Galios nublokšti. Prieš prasidedant naujam sezonui

Taigi, šiandien pradėsim antrą 13 sesijų ciklą. Bent jau mano įsivaizdavimu jis turėtų visą istoriją ir pabaigti. Bet tai dar po trylikos sesijų. O dabar, šiokia tokia retrospektyva apie tai kas buvo, ir šiek tiek žvilgsnių į ateitį personažų akimis, givų ir tų kurie dabar tik iš galios prabilti gali...

Aalaya

Dabar, kai tragiškomis aplinkybėmis netekau mokytojo Kokos, kurį gerbiau ir visaip stengiausi įtikti, iš visos širdies darydama jo užduotis, rodydama iniciatyvą ir sekdama nurodymais bei patarimais, jaučiuosi pakibusi kosmose - be krypties, pagreičio ir be deguonies baliono. Mane graužia sąžinė, nes gal buvo galima išvengti mokytojų mirties, ar nors vieną išgelbėti, jaučiuosi tokia kalta, kad nors nusipjauk galvą su laitseiberiu.

Manau, mes su Eyma galėtume pragyventi iš muzikos, jei Eyma sutiktų, ir Ledi išlaipins mus tinkamoje planetoje, bet ką daryti su Ashla, neįsivaizduoju. Turbūt derėtų ją grąžinti tėvams. Aš pati į šeimą grįžti nenoriu, nes manau, jog dėdė, pasidavęs godumui, pažeidinėja mūsų religijos postulatus. Manau, kada nors reikėtų tą reikalą sutvarkyti, jei bus galimybė, bet dabar jaučiuosi vieniša, bejėgė ir pasimetusi.

Ledi atrodo nebloga moteris, tik nelabai pasitikiu jos psichine būkle - ypač dėl to, kaip atrodo ir elgiasi jos vergai. Atrodo, ji labai mylėjo mūsų bendrą mokytoją, o gal tiesiog jis išvedė Ledi iš proto, ir tas pats būtų nutikę man. Bet Koka, kad ir koks nesuprantamas buvo,
vis šio to išmokė. Gaila, kad tiek mažai spėjo parodyti ir papasakoti.

Ledi asmens sargybinis yra kareivis kaip kareivis, kam jai jo reikia, neįsivaizduoju, gal ji iš tokios šeimos, kur įprasta tarnų turėti. O apie mechaniką/kontrabandininką nuomonės neturiu, random person, prisijungęs bendroje nelaimėje.

Ashla

Buvo labai šalta. Nepakeliamai šalta. Jaučiausi labai pavargusi ir alkana, todėl nusprendžiau prigulti ir pailsėti. Net nepajutau kaip užmigau. Kai atsibudau jau nebebuvo nei šalčio nei alkio. Abi merginos buvo kažkur dingusios. Išlindau iš olos ir nusprendžiau jog reikia judėti pirmyn. Apsižvalgiusi pamačiau tolumoje baltą siluetą. Nusprendžiau eiti link jo, juk reikėjo nors kokio nors tikslo. Neilgai trukus paaiškėjo, jog siluetas moters. Šitam baltam fone jis atrodė kažkaip keistai... kaižkaip... nenatūraliai. Buvo labai ryškus, lyg švytėtų. Ji pamojo man ranka. Aš priėjau artyn ir tuomet išgirdau jos balsą. Jis skambėjo... na, taip kaip skamba sidabriniai varpeliai ankstyvą pavasario rytą pašiūrėj prie ežero. Ji pažadėjo nusivesti mane ten kur bus visad šilta ir gera. Aš paliečiau jos ranką, švelnią lyg šilkas, ir mes atsidūrėm labai senam miške tarp didelių galingų medžių. Aš mačiau kaimą. Ten buvo mano broliai ir mano tautiečiai. Jie visi atrodė labai laimingi. Ten buvo ir mano mama. Supratau, jog nuo dabar viskas bus gerai.

Hm... Įdomu kas nutiko su kitais... na, merginas gal irgi surado ta pati moteris? O gal jų nespėjo pastebėti? Na tikiuosi, jog jos mirtinai nesušalo... manau jos rado kažkokį būdą išsigelbėti. Tikrai tikiu kad rado. Iki šiol juk visada rasdavo.

O mokytojas... Tikrai mokytojas! Na jei jis ant manęs labai nepyksta, tai turbūt manęs ieškos. tiesą pasakius tai nelabai suprantu ar aš patekau i togrutų rojų ar mane tiesiog kažkokiom technologijom nuteleportavo i kažkokią nežinomą planetą... Jei į planetą, tai turbūt ieškos... bet vargu ar ras, nes juk nežino į kokią planetą, o aš negaliu jam pasakyt... na jei galėčiau aišku pasakyčiau... Na, o jei tai kažkoks rojus ar kažkas panašaus, tai tikiuosi, jog mano kūną prideramai palaidos. Neabejoju, jog mokytojai tikrai užgrobė tą didelį laivą. Jie gi džedajai!

Eyma

Turbūt po viso, kas nutiko pagaliau supratau kokiu keliu mane bandė vesti mokytojas. Deja, supratau per vėlai. Abu mokytojai žuvo, ir dabar nelieka nieko kito, tik bandyti eiti tuo nurodytu keliu bei tikėtis nenuklysti, nes kol kas nesu tikra, ar bus kam pataisyti klaidas. Manau tas pats laukia ir Alayos su Ashla. Nors ir nežinau, kiek jos turi noro laikytis mokymų, bet kadangi visos į tą pačią košę įklimpome, tikiuosi laikysimės kartu ir pagelbėsime viena kitai. Tiesa, dėl naujosios bendrakeleivės ir jos kompanionų kol kas aš nesu tokia tikra. Aišku ledi Angra tikrai nelinki mums blogo (bent kol kas) ir labai padeda, bet man neramu dėl to, ką mačiau ant tos šaltos planetos paviršiaus: žiaurumo aš nepateisinu niekuo. Be to visgi įdomu, kas įvyko tarp mokytojo Kokos ir ledi Angros. Na bet galbūt Jėga taip lėmė ir tik nuo mūsų priklauso ar susitvarkysime su duotu išbandymu.

Riteris Koka

Kryptį parodė Koka, kuria sekti neprotinga. Pražūtinga kiekvienam, net krislelis tamsiosios pusės. Atveria ji kelią, kelią lengvą, kelią kupiną galios ir kelią vedantį į pražūtį. Veiksmas, kurį lemia tamsieji asmens akivarai, sudarko tiek asmens gyvenimo gijas, tiek visatos esatį. Retas po to sugeba, atsisakyti šių pinklių. Juoda kaip Sarlako gerklė bedugnė pasmerkia dvasią agonijai. Agresija buvo tramplynas, defetizmas tapo liūnu. Tamsusis kelias trumparegis, kaltina kiekvieną, negabias mokines įskaitant. Juk jos parodė mokytojui bedugnę, kai šis jas išgelbėt norėjo, kaltos jos ir tik jos, o toks gyvenimas košmaras ir susinaikinimas vienintelis sprendimas, tačiau aidai nuo šio tamsiosios jėgos kritimo dar ilgai skambės visatoj. Savo gyvenimo kritimą padovanojau Sarlakui. Gerai, jei taip taps jums pamoka.

Riteris Korvinas

Galia visada parodo kelią ir suteikia stiprybės juo eiti. Mano kelionė baigiasi, bet Jums, mokinės, ji tik prasideda. Metas sunkus ir Tamsioji pusė bandys Jus, bet tokiu būdu tapsite stipresnės. Juk prisiminus, kiek jau teko išgyventi, negalima abejoti, kad viskam yra savo priežastys. Tikėkit tuo, stenkitės suprasti, nepamirškite mokymų ir įveiksite visus sunkumus, kurių deja sutiksite ne vieną. Tikiu, kad rasite savyje stiprybės ir suprasite visas pamokas, kurias pateiks Galia. Atminkit, tik einantis prieis kelio galą. Lai Galia visada lydi Jus.

Post skriptum, žaidėjo lūpomis: Pirmas sezonas tikrai smagus buvo, kad ir baigėsi tokia liūdna gaida. Na buvo nesklandumų ir teko priprast prie naujoviško žaidimo stiliaus.. Bet pokyčiai visada į gerą :) Partis gal kiek per daug skirtingas gavosi ir keik su bendra motyvacija sunku (dabar pagalvojau, kad mes niekada apie ateities planus ir nekalbėjom.. na su Koka apsitardavom ir tiek, bet apie tai jau turėjau svarstymų, kad skirtingi statusai labai apsunkina žaidimą), bet kaip nors naujam sezone bus viskas aiškiau. O pabaigai, mums būtinai reik įsigyt flashbeku spąstus, tokius kaip Ghostbusteriai turi :)

Ir galiausiai

Neslėpsiu, kad pasklidus žiniai apie prokuratoriaus patirtą fiasko vejantis džedajus, man nepavyko nuslėpti kreivo šypsnio. Neneigsiu ir to, kad patyriau savotišką malonumą matydamas, kaip susitikus prokuratorius nejučiomis nervingais pirštais trynėsi savo kaulėtus riešus kalbėdamas su manimi ir nesėkmingai bandydamas nekreipti dėmesio į mano naujas plaštakas. Taip, už savo klaidas reikia sumokėti. Tačiau didžiausia staigmena manęs laukė tuomet, kai į mano šaltas rankas buvo įteiktas nežinomos technologijos prietaisas. Prietaisas, man atversiantis nė neįsivaizduotas galimybes. Dabar mane riboti tegali mano vaizduotė. Džedajų laikas baigiasi. Jau seniai metas jiems tapti istorija. Ir pats metas į istoriją įrašyti savo vardą!