Naujasis sezonas: septintoji sesija

Toli toli, seniai seniai, kažkur galaktikoje... trumpai.

Po pasitarimo kompanija nusprendė nusileisti Lelen prašymui vykti į nežinomą planetą, kur pasakjos gali būti Džedajus, kuriam ji kadaise išgelbėjo gyvybę. Nors kai kurie kompanijos nariai raukėsi, tačiau geresnio pasiūlymo neturėjo niekas.

Tiesa, vos grįžusi į laivą ledi atrodė puikios nuotaikos ir padėkojo visiems už pagalbą ir palaikyma ir bandė dėkingumo ženklan apsikabinti Ra, tačiau šis refleksyviai atšoko atgal ir numykęs, jog gal kitą kartą išspruko iš laivo valgomojo.

Tačiau jam ramiai gyventi vis tiek nebuvo lemta. Lelen po nusileidimo pas atsiskyrelį ėmė miegoti ytin neramiai. Kol galiausiai, vieną naktį jį pažadino negera nuojauta. Ranka, kaip Ra buvo mokintas, tuoj pat atsidūrė ant blasterio. Tamsoje jis tespėjo pamatyti dvi geltonai švytinčias akis, ir tuomet ore švystelėjęs kardas perpjovė petį. Blykstelėjo blasterio šūvis ir klonas skubiai išvirto lauk iš kambario. Durys užsivėrė už nugaros, o jas kiaurai pervėrė kardo ašmenys.

Tik tuomet Lelen, kurią jau kelios dienos kankino vis pasikartojantys sapnai apie tai kaip ji rankomis kala kardą ir vėliau juo kapoja nesibaigiančias minias, ir visa tai sekant pritariančiam nežinomų šeimininkų žvilgsniui, susiprotėjo, jog tai jau nebe sapnas.

Nuo tos akimirkos miegoti pasidarė beveik neįmanoma, kankinantis sapnai, baimė vėl ką nors užpulti... Net meditacijos vargiai bepadėjo. Nors Lelen ir buvo pratusi prie įvairiausių sunkumų, tačiau po truputi jos jėgos ėmė sekti. Pakankamai lėtai, tačiau, rodos, negrįžtamai.

Tiesa, tai nesutrukdė dviem galios mokinėm pasismaginti, išaiškinus Ra, jg jei jau jis kartu miega su Lelen, tai privalo tuoj pat su ja tuoktis. Po ko abi nuo ledi gavo pylos ir treniruočių.

Nespėjus iki galo susivokti su šia problema, teko spręsti naują. Nes visiškai netikėtai laivas išnėrė iš hipererdvės visa savaite anksčiau nei turėjo.

Laivas pakibo virš naktinės, tačiau gausyve žiburių švytinčios, planetos pusės. Aplinkui zujo gausybė laivų. Ir netrukus su laivu susisiekusi skrydžių kontrolė pranešė jog tai Nexus 4, bei nukreipė laivą reikiama kryptimi. Kadangi šokti atgal, pasirodo, galimybės nebuvo. Variklyje įvyko netikėtas gedimas... Pasitaręs su astromechiniu droidu, Giras iškeikė reontininkus, keitusius variklį ir senus žemėlapius, tačiau ką nors pakeisti galimybės nebebuvo.

Sutvarkius biurokratinius reikalus, ir lydint eismą reguliuojančių droidų, laivas nusileido gigantiškame nusileidimo lauke, kurus kiek tik akys užmatė, buvo nutūptas laivais. Virš galvos zujo eismas. Ties smoge skendinčiu horizontu švytėjo iki dangaus kylančio miesto pašvaistės. Viskas buvo gyva, judru, triukšminga. DR-10 paaiškino, jog ši planeta - vienas didžiausių korporacijos sektoriaus prekybos mazgų.

Vos nutūpus teko trumpai šnektelti su prisistačiusiais pareigūnais, kurie dviprasmiškomis užuominomis paaiškino, jog šis laivas GALI būti vogtas, tačiau keli džedajų triukai viską išsprendė. Nors pasikarščiavusiam Ra ir teko keletą valandų praleisti nuovadoje.

Giras tuoj pat užsiėmė remontininkų paieška, Lelen paniekinamai dėbtelėjus į visą šią sumaištį pasitraukė į savo apartamentą, o likusieji ėmėsi apžiūrinėti miestą, o tą daryti buvo galima neišeinant iš laivo - holoneto pagalba, bei stumti laiką.

Netrukus klonas jau buvo įsigijęs krediditę kortelę ir mėgavosi leisdamas pinigus. O tuo tarpu Aalaya, prisiminusi kaip smagu yra apsilankyti dideliame mieste įkalbėjo jį apsilankyti ir vietiniame masažo salone, kur Ra ir iškeliavo išsikvietęs taksi.

Kol Ra buvo išvykęs, prie laivo pasirodė keistas asmuo, tuoj pat patraukęs dėmesį. Kompanija spėjo pamatyti, kai jis mostelėjo ranka ties vietinio pareigūno veidu ir šis parodęs kitiems, jog viskas gerai, nuėjo savo reikalais. Nepažįstamasis - puikiai apsirengęs tarro, blizgančia plike ir vėšliais bakenbardais, taip pat rodos kažką pajuto. Jo ranka refkelsyviai nuslydo po apsiaustu, kur kompanija spėjo pamatyti šviesos kardo rankeną...

Netrukus paaiškėjo, jog tai Pay Lodresas, jo įteiktoje vizitinėje kortelėje buvo nurodyta ir jo profesija - galios talentas, jūsų paslaugoms... Apžiūrėjęs laivą, į kurį jį pakvietė merginos, ignoruodamos Giro protestus, ir pasiklausinėjęs apie šio laivo įgulą, jis pakvietė Eymą ir Aalaya pas save į svečius, po to kai Aalaya paklausė ar jis nenorėtų joms sukonstruoti ir parduoti šviesos kardo.

Netrukus grįžo Ra, šį bei tą sužinojęs apie tikrą gyvenimą ir jo malonumus. Nuotaika buvo puiki, o dantyse smilko mirties lazdelė. Jos dūmus jis su dideliu pasimėgavimu gainiojo naudodamasis tuo, ko pramoko iš Lelen. Čia jau ledi kantrybė trūko, perkami kardai, piršlybos, klono vedimas iš kelio... mokynės gavo išklausyti moralo, kuris bent jau privertė jas nudelbti akis, tačiau susigėdusios ar iš baimės..?

Kitą dieną atvyko užsakytoji laivo detalė, o Aalaya, Eyma ir Lelen iškeliavo pas Pay'ų į svečius. Netrukus jie jau buvo prie durų prabangaus dangoraižio, kurio vienas iš viršutinių aukštų priklausė jų naujajam bičiuliui. Po trumpo nesusipratimo su apsauga, kuri labai įtariai nužvelgė viešnių aprangas, galiausiai jų pasitikti nusileido pats Payus.

Tarro butas buvo neskoningos pabangos pavizdys. Kailiniai kilimai, brangūs papuošalai, holografinės statulos vaizduojančios patį Payjų. Kurį laiką jie praleido besišnekučiuodami apie nieką, šeimininkas pasiklausė istorijų apie kompanijos paieškas, uždavė kelis klausimus, pasidomėjo ar tik kartais ne iš enklavos jos čia atkeliavo? Paklaustas apie kokią enkląva kalba, atsakė, jog sklinda gandai, jog kažkur, už korporacinio sektoriaus, pačiame visatos pakraštyje slypi beveik niekam nežinoma džedajų stovykla, detalesnės informacijos, deja, nežino niekas, tačiau Payus buvo linkęs apie tai sužinoti. Tad viešnių atsakymas jį kiek nuvylė.

Toliau pokalbis pakrypo apie šeimininko gyvenimą, ir čia jis mielu noru papasakojo apie tai, kaip atrado, jog daug geriau nei mirti už idėją yra korporacijų sektoriuje, kur negalioja Respublikos, o dabar jau ir imperijos istatymai, pardavinėti savo talentus už pinigus.

Galiausiai neištvėrė Lelen. Atsistojusi ji išrėžė savo nuomonę visiems apie viską: kardų pirkimą, džedajų parsidavinėjimą... Nudaužė droidą atnešusį jai išgerti ir apsisukusi išėjo pro duris. Palikdama šeimininką su Aalaya ir Eyma.

Vis dar pikta, nusileido liftu prie traukinio platformos, kur ją pasitiko grupelė juodai apsirengusių asmenų, rankose laikančių plakatus: "Galia mus pražudys", "lauk galios naudotojus" ir "gėda galios naudotojams". Bandymas juos tiesiog ignoruoti nepavyko, grupelė susiformavo į sieną ir šaukdama kvailus lozungus nukreiptus prieš galią užtvėrė Lelen kelią. Viena iš personų tuo tarpu kreipėsi tiesiai į Lelen, apeliuodama į tai, jog jai dar ne viskas prarasta, ir tai, jog lankymasis pas galios naudotoją Payjų prie gero neprives.

Ledi kantrybė netruko išsekti, rankos mostas:

- Tu nori mane praleisti.

Mitinguotojo akys išsiplėtė:

- Ji taip pat galios naudotoja!

Jis dar bandė kažką išsitraukti iš už skverno, tačiau nebespėjo, galios smūgis jį nubloškė šalin. Tačiau praeidama pro šalį Lelen dar spėjo akies krašteliu pamatyti kaip iš po skverno jam išriedėjo luitas akmens, labai jau matyto... primenančio tai iš ko buvo padaryti laivai, matyti holokrone.

Tuo tarpu Payaus apartamentuose toliau vyko pokalbis. Šeimininkas jau kelis kartus išsisuko nuo atsakymo apie kardą, patikindamas, jog dar trūksta kelių detalių, kurias jam tuoj tuoj turėtų atgabenti. Ir Eyma vis dažniau neramiai žvilgčiojo į Aalayą. Galiausiai, su šeimininkui pasišalinus pokalbiui holofonu, su jam skambinusiu droidu, Eyma pasiūlė kuo greičiau iš čia pasišalinti, dėl ko niekas neprieštaravo. Niekas, išskyrus Payjų, kuris primygtinai prašė pasilikti. Bet merginos visai neketino persigalvoti.

Jų derybas staiga nutraukė skambutis į duris. Prisistatės patarnaujantis droidas atidarė duris ir tarro veidą perkreipė pasitenkinimo šypsnis.

- O štai ir jie, - tarstelėjo jis ir pasitraukė į šalį.

Už durų rykiavosi keistų, agresyviai atrodančių droidų burys, smailios formos, į visas puses styrantys sensoriai, šešios rankos, kuriose jie laikė ginklus... Jaunosios padavanės netrukus buvo priverstos slėptis už pargriautos sofos, o tuo tarpu droidai jas apsupinėjo. Kova atrodė linkstanti į vieną pusę, tačiau išsigelbėjimas atsirado tiesiog sienoje - apėję improvizuotą priedangą, droidai ten terado atidarytą liuką, vedantį į oranžerijos drėkinimo ir vėdinimo tunelį, kuriuo dabar skubiai ropojo Aalaya ir Eyma.

Tačiau išsigelbėjimas nebuvo pasiekiamas taip lengvai kaip norėjosi. Tunelis tiesiog apsuko visą aukštą ratu ir atvedė ten pat iš kur merginos į jį ir pateko. Ir tik tuomet joms stuktelėjo mintis susisiekti su Giru. Šiam, situacija, kurioje dabar buvo merginos tuoj pat priminė jo mokslo metus...

- Kažkur po jumis turi būti nutekėjimo šachta, ieškokite rankenos po vamzdžiais!

Ir iš tikruju, Eyma netrukus užčiuopė rankeną, nuplėšė dangtį, ir stačia galva nėrė į atsivėrusią tamsą angą. Tačiau Aalaya to nebespėjo padaryti, kadangi visai šalia jos, perpjauta šviesos kardu, išvirto sienos dalis ir kardo ašmenys užstojo jai kelią į laisvę. Galvos mostu Payus liepė merginai lįsti lauk.

Tuo metu laive, Giras ir Lelen sprendė ką daryti. Ryšys su merginomis nutrūko, tad buvo akivaizdu, jog geruoju tai nekvepia. Radusi Payaus kontaktus terminale, Lelen susisiekė su juo. Tarro atrodė puikiai nusiteikęs ir po neilgų derybų sutiko susitikti su Lelen asmeniškai, akis į akį, gerai matomoje vietoje. Tuo tarpu Giras, kaip visada prigriebęs kelis techninius triukus, nuskubėjo tiesiai į Payaus namus.

Ten jo tikrai nelaukė išskėstomis rankomis. Tačiau netikėtai įsijunges holoprojektorius, kurį Giras apdairiai buvo įmetęs į patalpą prieš mūšį, nukreipė priešų dėmesį tai lemiamai akimirkai, kurios otavianui reikėjo, kad pasukti mūšį sau reikalinga linkme. Netrukus koridoriuje voliojosi tik droidų liekanos.

- Aalaya, - šūktelėjo gyras ir atidarė duris, už kurių išgirdo pažįstamą balsą.

Nedideliame kambarėlyje stovėjo energetiniais antrankiais surakinta Aalaya, kambario vidury buvo matyti holografinis žvaigždėlapis, kuriame matėsi pažymėtas jų laivo maršrutas, šalia sienos stovėjo stendas, kuriame po stiklu buvo išdėlioti keturi šviesos kardai. Pasigriebusi vieną, Aalaya kartu su Giru pasišalino iš įvykio vietos.

O tuo metu Lelen pokalbį su Payumi prekybos centro kavinėje, kuriame Payus bandė įtikinti Lelen, jog jiems visai nebūtina visų užmušinėti, nes jam pilnai pakaks kelių jos bendrakeleivių, o jai jis galėtų net ir atiduoti dalį savo honoraro, nutraukė suskambėjęs tarro komunikatorius. Užmetęs žvilgsnį į gautą žinutę, šis akimirkai nutilo. Šypsena dingo nuo lūpų...

- Tai sugalvojot mane pergudraut?!

Nušvito geltoni ašmenys, kurie pervėrė virstantį stalą ir ismigo Lelen į petį. Tuoj pat nuaidėjo traukiamo kardo garsas, prasidėjo įtemptas susirėmimas. Ir nepaisant to, jog tarro teko patirti siurprizą, kai jo šviesos kardas, vietoj to, jog perkirstu Lelen ginklą pusiau, sumirgėjo ir užgęso, tačiau jo koviniai įgūdžiai būvo tikrai įspūdingi, o Lelen jėgos nuo nemigos buvo gerokai išsekusios. Todėl netrukus ji pasijuto įremta į kampą ir griebėsi kraštutinių priemonių. Ranka nutraukė raištį, atidengdama grėsmingai geltonuojančias akis. Per plauka išvengusi kirčio, galėjusio pabaigti kovą, smeigė kardu ir šį kartą jis pasiekė tikslą. Geltonas kardas nukrito ir užgęso. Lelen jį pasičiupo ir nespėjus niekam susivokti kas įvyko, vienu šuoliu dingo iš scenos.

Buvo akivaizdu, jog laikas dingti iš šios planetos, tačiau tam reikėjo įveikti dar vieną kliūtį. Uoste prie laivo būriavosi grupelė įtartinų žmonių. Iš saugaus atstumo kompanija galėjo matyti kaip jie atsiskaito su uostą saugojusiais espais, o tuomet visi išskyrus du sulipo į laivo vidų.

Pasitarę, kompanija nusprendė nekelti samyšio vidury uosto, tad tyliai nusėlino po laivu, kur Giras atvėrė savo paties sumontuotą liuką ir pro jį visi pateko į laivo vidų. Toliau viskas buvo paprasta, netikėtai užklupti samdiniai neturėjo jokių šansų ir pro tą patį liuką buvo išmesti lauk iš kylančio laivo. Administracinis droidas tuo metu baigė tvarkyti skubaus pakylimo prašymą ir pavojus jau rodės liko už nugaros...

Naujasis sezonas: penktoji sesija

Trumpai :)

Kol Eyma ir Aalaya laukia pinihų už perlus, Ra grįžta į laivą. Čia jį pasikalbėti pasikviečia Lelen. Giras tuo tarpų išlaužia laive buvusį seifą ir sumoka baudą CSA pareiūnams.

Tuo tarpu grįžta pirkėjas turėjęs Aalayai ir Eymai atnešti pinigus už perlus ir pareiškia, jog rado joms daug geresnį pirkėją, pasiūlysiantį joms didesnę sumą. Šioms bemėginant mandagiai išsisukti (mat kvepia kažkuo nešvariu), į svečius atvyksta ir naujasis pirkėjas - miesto administratorius. Merginos sprunka iš įtartinos situacijos, nors jas intensyviai kviečia apsilankyti miesto rotušėje.

Merginos susisiekia su laivu ir praneša apie situaciją. Tup pat metu Giras mato kaip Lelen koridoriumi nuneša į medicinos skyrių leisgyvį kloną... paklausta kas nutiko, atsako, jog jis prašė jos pamokos.

Grįžus merginoms, Lelen pasiūlo vis tik priimti administratoriaus kvietimą. Rotušėje jie patenka į holokonferencijų salę, kur miesto taryba derasi su CSA dėl karantino. Mat CSA pasiekė žinios, jog šiame mieste yra daugybė nelegalių, iš Korporacinio sektoriaus pasprukusių robotų ir jie visiškai užblokavo galimybę atvykti ar išvykti iš šios planetos. Draudiimas galioja ir mūsų kompanijai. Manydami, jog kompanija yra imperijos atstovai, vietiniai tikisi, jog jie padės nuimti blokadą. Tačiau Lelen tenka susidurti su corporacijų teisės ekspertu (Aalaya ir Eyma atsisakė dalyvauti šiame spektaklyje). Karantino nuimti niekas nė nesiruošė, tačiau Lelen gavo sarašą teisės aktų, kurie apibrėžia karantino taisykles ir išimtis.

Eyma ir Aalaya galiausiai išsireikalauja žadėto perlo pardavimo, atsisako paimti daugiau nei jie verti, nors joms tą ir siūlo (vis dar tikėdamiesi papirkti "imperijos atstovus).

Grįžus į laivą Lelen ima kapstytis tarp senojo laivo šeimininko dokumentų, ieškodama ko nors kas tiktų kuriam nors iš gausybės kodekso punktų. Galiausiai randa tokį dokumentą, tačiau jis ne visai atitinka realią situaciją (datos, registracijos numeriai...)

Aalaya pasisiūlo rasti kas pataisys šią bėdą. Visa kompanija keliauja į turgų. Kur Aalaya suranda sename laivo korpuse įsikūrusią užeigą, su ten besirenkančiais reikiamos kategorijos lankytojais. Pasiklausinėjusi šen bei ten, randa reikiamą žmogų, derybos su kuriuo baigiasi nedideliu incidentu, po kurio pataisymus pasižadama padaryti greitai ir pigiai.

Tuo pat metu po turgų klaidžioje Eyma ir Gyras ieškodami detalių šviesos kardui. O turguje tuo metu siautėja CSA droidai, tikrindami ir areštuodami visus nelegalius ar taip atrodančius robotus. Jiems jau apsipirkus, viename iš nuošalesnių tunelių prie jų prisistato du susijaudine droidai, administracinis ir astromechinis ir ima klausinėti, ar kompanija nenorėtų nebrangiai įsigyti dviejų puikių droidų. Supratęs užuominą, Giras pabėgelius sugruda į krovinių skyrių.

Po kurio laiko kompanija gauna "pataisytą dokumentą", jį įbruka CSA droidų vadui ir nieko nelaukdami pakylą. Ignoruodami droidų pavymui transliuojamus prašymus patikslinti dokumento registravimo numerį, mat šis neatitinka duotojo domenų bazėje. Kai paskui juos pasiunčiami nepilotuojami naikintuvai, jau būna per vėlu, laivas neria į hypererdvę.

Po Savaitės jis išnyra virš pastelinės žalsvos planetos. Šias kordinates nurodė Lelen, pareiškusi, jog čia reikia nuvykti dėl Ašlos. Laivas nusileidžia laukymėje didelio apsnigto miško, kurio medžių viršunes pastoviai tranlko žaibai, o jų papėdėje augančių samanų stiebeliai žybčioja statinės elektros iškrovomis.

Lelen paprašo palaukti visų čia, o pati medžių šakomis nušoliuoja gilyn į mišką. Kur netrukus suranda sau gerai pažįstamą vietą - laukymę, kuria tarsi kupolas dengia susipynusios šakos. Jos viduje matosi gyvenimo pėdsakai, bei senovinės struktūros liekanos. Lelen prisimena, kaip per paskutinį apsilankymą čia bandė įvylioti šios vietos gyventoją į spąstus, tačiau tai nebuvo taip lengva. Ir tai, kaip išvykdama iš šios planetos, kurioje šifravo senovinius užrašus, nuo jo gauna raištį, kurį iki šiol nešioja ant akių, padaryto iš pamušalo piloto krėslo, laivo kuriuo ji čia atskrido, ir kuriame vietinis padarė tvarką... Tačiau netrukus Lelen užpuola kailiais apsikarstęs ir gauruotas žmogysta, kuris šokinėdamas nuo medžio ant medžio ir mosuodamas pagaliais po neilgo susirėmimo ledi gauna smūgį nuo kurio praranda samonę.

Nesulaukdamos grįžtančios Lelen, jos ieškoti patraukia ir dvi mokinės. Tuo tarpu Giras užsiima droidais. Paaiškėja, jog tai DR10 -B2 (astromechinis droidas) ir N8-AZ282 (administracinis droidas). Abu jie slapstosi nuo jiems gręsiančio planuoto atminties išvalymo. Giras suveda administraciniam droidui kulinarijos programą (kurią įsigijo turguje) ir ima mokinti gaminti valgyti.

Bet jo darbus nutraukia keisti įvykiai. Nežinia kas, užpuola laivą. Oru skraidantis šviesos kardas apgadina laivą, perkirsdamas lieptelio pakėlimo mechanizmą, o galiausiai bandantis kilti laivas nuvirsta ant šono ir užgęsta.




Tuo metu mokinės pasiekia aikštelę (kurioje tvyro tamsios galos klvapas). Aikštės pakraštyje jos pamato žemyn galva pakabintą Lelen, tačiau einant artyn, priešais jas išdygsta gauruotas pavidalas...

Paaiškėja, jog tai ir yra vietinis gyventojas. Kaip vėliau paaiškino Lelen - pilkasis džedajus, einantis šviesiu keliu, tačiau kadaise išvytas iš ordino dėl nesutarimų. O šią vietą pasirinkęs, nes ten kur stipri tamsioji galia, galima grūdinti savo šviesiąją pusę.

Tarp atsiskyrelio ir atėjusių merginų kilo derybos: gražinkit mums Lelen, o kam jums ji? Diskusija užsitęsė, buvo siūloma paimti maisto, grąsinama, prašoma. O kilpoje kabanti lelen taip pat atsipeikėjo ir išsakė savo nuomonę. Galiaisia senis atlyžo. Paaiškinęs, jog taip daro tik todėl, kad lelen suprastų, jog ji priklauso ne tik nuo savęs, bet ir nuo kitų.

Penktoji sesija baigėsi prie laužo, valgant atsineštą žuvį.

Naujasis sezonas: trečioji ir ketvirtoji sesijos

Toliau, trumpai.

O povandeniniame pasaulyje jų laukė keletas nedidelių siurpriazų. Pasirodė, jog čia egzistuoja nedidelė civilizacija, kuri ilgą laiką prekiavo su tikraisiais pilies gyventojais, tačiau jiems nelikus, prekyba nutrūko, kas kėlė grėsmę tiek povandeninės civilizacijos išlikimi, tiek pačiai jų socialinei struktūrai, mat jos aukštuomenė savo statusą palaikė ginklų ir kitų techninių gudrybių pagalba, kurias pirkdavo iš pilies gyventojų už juoduosius perlus, kuriuos jiems kasdavo vergai, kurių gi paklusnumą garantavo gązdinančios hologramos, rodomos ne be pilies gyventojų techninio palaikymo.

Visą šią schemą perprasti užtruko truputi laiko, per kurį Giras pataisė gyvenvietės elektros generatorius bei nebeveikiantį holografijų generatorių, gulintį prarajos dugne, kartu su senoviniu kosminiu laivu, kuriame jau buvo spėjęs apsigyventi kažkoks jūrų monstras. Ir remonto darbai neapsiėjo be nedidelio susirėmimo.

Taip pat, nedidelis pakabukas, mergaitės, parodžiusios kaimą, rankose, Lelen priminė jos dienas praleistas šioje planetoje. O praleido ji čia savo pirmus keturis gyvenimo metus. Gyveno kaip princesė tarp Juodosios Saulės grietinėlės, kol vieną dieną, tiesiog per jos gimtadienį, kurio viena iš dovanu ir buvo pakabukas, kai į pilį iš nežinia kur įsiveržęs keistas žmogus, išmargintas juodis ir raudonais dryžiais ir rankose laikantys šviečiančią lazdą sukėlė tikras skerdynes, ir palikęs vienintelę gyvą liūdininkę, pradingo taip pat kaip ir atsirado. Vieninteliai jo ištarti žodžiai buvo: Ramybė tai melas... Po kelių dienų į planetą nusileido džedajai, ir mažoji Lelen atsidūrė akademijoje.

Tuo tarpu realiame laike, situacijai paaiškėjus, kaimo vaduo buvo paaiškinta, jog daugiau perlų nebereikės, ir jis privalo paleisti visus vergus, o pusė perlų, kuriuos jis buvo sumokėjęs, jam gražino... Valdančiąjai kastai tai sukėlė nemažą šoką.

Tačiau grįžus atgal (o derėtis vyko Eyma, Aalaya ir Lelen), šokas laukė jau ir jų. Mat pasirodė, jog saloje nebeliko nei Giro, nei Ra, nei laivo. Tegulėjo tik paliktas komunikatorius, kuriuo susisiekti nepavyko. Tą naktį, padavanės girdėjo kaip per miegus šaukia Lelen...

Praėjo trys dienos, ir ant salos kranto iš dangaus nukrito kapsulė su miegančia Ashla, maisto atsargomis ir laišku, kuriame Ra braižu buvo paaiškinta, jog jis ir Giras laivą paėmė tam, kad pasiekti artimiausią saugų uostą, ten apsirūpinti atsargomis bei nauja įgula.

Dar po dviejų dienų laivas, paskui save palikdamas lengvą dūmų šleifą nusileido atgal į salą. Paaiškėjo, jog laive buvę Lelen pasekėjei sukėlė maištą, ir patekę į variklių skyrių ventiliacinėmis šachtomis susprogdino pagrindinį laivo generatorių, kas baigėsi vieno iš pasekėjų mirtimi (vėliau ir visų kitų, nes Ra nusprendė juos pamokinti išmesdamas visus į atvirą kosmosą), bei nedideliu gaisru, kuris kadaise gražų laivą pavertė KADAISE gražiu laivu.

Kompanijos susitikimas nebuvo draugiškas, tačiau galų gale, aapsižodžiavus, viskas atlėgo. Giras nuėjo padėti Eymai konstruoti naujo instrumento. Ra su Aalaya užsiėme treniruotėmis. O Lelen nuėjo į bokštą iš kur netrukus panikoje išsilakstė paukščiau ir nuo viršūnės nuvirto kelios statulos.

Kitą dieną iš vandenyno dugno, Giro sukonstruotu mechanizmu, buvo iškeltas senovinis generatorius, maitinęs holografinį projektorių. Kino daugiau nebebus... Jau kitą rytą, laivas mirksėdamas keliomis įspėjančiomis lemputėmis, tačiau vis gi gan lengvai atsiplėšė nuo planetos ir pasinėrė į hiperkosmosą.

Savaitę trukusi kelionė baigėsi virš pilkai rusvos planetos, apšviestos žalia saule. Pasak gyro, šioje planetoje buvo galima susitaisyti ir reikiamom atsargom pasipildyti laivą ir išvengti nereikalingų klausimų.

Pranėrę pro milžinišką smėlio audrą, praskridę virš gigantiškų ir rodos apleistų kasyklų, jie įnėrė į akivaizdžiai dirbtinės kilmės šachtą, kuria bevingiuodami, vos išvengė susidūrimo su didžiuliu droidų transporteriu, o tuomet pateko į kryžminę ugnį tarp jo, ir kito, tokio paties, besivijusio pirmąjį. Vienas iš šūvių kliuvo ir laivui, ir nors nebuvo pavojingas, tačiau tuoj pat pažadino kareiviškus Ra refleksus, kuris paleido seriją šūvių iš bokštelio patrankos. Po ko laivo komunikatoriuje pasigirdęs droido balsas prissistatė kaip CSA (Corporate Sector Authority), ir pareikalavo pasiduoti. Į ka alaja sureagavo nėrimu kuo toliau nuo šios vietos.

Pavojui praėjus, laivas grįžo į savo trasą ir galiausiai pasiekė gyvenamas šachtos vietas. Kuriose zujo dirbantys droidai ir tynnanai. Uoste jau buvo prisišvartavęs anksčiau sutiktas laivas, skridęs pirmiau. Antrojo kol kas nesimatė. Tačiau Ra, Aalayai ir Eymai nuėjus parduoti perlų, kuriais galima būtų susimokėti už laivo remontą, prisistatė ir antrasis, iš kurio pabiro droidų armija. Vienas iš bučių pradėjo derybas su greičiausiai vietinevaldžia, tuo tarpu kitas, nužygiavo tiesiai prie herojų laivo ir Girui, kuris ką tik baigė derėtis dėl laivo apžiūros, į rankas įbruko ieškinį su pakankamai įspūdinga suma - už laivo apgadinimą. Įvertinęs prieš jį stovintį trisdešimties droidų būrį, Giras nuėjo raustis Huto seife, kurio slėptuvę laive jau buvo radęs.

Tuo metu kompanija su perlu, paklaidžiojusi koridoriais galiausiai pateko į turtingą gyvenvietės dalį, kurioje atrodė bus galima parduoti perlą už padorią kainą. Ir čia Ra, visus nustebino, kai priėjusiam tvarkos prižiūrėtojui, staiga pareiškė, jog jis atstovauja Imperiją. Jaunosiosm padavanėms teliko pritarti, nes toks prisistatymas tynnanus padarė kur kas paslaugesniais. Netrukus jie jau sėdėjo prekybininko namuose, gurkšnojo jo arbatą ir laukė, kol šis atneš pinigus už perlą.

Tuo ir baigėsi ketvirtoji sesija.

Galios nublokšti. Prieš prasidedant naujam sezonui

Taigi, šiandien pradėsim antrą 13 sesijų ciklą. Bent jau mano įsivaizdavimu jis turėtų visą istoriją ir pabaigti. Bet tai dar po trylikos sesijų. O dabar, šiokia tokia retrospektyva apie tai kas buvo, ir šiek tiek žvilgsnių į ateitį personažų akimis, givų ir tų kurie dabar tik iš galios prabilti gali...

Aalaya

Dabar, kai tragiškomis aplinkybėmis netekau mokytojo Kokos, kurį gerbiau ir visaip stengiausi įtikti, iš visos širdies darydama jo užduotis, rodydama iniciatyvą ir sekdama nurodymais bei patarimais, jaučiuosi pakibusi kosmose - be krypties, pagreičio ir be deguonies baliono. Mane graužia sąžinė, nes gal buvo galima išvengti mokytojų mirties, ar nors vieną išgelbėti, jaučiuosi tokia kalta, kad nors nusipjauk galvą su laitseiberiu.

Manau, mes su Eyma galėtume pragyventi iš muzikos, jei Eyma sutiktų, ir Ledi išlaipins mus tinkamoje planetoje, bet ką daryti su Ashla, neįsivaizduoju. Turbūt derėtų ją grąžinti tėvams. Aš pati į šeimą grįžti nenoriu, nes manau, jog dėdė, pasidavęs godumui, pažeidinėja mūsų religijos postulatus. Manau, kada nors reikėtų tą reikalą sutvarkyti, jei bus galimybė, bet dabar jaučiuosi vieniša, bejėgė ir pasimetusi.

Ledi atrodo nebloga moteris, tik nelabai pasitikiu jos psichine būkle - ypač dėl to, kaip atrodo ir elgiasi jos vergai. Atrodo, ji labai mylėjo mūsų bendrą mokytoją, o gal tiesiog jis išvedė Ledi iš proto, ir tas pats būtų nutikę man. Bet Koka, kad ir koks nesuprantamas buvo,
vis šio to išmokė. Gaila, kad tiek mažai spėjo parodyti ir papasakoti.

Ledi asmens sargybinis yra kareivis kaip kareivis, kam jai jo reikia, neįsivaizduoju, gal ji iš tokios šeimos, kur įprasta tarnų turėti. O apie mechaniką/kontrabandininką nuomonės neturiu, random person, prisijungęs bendroje nelaimėje.

Ashla

Buvo labai šalta. Nepakeliamai šalta. Jaučiausi labai pavargusi ir alkana, todėl nusprendžiau prigulti ir pailsėti. Net nepajutau kaip užmigau. Kai atsibudau jau nebebuvo nei šalčio nei alkio. Abi merginos buvo kažkur dingusios. Išlindau iš olos ir nusprendžiau jog reikia judėti pirmyn. Apsižvalgiusi pamačiau tolumoje baltą siluetą. Nusprendžiau eiti link jo, juk reikėjo nors kokio nors tikslo. Neilgai trukus paaiškėjo, jog siluetas moters. Šitam baltam fone jis atrodė kažkaip keistai... kaižkaip... nenatūraliai. Buvo labai ryškus, lyg švytėtų. Ji pamojo man ranka. Aš priėjau artyn ir tuomet išgirdau jos balsą. Jis skambėjo... na, taip kaip skamba sidabriniai varpeliai ankstyvą pavasario rytą pašiūrėj prie ežero. Ji pažadėjo nusivesti mane ten kur bus visad šilta ir gera. Aš paliečiau jos ranką, švelnią lyg šilkas, ir mes atsidūrėm labai senam miške tarp didelių galingų medžių. Aš mačiau kaimą. Ten buvo mano broliai ir mano tautiečiai. Jie visi atrodė labai laimingi. Ten buvo ir mano mama. Supratau, jog nuo dabar viskas bus gerai.

Hm... Įdomu kas nutiko su kitais... na, merginas gal irgi surado ta pati moteris? O gal jų nespėjo pastebėti? Na tikiuosi, jog jos mirtinai nesušalo... manau jos rado kažkokį būdą išsigelbėti. Tikrai tikiu kad rado. Iki šiol juk visada rasdavo.

O mokytojas... Tikrai mokytojas! Na jei jis ant manęs labai nepyksta, tai turbūt manęs ieškos. tiesą pasakius tai nelabai suprantu ar aš patekau i togrutų rojų ar mane tiesiog kažkokiom technologijom nuteleportavo i kažkokią nežinomą planetą... Jei į planetą, tai turbūt ieškos... bet vargu ar ras, nes juk nežino į kokią planetą, o aš negaliu jam pasakyt... na jei galėčiau aišku pasakyčiau... Na, o jei tai kažkoks rojus ar kažkas panašaus, tai tikiuosi, jog mano kūną prideramai palaidos. Neabejoju, jog mokytojai tikrai užgrobė tą didelį laivą. Jie gi džedajai!

Eyma

Turbūt po viso, kas nutiko pagaliau supratau kokiu keliu mane bandė vesti mokytojas. Deja, supratau per vėlai. Abu mokytojai žuvo, ir dabar nelieka nieko kito, tik bandyti eiti tuo nurodytu keliu bei tikėtis nenuklysti, nes kol kas nesu tikra, ar bus kam pataisyti klaidas. Manau tas pats laukia ir Alayos su Ashla. Nors ir nežinau, kiek jos turi noro laikytis mokymų, bet kadangi visos į tą pačią košę įklimpome, tikiuosi laikysimės kartu ir pagelbėsime viena kitai. Tiesa, dėl naujosios bendrakeleivės ir jos kompanionų kol kas aš nesu tokia tikra. Aišku ledi Angra tikrai nelinki mums blogo (bent kol kas) ir labai padeda, bet man neramu dėl to, ką mačiau ant tos šaltos planetos paviršiaus: žiaurumo aš nepateisinu niekuo. Be to visgi įdomu, kas įvyko tarp mokytojo Kokos ir ledi Angros. Na bet galbūt Jėga taip lėmė ir tik nuo mūsų priklauso ar susitvarkysime su duotu išbandymu.

Riteris Koka

Kryptį parodė Koka, kuria sekti neprotinga. Pražūtinga kiekvienam, net krislelis tamsiosios pusės. Atveria ji kelią, kelią lengvą, kelią kupiną galios ir kelią vedantį į pražūtį. Veiksmas, kurį lemia tamsieji asmens akivarai, sudarko tiek asmens gyvenimo gijas, tiek visatos esatį. Retas po to sugeba, atsisakyti šių pinklių. Juoda kaip Sarlako gerklė bedugnė pasmerkia dvasią agonijai. Agresija buvo tramplynas, defetizmas tapo liūnu. Tamsusis kelias trumparegis, kaltina kiekvieną, negabias mokines įskaitant. Juk jos parodė mokytojui bedugnę, kai šis jas išgelbėt norėjo, kaltos jos ir tik jos, o toks gyvenimas košmaras ir susinaikinimas vienintelis sprendimas, tačiau aidai nuo šio tamsiosios jėgos kritimo dar ilgai skambės visatoj. Savo gyvenimo kritimą padovanojau Sarlakui. Gerai, jei taip taps jums pamoka.

Riteris Korvinas

Galia visada parodo kelią ir suteikia stiprybės juo eiti. Mano kelionė baigiasi, bet Jums, mokinės, ji tik prasideda. Metas sunkus ir Tamsioji pusė bandys Jus, bet tokiu būdu tapsite stipresnės. Juk prisiminus, kiek jau teko išgyventi, negalima abejoti, kad viskam yra savo priežastys. Tikėkit tuo, stenkitės suprasti, nepamirškite mokymų ir įveiksite visus sunkumus, kurių deja sutiksite ne vieną. Tikiu, kad rasite savyje stiprybės ir suprasite visas pamokas, kurias pateiks Galia. Atminkit, tik einantis prieis kelio galą. Lai Galia visada lydi Jus.

Post skriptum, žaidėjo lūpomis: Pirmas sezonas tikrai smagus buvo, kad ir baigėsi tokia liūdna gaida. Na buvo nesklandumų ir teko priprast prie naujoviško žaidimo stiliaus.. Bet pokyčiai visada į gerą :) Partis gal kiek per daug skirtingas gavosi ir keik su bendra motyvacija sunku (dabar pagalvojau, kad mes niekada apie ateities planus ir nekalbėjom.. na su Koka apsitardavom ir tiek, bet apie tai jau turėjau svarstymų, kad skirtingi statusai labai apsunkina žaidimą), bet kaip nors naujam sezone bus viskas aiškiau. O pabaigai, mums būtinai reik įsigyt flashbeku spąstus, tokius kaip Ghostbusteriai turi :)

Ir galiausiai

Neslėpsiu, kad pasklidus žiniai apie prokuratoriaus patirtą fiasko vejantis džedajus, man nepavyko nuslėpti kreivo šypsnio. Neneigsiu ir to, kad patyriau savotišką malonumą matydamas, kaip susitikus prokuratorius nejučiomis nervingais pirštais trynėsi savo kaulėtus riešus kalbėdamas su manimi ir nesėkmingai bandydamas nekreipti dėmesio į mano naujas plaštakas. Taip, už savo klaidas reikia sumokėti. Tačiau didžiausia staigmena manęs laukė tuomet, kai į mano šaltas rankas buvo įteiktas nežinomos technologijos prietaisas. Prietaisas, man atversiantis nė neįsivaizduotas galimybes. Dabar mane riboti tegali mano vaizduotė. Džedajų laikas baigiasi. Jau seniai metas jiems tapti istorija. Ir pats metas į istoriją įrašyti savo vardą!

Galios nublokšti. Tryliktoji sesija. Sezono pabaiga

Seniai seniai, labai tolimoje galaktikoje.

Eyma pabudo iš miego. Nebebuvo šalta, nors gulinti šalia Ašla ir atrodė visai sušalusi. Nautolanė ėmė judėti link urvo išėjimo, kuris atrodė daug gilesnis, nei ji prisiminė. Jos ausis pasiekė čiurlenančio vandens garsas, tuomet pasijuto šiluma. Galiausia, išnirus lauk, ji suprato, jog aplinkui tirpsta ledas. Ant žemės buvo galima matyti pro likusį sniegą besistiebiančią žolę. Pasirodo, urvas, kuriame jie nakvojo, buvo pačiame, nedidelės salelės centre. Aplinkui driekėsi skaidri jūra, kurioje plūduriavo tarsi neonu iš vidaus nušviestos ledo lytys.

Staiga Eyma išgirdo pažįstamus balsus. Atsisukusi, ji pamatė Koką ir Korviną. Korvinas nešėsi jos instrumentą, kurį eyma buvo pametusi kapsulei įkritus į vandenį.

- Mes radom tavo instrumentą.

- Kaip jūs čia patekot?

- Mus paleido, Koruskante įvyko perversmas. Imperijos nebėra, Respublika vėl atstatyta. Be to mes tau turim dar vieną gerą naujieną. Čia jau atskrenda tavo brolis.

Eyma apsisuko ir nėrė atgal į urvą. Rado ten ašlą ir ištraukė ją lauk. Tačiau atrodė, jog nei vienas iš mokytojų jos nepastebi. Nautolanė pamėgino gaivinti ją, tačiau pūstelėjęs šalto vėjo gūsis užpūstė togrutą. Eyma puolė nukasinėti sniegą, tačiau pajuto, kaip stingsta jos rankos. Pakėlė akis į mokytojus, tačiau vietoj jų tepamatė neatpažįstamus siluetus.

Aayala žvelgė į šalia jos stovinčius nepažistamuosius. Keistoji moteris, užrištomis akimis pasilenkė virš jos.

- Gelbėkit, - tesugebėjo pasakyti Aalaya.

Kai ji buvo pastatuta ant kojų, nepažįstamoji nužvelgė sunkią twi'lekes kuprinę. Ir susiraukė išgirdusi, kad Aalaya čia ne viena.

- Tu palikai savo drauges, o pasiėmei šį nešulį? - priekaištavo ji, - dabar vesk mane ten, kur jas palikai.

Kelionė buvo ilga ir sunki, tiesa, nepažįstamoji ir jos palydovas, rodos jautėsi visai gerai. Tačiau Aalayay kiekvienas žingsnis, nors ją ir laikė, kad nepargriūtų, buvo kančia.

Po gero pusdienio jie pagaliau pasiekė urvą, kuriame turėjo būti Eyma ir Ashla. Eyma atrodė, dar turinti samonę, ir atvykusiuosius pasitiko atmerktomis akimis, nors daugiau nelabai ką tesugebėjo padaryti. Tuo tarpu Ashlos būklė buvo visai kritiška.

Nepažįstamoji greitai apieškojo abi sušalusiąsias, ir radusi šviesos kardą tuoj pat uždavė klausimą:

- Kas tavo mokytojas?
- Koka.
-Mhm...

Išėjusi lauk, ji greitai sukonstravo laikiną stovyklą, o kloną, kuris prisistatinėjo kaip: Apsaugos virsininko antros pamainos patarejo strateginiais klausimais pavaduotojas, asmeninis sargybinis ir finansininkas, Vohy Manah. Kas, regis, moteriai kiekvieną kartą sužadindavo pasitenkinimo šypsnį. Ji pasiuntė atgal į laivą, paimti reikalingų daiktų. Pasirodė, jog šalia yra nukritęs dar viena kapsulė, kurią nepažįstamoji buvo pasiryžusi apžiūrėti.

Visi kiti buvo suguldyti naujai pastatytoje užuovėjoje, kuri buvo gerokai patogesnė ir šiltesnė (kiek kad gali būti patogi ir šilta arktinė užuovėja). Paimtąjį kardą ji panaudojo užvirinti vandeniui, kuris buvo pats skaniausias vanduo, kokį tik padavanės kada nors gėrė. Truputi sušilusios, jos dar spėjo pasiteirauti nepažįstamosios vardo. Ši prisistatė kaip ledi Angra. Paklausta apie tai, kas yra jos pačios, Aalaya pareiškė, jog yra pirklio duktė, o šios dvi yra džedajų mokinės.

Kai merginos, sušilusios užmigo, ledi Angra apieškojo Aalaya ir rado jos kardą. Pabudusios twi'lekės laukė klausimas:

- O iš kur pas pirklio dukterį, džedajų ginklas?

Galiausiai išgavusi prisipažinimą ir sužinojusi, jog tai Kokos mokinė, ledi pergalingai šyptelėjo.

- Tik Koka ir galėjo išmokyti padavanę palikti savo bendrakeleivius miršiai. Taip Vohy?

- Žinoma miledi, - atsakė klonas, kuris jau buvo grįžęs su krūva šiltų rūbų.

Jiems besirengiant, merginos pabandė klausinėtis apie savo gelbėtojus, tačiau sužinoti nelabai ką pavyko.

- Aš joks ne klonas, - rodos įsižeidė klonas, paklausta apie tai, kaip jis čia atsidūrė.

- Aš ne džedajus, - atsikirto Ledi angra, kai padavanės ėmė kalbint ją.

Tuomet nukreipė pokalbį, į Aalayą. Paklaususi kam tokioje dykvietėje jai reikalingi visi papuošalai, kuriuos ji nešioja. Ir tik tuomet ši suprato, jog metaliniai žiedai ir auskarai buvo prišalę prie jos odos. Dejuodama jis vargais negalais juos nusiėmė, palikdama atviras žaizdas ant rankų, lekų ir ausų.

Po geros dienos kelio, kompanija pasiekė lygumą, kuria buvo išvagojusi kapsulės kritimo palikta žymė. Vagos galė stūgsojo pūsnies kalnas, matėsi bandymai užkapstuti ir kritimo vagą. Tuo pat metu, Vohy pastebėjo danguje kelias krintančias žvaigždes. Per mažas, jog tai būtų gelbėjimosi kapsulės ar laivai, tačiau vis tiek tai sukėlė šiokį tokį rūpestį.

Nubraukus sniegą nuo kupsto, po juo pasirodė tai, ko galima buvo tikėtis - gelbėjimosi kapsulės korpusas. Pro jos stiklą viduje buvo matyti įdėmiai atėjūnus stebinti žmogaus pavidalo būtybė. Netrukus paaiškėjo, jog tai owiatianas (pilkos odos humanoidas, su baltomis plunksnomis augančiomis vietoj plaukų), vardu Gir. Jis paaiškino, jog buvo įkalintas imperijos kreiseryje, tačiau kilus samyšiui (jis girdėjo, jog garsiakalbiai įsakinėjo kažkokiems džedajams pasiduoti, kas konkrečiai ten vyko jis nežinojo), Giras sugebėjo išjungti durų mechanizmą, kartu su didele dalimi kitų laivo sistemų. Pasinaudodamas samišiu nusėlino iki gelbėjimosi kapsulių denio ir paspruko į planetą. Pamatęs kloną, jis atsargiai paklausė:

- Ra? - tačiau nesulaukė jokios reakcijos.

Jiems besiaiškinant, klonas pastebėjo iš snieko trmpam išnirusią žvalgybinio droido galvą. Buvo aišku, jog pasilikti čia nebesaugu. Tačiau toli pasprukti nepavyko, jau netrukus jiems virš galvų ratą suko desantinis laivas, kuris gi nebuvo pasiruošęs džedajų triukams, ir kai Aalayos švysteltas ledo gabalas pramušė variklį kiaurai, jis žnektelėjo ant sniego, pračiuožė keliasdešimt metrų ir sustojo rūkdamas. Iš Vidaus pasipylė klonai. Blasterių šūviai sumišo su šviesos kardų žybčiojimais. Kova tęsėsi neilgai. Netrukus sniege tysojo visas klonų būrys, tik vieną ledi angra laikė pačiupusi dar gyvą.

Liepusi Vohy pasaugoti, kad nieks jai netrukdytų, jis pradingo kartu su savo beleisviu laivo viduje. Iš kur netrukus pasigirdo veriantys riksmai. Tuo pat metu Giras įlipo į valdymo kajutę. Iš komunikatoriaus sklido reikalavimas pranešti apie savo situaciją.

- Pas mus viskas gerai, tęsiame paieškas.

Balsas kitapus ryšio rodos liko patenkintas atsakymu. Kiek pasikapstęs laivo sistemose, ir pasinaudojęs nuo nukautųjų klonų nuimtomis granatomis, jis užminavo laivą. Tuo metu iš jo išlipo ledi, be savo kalinio, žvilgtelėjo į Vohi, kuris susimąstęs apžiūrinėjo nukautus klonus, lygindamas savo ir jų šarvus.

- Koka yra imperijos kreiseryje. Mes skrįsim jo laisvinti, - pareiškė ji.

Šis pareiškimas užklupo Girą visiškai netikėtai. Pulti imperijos kreiserį? Iš kurio jis pats per stebuklą ką tik pabėgo..?

Kompanijai tolstant nuo sudaužyto laivo, nugriaudėjo sprogimas - suveikė Giro paliktas mechanizmas. Tačiau tai buvo ne vienintelis triukšmas. Po kojomis sudrebėjo ledas. Nuo žemės, į orą pasipylė ledo ir sniego fontanai. Lede vėrėsi milžiniškas plyšys. Dar po akimirkos, sprogusio laivo korpusas pajudėjo ir vis su didesniu pagreičiu nučiuožė link atsivėrusio plyšio ir dingo jame.

Priėjus arčiau, pasidarė aišku, jog atsivėrusio plyšiuo perlipti nepavyks, o laivas, deja, buvo kitoje jo pusėje. Maža to, iš vandens, atsivėrusio plyšio kraštais lipo daugybė geltonų čiuptuvėlių, labai panašių į tuos augalus, kuriuos mokinės matė lediniame tunelyje, tačiau čia jų būdo begalės, maža to, jie raitėsi ir rangėsi, tuo labiau primindami gyvūną nei augalą.

Kuo įsitikino ir Giras, pamėginęs prieiti arčiau krašto, iš už kurio ant jo užvirto geltonas čiuptuvų raizginys. Pasprukti padėjo tik Aalayos įsikišimas. Po kurio ledi Angra visus apibarė už neatsargumą ir liepusi surinkti nukapotus čiuptuvus paaiškino, jog tai dabar bus visų jų maistas.

Kelionė aplink skylimą, kuris kaip atrodė eina nuo ties horizontu besimatančios milžiniško kriauklės, užtruko keturias dienas. Katvirtosios vakare, kompanija atsidūrė ties kriauklės, kurios kupolas kilo aukštai į dangų, ir kuris buvo porėtas, o jo angose lizdus suko paukščiai. Čia rodos buvo kiek šilčiau, ant pačios kriauklės net nebuvo sniego.

Ledo įtrūkimas ėjo iš po kriauklės. Tad vienintelis kelias buvo lipti jos sienomis, kas atrodė visai įveikiamas maršrutas. Tačiau čia kilo nedidelis ginčas, kas liks, o kas keliaus iki laivo. Owiatianas buvo prieš ledi siūlomą idėją keliauti iki laivo tik jai ir klonui. Giras tvirtino, jog jie greičiausiai ketina juos čia palikti. Tačiau galiausiai nusileido ir sėdo valgyti buliono išvirto iš trofėjiniu blateriu pašauto paukščio, vandenyje užvirtame šviesos kardo pagalba.

Kompanija dar kurį laiką stebėjo du taškus tolstančius kriauklės paviršiumi. Netikėtai, viskas aplink juos nusidažė geltonai. Tai Angra, išerzinta vis iš angų išneriančių paukščių, impulsyviai mestelėjo galios smūgį į kriauklės tunelius, ir netrukus iš ten pasipylė gausybė vijoklių-čiuptuvų. Jų kapojimas tik dar labiau erzino padarą, ar kas tai bebūtų, ir tik kai ledi bei jos asmens sargybinis liovėsi elgtis agresyviai, čiuptuvai nurimo ir pasitraukė.

Atėjo naktis, ketvertas likęs kitoje plyšio pusėje susirentė šiokią tokią užuovėją ir nuėjo miegoti. Ryte pabudo sušalę ir mažai tepailsėję, tačiau viskas išsisklaidė, kai virš galvų pranėrė dailus, juodas, kosminės jachtos siluetas.

Ant trapo juos pasitiko ledi, sargybinis ir dar keletas personų, paslėpusių savo veidus po kaukėmis, ant kurių buvo chaotiškai išpieštos akys, pas vienus daugiau, pas kitus mažiau. Angros paliepimu, jie nuskubėjo paimti merdėjančio Ashlos kūno. Kuris netrukus jau plūduriavo medicininės kajutės bakta tanke.


Laivo vidus spindėjo prabanga, nors užėjus į kajutes kiek keistai atrodė į ryšulius susukti prašmatnių drabūžių rišuliai. Tarp kurių Aalaya tuoj pat rado sau tinkančius, twi'lekiškus rūbus, bei papuošalus. Kadangi tiek rankos riek lekai, tiek ausys buvo sužalotos prišalusių papuošalų, teko apsiriboti žiedais ant kojų.

Tačiau išejus iš kajutės, jos laukė nemaloni akistata su laivo šeimininke.

- Matau radai sau tinkamus papuošalus? Tuomet pasiimk ir štai šitą, - ledi mestelėjo nedidelį pultelį twi'lekei.

Pažvelgus į jį, ši suvokė, jog rankoje laiko vergų pančų valdymo mechanizmą, o ant jos kojų šiuo metu visai ne gražūs žiedai, o labai dailiai pagamintas mechanizmas, kuris vienu mygtuko paspaudimu gali virsti spąstais. Jau po akimirkos viskas gulėju nusviesta į kampą.

Tuo pat metu, Giras, apžiūrėjęs iš drabužių krūvos ištrauktą papuošalą, akivaizdžiai priklausiusį hutams, palingavo galvą, ir atsargiai, stengdamasis pats saves nenustebinti netiketai atrastu skeletu spintoje, ėmė nuodugniai apžiūrinėti laivą. Kuris pasirodė ne tik be galo prašmatnus, bet ir aprūpintas naujausia technika, greitas, sunkiai fiksuojamas, turintis slaptų skyrių... žodžiu tikro kontrabandininkų karaliaus laivas. Bėda buvo ta, jog jau kurį laiką laivas buvo labai prastai prižiūrimas, ir akivaizdu, jog dar po kurio laiko tokio neatsakingo elgimosi su juo, iš neįkainuojamo turto jis būtų pavirtęs į beverčio laužo krūvą.

Tačiau owiatiano ekskursijos sukėlė kaukėtosios įgulos nepasitenkinimą. Vienas kurių, nuskubėjo skųstis savo Angrai. Kuri, tuo metu kalbino Eymą.

- Tu stipresnė nei pati apie save galvoji. Nepaisant visų sunkumų tu pasirinkai savo kelią, ir skirtingai nei kiti, iš jo niekuomet neišsukai, tam, kad pasijusti stipresne...

Čia jų pokalbį ir nutraukė nepatenkintas įgūlos narys. Teko eiti malšinti įsiliepsnojusį konfliktą, į kurį jau buvo įsipainiojęs ir ledi apsaugininkas bei buhalteris.

Galiausiai, laivas pakilo, praskrendant virš kriauklės, visi dar spėjo pamatyti milžinišką raizginį geltonų čiuptuvų ir kriauklės besidriekiančių į plyšį lede, šiuptuvai pulsavo, traukdami į save viską, ką tik sugabėjo pasičiupti vandenyne.

- Kadaise, mano buvęs mokytojas žadėjo ir mane sumaitinti panašiam padarui... - tarsi sau pakomentavo laivo šeimininkė.

Pasiekę orbitą ir pasinaudodamas asteroidų lauku kaip priedanga, jie prisiartino prie vis dar čia esančio imperijos kreiserio tiek, jog galėtų stebėti, kas ten vyksta. O aplink kreiserį Teisingumas, virė darbai. Buvo akivaizdu, jog į jį įsirėžta keleto asteroidų. Kompanijai besvarstant, kaip elgtis noliau, iš hipererdvės išniro dar vienas, identiškos konstrukcijos kreiseris.

Neilgai trukus, ledi žvilgsnį prikaustė nedidelis šatlas atsiskiriantis nuo pamuštojo kreiserio.

- Jis ten, - bedė ji pirštu į monitorius, ir užgulė laivo valdymo mechanizmus.

Antpuolis imperijai buvo visiškai netikėtas, tad kai "Juodasis perlas" (taip ledi pavadino savo laivą), jau būvo šūvio nuotolyje nuo šatlo, naikintuvai dar tik kilo nuo kreiserių.

Ir čia, kopiloto kėdėje sėdinti Aalaya atrado ventrinės patrankos valdymo mechanizmą ir nesugabėjo atsispirti pagundai. Lazerio serija perkirto šatlą pusiau. Iš kieuro korpuso į kosmosą pasipylė kareivių kūnai, detalės, bei didelis cilindras su viduje plūduriuojančiu kūnų. Jis sukosi aplink savo ašį, švirkšdamas į erdvę savo tūrinį - žalsvą skystį.

Priekaišrauti nebuvo kada. Jau buvo parengtas dedantinis tunelis, kuris prisisiurbė prie likusios sveikos šatlo korpuso sekcijos. Šviesos kardas išpjovė korpusę skylę ir iš ten pasipylė blasterių šūviai. Keli likę šatlo kareiviai buvo užėmę ginybines pozicijas, tačiau jų pasipriešinimas buvo numalšintas beveik akimirksniu. Aalaya peršokusi klono kario kūną atvėrė kajutės duris... ir akimirksniu buvo ištraukta į vakuumą, mat ši kajutė, buvo paskutinė hermetiška laivo dalis, po jos pačios paleistos salvės.

Tuo pat metu, likusieji laive organizavo cilindro įtraukimo laivo vidun manevrą. Ledi, apsivilkus skafanrą tarp šatlo nuolaužų ieškojo Kokos ir netrukus atrado jį dar viename cilindre, pilname žalio skusčio. Nukirtusi jį, su laivu jungusius mechanizmus, įstūmė visą cilindrą atgal į savo laivą.

Taip pat laive atsidūrė ir pamuštasis cilindras, kurio viduje mokinės jau spėjo atpažinti Korviną, bei Aalaya iš kurios ausų plūdo kraujas, o akys buvo virtusios dviem ryškiai raudonomis kraujosruvomis. Tik galios pagalba ji vis dar buvo gyve ir galios pagalba netrukus ji jau po truputi ėmė atgauti regą ir klausą. Vos tik liukai užsivėrė, laivas paniro į hypererdvę, paskui save palikdamas jau šūvio nuotolį pasiekusius laivus...

Koridoriuje voliojosi du cilindrai, iš vieno jų, ant prabangaus laivo kilimo liejosi žalias ir aitriai kvepiantis skystis. Viduje sudaužyto cilindro matėsi laidais apraizgytas ir siaubingai sužalotas Korvino kūnas. Kitame, sveikesniame, panašioje būsenoje, tik kiek sveikesnis, plūduriavo Koka.

Eyma, pirmiausiai puolė gelbėti Korviną. Tačiau išvadavus jį iš laidų apsiviniojusį jo kūną, tapo aišku, jog vienintelis būdas jį išgelbėti buvo bakta tankas, kuriame jau buvo Ashla, tad jaunoji nautolanė dabar turėjo rinktis...

O tuo pat metu, ledi sudaužė antrąjį cilindrą ir iš jo ištraukė, Koką. Ant jo kūno buvo matyti daugybė kankinimo žymių, tačiau, nepaisant skausmo, kurį jos turėjo kelti, nei viena jų neatrodė mirtina.

- Atsargiai, nes jūsų mokytojas nebėra toks, koks buvo, - perspėjo ledi.

Samone Koka atgavo vos tik Angra nuplėšė jam nuo galvos įrenginį, kuris buvo užspaudęs šio smilkinius. Ir akimirksniu džiugi išsigelbėjimo akimirka virtuo kai kuo kitu.

- Stai ir susitikom vel, mano buves Mokytojau. Pagaliau atejo laikas viska issiaiskinti. As tau duosiu laiko pasveikti..."

- Kaip matau, arogancijos taip ir neatsikratei, mano NETIKUSI MOKINE

- Ir aš norėsiu garbingos dvikovos... - pabaigti sakinio ji nesuspėjo.

Feluciano ataugos prisipildė sodria raudona spalva, dvelkiančia pykčiu ir skausmu. Kitą akimirką, sudaužyto cilindro šukės pakilo nuo žemės ir šovė į laivo savininkę, pjaustydamos ir smigdamos į jos kūną, parblokšdamos pastarąją ant žemės.

Aalaya ir Eyma, pastarosios rankose ką tik užgęso Korvino gyvybė, įtarusios, kas čia vyksta, stojo ginti ledi. Netrukus visu buvo įsivėlę į chaotišką mūšį siaurame laivo koridoriuje, kurio grindys užtvindytos cilindruose buvusiu skysčiu, visus mėtėsi šukės ir nuolaužos... Sumaištyje niekas nė nepastebėjo, kaip be jokios aiškios priežasties klonas susmuko nat žemės.

Aalaya galios pagalba švystelėjo į savo mokytoją koridoriuje kabėjusį masyvų paveikslą. Tačiau kai jis praskridęs koridoriumi nukrito ant žemės, felucianas rodos tarsi būtų ore išgaravęs. Žinodama apie savo mokytojo gebėjimus susilieti su aplinka, twi'lekė pakėlė nuo žemės, medicinos kajutėje gulėjusį neveikianti medicininį droidą, ir paleido šį skrieti koridoriumi.

Nors ir paleistas aklai, tačiau siaurame koridoriuje koka nesugebėjo išvengti masyvaus droido korpuso. aštrūs manipuliatoriai susmigo į jo kūną, masyvus korpusas aprbloškė ant žemės. Iš žaizdų sunkėsi tirštas ir skaidrus felucioano kraujas.

Akimirką buvo tylu, tuomet visi išgirdo Kokos balsą:

- Atleiskite man...

Tuo metu galvą pakėlė klonas, parkritęs prasidėjus mūšiui:

- Girai? - sutrikusiu balsu sumurmėjo jis, pamatęs owiatianą.

- Ra?

- Ra? Taip. Rodos toks buvo mano vardas...

Štai taip ir baigiasi pirmasis žaidimo sezonas.



Trumpas komentaras, antrajam sezonui bus įvestos kelios naujos taisyklės, nieko drastiško, tačiau tikiuosi jos duos teigiamų rezultatų, pašlifuos kai kuriuos žaidimo dinamikos momentus. Taip pat žadu dar įdėti nedidelį tarpinį postą, peržvelgti visas praėjusias 13 žaidimo sesijų.

Gal dar galiu kiek atsidūsti, kad paskutinioji scena, gavosi kiek paforsuota, ir Lelen bei Kokos susidūrimas pašaliniam stebėtojui galėjo likti nesuprastas... ką gi, dar ateityje laukia kitos 13 sesijų, per kurias mėginsime šias skyles lopyti :)

Galios nublokšti. Dešimtoji sesija

Seniai senia, tolimoje tolimoje galaktikoje... O tiksliau hipererdvėje. Sužalotas laivas skriejo link savo nežinomo tikslo. Sveikoje laivo dalyje susispaudusi kompanija užsiiminėjo remonto darbais. Koka meditavo užsidaręs kambaryje.

Rutiną prasklaidė Korvinas, užkalbinęs savo mokinę. Jis padavė jai holokroną, ir paaiškino kaip jame surasti reikiamą istoriją. Pastaroji užduoties ėmėsi su dideliu entuziazmu. Skubiai įvykdžiusi visas instrukcijas, ji pasijuto bestovinti karinio laivo tiltelyje, dar akimirka, ir suvokimas, jog ji - Ashla, pirklio duktė, besimokanti galios subtilybių, užsimiršo tartuim sapnas pabudus.

Ji buvo Kaadi Ni, togruta ir visai dar vaikas, kuris iš savo tėvų pavogė šautuvą ir keliavo naktį į mišką pamedžioti, taip, kaip tą daro suaugusieji. Bet vietoj laimikio, kuriuo galėtų nustebinti namiškius, ji tiesiog pasiklydo. O tą supratusi, užsilipo ant medžio, kad rastų kelią namo. Tačiau aplinkui buvo tik miškas. Bet netrukus, mintis apie pasiklydimą, išblaškė krintančios žvaigždės. Dar niekada jaunoji togruta jų nebuvo mačiusi tiek daug. Žvaigždės vis artėjo ir didėjo, kol virto spindinčia kruša, kuri pasipylė ant miško su dideliu trenksmu. Kaadi privalėjo išsiaiškinti kas ten nutiko, todėl nuskuodė apžiūrėti įvykio vietos.

Tuo tarpu Koota, Kaadi dvinys brolis, pabudo iš miego, kažkas jo viduje sakė, jog sesei reikia pagalbos. Tad tyliai pasiėmęs mamos šautuvą (tėvo šautuvas jau buvo dingęs) jis išsėlino iš kaimo. Nereikėjo toli eiti, netrukus miške pasigirdo triukšmas, sunkūs, metalu barškantys žingsniai, keista, grubi kalba. Netrukus pasirodė ir triukšmo skleidėjai, šarvuoti žmonės, kai kurie jų jojo ant stambių metalinių padarų. Ant vieno iš tokių padarų vaikas spėjo pastebėti ir suruštą savo sesę. Ir tuomet jį už pakarpos pačiupo šarvuota ranka.

Surištą jį atgabeno į jų kaimą, kuriame jau buvo daugiau šarvuotų žmonių, kalbančių nežinoma kalba. Keli namai degė ir vienas iš degančių namų priklausė vaikų šeimai. Brolis ir sesuo buvo nukelti nuo geležinių žvėrių, niekas jiems nieko nedarė, tačiau eiti į savo namus jiems nebuvo leista, nepaisant vaikiškų protestų. Tačiau netrukus, kažkur pasigirdo šūviai, kurie ėmė garsėti ir gausėti, ir visų dėmesys nukrypo triukšmo kryptimi. Vaikai, pasinaudoję proga, nuskuodė į mišką. Kur susiginčijo, ką reiks daryti toliau. Tačiau jų ginčą nutrauko iš nežinia kur pasirodžiusi būtybė baltu kaip kreida veidu, ir gintariniais trumpais plaukais. Tai buvo Žmogus, mesitras džedajus, Mella, čia atvykusi kartu su respublikos pajėgomis, apsaugoti civilių nuo mendalorų atakos. Tačiau jos pajėgos kiek pavėlavo. Pirmasis kraujas jau buvo pralietas. Kas Mellai buvo tikrai liūdinantis faktas, tarp džedajų ji buvo žinoma kaip agituotoja už taikių sprendimų paiešką.

Netrukus mūšis pasibaigė, respublikos kareiviiai rykiavo suimtuosius. Tuo tarpu brolis su seserim pasileido link savo namų. Šie degė atvira liepsna ir buvo akivaizdu, jog viduje gyvų jau tikrai nėra. Tuomet vaikai nubėgo ten, kur matėsi togrutų sambūtis. Iš būrio jų pasitikti išbėgo tėvas. Džaiugsmą jo veidė pakeitė liūdesys, kai vaikai jo paklausė kur yra mama.

Mellos, prižiūrėjusios ligonius, dėmesį patraukė vaikiškas riksmas. Tai Kaadi, šaukė ant suimtujų mendalorų. Tuo pat metu beviltiškai spardydama jų šarvus. Tačiau staiga įvyko kažkas, kas privertė meistrę įsikišti. Nes mendaloras, su lengva pašaipa stebėjęs togrutos veiksmus, staiga susigriebė už gerklės ir ėmė dūsti.

- Jis nužudė mano mamą! - šaukė mažoji togruta, tačiau Mellai ėmus ją raminti, pamažu nutilo. Džedajės balsas užgožė visus kitus balsus, privertė klausytis...

- Kerštas ir pyktis nieko neišspręs, nurimk, - šnekėjo ji ir žodžiai skambėjo Kaadi galvoje.

Kai Mella paliko planetą, kartu su ja į Koruskantą iškeliavo ir brolis bei sesuo.

Praėjo daug metų. Dabar ji buvo džedajų riterė, respublikos laivyno admirolė, senojoje respublikoje vyko Sithų - Džedajų pilietinis karas. Darth Revanas, nugalėjęs mendalorus, namo grįžo ne kaip didvyri, o kaip sithų lordas milžiniško laivyno priešakyje, grąsindamas sunaikinti visą Respubliką.

Hypererdvės raibuliavimą už iliuminatorių pakeitė žvaigždės. Apdaužytas laivynas išniro iš hypererdvės. Penki laivai, trys iš jų sunkiai sumaitoti, ant kulnų lipantis priešas... Netoliese tyliai sukosi dujų gigantas apsuptas margaspalviais žiedais. Pasitarus su kitame laive sužeistaisiais besirūpinančia džedajų meistre Mella, juose ir buvo nuspręsta paslėpti laivyną. Palikus vienintelį laivą, į kurį bus sukrauti visi sužeistieji. Laivas turėjo šokti į hipererdvę ir skris link artimiausio Respublikos įtvirtinimo, kaip tik tuo momentu, kai sistemoje atsiras priešų laivai, tikintis, jog jie nuspręs, kad ten paspruko visas laivynas. Deja, trys laivai dabartinėje būsenoje tokio šuolio negalėjo atlikti.

Tačiau planui nebuvo lemta išsipildyti, mat patogiai įsitaisius žiede, tarp milžiniškų ledo luitų, staiga, tarsi iš niekur išniro grupelė senų tačiau ginkluotų laivų, ir prisistatę kaip Mendalorai, bei pareikalavę atiduoti liems vieną iš laivų, atidengė ugnį. Ir nors jų pastangos buvo visiškai beviltiškos, tačiau ataka padarė pasislėpusį laivyną puikiai matomu. Ir kaip tik į sistemą įnėręs Sithų laivynas tuoj pat pastebėjo savo taikinį. Užvirė kova. Netrukus vienas iš pažeistųjų laivų paskendo liepsnose, dar vienas atsilikinėjo nuo grupės, paskui jį driekėsi dūmų šleifas. Tik vienintelis laivas buvo pasirengęs šuoliui. Tačiau to neprireikė. Iš hypererdvės netikėtai išniro respublikos simbolika papuoštų laivų rykiuotė. Ir nieko nelaukdama atidengė ugnį. Šluodama priešo laivus, bei pakeliui pasitaikiusius savus naikintuvus.

Tačiau ne tik tai sujaudino Kaadi, be išsigelbėjimo džiaugsmo ji pajuto ir kažką artimo, kažką, ko nejuto labai ilgą laiką, tarsi dabar jai kas būtų sugražinęs jos pačios dalį. Ji pajuto savo brolį, ir šį jausmą netrukus patvirtino atsiradęs videoryšys. Tačiau džiugaus ir nuoširįdaus sveikiniomo nebuvo, brolis buvo šaltas ir visos jo mintys nukreiptos į karą.

Ataka buvo brutali, tačiau be galo efektinga. Netrukus byuvo likęs tik admirolo laivas. Kuris paskubomis nėrė į hypererdvę. O paskui jį pasileido ir visas respublikos laivynas, palikęs paskui save nukentėjusius laivus.

Po keliolikos valandų, laivynas grįžo su pergale ir suimtu priešų admirolu. Ir tik sužinojęs apie puolimą planetos žieduose, įsakė savo laivynui pradėti paieškas. Tuo tarpu Mella įkalbėjo Kaadi Ni pasikalbėti su savo broliu asmeniškai. Toks agresyvus brolio elgesys kėlė susirūpinimą tiek meistrei tiek ir pačiai admirolei. Kol jos šatlas artėjo prie brolio laivyo, šis aptiko tai, ko ieškojo - senovinę kosminę stotį, pasislėpusią žieduose. Supratę, klas jų laukia, stotyje buvę mendalorai paprašė leisti pasitraukti moterims ir vaikams prieš prasidedant mūšiui. Tačiau vietoj atsakymo gavo salvę raketų, sudaužiusių ne tik stotį bet ir beveik visus laivus, kuriais buvo bandoma evakluotis iš pasmerktos stoties. Akimirksniu tūkstančiai givybių buvo sunaikinta, ir visų čia buvusių džedajų nugaromis perbėgo šiurpas. Nerimauta buvo ne veltui.

Netrukus Ni jau stovėjo priešais savo brolį. Tačiau bandymai jam aiškinti, jog jis pasiduoda tamsiąjai galios pusei ir jog jam reikėtų grįžti į koruskantą, kur meistrai padėtų jam susigaudyti savo jausmuose, nebuvo išgirsti. Jie tieėsiog supykdė brolį, pokalbis peraugio į ginčą, ir neilgai trukus rolio kardas persmeigė seserį:

- Išdavikai, šnipai, čia karas, jį reikia laimėti, o ne filosofuot!

Žaizda nebuvo mirtina, tačiau to pakako, kad sesuo nuspręstų, jog derybos baigtos. Visą šią sceną, be tiltelyje buvusio personalo, stebėjo ir Azil - Kooto Ney padavanė, Quarren. Kuri šiuo metu sprendė labai svarbų klausimą: kas šioje situacijoje teisus? Mokytojas, kurio pergalėmis ji žavėjosi? Ar jo sesuo, kuri sakė tai, kas jau seniai neramino padavanę: admirolo metodai buvo nederantys džedajui..?

Galiausiai ji paprasše sujungti ją su kitu laivynu ir susisielė su Mella. Ši, deja, pati neturėjo galimybės įsikišti, nes Kooto Ney jau ruošėsi hyperšuoliui, tad paprašė Azil, jei tik bus galimybė, sulaikyti savo mokytoją nuo tolimesnių veiksmų ir pažadėjo kuo skubiau pasirūpinti situacija. Tuo metu Kaadi, ne tik sužeista, bet ir be galo nusiminusi dėl tokios brolio transformacijos, admirolo įsakymu buvo per prievartą nugabenta į savo laivą ir išsiųsta į kosmosą. Kooto laivynės nėrė į hipererdvę, link mūšio, į kurį jis jau gerokai vėlavo.

Bet atvykus į mūšio vietą, jo laukė nemalonus siurprizas. Džedajui buo liepta perduoti laivyną kito admirolo žinion, o pačiam grįžti į Koruskantą. Po to, kai Kooto atsisakė paklusti įsakymui, jam buvo pranešta, jog į jo laivą tuoj atskris džedajus.

Svečią admirolas pasitiko dar doke, su kardu rankoje. Ir kai, visų nuostabai, po neilgo susirėmimo, jis svečiui nurėžė galvą... Azil, galiausiai nusprendė veikti. Mokytojas, kuris ir pats kovoje lengvai nukentėjo, nė nepastebėjo, kaip iš užnugario prišokęs jo paties padavanas, galios pagalbą jį parbloškė. Sutrikusiai laivo įgulai liepė kūną įmesti į gelbėjimosi kapsulę, sukapojo visus ten buvusius valdymo mechanizmus ir išsiuntė savo mokytoją į kosmosą. Nes puikiai suprato, jog šiam atsipeikėjus, antro šanso gali ir nebebūti. Iš kapsulės Kooto po kelių valandų pasiėme tiesiai iš Koruskanto atvykusi grupė džedajų, kuri visai nebuvo linkusi juokauti.

Toliau sekė teismas, kurio pasekmėje, Koota ilgam atsidūrė Taar planetoje - nuošalioje džedajų akademijoje, kurią galima būtų pavadinti ir džedajų kaleimu, kuriame jis turėjo būti gražintas į teisingą kelią... Tačiau, po daugelio metų, sesei laukiant jo grįžtančio, paaiškėjo, jog jis užgrobė laivą gabenusį jį namo ir juo paspruko į galaktikos pakraščius.

Praėjo dar daugiau metų... Džedajų kompanija: Mella, Kaadi ir Azil, išsilaipino nuošalioje, negyvenamoje planetoje, kur, pasak liudininkų, turėjo slapstytis Koota. Tarp senovinių, džiunglėmis apaugusių griūvėsių, džedajai rado sudužusią gelbėjimosi kapsulę, o netrukus, laioptuotos piramidės viršūnėje pasirodė ir pats Koota.

- Sese, tu atėjei, kad prisijungtum prie manęs? Imk kardą į rankas ir mes pribaigsime šituos išdavikus.

- Tu nebe mano brolis. - Kaadi išsitraukė kardą ir ėmė lipti piramidės laiptais.

Netrukus jų kardai jau susirėmė mūšyje. Seni mūrai skilinėjo ir kilo į orą, bandydami partrenkti tai vieną tai kitą kovotoją.

- Niekšai, išdavikai! O tu, mano sesuo, kaip tu gali būti su jais?!
O tuo metu, buvusi Kooto padavanė, dabar jau pilnateisė riterė, apėjo piramidę iš kitos pusės, rado kaip pakilti į viršų ir atsidūrė Kootai už nugaros. Sesuo, stovėdama priešais savo brolį spėjo pamatyti, kaip kardas persmeigė jo liemenį ir brolis griuvo ant žemės.

- Revanas buvo teisus... - dar spėjo pasakyti ir užgęso.

Staiga ašlai grįžo jausmai, ji vėl pasijuto sėdinti kajutėje, su holokronu rankose. Nieko nelaukdama ji atsistojo, išėjo iš savo kajutės, surado Korviną pilotų kabinoje (tuo tarpų kitos dvi padavanės įdėmiai stebėjo kas vyksta), ir kreipėsi į riterį tokiais žodžiais:

- Aš buvau neteisi, Korvinai, ar jūs vis dar sutinkate būti mano mokytoju?

Atsakymas buvo trumpas:

- Taip.

Tuo ši sesija ir baigėsi. Ir visų pirma už idėją norėčiau padėkoti Korvino žaidėjui. Nors prasidėjęs kiek vangokai, žaidimas įsibėgėjo ir galiausiai davė pakankamai stiprų efektą - taikos sutartį tarp mokytojo ir padavanės. Tad galiu tik padėkoti dalyvavusiems ir pasidžiaugti sėkme :)

Galios nublokšti. Septintoji sesija. Antra dalis

Kai Koka su savo padavanėmis ir išgelbėtąja šeima parsigavo į nakvynės vietą, buvau jau vėlu. Visi aštuoni asmenys, vargais negalais susispaudė mažame kambarėlyje. Šeimininkas, kuris atėjo pareikšti pretenzijų dėl to, kad kambaryje nemokamai apsigyvens dar trys asmenys, po labai trumpo pokalbio su džedajais suprato, jog mokestis neturi būti padidintas, jei visi telpa vienoje patalpoje...

Naktis praėjo neramiai, dejavo sužalotas twi'lekas, tad ryte Koka jam atliko nedidelį gydimo seansą (užmaskuotą kaip tradicinis nežinia kokios planetos medicina). Ir tuomet visa trijulė buvo nuvesta į turgaus aikštę, kur darbdaviai ieškojo nekvalifikuotų darbininkų ir taip pat kaip ir nakvynės namų šeimininkas, darbdavys suprato, jog tai yra būtent tie twi'lekai kurių jis ir ieškojo savo darbams.

Eyma iš pat ryto išmovė į turgų pasidairyti. Tuo tarpu likusios dvi padavanės, po įnirtingo ginčo (kurio kurstytoja buvo Ashla, apkaltinusi visus idėjų neturėjimu), buvo paleistos į turgų pardavinėti Aalayos vakar nupirktų drabužių, ir vietoj jų įsigyti paprastų, su kuriais galėtų patekti pas Pašą Sish. Pinigų uždirbti nepavyko, o ir Aalaya pasistengė parduoti ne visus savo blizgučius, tad gautų pinigų tepakako paprastiems švariems drabužiams. Per visą tą laiką Eyma taip ir nepasirodė, susisiekus su ja komunikatoriaus pagalba, paaiškėjo, kad ji užsiima tuo, kuo ir galima buvo tikėtis - tyrinėja. Tad neapsikentęs Koka liepė jai sudaryti sąrašą visų turguje esančių prekių.

Aalaya ir Ashla, baigusios prekiauti ir persirengusios, patraukė link pašos dangoraižio. Jai įėjus į rajoną, jos pasijuto jog išsiskiria iš minios savo drabužiais, o priartėjusios prie pastato ir pamačiusios raudonus kilimus ir auksinius driežus, bei ryškiai raudonai pasidabinusius įstaigos svečius, suprato, jog nepastebėtoms į vidų patekti bus sunku. Iniciatyvos ėmėsi Aalaya. Tačiau paaiškėjus, jog geruoju praeiti pro stambų apsauginį trandoshaną nėra jokių šansų... bet tik jei nesinaudoji galia. Po šios minties visų masčiusių nustebimui, smulkutė twi'lekė švystelėjo apsauginį taip, jog šis nuskriejo kelis metrus oru ir žnektelėjo ant žemės. Abi padavanės, naudodamasis proga, nėrė į vidų, kur buvo įrengtas prašmatnus kazino. O pačioje garbingiausioje vietoje, ant pakylos, nuo kurios galima buvo apžvelgti visą salę, buvo įsitaisęs išsipustęs trandošanas, apsuptas būrio draugų, moterų ir asmens sargybinių.

Kol Aalaya bandė susivokti, ką padarė, puse ausies klausydamasi, kaip parblokštasis apsauginis teisinasi prieš iš jo besikvatojančius kolegas. Ashla nieko nelaukdama surado pirmą pasitaikiusį salę prižiūrintį sargybinį ir pareikalavo ją pristatyti Pašai. Ir kai sargybinis iš jos tik pasijuokė, kitas prašimas nuskambėjo taip, jog visame kazino akimirkai stojo visiška tyla, sargybinis prarado bent kokį norą prieštarauto, nes švytinčios geltonos akys, žvelgiančios, rodos, tiesiai į sielą, nežadėjo nieko gero. Nurijęs seilę, jis skubiai nulydėjo togrutą laiptais aukštyn, tiesiai pas savo bosą. Kuris buvo gerokai nustebintas tokio savo sargybinio darbu ir dar labiau nustebo, kai pareikalavus nešdintis, togruta išsvaidė į šalis jo asmeninę sargybą ir uždėjusi jam ranką ant peties pareiškė, jog čia atvyko Han Indra Ro vardu, atsiimti jo skolos.

Iš baimės trandošanui ant sprando pasišiaušė žvynai, tačiau suprasti ko iš jo nori jei nesugebėjo, ar bent jau nespėjo. Mat iš salės, kuri dabar buvo nebesaugoma, kadangi visa sargyba skubėjo bosui į pagalbą, pasigirdo šūvis. Ir pakirstas blasterio, trandošanas krito negyvas. Tuo tarpu šaulys išdidžiai pakėlęs šautuvą triumfuodamas sušuko: "Štai tau už viską, galite dabar mane nužudyti, aš savo darbą atlikau". Tai ir buvo paskutiniai jo žodžiai, nes nuo pakylos apskriejęs žaibas jį partrenkė ant žemės. Ashla, vis dar besimėgaujanti savo ką tik atrasta nevaržoma galia taip išliejo savo apmaudą.

Toliau sekė klyksmai ir panika. Kuo pasinaudojusios padavanės išsmuko į gatvę, ir radusios nuošalų kampelį susitarė mokytojams nepasakoti detalių apie svaidomus žaibus bei skraidančius apsauginius, ir tik tuomet susisiekė su riteriais ir pranešė, jog paša Sish mirė.

Po pusvalandžio visi (išskyrus Eymą) jau aptarinėjo įvykius gyvai. Ir nors buvo aišku, jog padavanės sako ne viską, vis tik nei vienas iš mokytojų iki galo nesuprato kiek situacija tapo rimta. Pirmasis signalas buvo Korvino nugirstas pokalbis tarp kazino svečių, į kurio patalpas jie pateko labai lengvai ir buvo nustebinti, jog kazino buvo beveik griežęs į normalias vežias. O nugirstas pokalbis tikrai galėjo sukelti blogų įtarimų, svečiai kalbėjosi apie žaibą trenkusį vidury salės.

Apžiūrėję pagrindinę salę, ir nesuradę čia nieko įdomaus, džedajai įsmuko į tarnybines patalpas, nusprendę patekti į viršutinius pastato aukštus. Kur, galbūt, jie tikisi rasti Sish paveldėtoją, kuris be viso ko, turėjo paveldėti ir savo tėvo skolą. Kuo baigsis šios paieškos paaiškės jau kitoje sesijoje.

Taigi, viena sesija, du juodi kauliukai, vienas jų Aalayai, kitas - Ashlai. Ir tai jau trečiasis. Kitaip tariant mokinys dabar virto vaikščiojančia bomba - galios, nevaržomos jokiomis filosofijomis, įsikūnijimu. Iš pradžių tai mane išgąsdino. O taip pat kažkiek nuliūdino žaidėjų atsainumas. Mokytojai elgiasi daugiau nei neatsakingai, mokiniai - piktnaudžiauja galia pirmai progai pasitaikius... Na bet jei jau tokia yra žaidėju valia, tuomet man belieka stebėti kas vyks toliau. O apskritai, nepaisant sudėtingos situacijos, siužetas, rodos, dėliojasi gan logiškai (nors gal kiek forsuotai). Rašydamas žodį "logiškai" turiu galvoje logiką dviejų trilogijų rėmuose, o tai labai laisvi rėmai :)

Šitas žaidimas man yra didelis iššūkis, ir nors ne viskas sekasi taip, kaip norėtųsi, tuo pat metu aš gaunu daug naudingų įžvalgų, tiek apie savo galimybes, tiek apie žaidėjus. Vien jau šio blogo rašymas leidžia gan nuodugniai analizuoti tai, kas vyksta. Taip pat ši kampanija yra išbandymas ir žaidėjams, nes jiems čia suteikta didelė laisvė ne tik veikti, bet ir kurti. Bent jau kol kad didžioji dalis žaidėjų tos laisvės neišnaudoja, nors kai kurie karts nuo karto ir pradžiugina.

Trumpai tariant, abejonė, likusi po šios sesijos, buvo ta ar nepadariau aš klaidos pasirinkdamas žaidimo stilių, kuriame žaidėjai turi tokią laisvę, tačiau kartu ir didelę atsakomybę už žaidimą ir už žaidimo siužetą... Tačiau galiausiai tą abejonę pakeitė mintis, kad problemos vis tik kyla ne todėl, jog žaidėjai to nesugeba, o todėl, jog jie nėra taip įpratę. Tad kol kas tegu viskas tęsiasi, o ateitis parodys ar toks metodas turi kažkokių perspektyvų, ar vis tik aš čia perlenkiau lazdą (kas būtų labai liūdnas atradimas). Ir jei vis tik viskas baigsis gerai, tuomet aš jau žinau tolimesnius žingsnius šią kryptimi: Pallaris ir Houses of the Bloaded - dar daugiau laisvės ir valdžios žaidėjams :)

Galios nublokšti. Septintoji sesija. Pirma dalis

Tiesą sakant šią sesiją veiksmo įvyko dar mažiau nei praėjusią? Tendencija? Jei tai pasikartos trečią sesiją iš eilės, reiks imtis kažkokių priemonių. Tačiau nepaisant to, skelsiu ją į dvi dalis.

Praėjusią sesiją Korvinas su Ashla praleido visą dieną šnekučiuodamiesi apie savo praeitį. Ką gi konkrečiai?

Dar prieš atvykstant į akademiją, riteris ir jo naujoji padavanė jau spėjo įsivelti į nuotykius. Desperatiškas bandymas pasprukti nuo juos persekiojančio Žvaigždžių Naikintojo "Visą matantis" baigėsi stipriai pamuštam laivui nusileidus nežinomoje sistemoje (Korvinas tiesiog suvedė pirmas pasitaikiusias koordinates, priešingu atveju jau nebebūtų ką gelbėti). Laivas iš hypererdvės išniro šalia dujų giganto. Tačiau netrukus įsijungęs ryšys leido suprasti, jog sistema nėra negyvenama. Aplinkui dujų gigantą skriejo palydovas, kurio orbitoje sukosi kosminė stotis.

Gavę sutikimą atlikti avarinį nusileidimą, kuris iš tiesų buvo avarinis, ir po kurio laivas jau tikrai buvo pasmerktas niekada nebepakilti, Korvinas ir Ashla atsidūrė kosminėje stotyje. Pirmas, nerimą keliantis vaizdas buvo Tie naikintuvų dalys, judančios konvejerių juostomis. Tuomet pilkomis uniformomis aprengti kareiviai atstatę į kompaniją šautuvus nebepaliko abejonių.

Bet džedajai nebūtų džedajai, ir kareivis, priėjęs apieškoti belaisvių, Korvinui mostelėjus ranka, savo vadui raportavo, jog jie neginkluoti. Dar po kelių minučių, tiek mokytojas, tiek mokinė, jau sėdėjo kamerose. Atskirose, tačiau ne vieni. Ashlos kameroje sėdėjo mažo ūgio sullustanė, ilga, juoda kasa. Korvino - žmogus, su imperijos uniformos likučiais. Kelios valandos praleistos kartu ir visi jau žinojo apie visus. Sullustanė buvo vardu Jua Kiv, inžinierė, streiku pabandžiusi reikšti nepasitenkinimą tuo, jog imperija nacionalizuoja Sienar Fleet Systems (visa stotis priklausė būtent šiai korporacijai). Streikas jai ir jos kolegoms baigėsi įkalinimu. Tuo tarpu žmogus Korvino draugijoje buvo vardu Kelke Orkus, neseniai dar buvęs eilinis Imperijos armijoje, dabar jis laukė tribunolo už bandymą parduoti armijos amuniciją planetoje ir taip padengti savo skolas, kurų turėjo begales, mat labai mėgo lošti. Tiesą sakant būtent persekiojančios skolos jį ir atvedė į armiją, kur jis manė busiąs saugus nuo kreditorių...

Ėjo valandos, kamerose mezgėsi pokalbiai, ginčai ir pabėgimo planai. Ashla piktinosi Jua nenoru užpulti atėjusį sargybinį. Tuo tarpu Korvinas planavo išpjauti duris savo kardu. Galiausiai, supratusi, jog jos kameros draugė neturi jokio noro vaidinti didvyrę, Ashla ėmė ieškoti kitų būdų pasprukti. Paieškos davė savo vaisių - maža ventiliacijos anga, per siaura suaugusiam žmogui, tačiau tinkama mažutei sullustanei ar jaunai togrutai. Varžtai, laikę ventiliacijos grotas, nesudarė sunkumų jaunajai padavanei, ir netrukus abi merginos jau ropojo ventiliacijos angomis. Kur reikia eiti sullustanė žinojo puikiai, tiek jos klausa, tiek orientacija tiek stoties išmanymas neleido pasiklysti ir netrukus mokytojas išgirdo bildėjimą sau virš galvų.

Čia jau Korvinas nustebino savo kameros bičiulį, plikomis rankomis nuraudamas ventiliacijos grotas. Dabar kameroje jau buvo visas pulkas, tik ir laukiančių progos sprukti. Ginčus ir abejones, kas čia yra džedajus ir ar džedajai apskritai egzistuoja, nutraukė riteris išsitraukęs šviesos kardą kaip tik tuo momentu, kai sargybinis bandė paduoti maistą pro durų apačią.

Džedajų galios, inžinierės - žinių ir buvusio kareivio patirties dėka, jau nebe keturi, o visi penkiolika kalinių (sullustanė pareikalavo, kad būtų išlaisvinti ir jos kolegos), be didelio triukšmo, techniniais tuneliais pasiekė vieną iš dokų, kuriame švartuodavosi krovininiai šatlai. Liepęs kompanijai luktelėti, Kelkė, apsivilkęs nuo vieno iš kalėjimo sargybinių, numauta uniforma, nesukeldamas jokio įtarimo nuėjo apsižvalgyti. Pakeliui gavęs pastabą dėl savo purvinos uniformos iš karininko ir nugirdęs pokalbį, jog į stotį ruošiasi atvykti kažkoks ypatingas svečias, prokuratorius Savos Betrain, netrukus jo žvilgsnį patraukė apžvalgos kabina, įsitaisiusi doko palubėje.

Pakilęs liftu jis pamėgino užimti kabiną, tačiau tesugebėjo įveikti vieną iš dviejų ten buvusių sargybinių. Tad netrukus visa likusi kompanija skuodė doku, gaudžiant pavojaus sirenai. Ironiška, tačiau sirena, suveikė jų naudai. Niekas nekreipė dėmesio į būrelį bėgančio techninio personalo ir ir nepastebėjo jų tarpe įsimaišiusios poros džedajų.

Visa ši minia suvirto į artimiausią krovininį šatlą. Ten dirbę darbininkai buvo užčiaupti pagrasinus blasteriu. Du imperijos pilotai Korvino buvo išsviesti iš kabinos, o Ashla tuo metu jau jungė laivo variklius. Bendrame samaišyje, niekas taip ir nesuvokė, kas čia vyksta, šatlas sėkmingai perdavė savo identifikacinius kodus stoties didpečeriams ir gavęs leidimą nėrė į hipererdvę. Ir tik džedajus ir jo padavanė dar spėjo pajusti per nugarą perbėgantį šiurpą, kai paskutinę akimirką prieš panyrant į hipererdvę, šalia jų išnėrė laivas su imperijos žymėjimas. Kažkas, esantis jame, sudrumstė Galią...

Taigi, akivaizdu, kad šis prisiminimas dar laukia savo pabaigos. Ir ji turės neužilgo įvykti. Tačiau tai ne taip skubu, kaip kitos bėdos, kurios ėmė ryškėti. Pastarojo prisiminimo tikslas buvo duoti meistrui ir mokinei kažkokią bendrą praeitį, tačiau turiu pripažinti, jog bent jau šios sesijos rėmuose, rezultatas buvo visiškai nulinis. Tenka susitaikyti, jog Korvino ir Ashlos pora nefunkcionuoja... Ir jei jau kalnas neeina pas Machometą, tai vadinasi kažką iš esmės teks keisti žaidimo meistrui. Tiesa, tolesnė sesijos eiga man pakišo ne tik idėjų bet ir galimybių tą įgyvendinti. Bet apie tai kituose postuose.

Galios nublokšti. Šeštoji sesija.

Šeštoji sesija nebuvo labai turtinga įvykiais, tad aprašymas ko gero bus trumpas.

Seniai seniai, labai tolimoje galaktikoje...

Prašmatnus skimeris milžinišku greičiu skriejo link miesto. Tuo tarpu jo viduje Korvinas tylomis žvelgė į savo padavanę. Likusi grupė šnekučiavosi tarpusavyje, tuo tarpu mokytojo mintys nevalingai nuklydo toli į praeitį. Kai jis pats dar tebuvo paauglys, ir akademijos koridoriumi, po eilinės savo pamokos, skaudančiais šonais ir neatsakytais klausimais galvoje, keliavo link meditacijų salės. Didelės, tuščios ir apšviestos tik žvaigždžių šviesa.

Čia Korvinas rado dar vieną savo likimo draugą... mažą kūkčiojantį siluetą, priklaupusį salės kamputyje. Prisėdęs šalia, Korvinas atpažino šviesiaplaukę, didelėm mėlynom akim mergaitę. Ką tik tapusia pirmaja enigmatiško džedajaus Kokos, kuris net senus meistrus dažnai priversdavo sutrikti, padavane. Užkalbinta ji rydama ašaras ėmė pasakoti, jog iš visų jėgų stengiasi vykdyti savo mokytojo nurodymus, tačiau ji jo visiškai nesupranta, o jis pyksta... galų gale ji įsikibo Korvini į apsiaustą ėmė prašyti, kad jis būtų jos mokytojas. "Bet aš dar tik padavanas...", nors kažkur pasąmonėje Korvinui ši mintis pasirodė visai patraukli...

Skimeris ėmė mažinti greitį, dabar jau pro langus galima buvo matyti detales. Iš ežero centro į dangų kilo spindintis miestas. Modernių formų dangoraižiai, didelis skraidančių transporto priemonių judėjimas. Tarsi spinduliai, į visas puses nuo miesto driekėsi tiltai. Skimeris įsiliejo į vieną iš transporto srautų ir ėmė vingiuoti tarp dangoraižių. Keleiviai pro langus galėjo iš arti matyti prašmatnias struktūras, kai kurios iš jų vis dar statomos, mirgančios iškabos, daugybė judesio, žodžiu, jaunas ir klestintis miestas.

Galiausiai skraidantis transportas nutūpė ant vieno iš dangoraižių leidimosi padų. Vos išlipusį Hamutą čia pasitiko jo patarnaujantis personalas. Kompanija buvo palydėta iki stiklinio lifto, judančio pastato išore. Leisdamiesi visi turėjo dar vieną progą pasidairyti po miestą iš didelio aukščio.

Manau, kad čia praleidau progą pakutenti žaidėjų smalsumą. Detalesnis miesto nupasakojimas galėjo iškelti klausimų, kurie būtų užduoti Hamutui, kuris savo ruožtu buvo visai geranoriškai nusiteikęs. Ką gi, bent jau ateity tokiom situacijom reikėtų labiau pasiruošti.

Liftui artėjant prie žemės, Hamutas pats užkalbino džedajus. Girdamas jų kaip varovų įgūdžius, jis paminėjo, jog galėtų pasiūlyti neblogą galimybę užsidirbti, jei kompanija sutiktų jam padirbėti ateityje. Tačiau džedajų pasiūlymas nesudomino, tad pokalbis tuo ir baigėsi. Liftas pasiekė žemę, ir Hamutas nuėjo sau, palikęs džedajus judrioje miesto gatvėje.

Ką daryti toliau? Čia sprendimą padiktavo Koka, "Tegu padavanai parodo ką sugeba, pirmyn". Pirmoji susigaudė Aalaya, jau atsigavusi nuo karštinės, nors apie įkandimus priminė tamsiai raudonos, beveik juodos gyslos, vingiuojančios vidine rankos puse nuo įkandimo vietos.

Twi'leke greitai susirado gatvės prekeivį ir po neilgo pokalbio, bei nedidelio pirkinio, jau žinojo kur yra turgus, kad mieste yra bent devyni pašos, kuris dangoraižis priklauso Pašai Sish, ir kad gatvėse svetimšaliams būtina vaikščioti užsirišus mėlyną juostą (vietiniai, kurie, rodos, buvo tik trandošanai, nešiojo raudonus drabužius), juostų prekeivis taip pat turėjo. Todėl netrukus visa grupė jau žygiavo link turgaus, pagal vietinį reikalavimą persirišę mėlynomis juostomis.

Turgus buvo milžiniškas ir jame galėjai įsigyti visko. Aalajai buvo įteikti pinigai ir kartu su Eyma ji buvo išsiųsta nupirkti naujų drabužių (senieji gerokai nukentėjo avarijos metu). Korvinas su Eshla kiek pasisukinėjo tarp prekystalių, kur rado generatorius, tinkamus jo restauruojamas kardui, tačiau pinigų jam įsigyti jis neturėjo, mat sutartos premijos iš Chevino jie taip ir nepasiėmė. Likusią dienos dalį jis praleido šnekėdamasis su savo mokine (įdomu apie ką?).

Likusios dvi padavanės neleido laiko veltui, greitai susirado laisvesnę vietelę, kur surengė nedidelį koncertą. Ir nors Eymai toks variantas neatrodė labai priimtinas, tačiau twi'lekes kviečiami ir agituojami žmonės labai greitai primetė pinigų, kuriuos ji pati būtu rinkusi visą dieną ir kurių turėjo užtekti ir maistui ir rūbams ir kitoms smulkmenoms. Dar po kelių valandų jos jau buvo apžiūrėjusios visą rajoną, radusios ten rūbų, žuvų ir vergų prekybos vietas. Eyma buvo susirinkusi krūvą egzotiškai atrodančių amuletų, o Aalaya - twi'lekei priderančių drabužių. Kai netikėtai iš niekur išniręs mokytojas, priekaištingai nužvelgęs pirkinius, pareiškė, jog kadangi mokinės jau nupirko viską, ko tik gali joms prisireikti, tai dabar galima eiti pasiilsėti (Korvinas jau buvo suradęs įperkamą nakvynės vietą), o rytoj jos pademonstruos kaip jų pirkiniai joms padės patekti pas Pašą Sish (kurį visa kompanija jau seniai pervadino Saša-Paša).

Susižvalgiusios tarpusavyje, mokinės pasiūlė dar užsukti į vieną iš begalės čia esančių barų, informacijai surinkti. Tačiau nelabai ką pavyko išpešti iš vienišų, girtų ir bedarbių baro lankytojų išskyrus kvietimą kartu praleisti daugiau laiko.

Iš baro kompanija išėjo jau temstant. Aukštų pastatų šešėliai greitai gramzdino gatves prieblandoje. Vienoje iš tokių gatvių, truputi atokiau nuo turgaus šurmulio, grįžtantieji namo išvydo sceną: trys trandošanai buvo apsupę grupę twil'ekų. Moteris, vyras ir jauna mergina. Vyras jau buvo parblokštas ir du trandošanai jį spardė. Tuo tarpu trečiasis vilko moterį šalin, garsiai reikšdamas savo ketinimą ją rytoj parduoti vergų turguje.

Pamačiusi praeivius, twi'lekė ėmė kviestis pagalbos, ir padavanės neliko abejingos, skirtingai nei mokytojas, kuris nusprendė likti nuošalyje. Gatvės chuliganai nė nesuprato su kuo susidūrė, ir netrukus du gulėjo ant žemės, likę skubiai spruko. Tiesa, kodėl vienas jų, bandęs apeiti Aalają iš nugaros staiga atsidūrė šiukšlių krūvoje, niekas (išskyrus Koką) taip ir nesuprato. Nors mokytojo, susirėmimo metu, atliktas darbas buvo kur kas svarbesnis. Jei ne jo pastangos, Aalaja būtų skersgatvyje pasišvaisčiusi savo kardu, tačiau su nedidelis galios triukas ir kardas tiesiog neįsijungė, o twi'lekes galvoje nuskambėjo grėsmingas mokytojo įspėjimas...

Atrodo, jog pamažu nusistovi padavanų ir mokytojų santykis. Mokytojai mechaniškai yra galingesni, tačiau konfliktuose kauliukai jiems reikalingi ne tik priešams bet ir savo padavanams nuo tamsiosios galios pusės saugoti. Tačiau šita sistema gali imti klibėti, kai padavanams stiprėjant, jėgų skirtumas ims mažėti. Nuo ko gali apsaugoti padavanų disciplinos treniravimas, ko mokytojai kol kas nedaro, o padavanai nesiprašo.

Ir vis dar nė karto nepanaudota patarimų mechanika... aš suprantu, kad mokytojams nusispjauti, tačiau kodėl padavanai neparodo iniciatyvos?!

Tvi'lekų grupelė atrodė tikrai varganai, pasirodė, jog jie neturi net kur gyventi. Atskrido jie čia privilioti pažadų apie nuostabias perspektyvas naujame mieste, o atvykę čia buvo apiplėšti ir išmesti į gatvę. Vyrui buvo sulaužyti keli kaulai, ir judėti jis galėjo tik su kitų pagalba... Galų gale buvo nuspręsta juos pasiimti pernakvoti kartu su savimi.

Aalaya, žingsniuodama šalia naujųjų pažįstamų, galvojo apie savo praeitį, apie savo gyvenimą iki susitikimo su Koka ir apie dalykus kurie anksčiau jai keldavo abejones ir galų gale turbūt paskatino bent jau pabandyti įsiklausyti į tai, ko moko džedajai, nepaisant pirmojo susidūrimo (jei pamenate, ten žuvo jos pusseserė)...

Vyko tai prieš kelerius metus. Prekybos federacijos enklavoje - Blueport. Jis tarsi svetimkūnis dygo Khaleek planetos, kuri buvo saugoma izoliacionistinių įsakymų nuo likusios galaktikos. Tad vienintelė vieta, kurioje buvo įmanomas kontaktas tarp vietinių (žmonių porūšio, neaukštų, pailgomis kaukolėmis, žydromis akimis) ir Respublikos, buvo ši bokšto formos enklava, kurioje susispaudę egzistavo keliasdešimt tūkstančių gyventojų.
Enklavos pramogų rajone, viename iš geresnių barų, smagiai laiką leido Aalaya, sėkmingai prasukusi savo pirmąjį tikrai pelningą sandorį, ir už tai iš dėdės gavusi dosnų kiekį kreditų ir savaitę laisvalaikio. O laisvalaikis čia buvo visai neblogas. Vietinė planeta garsėjo savo mėlynuoju vandeniu - svaiginančiu skysčiu, pagal tradicinius metodus gaminamu iš tik šioje planetoje augančių samanų žiedų. Tai ir buvo pagrindinis planetos eksportas ir prekybos federacijos interesas. Ironiška, tačiau jos gyventojai, nors ir atsiribodami nuo bent kokio kultūrinio kontakto su Respublika, vis intensyviau įsitraukė į šią prekybą, ir pažvelgęs pro enklavos langą, galėjai matyti į visas puses besidriekiančias samanų plantacijas... Tačiau grįžkime į barą.

Čia savo kokteilį gurkšnojo Aalaya, o šalia jos buvo prisėdusi naujoji jos pažįstama Oola - nepaprasto grožio Lethan Twi'leke (kitaip tariant labai retos - raudonos spalvos, kaip ir Aalaya). Jau du metus ji Blueporto baruose dirbo šokėja, gyvenimas buvo lengvas ir be rūpesčių (su visais potencialiais rūpesčiais susitvarkydavo visada šalia esantis Sadonas - jos samdomas asmens sargyvinis, vietinis), honorarai buvo geri, o ir gerbėjai niekuomet nenustojo jos lepinti dėmesiu ir dovanomis. Tačiau gyvenimas svetimoje planetoje, svetimoje kultūroje, vis tik darė savo, tad susitikti kitą savo rasės atstovę, o dar ir Lethanę, buvo tikrai malonus siurprizas ir merginos (padedant mėlynajam vandeniui) labai greitai susibičiuliavo.

Trys vakarai pralėkė geriausiuose Blueporto baruose (visų jų durys buvo atviros Oolai) , juokas, kokteiliai, pokalbiai. Kol galiausiai, visai atsitiktinai, draugės atsidūrė tam pačiam bare, kuriame savo reikalus tvarkė Taal'fort - Aalayos dėdė ir klano galva. Būdamas gerokai praktiškesnis nei jo dukterėčia, šis greitai suvokė kokį lobį jis čia sutiko. Dvi dienos draugiškai praleistu vakarų ir Oola su dideliu entuziazmu sutiko, jog ją Taal'fort savo laivu nuskraidintų iki Coruscanto, kur pasako dėdės pasakojimų, jos lauktų svaiginanti karjera...

Tuo tarpu užkulisuose tarp dėdės ir Aalayos vyko tikros filosofinės batalijos. Jei kas dar pamena, tai Aalayos šeima buvo ne tik prekeiviai vergais, bet ir galios naudotojai, savo verslą pinantys su filosofinėmis idėjomis apie balanso palaikymą visatoje. Aalayos argumentai buvo: "Ji mano draugė, ir ji ne vergė, koks tai pusiausvyros palaikymas - laisvus žmones versti vergais?", dėdės kontrargumentai buvo paprasti: "Tai aišku, kad ji vergė, tiesiog ji dar apie tai nežino, ir aš jos neversiu nieko daryti, tačiau jei ji pati pasirinks skristi su manimi, tai ir bus įrodymas, jog viskas vyksta taip kaip ir turi vykti".

Ir tikrai, Oola savo noru atvyko į Taal'forto laivą, tačiau tai nenuramino Aalayos, nes jei jos draugė tik būtų žinojusi jog ji skris visai ne į Coruscantą... Tačiau nepaklusti dėdei, ji drąsos neturėjo, ypač dėl to, jog spaudimas buvo juntamas iš visų jos bendrakeleivių - giminaičių.

Taigi, tarp gero uždarbio ir Taal'forto tebuvo likęs tik Sadonas. O jis pasirodė daugiau nei sukalbamas. Lojalumas jam buvo honoraro klausimas, tad netrukus jis bent jau teoriškai buvo dėdės, o ne savo ilgalaikės darbdavės pusėje.

Tuo metu debatai tarp Taal'fort ir Aalayos vis dar tęsėsi. Ir vieną iš jų galų gale nugirdo ir šokėja. Tačiau buvo jau per vėlu. Laivui nusileidus (visai ne Coruscante), Aalaya buvo tiesiog užrakinta savo kambaryje, o dėdė sutvarkė savo reikalus taip, kaip tą ir buvo suplanavęs. Tiesa, paskutinę akimirką, gal dėl pabudusios sąžinės, o gal dėl godumo, Sadonas bandė sukliudyti sandoriui, tačiau prieš galios naudotojų grupę tos pastangos buvo beviltiškos...

Truputi gaila, jog spaudžiant laikui, teko paforsuoti prisiminimo pabaigą, tačiau iš esmės istorija susiklostė visai dailiai (idėjos autorė čia buvo Aalayos žaidėja). Rezultatas: praeitis, kur gyvenimas buvo gerokai paprastesnis, tačiau kartais tekdavo taip, kai liepia vyresnieji, o ne sąžinė, ir dabartis, kur ji dar kartą gavo progą atsidurti truputi panašioje situacijoje ir šį kartą pasielgti taip, kaip jai to norėjosi. Bet ar tai pakankama priežastis manyti, jog džedajų mokymas yra teisingesnis nei tas, kurį dėstė jos dėdė..?