Diena buvo sunki, bet aš susitvarkiau. Jau toks aš vaikinas. Miledi, mano buvusi šeimininkė, o dabar tiesiog darbdavė, nemėgsta, kai aš save vadinu klonu. Ji sako, kad aš asmenybė, nesvarbu, kad negimiau taip kaip devynios dešimtosios imperijos gyvosios populiacijos, o buvau sukurtas ir kolboje išaugintas (kartu su savo klonų serijos broliais) šviesiausių tuometinės respublikos protų, idant atliktume užduotį, kurios aš ir po šiai dienai nesuprantu. Tačiau tai manęs labiau nestebina nei faktas, kad aš galiu būt asmenybė. Visata tokia paslaptinga ir nuostabi vieta, palyginus su treniravimosi poligonu, kad viskas aplink tiesiog labai stebina. Sunku nustebt labiau nei labai. Yra būtybių kurios į šį pasaulį atsiranda dar keistesniais labirintais nei kolba ir karinis poligonas. Todėl vadinsiu save vaikinu Ra. Skamba neįprastai.
Taigi, visi išplaukė padėti šioje planetoje po vandeniu gyvenantiems humanoidams remontuoti kažkokių įrenginių, o aš likau saugoti laivo ir Miledi (klausimas ateičiai – ši grupė žmonių man buvo atiduota su viskam ar tai dalis Miledi vykdomo plano-žaidimo) kultistų grupelės likučių užrakintos vienoje iš laivo kajučių ir laukiančių kol bus parduoti ir pasitarnaus laivo atnaujinimo remontui. Ra nepatinka sušlapti, jau toks jis yra vaikinas.
Rašau atsigulęs ant pilies platformos, kuri skirta nutūpti skraidančiom transporto priemonėm. Tiek pilis tiek pati platforma nestabili ir svyra link vandenyno, todėl ji vis labiau panašėja į prieplauką jūriniams laivams. Mūsų laivui tupėti nepatogu, Giras (mano naujas ir geriausias draugas) laivą pakabino ant gravitacinių pagalvių. Aš irgi bandžiau tupėti, parietęs po savim kojas, rašyti, tačiau nepavyko. Dabar atsiguliau ir rašyti ėmė pavykti.
Mūsų komanda išvyko atlikti remonto darbų už kuriuos mes atlygį neplanuotai pasiėmėm (pastaba ateičiai – kartais juodi ir apvalūs kamuoliukai yra vadinami juodaisiais perlais todėl yra, cituojant Alają, beprotiškai brangūs), o asmuo, kuriam už darbą sumokama, privalo tvarkingai tą darbą atlikti. Taip pat ir už darbus, kuriuos atlikai, protinga reikalauti užmokesčio (pastaba ateičiai – pasak Alajos, viskas turi kainą, o jei dirbi veltui, esi vergas. Atsižvelgti į šį teiginį, turint omenį, kad aš nors ir protingas vaikinas esu, turiu tik tris metus, o Alaja – šešiolika).
Man ši darbo ir atlygio pamoka prasidėjo nuo tos akimirkos, kai Miledi nutarė man sumokėt už visą darbą, kurį atlikau iki šiolei eidamas tiek buhalterio, tiek asmens sargybinio darbus. Tiesa, nieko iš to funkcionalaus ir tvarkingo šį kartą taip ir nesigavo. Su užmokesčiu irgi reikia mokėt protingai elgtis (pastaba ateičiai – vartotinas terminas: investuoti kapitalą). Paslaptingas tas pasaulis, na bet nuo pradžių.
Šį rytą Miledi atidavė savo 14 kaukėtų įgulos narių mano žinion. Pasak jos, kultistai savo vaidmenį jai jau atliko, todėl nuo šiol jie yra mano ir aš privalau spręst ką su jais daryti. Giras (dar kartą pabrėžiu – mano naujausias ir geriausias draugas) teigia, kad ir kaip įgulos nariai jie buvo niekam tikę, atnešę laivui daugiau bėdų nei naudos. Būdamas geros širdies vyrukas (pastaba ateičiai – klonas turi gyvybinius organus, kuomet asmenybės gali turėti širdis, kartais net būti nuoširdūs ar širdingi) aš supratau, kad geriau jau būtų ištaškyti blasteriu jų arogantiškas marmūzes nei išlaipinti juos iš laivo ir palikti vienus šios planetos saloje-pilyje ilgai ir kankinančiai mirčiai. Todėl pasiūliau jiems vienintelę logišką išeitį – norit likt laive, privalot būt funkcionalūs ir toliau, tampate man pavaldūs kovotojai, o aš jus apmokysiu karinės doktrinos ir kitų gudrybių. Didžioji dalis kaukėtųjų kultistų be didesnio entuziazmo, supratę, kad toks ir Miledi noras, atidavė savo blasterius ir perėjo mano žinion. Garbingoji jachtos apsauga. Hah.
Tačiau čia aš padariau nedovanotiną klaidą (pastaba ateičiai – tariamas saugumas ir savo galimybių neadekvatus įvertinimas buvo ir yra didelio nuošimčio klonų ruoštų pagal X-XXXX-YP karinės doktrinos terminavimo priežastis) neįvertinau jų grupės lyderio Triakio ambicijų. Jį ir dar du jo pasekėjus sutikau pilies rūsiuose medituojant (pastaba ateičiai – Miledi vartojamas terminas kada kontempliuojamos ypatingai sudėtingomis mintimis ir yra tylima) priešais statulą. Pokalbio metu jis elgėsi arogantiškai, akiplėšiškai, abejojo ne tik mano žodžiu, bet ir Miledi įsakymu bei, kiek supratau, sveiku (funkcionaliu) jos protu. Idant būtų išsaugota darbuotojų subordinacija buvau priverstas panaudoti jėgą ir blasterį, tačiau, buvau be šalmo, taktiškai prastoje pozicijoje, todėl tolesnė ir netikėta įvykių seka paliko mane truputėlį be sąmonės.
Atsipeikėjęs aš supratau, kad kojomis nesiremiu į žemę, supratau todėl, kad už kojų aš buvau pririštas prie statulos, taigi kabėjau aukštyn galva. Racijos pagalba informavau Girą apie susiklėsčiusią situaciją, o jis ėmėsi veiksmų siekdamas užkirsti kelią tolesnei kultistų pseudo lyderio savivalei. Giras terminavo kultistų sukilimo lyderį bei aršiausius jo sąjungininkus šiems nespėjus perimti kosminės jachtos kontrolės. Džedajė Alaja, išgirdusi apie mano būseną, pasiekė pilies rūsius pirmiau už Giirą ir nusikvatojusi mane pažemino, galios kardo smūgiu perkirsdama mano kojas laikančias virves. Kadangi pasielgė kaip naudinga įgulos narė mano nuomonė apie ją ėmė gėrėti. Kritimo žemyn metu potencialiai galimų galvos traumų išvengti man padėjo geras fizinis pasiruošimas, toks jau atletiškas vyrukas aš esu.
Girui ir man įvertinus nuslopinto maišto matmenis ir nuostolius, buvo nuspręsta kaltininkus
nubausti pavyzdine bausme. Analizuojant galimus variantus, į diskusiją įsikišo Alaja – mojuodama jėgos kardu, ji suabejojo mūsų kompetencija atlikti pačių suformuluotą užduotį be Miledi sutikimo, ko pasekoje buvo pažeista subordinacija ir nukentėjo mano prestižas mano pavaldinių akyse. Aš vaikinas jaunas, daug ir vingriai kalbėt nepratęs, todėl aš kalboj painiojausi, o jinai juokėsi. Pasinaudoję situacija, mano pavaldiniai puolė bėgti. Ir man tai nepatiko.
Tolesnė situacija rėmėsi doktrinos teiginiu, kad stovintis ir galvojantis klonas yra puikus taikinys blasteriu. Jaunoji džedajė, mano ir Giiro veiksmų eigoje buvo nukenksminta, o likę tvarkos laužytojai sutramdyti. Drįstu prisipažinti, jaučiau keistą ir nepaaiškinamai nenumaldomą norą šiai džedajei ištaškyti smegenis tą pačią akimirką kuomet šarvuotu batu prispaudžiau jos gležną kūnelį prie pilies menės grindų. Tačiau aš protingas vaikinas, dirbu pagal sudarytą darbo sutartį, kuri numato galimybė savus pavaldinius bausti pačiam. Ši džedajė, kiek suprantu yra Miledi pavaldinė, tegul ir viršijusi savo įgaliojimus, įsikišo mano darbo sferon. Spręsti apie ją lydėsiančią bausmę gali tik tiesioginė jos darbdavė. Teko laukti kol Miledi parvyks iš povandeninės žvalgybos (į kurią išvyko džedajės Eimos surinktos informacijos patvirtinimui) ir nuspręs ką daryti su prasikaltusia ir sulaikyta darbuotoja. Miledi liepė ją paleist. Ir man tai nepatiko.
Tačiau blasteriu aš nemojuosiu. Komandoj turi būti tvarka. Toks jau aš tvarkingas vaikinas.
Taigi, visi išplaukė padėti šioje planetoje po vandeniu gyvenantiems humanoidams remontuoti kažkokių įrenginių, o aš likau saugoti laivo ir Miledi (klausimas ateičiai – ši grupė žmonių man buvo atiduota su viskam ar tai dalis Miledi vykdomo plano-žaidimo) kultistų grupelės likučių užrakintos vienoje iš laivo kajučių ir laukiančių kol bus parduoti ir pasitarnaus laivo atnaujinimo remontui. Ra nepatinka sušlapti, jau toks jis yra vaikinas.
Rašau atsigulęs ant pilies platformos, kuri skirta nutūpti skraidančiom transporto priemonėm. Tiek pilis tiek pati platforma nestabili ir svyra link vandenyno, todėl ji vis labiau panašėja į prieplauką jūriniams laivams. Mūsų laivui tupėti nepatogu, Giras (mano naujas ir geriausias draugas) laivą pakabino ant gravitacinių pagalvių. Aš irgi bandžiau tupėti, parietęs po savim kojas, rašyti, tačiau nepavyko. Dabar atsiguliau ir rašyti ėmė pavykti.
Mūsų komanda išvyko atlikti remonto darbų už kuriuos mes atlygį neplanuotai pasiėmėm (pastaba ateičiai – kartais juodi ir apvalūs kamuoliukai yra vadinami juodaisiais perlais todėl yra, cituojant Alają, beprotiškai brangūs), o asmuo, kuriam už darbą sumokama, privalo tvarkingai tą darbą atlikti. Taip pat ir už darbus, kuriuos atlikai, protinga reikalauti užmokesčio (pastaba ateičiai – pasak Alajos, viskas turi kainą, o jei dirbi veltui, esi vergas. Atsižvelgti į šį teiginį, turint omenį, kad aš nors ir protingas vaikinas esu, turiu tik tris metus, o Alaja – šešiolika).
Man ši darbo ir atlygio pamoka prasidėjo nuo tos akimirkos, kai Miledi nutarė man sumokėt už visą darbą, kurį atlikau iki šiolei eidamas tiek buhalterio, tiek asmens sargybinio darbus. Tiesa, nieko iš to funkcionalaus ir tvarkingo šį kartą taip ir nesigavo. Su užmokesčiu irgi reikia mokėt protingai elgtis (pastaba ateičiai – vartotinas terminas: investuoti kapitalą). Paslaptingas tas pasaulis, na bet nuo pradžių.
Šį rytą Miledi atidavė savo 14 kaukėtų įgulos narių mano žinion. Pasak jos, kultistai savo vaidmenį jai jau atliko, todėl nuo šiol jie yra mano ir aš privalau spręst ką su jais daryti. Giras (dar kartą pabrėžiu – mano naujausias ir geriausias draugas) teigia, kad ir kaip įgulos nariai jie buvo niekam tikę, atnešę laivui daugiau bėdų nei naudos. Būdamas geros širdies vyrukas (pastaba ateičiai – klonas turi gyvybinius organus, kuomet asmenybės gali turėti širdis, kartais net būti nuoširdūs ar širdingi) aš supratau, kad geriau jau būtų ištaškyti blasteriu jų arogantiškas marmūzes nei išlaipinti juos iš laivo ir palikti vienus šios planetos saloje-pilyje ilgai ir kankinančiai mirčiai. Todėl pasiūliau jiems vienintelę logišką išeitį – norit likt laive, privalot būt funkcionalūs ir toliau, tampate man pavaldūs kovotojai, o aš jus apmokysiu karinės doktrinos ir kitų gudrybių. Didžioji dalis kaukėtųjų kultistų be didesnio entuziazmo, supratę, kad toks ir Miledi noras, atidavė savo blasterius ir perėjo mano žinion. Garbingoji jachtos apsauga. Hah.
Tačiau čia aš padariau nedovanotiną klaidą (pastaba ateičiai – tariamas saugumas ir savo galimybių neadekvatus įvertinimas buvo ir yra didelio nuošimčio klonų ruoštų pagal X-XXXX-YP karinės doktrinos terminavimo priežastis) neįvertinau jų grupės lyderio Triakio ambicijų. Jį ir dar du jo pasekėjus sutikau pilies rūsiuose medituojant (pastaba ateičiai – Miledi vartojamas terminas kada kontempliuojamos ypatingai sudėtingomis mintimis ir yra tylima) priešais statulą. Pokalbio metu jis elgėsi arogantiškai, akiplėšiškai, abejojo ne tik mano žodžiu, bet ir Miledi įsakymu bei, kiek supratau, sveiku (funkcionaliu) jos protu. Idant būtų išsaugota darbuotojų subordinacija buvau priverstas panaudoti jėgą ir blasterį, tačiau, buvau be šalmo, taktiškai prastoje pozicijoje, todėl tolesnė ir netikėta įvykių seka paliko mane truputėlį be sąmonės.
Atsipeikėjęs aš supratau, kad kojomis nesiremiu į žemę, supratau todėl, kad už kojų aš buvau pririštas prie statulos, taigi kabėjau aukštyn galva. Racijos pagalba informavau Girą apie susiklėsčiusią situaciją, o jis ėmėsi veiksmų siekdamas užkirsti kelią tolesnei kultistų pseudo lyderio savivalei. Giras terminavo kultistų sukilimo lyderį bei aršiausius jo sąjungininkus šiems nespėjus perimti kosminės jachtos kontrolės. Džedajė Alaja, išgirdusi apie mano būseną, pasiekė pilies rūsius pirmiau už Giirą ir nusikvatojusi mane pažemino, galios kardo smūgiu perkirsdama mano kojas laikančias virves. Kadangi pasielgė kaip naudinga įgulos narė mano nuomonė apie ją ėmė gėrėti. Kritimo žemyn metu potencialiai galimų galvos traumų išvengti man padėjo geras fizinis pasiruošimas, toks jau atletiškas vyrukas aš esu.
Girui ir man įvertinus nuslopinto maišto matmenis ir nuostolius, buvo nuspręsta kaltininkus
nubausti pavyzdine bausme. Analizuojant galimus variantus, į diskusiją įsikišo Alaja – mojuodama jėgos kardu, ji suabejojo mūsų kompetencija atlikti pačių suformuluotą užduotį be Miledi sutikimo, ko pasekoje buvo pažeista subordinacija ir nukentėjo mano prestižas mano pavaldinių akyse. Aš vaikinas jaunas, daug ir vingriai kalbėt nepratęs, todėl aš kalboj painiojausi, o jinai juokėsi. Pasinaudoję situacija, mano pavaldiniai puolė bėgti. Ir man tai nepatiko.
Tolesnė situacija rėmėsi doktrinos teiginiu, kad stovintis ir galvojantis klonas yra puikus taikinys blasteriu. Jaunoji džedajė, mano ir Giiro veiksmų eigoje buvo nukenksminta, o likę tvarkos laužytojai sutramdyti. Drįstu prisipažinti, jaučiau keistą ir nepaaiškinamai nenumaldomą norą šiai džedajei ištaškyti smegenis tą pačią akimirką kuomet šarvuotu batu prispaudžiau jos gležną kūnelį prie pilies menės grindų. Tačiau aš protingas vaikinas, dirbu pagal sudarytą darbo sutartį, kuri numato galimybė savus pavaldinius bausti pačiam. Ši džedajė, kiek suprantu yra Miledi pavaldinė, tegul ir viršijusi savo įgaliojimus, įsikišo mano darbo sferon. Spręsti apie ją lydėsiančią bausmę gali tik tiesioginė jos darbdavė. Teko laukti kol Miledi parvyks iš povandeninės žvalgybos (į kurią išvyko džedajės Eimos surinktos informacijos patvirtinimui) ir nuspręs ką daryti su prasikaltusia ir sulaikyta darbuotoja. Miledi liepė ją paleist. Ir man tai nepatiko.
Tačiau blasteriu aš nemojuosiu. Komandoj turi būti tvarka. Toks jau aš tvarkingas vaikinas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą