie brolio laivyo, šis aptiko tai, ko ieškojo - senovinę kosminę stotį, pasislėpusią žieduose. Supratę, klas jų laukia, stotyje buvę mendalorai paprašė leisti pasitraukti moterims ir vaikams prieš prasidedant mūšiui. Tačiau vietoj atsakymo gavo salvę raketų, sudaužiusių ne tik stotį bet ir beveik visus laivus, kuriais buvo bandoma evakluotis iš pasmerktos stoties. Akimirksniu tūkstančiai givybių buvo sunaikinta, ir visų čia buvusių džedajų nugaromis perbėgo šiurpas. Nerimauta buvo ne veltui.
Netrukus Ni jau stovėjo priešais savo brolį. Tačiau bandymai jam aiškinti, jog jis pasiduoda tamsiąjai galios pusei ir jog jam reikėtų grįžti į koruskantą, kur meistrai padėtų jam susigaudyti savo jausmuose, nebuvo išgirsti. Jie tieėsiog supykdė brolį, pokalbis peraugio į ginčą, ir neilgai trukus rolio kardas persmeigė seserį:
- Išdavikai, šnipai, čia karas, jį reikia laimėti, o ne filosofuot!
Žaizda nebuvo mirtina, tačiau to pakako, kad sesuo nuspręstų, jog derybos baigtos. Visą šią sceną, be tiltelyje buvusio personalo, stebėjo ir Azil - Kooto Ney padavanė, Quarren. Kuri šiuo metu sprendė labai svarbų klausimą: kas šioje situacijoje teisus? Mokytojas, kurio pergalėmis ji žavėjosi? Ar jo sesuo, kuri sakė tai, kas jau seniai neramino padavanę: admirolo metodai buvo nederantys džedajui..?
Galiausiai ji paprasše sujungti ją su kitu laivynu ir susisielė su Mella. Ši, deja, pati neturėjo galimybės įsikišti, nes Kooto Ney jau ruošėsi hyperšuoliui, tad paprašė Azil, jei tik bus galimybė, sulaikyti savo mokytoją nuo tolimesnių veiksmų ir pažadėjo kuo skubiau pasirūpinti situacija. Tuo metu Kaadi, ne tik sužeista, bet ir be galo nusiminusi dėl tokios brolio transformacijos, admirolo įsakymu buvo per prievartą nugabenta į savo laivą ir išsiųsta į kosmosą. Kooto laivynės nėrė į hipererdvę, link mūšio, į kurį jis jau gerokai vėlavo.
Bet atvykus į mūšio vietą, jo laukė nemalonus siurprizas. Džedajui buo liepta perduoti laivyną kito admirolo žinion, o pačiam grįžti į Koruskantą. Po to, kai Kooto atsisakė paklusti įsakymui, jam buvo pranešta, jog į jo laivą tuoj atskris džedajus.
Svečią admirolas pasitiko dar doke, su kardu rankoje. Ir kai, visų nuostabai, po neilgo susirėmimo, jis svečiui nurėžė galvą... Azil, galiausiai nusprendė veikti. Mokytojas, kuris ir pats kovoje lengvai nukentėjo, nė nepastebėjo, kaip iš užnugario prišokęs jo paties padavanas, galios pagalbą jį parbloškė. Sutrikusiai laivo įgulai liepė kūną įmesti į gelbėjimosi kapsulę, sukapojo visus ten buvusius valdymo mechanizmus ir išsiuntė savo mokytoją į kosmosą. Nes puikiai suprato, jog šiam atsipeikėjus, antro šanso gali ir nebebūti. Iš kapsulės Kooto po kelių valandų pasiėme tiesiai iš Koruskanto atvykusi grupė džedajų, kuri visai nebuvo linkusi juokauti.
Toliau sekė teismas, kurio pasekmėje, Koota ilgam atsidūrė Taar planetoje - nuošalioje džedajų akademijoje, kurią galima būtų pavadinti ir džedajų kaleimu, kuriame jis turėjo būti gražintas į teisingą kelią... Tačiau, po daugelio metų, sesei laukiant jo grįžtančio, paaiškėjo, jog jis užgrobė laivą gabenusį jį namo ir juo paspruko į galaktikos pakraščius.
Praėjo dar daugiau metų... Džedajų kompanija: Mella, Kaadi ir Azil, išsilaipino nuošalioje, negyvenamoje planetoje, kur, pasak liudininkų, turėjo slapstytis Koota. Tarp senovinių, džiunglėmis apaugusių griūvėsių, džedajai rado sudužusią gelbėjimosi kapsulę, o netrukus, laioptuotos piramidės viršūnėje pasirodė ir pats Koota.
- Sese, tu atėjei, kad prisijungtum prie manęs? Imk kardą į rankas ir mes pribaigsime šituos išdavikus.
- Tu nebe mano brolis. - Kaadi išsitraukė kardą ir ėmė lipti piramidės laiptais.
Netrukus jų kardai jau susirėmė mūšyje. Seni mūrai skilinėjo ir kilo į orą, bandydami partrenkti tai vieną tai kitą kovotoją.
- Niekšai, išdavikai! O tu, mano sesuo, kaip tu gali būti su jais?!
O tuo metu, buvusi Kooto padavanė, dabar jau pilnateisė riterė, apėjo piramidę iš kitos pusės, rado kaip pakilti į viršų ir atsidūrė Kootai už nugaros. Sesuo, stovėdama priešais savo brolį spėjo pamatyti, kaip kardas persmeigė jo liemenį ir brolis griuvo ant žemės.
- Revanas buvo teisus... - dar spėjo pasakyti ir užgęso.
Staiga ašlai grįžo jausmai, ji vėl pasijuto sėdinti kajutėje, su holokronu rankose. Nieko nelaukdama ji atsistojo, išėjo iš savo kajutės, surado Korviną pilotų kabinoje (tuo tarpų kitos dvi padavanės įdėmiai stebėjo kas vyksta), ir kreipėsi į riterį tokiais žodžiais:
- Aš buvau neteisi, Korvinai, ar jūs vis dar sutinkate būti mano mokytoju?
Atsakymas buvo trumpas:
- Taip.
Tuo ši sesija ir baigėsi. Ir visų pirma už idėją norėčiau padėkoti Korvino žaidėjui. Nors prasidėjęs kiek vangokai, žaidimas įsibėgėjo ir galiausiai davė pakankamai stiprų efektą - taikos sutartį tarp mokytojo ir padavanės. Tad galiu tik padėkoti dalyvavusiems ir pasidžiaugti sėkme :)
Rutiną prasklaidė Korvinas, užkalbinęs savo mokinę. Jis padavė jai holokroną, ir paaiškino kaip jame surasti reikiamą istoriją. Pastaroji užduoties ėmėsi su dideliu entuziazmu. Skubiai įvykdžiusi visas instrukcijas, ji pasijuto bestovinti karinio laivo tiltelyje, dar akimirka, ir suvokimas, jog ji - Ashla, pirklio duktė, besimokanti galios subtilybių, užsimiršo tartuim sapnas pabudus.
Ji buvo Kaadi Ni, togruta ir visai dar vaikas, kuris iš savo tėvų pavogė šautuvą ir keliavo naktį į mišką pamedžioti, taip, kaip tą daro suaugusieji. Bet vietoj laimikio, kuriuo galėtų nustebinti namiškius, ji tiesiog pasiklydo. O tą supratusi, užsilipo ant medžio, kad rastų kelią namo. Tačiau aplinkui buvo tik miškas. Bet netrukus, mintis apie pasiklydimą, išblaškė krintančios žvaigždės. Dar niekada jaunoji togruta jų nebuvo mačiusi tiek daug. Žvaigždės vis artėjo ir didėjo, kol virto spindinčia kruša, kuri pasipylė ant miško su dideliu trenksmu. Kaadi privalėjo išsiaiškinti kas ten nutiko, todėl nuskuodė apžiūrėti įvykio vietos.
Tuo tarpu Koota, Kaadi dvinys brolis, pabudo iš miego, kažkas jo viduje sakė, jog sesei reikia pagalbos. Tad tyliai pasiėmęs mamos šautuvą (tėvo šautuvas jau buvo dingęs) jis išsėlino iš kaimo. Nereikėjo toli eiti, netrukus miške pasigirdo triukšmas, sunkūs, metalu barškantys žingsniai, keista, grubi kalba. Netrukus pasirodė ir triukšmo skleidėjai, šarvuoti žmonės, kai kurie jų jojo ant stambių metalinių padarų. Ant vieno iš tokių padarų vaikas spėjo pastebėti ir suruštą savo sesę. Ir tuomet jį už pakarpos pačiupo šarvuota ranka.
Surištą jį atgabeno į jų kaimą, kuriame jau buvo daugiau šarvuotų žmonių, kalbančių nežinoma kalba. Keli namai degė ir vienas iš degančių namų priklausė vaikų šeimai. Brolis ir sesuo buvo nukelti nuo geležinių žvėrių, niekas jiems nieko nedarė, tačiau eiti į savo namus jiems nebuvo leista, nepaisant vaikiškų protestų. Tačiau netrukus, kažkur pasigirdo šūviai, kurie ėmė garsėti ir gausėti, ir visų dėmesys nukrypo triukšmo kryptimi. Vaikai, pasinaudoję proga, nuskuodė į mišką. Kur susiginčijo, ką reiks daryti toliau. Tačiau jų ginčą nutrauko iš nežinia kur pasirodžiusi būtybė baltu kaip kreida veidu, ir gintariniais trumpais plaukais. Tai buvo Žmogus, mesitras džedajus, Mella, čia atvykusi kartu su respublikos pajėgomis, apsaugoti civilių nuo mendalorų atakos. Tačiau jos pajėgos kiek pavėlavo. Pirmasis kraujas jau buvo pralietas. Kas Mellai buvo tikrai liūdinantis faktas, tarp džedajų ji buvo žinoma kaip agituotoja už taikių sprendimų paiešką.
Netrukus mūšis pasibaigė, respublikos kareiviiai rykiavo suimtuosius. Tuo tarpu brolis su seserim pasileido link savo namų. Šie degė atvira liepsna ir buvo akivaizdu, jog viduje gyvų jau tikrai nėra. Tuomet vaikai nubėgo ten, kur matėsi togrutų sambūtis. Iš būrio jų pasitikti išbėgo tėvas. Džaiugsmą jo veidė pakeitė liūdesys, kai vaikai jo paklausė kur yra mama.
Mellos, prižiūrėjusios ligonius, dėmesį patraukė vaikiškas riksmas. Tai Kaadi, šaukė ant suimtujų mendalorų. Tuo pat metu beviltiškai spardydama jų šarvus. Tačiau staiga įvyko kažkas, kas privertė meistrę įsikišti. Nes mendaloras, su lengva pašaipa stebėjęs togrutos veiksmus, staiga susigriebė už gerklės ir ėmė dūsti.
- Jis nužudė mano mamą! - šaukė mažoji togruta, tačiau Mellai ėmus ją raminti, pamažu nutilo. Džedajės balsas užgožė visus kitus balsus, privertė klausytis...
- Kerštas ir pyktis nieko neišspręs, nurimk, - šnekėjo ji ir žodžiai skambėjo Kaadi galvoje.
Kai Mella paliko planetą, kartu su ja į Koruskantą iškeliavo ir brolis bei sesuo.
Praėjo daug metų. Dabar ji buvo džedajų riterė, respublikos laivyno admirolė, senojoje respublikoje vyko Sithų - Džedajų pilietinis karas. Darth Revanas, nugalėjęs mendalorus, namo grįžo ne kaip didvyri, o kaip sithų lordas milžiniško laivyno priešakyje, grąsindamas sunaikinti visą Respubliką.
Hypererdvės raibuliavimą už iliuminatorių pakeitė žvaigždės. Apdaužytas laivynas išniro iš hypererdvės. Penki laivai, trys iš jų sunkiai sumaitoti, ant kulnų lipantis priešas... Netoliese tyliai sukosi dujų gigantas apsuptas margaspalviais žiedais. Pasitarus su kitame laive sužeistaisiais besirūpinančia džedajų meistre Mella, juose ir buvo nuspręsta paslėpti laivyną. Palikus vienintelį laivą, į kurį bus sukrauti visi sužeistieji. Laivas turėjo šokti į hipererdvę ir skris link artimiausio Respublikos įtvirtinimo, kaip tik tuo momentu, kai sistemoje atsiras priešų laivai, tikintis, jog jie nuspręs, kad ten paspruko visas laivynas. Deja, trys laivai dabartinėje būsenoje tokio šuolio negalėjo atlikti.
Tačiau planui nebuvo lemta išsipildyti, mat patogiai įsitaisius žiede, tarp milžiniškų ledo luitų, staiga, tarsi iš niekur išniro grupelė senų tačiau ginkluotų laivų, ir prisistatę kaip Mendalorai, bei pareikalavę atiduoti liems vieną iš laivų, atidengė ugnį. Ir nors jų pastangos buvo visiškai beviltiškos, tačiau ataka padarė pasislėpusį laivyną puikiai matomu. Ir kaip tik į sistemą įnėręs Sithų laivynas tuoj pat pastebėjo savo taikinį. Užvirė kova. Netrukus vienas iš pažeistųjų laivų paskendo liepsnose, dar vienas atsilikinėjo nuo grupės, paskui jį driekėsi dūmų šleifas. Tik vienintelis laivas buvo pasirengęs šuoliui. Tačiau to neprireikė. Iš hypererdvės netikėtai išniro respublikos simbolika papuoštų laivų rykiuotė. Ir nieko nelaukdama atidengė ugnį. Šluodama priešo laivus, bei pakeliui pasitaikiusius savus naikintuvus.
Tačiau ne tik tai sujaudino Kaadi, be išsigelbėjimo džiaugsmo ji pajuto ir kažką artimo, kažką, ko nejuto labai ilgą laiką, tarsi dabar jai kas būtų sugražinęs jos pačios dalį. Ji pajuto savo brolį, ir šį jausmą netrukus patvirtino atsiradęs videoryšys. Tačiau džiugaus ir nuoširįdaus sveikiniomo nebuvo, brolis buvo šaltas ir visos jo mintys nukreiptos į karą.
Ataka buvo brutali, tačiau be galo efektinga. Netrukus byuvo likęs tik admirolo laivas. Kuris paskubomis nėrė į hypererdvę. O paskui jį pasileido ir visas respublikos laivynas, palikęs paskui save nukentėjusius laivus.
Po keliolikos valandų, laivynas grįžo su pergale ir suimtu priešų admirolu. Ir tik sužinojęs apie puolimą planetos žieduose, įsakė savo laivynui pradėti paieškas. Tuo tarpu Mella įkalbėjo Kaadi Ni pasikalbėti su savo broliu asmeniškai. Toks agresyvus brolio elgesys kėlė susirūpinimą tiek meistrei tiek ir pačiai admirolei. Kol jos šatlas artėjo prie brolio laivyo, šis aptiko tai, ko ieškojo - senovinę kosminę stotį, pasislėpusią žieduose. Supratę, klas jų laukia, stotyje buvę mendalorai paprašė leisti pasitraukti moterims ir vaikams prieš prasidedant mūšiui. Tačiau vietoj atsakymo gavo salvę raketų, sudaužiusių ne tik stotį bet ir beveik visus laivus, kuriais buvo bandoma evakluotis iš pasmerktos stoties. Akimirksniu tūkstančiai givybių buvo sunaikinta, ir visų čia buvusių džedajų nugaromis perbėgo šiurpas. Nerimauta buvo ne veltui.
Netrukus Ni jau stovėjo priešais savo brolį. Tačiau bandymai jam aiškinti, jog jis pasiduoda tamsiąjai galios pusei ir jog jam reikėtų grįžti į koruskantą, kur meistrai padėtų jam susigaudyti savo jausmuose, nebuvo išgirsti. Jie tieėsiog supykdė brolį, pokalbis peraugio į ginčą, ir neilgai trukus rolio kardas persmeigė seserį:
- Išdavikai, šnipai, čia karas, jį reikia laimėti, o ne filosofuot!
Žaizda nebuvo mirtina, tačiau to pakako, kad sesuo nuspręstų, jog derybos baigtos. Visą šią sceną, be tiltelyje buvusio personalo, stebėjo ir Azil - Kooto Ney padavanė, Quarren. Kuri šiuo metu sprendė labai svarbų klausimą: kas šioje situacijoje teisus? Mokytojas, kurio pergalėmis ji žavėjosi? Ar jo sesuo, kuri sakė tai, kas jau seniai neramino padavanę: admirolo metodai buvo nederantys džedajui..?
Galiausiai ji paprasše sujungti ją su kitu laivynu ir susisielė su Mella. Ši, deja, pati neturėjo galimybės įsikišti, nes Kooto Ney jau ruošėsi hyperšuoliui, tad paprašė Azil, jei tik bus galimybė, sulaikyti savo mokytoją nuo tolimesnių veiksmų ir pažadėjo kuo skubiau pasirūpinti situacija. Tuo metu Kaadi, ne tik sužeista, bet ir be galo nusiminusi dėl tokios brolio transformacijos, admirolo įsakymu buvo per prievartą nugabenta į savo laivą ir išsiųsta į kosmosą. Kooto laivynės nėrė į hipererdvę, link mūšio, į kurį jis jau gerokai vėlavo.
Bet atvykus į mūšio vietą, jo laukė nemalonus siurprizas. Džedajui buo liepta perduoti laivyną kito admirolo žinion, o pačiam grįžti į Koruskantą. Po to, kai Kooto atsisakė paklusti įsakymui, jam buvo pranešta, jog į jo laivą tuoj atskris džedajus.
Svečią admirolas pasitiko dar doke, su kardu rankoje. Ir kai, visų nuostabai, po neilgo susirėmimo, jis svečiui nurėžė galvą... Azil, galiausiai nusprendė veikti. Mokytojas, kuris ir pats kovoje lengvai nukentėjo, nė nepastebėjo, kaip iš užnugario prišokęs jo paties padavanas, galios pagalbą jį parbloškė. Sutrikusiai laivo įgulai liepė kūną įmesti į gelbėjimosi kapsulę, sukapojo visus ten buvusius valdymo mechanizmus ir išsiuntė savo mokytoją į kosmosą. Nes puikiai suprato, jog šiam atsipeikėjus, antro šanso gali ir nebebūti. Iš kapsulės Kooto po kelių valandų pasiėme tiesiai iš Koruskanto atvykusi grupė džedajų, kuri visai nebuvo linkusi juokauti.
Toliau sekė teismas, kurio pasekmėje, Koota ilgam atsidūrė Taar planetoje - nuošalioje džedajų akademijoje, kurią galima būtų pavadinti ir džedajų kaleimu, kuriame jis turėjo būti gražintas į teisingą kelią... Tačiau, po daugelio metų, sesei laukiant jo grįžtančio, paaiškėjo, jog jis užgrobė laivą gabenusį jį namo ir juo paspruko į galaktikos pakraščius.
Praėjo dar daugiau metų... Džedajų kompanija: Mella, Kaadi ir Azil, išsilaipino nuošalioje, negyvenamoje planetoje, kur, pasak liudininkų, turėjo slapstytis Koota. Tarp senovinių, džiunglėmis apaugusių griūvėsių, džedajai rado sudužusią gelbėjimosi kapsulę, o netrukus, laioptuotos piramidės viršūnėje pasirodė ir pats Koota.
- Sese, tu atėjei, kad prisijungtum prie manęs? Imk kardą į rankas ir mes pribaigsime šituos išdavikus.
- Tu nebe mano brolis. - Kaadi išsitraukė kardą ir ėmė lipti piramidės laiptais.
Netrukus jų kardai jau susirėmė mūšyje. Seni mūrai skilinėjo ir kilo į orą, bandydami partrenkti tai vieną tai kitą kovotoją.
- Niekšai, išdavikai! O tu, mano sesuo, kaip tu gali būti su jais?!
O tuo metu, buvusi Kooto padavanė, dabar jau pilnateisė riterė, apėjo piramidę iš kitos pusės, rado kaip pakilti į viršų ir atsidūrė Kootai už nugaros. Sesuo, stovėdama priešais savo brolį spėjo pamatyti, kaip kardas persmeigė jo liemenį ir brolis griuvo ant žemės.
- Revanas buvo teisus... - dar spėjo pasakyti ir užgęso.
Staiga ašlai grįžo jausmai, ji vėl pasijuto sėdinti kajutėje, su holokronu rankose. Nieko nelaukdama ji atsistojo, išėjo iš savo kajutės, surado Korviną pilotų kabinoje (tuo tarpų kitos dvi padavanės įdėmiai stebėjo kas vyksta), ir kreipėsi į riterį tokiais žodžiais:
- Aš buvau neteisi, Korvinai, ar jūs vis dar sutinkate būti mano mokytoju?
Atsakymas buvo trumpas:
- Taip.
Tuo ši sesija ir baigėsi. Ir visų pirma už idėją norėčiau padėkoti Korvino žaidėjui. Nors prasidėjęs kiek vangokai, žaidimas įsibėgėjo ir galiausiai davė pakankamai stiprų efektą - taikos sutartį tarp mokytojo ir padavanės. Tad galiu tik padėkoti dalyvavusiems ir pasidžiaugti sėkme :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą