Galios nublokšti. Trečioji sesija. Antra dalis.

Tęsiu toliau.

Lydima mokytojo grasinimų, Lelen pirmoji pasiekė trikdžių šaltinį - asteroidą, kurio viduje buvo įrengta stotis. Padavanė greitai surado leidimosi angą, tačiau įskristi vidun neužteko drąsos, ne todėl, kad gąsdino tai, kas slypėjo stotyje, o todėl, kad mokytojas atrodė tikrai suirzęs. Todėl ji tiesiog apsuko kelis ratus, kol abiejų riterių Aetherspace Interceptor'iai išniro iš už artimiausio asteroido. Tuo pačiu metu artyn stoties judėjo ir savo pergale besidžiaugiantys gvardiečiai (keturi jų pasiliko saugoti visus čia atgabenusio krovininio laivo), kurie skrido truputi kita trajektorija ir savo kelyje aptiko užgrobtųjų laivų kapinyną. Tarp asteroidų plūduriavo ne tik sudarkyti laivų korpusai, bet ir sustingę įgulos narių kūnai.

Ši žinia pasiekė džedajaus jau besileidžiančius į stoties visų. Lelen, žinoma, priešakyje. Paskui mokytojas, tik Korvinas sulaukė gvardiečių ir perdavė jiems nurodymus patruliuoti erdvę aplink asteroidą. Kol buvo atidavinėjami įsakymai, stoties nusileidimo anga ėmė užsivėrinėti, grasindama atskirti Koką ir Lelen stoties viduje. Tačiau tas įvyko nepakankamai greitai, kad sukeltų džedajų riteriui didelių sunkumų, ir užsitrenkus paskutiniai vartų sekcijai stoties nusileidimo denyje jau buvo visi kurie ten ir norėjo būti.

Čia komentaras būdų labai trumpas. Šioje scenoje kaip ir buvo nuo veiksmo atitrauktas vienas iš žaidėjų, kuriam teko gvardiečių kapitono vaidmuo, jam buvo skirta likti orbitoje aplink stotį. Nelabai gera situacija, tačiau nelabai turėjau kaip ją užglaistyti, o paleisti paraleliai du veiksmus irgi nesinorėjo, dėl jau anksčiau minėto spaudžiančio laiko.

Nusileidimo denis buvo tamsus ir užgriozdintas dėžėmis bei konteineriais. Iš jo, gilyn į stotį vedė du koridoriai. Kuriais, kompanijai dar lipant iš naikintuvų, jau skubėjo dvi kovinių droidų komandos, kurios gi neturėjo jokių šansų prieš tris džedajus. Netrukus visur voliojosi tik laužo krūva. O jau tuomet prasidėjo paieškos trikdžių šaltinio stoties labirintuose. Visa vidinė stoties struktūra buvo iškirsta asteroido uolienoje, koridoriai, rodėsi, išdėstyti be jokios tvarkos, jie tai kilo, tai leidosi, tai pynėsi. Šen bei ten išsimėčiusios patalpos, dalis kurių atrodė apleistos, kitose netvarkingai buvo išmėtyti stoties gyventojų daiktai. Vienos iš patalpų hermetiškos durys rodėsi išpjautos šviesos kardu, ir jokios gyvos būtybės.

Šitos scenos tikslai buvo du: pirma sukurti nuojautą, jog čia kažkas ne taip (I have bad feeling about this :), jog tai nėra tiesiog piratų bazė. Tyla ir tuštuma, turėjo būti perspėjimas. Neesu tikras kiek tai pasiekė žaidėjus... Antrasis tikslas buvo paskatinti grupę išsiskirstyti paieškoms. Tas klausimas grupėje buvo apsvarstytas ir atmestas. Kas apsunkino mano gyvenimą, nes tai, kas jų laukė šioje stotyje turėjo neblogus šansus kovoje prieš du, tačiau trys priešininkai jau kėlė labai realų pavojų... tačiau nebuvo kur dėtis, teko rizikuoti. Žinoma, viskas būtų buvę paprasčiau, jei žaidimo viešnia, žaidusi už Lelen, būtų perspėta susiorganizuoti tokį atsiskyrimą, tačiau labiau norėjosi jai suteikti pasirinkimo laisvę (scenos tikslą ir galimą baigtį jį žinojo). Galų gale jei jau kažkam patikėjau atlikti šį darbą, vadinasi reikia ir pasitikėti, kad jis jį atliks taip kaip reikia, nors gal ir ne taip kaip aš to tikiuosi :)

Netikėtai iš palei sienas išvingiuotų instaliacijų ėmė sklisti švilpimas, koridoriai ir kambariai ėmė pildytis tiršta rausva migla. Nieko, kas keltų realų pavojų, mat visa kompanija vilkėjo skafandrus, tačiau ši migla beveik visiškai atėmė gebėjimą pasikliauti akimis, ir taip tamsoje skendinčiuose labirintuose. Kas, vienok, džedajui galinčiam pagalbon pasitelkti Galią, nebuvo neįveikiama kliūtis. Tad paieškų tas visiškai nesustabdė.

Ir visai netrukus, tikrinant dar vieną patalpą, vos atsivėrus durims, pirmiau nei tą išdavė juslės, visus persmelkė nuojauta... ir turbūt tik Lelen spėjo pamatyti du žalsvus taškus silpnai švytinčius migloje. Greitas rankos mostas ir visi patalpoje buvę vamzdžiai bei laidai, su kibirkščių spiečiumi, atitrūko nuo sienų ir tarsi gyvatės apsivijo vietą, kur migloje galėjo slėptis... kažkas, akivaizdžiai stiprus galioje.

Akimirka laukimo, ir raudoną rūką perskrodė mėlyni šviesos kardo atšvaitai. Migloje sukosi tamsus siluetas, kardas tai atsirasdavo tai išnykdavo. Tačiau tai buvo kova vienas prieš tris. Galų gale kardas dar kartą žybtelėjo, tuomet vėl užgeso ir viskas paskendo tyloje. Paslaptingasis priešininkas dingo taip pat netikėtai kaip ir atirado.

Ką gi, sistema man realiai nesuteikia šansų sukčiauti, todėl teko rizikuoti ir pasikliauti sėkme. Pasibaigus raundui (t.y. kai jau niekas nebeturėjo nepanaudotų derinių), priešininkas teturėjo tik vieną likusį disciplinos kauliuką. Tačiau to užteko, kad jis galėtų pasitraukti iš konflikto, realiai nieko nepešęs, tačiau tokio tikslo ir nebuvo. Tikslas buvo pasėti sėklą tolimesniam siužeto vystymuisi ir tai suveikė.

Taip pat čia norėčiau įterpti šiokį tokį mechanikos komentarą. Miglą aš traktavau kaip palankią priešininkui aplinkybę (t.y. du kauliukai kuriuos gali išnaudoti tik jis), tačiau realiai, kadangi ji visiškai blokavo regą, ją galima buvo interpretuoti ir kaip aplinkybes kurios reikalauja iš džedajų papildomos koncentracijos, taigi realiai tokios aplinkybės galėjo tiesiog atimti po vieną galios kauliuką, simbolizuojant tą papildomą koncentraciją, kurios reikia aplinkos pajutimui Galios pagalba.

Dar pusvalandį užsitęsęs klaidžiojimas po stotį, jau pasiruošus pratęsti mūšį. Tačiau šis te pajuto kaip stotis suvirpėjo kai nuo jos atsiskyrė gelbėjimosi kapsulė. Gvardija patruliavusi orbitoje, žinoma, nesnaudė. Vos tik gavę pranešimą jie ėmėsi persekioti sprunkantįjį, tačiau čia pat susidūrė su dvejomis problemomis. Pirma, kapsulės buvo trys. Nedidelė bėda, turint galvoje, kad tai tik trys pabėgimo kapsulės prieš penkis naikintuvus žibančius savo saulės burėmis ir pilotuojamais kilmingųjų, ką tik jau įvykdžiusių vieną žygdarbį. Antroji, vienoje iš kapsulių buvo kažkas, kuriam pakluso Galia. Ir persekiojimas akimirksniu apvirto aukštyn kojom, pirmieji du naikintuvai be jokios priežasties rėžėsi vienas į kitą, po akimirkos tas pat nutiko ir kitiems dviem, pastarųjų nuolaužos rėžėsi į kapitono pilotuojamą naikintuvą, kuri tik vargais negalais sugebėjo sušvelninti smūgį tiek, kad paskutinysis naikintuvas nesubyrėtų į šipulius.

O stotyje džedajai tuo metu skubėjo prie išėjimo. Kelias link kurio vedė pro koridorių su išėjimais į gelbėjimosi kapsules. Akimirką pasvarstė, jie vis tik nusprendė pasinaudoti savo naikintuvais.

Šioje situacijoje aš truputi pastumdžiau veiksmą taip, kad siužetas vyktų dramatiškiau. Leidau oponentui išvengti susidūrimo stotyje (kas buvo gan logiška, nes stotį jis pažinojo labai gerai) ir tuomet susidoroti su penkiais naikintuvais. Teoriškai kauliukai jam tą leido padaryti, tačiau jei būti priekabiu, tai neturėdamas jokių ginklų jis realiai galėjo atakuoti tik galios pagalba, ką aš tiesiog praignoravau. Vienok nesigailiu tai padaręs, nes priešingu atveju jis būtų nukautas nedalyvaujant pagrindiniams istorijos personažams, kas būtų kaip ir antidramatiška...

Dar vienas momentas šioje scenoje buvo gelbėjimosi kapsulės, kuriomis grupė vis tik nusprendė nepasinaudoti, jos buvo dar vienas įrankis pasiekti riterių ir padavanės išskyrimą... nesuveikė :)
Kadangi postas darosi nežmoniškai ilgas, tai skeliu jį į dvi dalis, tęsinis trečiojoje :)

Kadangi sesijos aprašymas išėjo be galo ilgas, skeliu jį į dvi dalis, tęsinys trečioje :)

Žvaigždžių karai: galios nublokšti. Trečioji sesija. Antra dalis

Tęsiu toliau.

Lydima mokytojo grasinimų, Lelen pirmoji pasiekė trikdžių šaltinį - asteroidą, kurio viduje buvo įrengta stotis. Padavanė greitai surado leidimosi angą, tačiau įskristi vidun neužteko drąsos, ne todėl, kad gąsdino tai, kas slypėjo stotyje, o todėl, kad mokytojas atrodė tikrai suirzęs. Todėl ji tiesiog apsuko kelis ratus, kol abiejų riterių Aetherspace Interceptor'iai išniro iš už artimiausio asteroido. Tuo pačiu metu artyn stoties judėjo ir savo pergale besidžiaugiantys gvardiečiai (keturi jų pasiliko saugoti visus čia atgabenusio krovininio laivo), kurie skrido truputi kita trajektorija ir savo kelyje aptiko užgrobtųjų laivų kapinyną. Tarp asteroidų plūduriavo ne tik sudarkyti laivų korpusai, bet ir sustingę įgulos narių kūnai.

Ši žinia pasiekė džedajaus jau besileidžiančius į stoties visų. Lelen, žinoma, priešakyje. Paskui mokytojas, tik Korvinas sulaukė gvardiečių ir perdavė jiems nurodymus patruliuoti erdvę aplink asteroidą. Kol buvo atidavinėjami įsakymai, stoties nusileidimo anga ėmė užsivėrinėti, grasindama atskirti Koką ir Lelen stoties viduje. Tačiau tas įvyko nepakankamai greitai, kad sukeltų džedajų riteriui didelių sunkumų, ir užsitrenkus paskutiniai vartų sekcijai stoties nusileidimo denyje jau buvo visi kurie ten ir norėjo būti.

Čia komentaras būdų labai trumpas. Šioje scenoje kaip ir buvo nuo veiksmo atitrauktas vienas iš žaidėjų, kuriam teko gvardiečių kapitono vaidmuo, jam buvo skirta likti orbitoje aplink stotį. Nelabai gera situacija, tačiau nelabai turėjau kaip ją užglaistyti, o paleisti paraleliai du veiksmus irgi nesinorėjo, dėl jau anksčiau minėto spaudžiančio laiko.

Nusileidimo denis buvo tamsus ir užgriozdintas dėžėmis bei konteineriais. Iš jo, gilyn į stotį vedė du koridoriai. Kuriais, kompanijai dar lipant iš naikintuvų, jau skubėjo dvi kovinių droidų komandos, kurios gi neturėjo jokių šansų prieš tris džedajus. Netrukus visur voliojosi tik laužo krūva. O jau tuomet prasidėjo paieškos trikdžių šaltinio stoties labirintuose. Visa vidinė stoties struktūra buvo iškirsta asteroido uolienoje, koridoriai, rodėsi, išdėstyti be jokios tvarkos, jie tai kilo, tai leidosi, tai pynėsi. Šen bei ten išsimėčiusios patalpos, dalis kurių atrodė apleistos, kitose netvarkingai buvo išmėtyti stoties gyventojų daiktai. Vienos iš patalpų hermetiškos durys rodėsi išpjautos šviesos kardu, ir jokios gyvos būtybės.

Šitos scenos tikslai buvo du: pirma sukurti nuojautą, jog čia kažkas ne taip (I have bad feeling about this :), jog tai nėra tiesiog piratų bazė. Tyla ir tuštuma, turėjo būti perspėjimas. Neesu tikras kiek tai pasiekė žaidėjus... Antrasis tikslas buvo paskatinti grupę išsiskirstyti paieškoms. Tas klausimas grupėje buvo apsvarstytas ir atmestas. Kas apsunkino mano gyvenimą, nes tai, kas jų laukė šioje stotyje turėjo neblogus šansus kovoje prieš du, tačiau trys priešininkai jau kėlė labai realų pavojų... tačiau nebuvo kur dėtis, teko rizikuoti. Žinoma, viskas būtų buvę paprasčiau, jei žaidimo viešnia, žaidusi už Lelen, būtų perspėta susiorganizuoti tokį atsiskyrimą, tačiau labiau norėjosi jai suteikti pasirinkimo laisvę (scenos tikslą ir galimą baigtį jį žinojo). Galų gale jei jau kažkam patikėjau atlikti šį darbą, vadinasi reikia ir pasitikėti, kad jis jį atliks taip kaip reikia, nors gal ir ne taip kaip aš to tikiuosi :)

Netikėtai iš palei sienas išvingiuotų instaliacijų ėmė sklisti švilpimas, koridoriai ir kambariai ėmė pildytis tiršta rausva migla. Nieko, kas keltų realų pavojų, mat visa kompanija vilkėjo skafandrus, tačiau ši migla beveik visiškai atėmė gebėjimą pasikliauti akimis, ir taip tamsoje skendinčiuose labirintuose. Kas, vienok, džedajui galinčiam pagalbon pasitelkti Galią, nebuvo neįveikiama kliūtis. Tad paieškų tas visiškai nesustabdė.

Ir visai netrukus, tikrinant dar vieną patalpą, vos atsivėrus durims, pirmiau nei tą išdavė juslės, visus persmelkė nuojauta... ir turbūt tik Lelen spėjo pamatyti du žalsvus taškus silpnai švytinčius migloje. Greitas rankos mostas ir visi patalpoje buvę vamzdžiai bei laidai, su kibirkščių spiečiumi, atitrūko nuo sienų ir tarsi gyvatės apsivijo vietą, kur migloje galėjo slėptis... kažkas, akivaizdžiai stiprus galioje.

Akimirka laukimo, ir raudoną rūką perskrodė mėlyni šviesos kardo atšvaitai. Migloje sukosi tamsus siluetas, kardas tai atsirasdavo tai išnykdavo. Tačiau tai buvo kova vienas prieš tris. Galų gale kardas dar kartą žybtelėjo, tuomet vėl užgeso ir viskas paskendo tyloje. Paslaptingasis priešininkas dingo taip pat netikėtai kaip ir atirado.

Ką gi, sistema man realiai nesuteikia šansų sukčiauti, todėl teko rizikuoti ir pasikliauti sėkme. Pasibaigus raundui (t.y. kai jau niekas nebeturėjo nepanaudotų derinių), priešininkas teturėjo tik vieną likusį disciplinos kauliuką. Tačiau to užteko, kad jis galėtų pasitraukti iš konflikto, realiai nieko nepešęs, tačiau tokio tikslo ir nebuvo. Tikslas buvo pasėti sėklą tolimesniam siužeto vystymuisi ir tai suveikė.

Taip pat čia norėčiau įterpti šiokį tokį mechanikos komentarą. Miglą aš traktavau kaip palankią priešininkui aplinkybę (t.y. du kauliukai kuriuos gali išnaudoti tik jis), tačiau realiai, kadangi ji visiškai blokavo regą, ją galima buvo interpretuoti ir kaip aplinkybes kurios reikalauja iš džedajų papildomos koncentracijos, taigi realiai tokios aplinkybės galėjo tiesiog atimti po vieną galios kauliuką, simbolizuojant tą papildomą koncentraciją, kurios reikia aplinkos pajutimui Galios pagalba.

Dar pusvalandį užsitęsęs klaidžiojimas po stotį, jau pasiruošus pratęsti mūšį. Tačiau šis te pajuto kaip stotis suvirpėjo kai nuo jos atsiskyrė gelbėjimosi kapsulė. Gvardija patruliavusi orbitoje, žinoma, nesnaudė. Vos tik gavę pranešimą jie ėmėsi persekioti sprunkantįjį, tačiau čia pat susidūrė su dvejomis problemomis. Pirma, kapsulės buvo trys. Nedidelė bėda, turint galvoje, kad tai tik trys pabėgimo kapsulės prieš penkis naikintuvus žibančius savo saulės burėmis ir pilotuojamais kilmingųjų, ką tik jau įvykdžiusių vieną žygdarbį. Antroji, vienoje iš kapsulių buvo kažkas, kuriam pakluso Galia. Ir persekiojimas akimirksniu apvirto aukštyn kojom, pirmieji du naikintuvai be jokios priežasties rėžėsi vienas į kitą, po akimirkos tas pat nutiko ir kitiems dviem, pastarųjų nuolaužos rėžėsi į kapitono pilotuojamą naikintuvą, kuri tik vargais negalais sugebėjo sušvelninti smūgį tiek, kad paskutinysis naikintuvas nesubyrėtų į šipulius.

O stotyje džedajai tuo metu skubėjo prie išėjimo. Kelias link kurio vedė pro koridorių su išėjimais į gelbėjimosi kapsules. Akimirką pasvarstė, jie vis tik nusprendė pasinaudoti savo naikintuvais.

Šioje situacijoje aš truputi pastumdžiau veiksmą taip, kad siužetas vyktų dramatiškiau. Leidau oponentui išvengti susidūrimo stotyje (kas buvo gan logiška, nes stotį jis pažinojo labai gerai) ir tuomet susidoroti su penkiais naikintuvais. Teoriškai kauliukai jam tą leido padaryti, tačiau jei būti priekabiu, tai neturėdamas jokių ginklų jis realiai galėjo atakuoti tik galios pagalba, ką aš tiesiog praignoravau. Vienok nesigailiu tai padaręs, nes priešingu atveju jis būtų nukautas nedalyvaujant pagrindiniams istorijos personažams, kas būtų kaip ir antidramatiška...

Dar vienas momentas šioje scenoje buvo gelbėjimosi kapsulės, kuriomis grupė vis tik nusprendė nepasinaudoti, jos buvo dar vienas įrankis pasiekti riterių ir padavanės išskyrimą... nesuveikė :)

Kadangi postas gaunasi beprotiškai ilgas, skeliu jį šioje vietoje. Tęsinys trečioje dalyje.

Žvaigždžių karai: galios nublokšti. Trečioji sesija. Pirma dalis

Vienas postas vienas postas vienas postas... susikaupiam :)

Sesijos kredituose reikėtu paminėti du žmones - feluciano žaidėją, kuris pasiūlė idėją prisiminimų epizodui, bei ypatingą žaidimo svečiui padėjusį sukurti bei atlikusį Lelen Neidles rolę.

Seniai seniai, tolimoje tolimoje galaktikoje

Trečiojoje sesijoje kompanija jau savaitę keliauja hipererdve, mokytojas Korvinas bando sutaisyti paslaptingąjį šviesos kardą, matydamas kaip su savo padavanais dirba mokytojas Koka jis mintimis nusikelia į praeitį, kai kartu su felucianu ir jo pirmuoju padavanu tuomet dar jauni džedajai kovojo už taiką galaktikoje.

Taigi, vis dar neturintis pavadinimo laivas jau savaitę keliauja raibuliuojančia hypererdve ir laikas slenka monotoniškai, nors tai nereiškia, kad visi nuobodžiauja. Mokytojai naudojasi kiekviena akimirka, kad perduotų savo žinias padavanams, šie savo ruožtu neturi laisvos akimirkos vykdydami mokytojų užduotis. Tuo pat metu Korvinas bando priversti veikti juodąjį kardą. Pirmasis bandymas neduoda norimų rezultatų, tačiau suteikia šiek tiek įžvalgų, ką daryti toliau. Akinanti blyksnis ir kibirkščiuojantis oras ten, kur turėjo pasirodyti ašmenys... Korvino pasirinktas galios generatorius kardui akivaizdžiai buvo per silpnas, svarbiausių pirkinių sąrašą papildo naujas ir galingesnis generatorius.

Šioje vietoje Korvino žaidėjas atliko visus reikiamus metimus, tačiau daiktas su kuriuo jis dirba turi per daug gerą potencialą istorijos prasme, kad jis atsiskleistų pačioje pradžioje, tegu tai bus tarsi kiniška galvosūkių dėžutė, savo paslaptis atskleidžianti vienas mažas žingsnelis po kito.

Žodžiu, laikas plaukia pamažu ir tai skartina mintis klajoti, ir viena iš tokių akimirkų Korviną gražino į praeitį, kai jis buvo visai jaunas riteris, ką tik išsivadavęs iš savo tironiško (o gal griežto bet teisingo) mokytojo globos. Tuo tarpu Koka, jau buvo vietinės reikšmės legenda: nežinia iš kur atsiradęs ant akademijos slenksčio ir pareiškęs, kad jį čia atvedė galia. Vienintelis dalykas, kurio jį reikėjo mokyti buvo džedajų filosofija, visą kitą jis mokėjo pats. Labai greitai felucianas gavo ir padavaną - Lelen Neidles, šviesiaplaukę, dildelėm mėlynom akim mergaitę, tikras nekaltumo įsikūnijimas, tačiau turintis nerimą keliantį praeities šleifą... kadaise, visai dar mažą, akademijos mokytojai ją užtiko bežaidžiant su kitais savo bendraamžiais, kas nebūtų nieko ypatingo, jei ne skaičiuotės, kurią ji rečitavo žodžiai: Ramybė yra melas, tėra tik aistra/ Per aistrą aš gaunu jėgą/ Per jėgą aš gaunu stiprybę/ Per stiprybę aš gaunu pergalę/ Per pergalęmano grandinės sutraukomos/ Galia mane išlaisvins!
Niekas niekada taip ir neišsiaiškino iš kur mergaitė išmoko šią skaičiuotę, tačiau tas įvykis nors ir retai minimas, tačiau niekada nebuvo visiškai pamirštas. Sklido gandai, jog Kokos padavane ji tapo būtent todėl, kad felucianas nesidrovėdavo deklaruoti, jog visų puolusių į tamsiąją galios pusę likimas yra sarlako skrandyje. Bet tai tik gandai... O kol kas jaunoji padavanė stebino savo talentais ir darė mokytojo gyvenimą sunkiu paaugliui būdingais, tačiau busimam džedajui nederančiais kaprizais: "aš viską galiu!" ir "leiskit aš jį sukaposiu į gabalus!"

Tai buvo pirmoji Korvino savarankiška misija. Į akademiją kreipėsi Roavau planetos kilmingieji, prašydami padėti išspręsti problemą, kurios patys jie išspręsti nebuvo pajėgūs. Jau kelis mėnesius iš eilės, vienas po kito dingdavo stambiausi krovininiai laivai gabenantys brangų prašmatnios medienos, labai pamėgtos urbanizuotų planetų tokių kaip Korusantas, turtingųjų.

Pasakojimas prasidėjo tyrimui jau gerokai įsibėgėjus, Kokai su savo dabar jau paaugle padavane grįžtant iš rezultatų nedavusių dingusio krovinio paieškų. Kas stebino, nes pagrobtos labai brangios prekės turėjo būti nesunkiai susekamos. Tuo tarpu Korvinas šniukštinėjo pačioje planetoje, bandydamas rasti kur nuteka informacija apie skrydžius (nes dingdavo tik pačius stambiausius krovinius gabenę laivai). Bet ir šios paieško buvo bevaisės.

Po trumpo pasitarimo tarp už prekybą atsakingo markgrafo Parnan A Tull, ir džedajų, buvo nuspręsta imtis kraštutinės priemonės - paskutinę akimirką patiems užgrobti prekybinį laivą (kas nesėkmės atveju būtų labai skaudžiai atsiliepę visai planetos ekonomikai), ir pakeisti konteinerius su mediena į konteinerius su naikintuvais. Džedajams į pagalbą buvo skirti dar ir žalioji gvardija - iš žemesnio rango kilmingųjų sudarytas elitinis būrys, kurio pagrindinė funkcija buvo labiau ceremoninė nei karinė ir kuriai atrodo, desperatiškai reikėjo herojiško žygio, gvardijai ir ypatingai jos kapitonei - Dronai A tull, markgrafo dukrai.

Paskutinė mintis apie didikų poreikį vieną kartą gyvenime atlikti žygdarbį, o visą likusį gyvenimą juo girtis, statyti paminklus ir rengti iškilmes žygdarbio proga, gimė kaip juokas sesijos metu, tačiau apskritai, man ji labai patiko, nepaisant savo komiškumo ji atrodo pakankamai logiška ar bent jau verta anekdoto :)

Greitas pasirengimas, genialiai Korvino sumąstytas puolimo planas, gvardijos rikiuoti ir instruktažas, ir operacija startuoja. Ir pirmosiomis dūdomis užgroja Lelen, šaudama į rikiuotės priekį, demonstruodamas savo džedajiškus pilotavimo įgūdžius, sukeldama sumaištį gvardiečių rikiuotėje. Kai konteinerių dangčiai užsitrenkė, paslėpdami naikintuvus, prasidėjo ilgas pokalbis tarp mokytojo ir padavanės. Užtrukęs beveik dvi dienas, ir nedavęs jokių rezultatų išskyrus nuskriaustą žvilgsnį iš padavanės pusės. Kaip, kad ir padavanei nepagelbėjo bandymas užtarimo rasti pas savo mokytojo kolegą.

Pastaroji scena žaidimo metu užtruko gan ilgai, ir čia man iš esmės dėmesį patraukė du momentai. Pirmas - Koka kaip personažas nėra be trūkumų, tą supranta ir žaidėjas, o tai reiškia, kad tai atveria kelią ir jam slystelėt į tamsiąją pusę, ypač kai kalba eina apie mokinius, kurių jis dabar turi jau du! Antras momentas... džedajus mokosi daugybę metų, tuo tarpu žaidėjui džedajų filosofija toli gražu nėra kiaurai pažįstama. Kadangi žaidime yra gan svarbus mokytojo ir padavano santykis ir atitinkamai mokymo procesas... tačiau, kai mokytojui žaidime realiai tenka atsakinėti į mokinio klausimus, atsiranda tam tikrų sunkumų... Reikia dar pamedituoti ties šiuo aspektu ir suteikti kažkokią pagalbą mokytojams.

Taigi, dvi paros mažose naikintuvų kabinose, apšviestiems tik prietaisų skydo lemputėmis ir tuomet tai įvyko. Netikėtai, skrydžio kelyje atsiradęs gravitacijos laukas ištraukė konteinerius gabenusį laivą iš hipererdvės. Toliau viskas vyko taip, kaip Korvinas ir buvo suplanavęs. Gvardiečiai rikiuojasi vienoje, džedajai kitoje pusėje, nepriekaištinga gynybinė rikiuotė, tuo tarpu radarai fiksuoja artėjantį, puolimo formacija išsidėsčiusį naikintuvų pulką. Visi atlieka savo pareiga, ir mūšis baigiasi be aukų (turiu galvoje, be aukų tiems kurie kovoja už teisingumą ir taiką galaktikoje).

Radarai fiksuoja gravitacijos šaltinį, kurį dabar galima matyti ir vizualiai - didelis apskritas objektas, besisukantis aplink planetą, pačiame ją gaubiančio asteroidų žiedo pakraštyje. Tačiau radarai parodė toli gražu ne viską. Svarbiau buvo tai, ką pajuto galiai jautrūs asmenys - trikdžius galioje. Pirmoji jį tai sureagavo Lelen, ji net nelaukė čia pat vykusio mūšio pabaigos, o tiesiu taikiniu nėrė į asteroidų lauką. Mokytojui beliko sukąsti dantis (jei tik felucianai jų turi) ir sekti paskui. Korvinas taip pat prisijungė, prieš tai, kaip ir dera pajėgų vadui, davęs įsakymus gvardijos naikintuvams atakuoti gravitacinio lauko generatorių.

Trumpas komentaras apie mūšį, po ranka turėjau pasiruošęs šiokias tokias naikintuvų statistikas, kurios veiktu taip pat kaip ir aspektai, tačiau jomis nepasinaudojau... iš principo taip padariau todėl, kad tai būtų kainavę laiko, o ir taip mačiau, jog viskas vyksta truputi per ilgai (sesiją pabaigėme jau po vidurnakčio), taip pat nesinorėjo stabdyti pasakojimo tam, kad visi užsirašytų skaičius (ką būtų buve lengva praspresti paprasčiausiai tai užrašius ant lapelių dar pireš sesiją, bet aš to, žinoma nepadariau), negaliu pasakyti, jog tai kažką sugadino, tačiau potencialiai tas galėjo įnešti į mūšį dar daugiau spalvos, nes naikintuvai buvo skirtingų modelių ir atitinkamai pasakojant mūšio eigą jų skirtumai būtų akcentuojami. Taigi, pastaba sau, ateityje nepatingėti paruošti handautus.

Kol džedajai asteroidų lauke ieškojo trikdžių šaltinio, gvardijos naikintuvai ėmėsi gravitacijos generatoriaus, kuris pasirodė beesas nuardytas, ir kažkokiu būdu čia atgabentas interdiktoriaus fragmentas. Nuardytas, reiškė, jog jo korpuse žiojėjo nekuo nedengtos kiaurymės, o tai savo ruožtu reiškė manevrą: "nagi, susprogdinkime jo reaktorių!". Operacija įvyko pagal planą, netvarkingai išdėstytoje lazerinių bokštelių sistemoje netrukus buvo rasta silpna vieta, naikintuvai nėrė į struktūros vidų, manevruodami tarp vidinių generatoriaus konstrukcijų pasiekė jo centrą, kur, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo reaktorius. Na o toliau buvo malonioji dalis, visų greičių nerti lauk, kai paskui vejasi sprogimo liepsnos. Štai taip žalioji gvardija įvykdė žygdarbį, kurį, kaip jau minėjau anksčiau, kiekvienas kilmingasis turi atlikti vieną ir tik vienintelį kartą!

Tiesą sakant, čia buvo numatytas didesnis mūšis, tačiau laikas spaudė, o pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas kitur. Bet apie tai jau papasakosiu antrojoje dalyje! O taip tikėjausi, kad išsiteksiu vienoje... :(

Žvaigždžių karai: galios nublokšti. Antroji sesija. Antra dalis

Išsimiegojau, galiu tęsti :)

Kol vyko Aalayos gydimas, kita Kokos padavanė buvo palikta oloje, kartu su meistru Han-Indra-Ro kuris užsiėmė holokronų rūšiavimu ir tuo pat metu kalbino Eymą, bandydamas išsiaiškinti kas dedasi jos galvoje (cereanai turi dvejas smegenis, tad atlikti du darbus vienu metu jiems yra įprasta). Pokalbiui jau įsibėgėjus, archyvaras, savo didžiai nuostabai aptiko bibliotekoje tai, ko visiškai nesitikėjo: vienoje iš nišų, už žinomo holokrono, buvo paslėptas nedidelis juodos medžiagos ryšulėlis, kuriame suvynioti juodas žybčiojantis holokronas bei senas, nebeveikiantis šviesos kardas (nerandu lightsaber'iui gražaus vertimo į lietuvių kalbą :( ), kurio korpusas buvo pagamintas iš panašios medžiagos. Radinys, žinoma sukėlė didelį nautolanės susidomėjimą, kas savo ruožtu paskatino archyvarą išdėstyti paskaitą apie tai kuo gali baigtis smalsavimas ir neatsargus elgesys su nežinomais holokronais. Pamoka kuri padavanės taip ir nepasiekė, nor tuo momentu Ro tiesiog skėstelėjo rankomis, nusprendęs, kad su laiku vis tiek padarys įtaką. Nepaisant savo ilgametės patirties, šioje vietoje jis pasielgė gan lengvabūdiškai, išjudindamas įvykių grandię.

Pasibaigus gydimo seansui visa grupė šatlu grįžo į stotį, mokytojai įsikūrė savo senai nelankytuose kambariuose, padavanės gavo naujus. Kartu su visais į stotį atvyko ir vienas rišulys holokronų, kuriuos archyvaras buvo kruopščiai atrinkęs. Tarp visų kitų, jame buvo ir paslaptingasis radinys. Kuris nedavė ramybės Eymai, kuo ji dalinosi su ką tik gydimo kursą praėjusia teil'eke. "Tu gi žinai kur jis yra...". Tokio padrąsinimo Eymai ir pakako. Juodajį ryšuliuką ištraukti nebuvo sunku. Susiradus nuošalią vietyą ir akimirką padvejojus jį paėmė holokroną į ranką. Ir visas akiratis prisipildė žvaigždžių, žvaigždžių matomų ne nuo planetos paviršiaus ir ne per laivo iliuminatorių, žvaigždės buvo matomos be jokio trpininko tarp jų ir stebėtojo, tuomet pasirodė žvaigždes temdantis diskas, kuris didėjo ir užpildė visą akiratį ir tuomet liko tik tamsa...

Tuo pat metu visi kiti stoties gyventojai susirinko pietų, kurių metu Han-Indra-Ro buvo pažadėjęs pasakyti kažką svarbaus. Eymos buvo tuoj pat pasigęsta, ir kai 8TP0 paieškojęs parweiškė, kad jos nėra nei kambariuose nei archyve buvo imtasi paieškų. Ilgai jos neužtruko - mokytojas savo mokinę širdimi jaučia. Rado ją nuošaliame koridoriuje, be samonės, su daug ką išduodančiu holokronu rankoje, bei baigiančia išnykti galios aura. Situacija visų pirma labai kvailai ir kaltai privertė pasijusti archyvarą.

Nautolanė buvo nugabenta į valgomajį, korvinas tuo tarpu užsiėmė juodojo galios kardo tyrinėjimais. Jį išardžius pasirodė, jog vidus visiškai sudūlėjęs, iš kardo buvo likę tik korpusas ir trys kristalai... tiksliau, kas ir buvo įdomiausia, vietoj kristalų ten buvo trys juodi nugludinti akmenukai. Korvinui beardant kardą, atsipeikėjo smalsioji padavanė. Nepaisant bandymų ką nors sužinoti ji nedaug tegalėjo pasakyti ir pasinėrė į savo muzikos instrumento melodijas - meditacijos forma.

Šia scena aš taip pat likau patenkintas. Puikiai įpinta nautolanės yda, subtilus smalsios padavanės stumtelėjimas iš Aalayos pusės. Korvino susidomėjimas kardu (ir net prasprūdusi frazė: "o jei tai dar galingesnis ginklas nei šviesos kardas?" O taip, Korvino personažas yra džedajus dažniau sprendžiantis konfliktus jėga, o ne žodžiais (bent jau kol kas yra tokia nuostata, pažiūrėsim dar ar ji užsitvirtins), galimybė įgyti daugiau galios yra geras potencialas dar vienai istorijos arkai. Kas yra holokrone, ar twi'leke taip pasielgė samoningai, kokios bus holokrono skaitymo pasekmės, ką gali kardas ir kaip priversti jį veikti? Kodėl, nepaisant jo patirties, taip neapdairiai pasielgė meistras Ro? Žodžiu, dabar turiu nemažai kabliukų, kurie suteikia man galimybių toliau vystyti siužetą. Plius, Koka pro pirštus praleido savo mokinės "paišdykavimą", kitaip tariant už tai ką padarė, jos niekas nenubaudė, taigi durys tolimesniems eksperimentams plačiai atvertos :)

Kai jau viskas nurimo, archyvaras pradėjo pokalbį, kurį buvo prižadėjęs. Archyvaras dažnai stebindavo kitus akademijos narius netikėtais pasisakymais, tą jis padarė ir šį kartą. Trumpai jo kalbą galima būtų apibendrinti taip: džedajų ordinas žlugo ir taip nutiko todėl, kad jo mokymas nepaisant gerų norų kažkur klydo, kas ir privedė prie katastrofos visą galaktiką, o jok kaip tik nuo tokių katastrofų ordinas ir turėjo visus apsaugoti...

Tokia kalba iššaukė Korvino nepasitenkinimą: 'Kaip tai ordinas žlugo, jis gyvas kol gyvi mes!", tačiau meistro nuomonės tas nepakeitė: "jūs galite galvoti ką norite, aš esu seno ir nepavykusio mokymo atstovas ir nebeturiu jokios teisės jums nurodinėti. Imkite mūsų per amžius rinktą išmintį", aiškino archivaras rodydamas į holokronų ryšulį, "Imkite tai kas nauja ir nepaveikta mūsų mokymo", nurodė jis naujuosius padavanus. "Ir gal, kad ir koks nedidelis būtų šansas, iš viso to jums pavyks sukurti kažką naujo, sėkmingesnio ir geresnio. Visą akademijos archyva aš padalinau į tris dalis, viena jų jau iškeliavo iš akademijos, antroji keliaus su jumis, trečioji iškeliaus su tuo, kas dar sugrįš, ir nors tai gali skambėti žiauriai, tačiau tai vienintelis šansas, jog bent trečdaliui archyvo pavyks išlikti... O dabar jauskitės kaip namuose, kuriuose ir esate, tačiau turėkite galvoje, jog šios akademijos dienos yra suskaičiuotos, ir niekada nežinia, kada čia įsiverš imperijos pajėgos."

Šis pokalbis paliko gan įdomų ispūdį. Nepaisant mano šlubuojančios iškalbos galiu manyti, kad skirtingiems personažams ji padarė skirtingą poveikį. Tačiau prieš pasidarant išvadas reikia šnektelti su žaidėjais. Bent kuriuo atveju, tikiuosi, tai neblogas startas kuriame visi patenka į vieną puodą, tačiau kiekvienas turi savo požiūrio tašką ir tikslus.

Pasirengimas skrydžiui užtruko apie dvi standartines paras. Trumpas atsisveikinimas, kurį dar labiau patrumpino Koka užtrenkdamas laivo duris per vidurį sakinio. Kelionės tikslas - Danšykas. Nekuo neišsiskirianti išorinės juostos planeta, apgyvendinta klajojančiomis trandoshanų gentimis. Vieno iš kurių paša (klano vadas) yra skolingas Han-Indra-Ro paslaugą. O tai reiškia, kad bent jau teoriškai jis turėtu padėti herojams nuspręsti kur keliauti toliau ieškant saugaus prieglobsčio.
Laivui pradedant paskutinį manevrą prieš hyper šuolį, pro juos prašvilpė kitas laivas, kurio, panašu kad iš paieškų grįžo dar vienas riteris.

Čia sesiją ir baigėme. Ir tik po jos susigriebiau, kad pražiopsojau vieną svarbų momentą, archyvaras buvo prisižadėjęs paieškoti bibliotekoje informacijos apie medžiagą iš kurios buvo pagaminti rastojo kardo akmenukai. Na nieko tokio, aš gi turiu puikų įrankį tokioms klaidoms ištaisyti - flashbackus :) Kitą sesiją atidirbsiu.

Du postai, trečdaliu mažiau nei praeitą kartą :)

Žvaigždžių karai: galios nublokšti. Pirmoji sesija. Trečia dalis

Grįžkime atgal į Kaanan'ą. Kur felucianas ką tik nusiėmė savo daugiaakę kaukę. Kuo padarė Eimai (kurios yda yra smalsumas) pakankamai stiprų įspūdį. Netrukus buvo nuspręsta pokalbį pratęsti jos nuomojamame kambaryje, tik jau be twi'leko. Aalayai beliko komunikatoriumi susisiekti su dėde, kuris tuo metu buvo užsiėmęs, todėl visai nebuvo linkęs į ilgus pokalbius, tad tiesiog pasiūlė į pagalbą pasiimti pusseserę Vrin (berods teisingai prisimenu vardą), tą pačią personą, kuri kadaise Felucijoje artimoje kovoje kapojo sarlac'o čiuptuvus, Aalayos vaikystės heroję, gan nestandartinę Twe'lek giminės atstovę, pro duris įeinančią tik šonu ir visas problemas sprendžiančią galios (fizinės ir metafizinės) pagalba.

Šis NPC gimė visiškai spontaniškai, iš bendro visos grupės pafantazavimo. Manau tai pirmas įsimintinas NPC šioje kampanijoje, Kiek komiška, bet tikrai išskirtinis. Dar prieš prasidedant sesijai svarsčiau ar man verta pačiam sukurti Aalayos giminaičius ar palikti tai žaidėjams. Manau, jog sprendimas duoti tai padaryti žaidėjams visai pasiteisino. Gal tik kiek užstrigo vardo sugalvojimas, ateity reiks po ranka turėti vardų sąrašus iš kurių reikalui esant galima bus operatyviai jų pasirankioti. Vrin atvykus į veiksmo vietą pokalbis buvo trumpas ir aiškus: ši nautolane keliaus su manim! Džedajų riteris bandęs oponuoti šį pasisakymą, savo paties nuostabai išskrido pro duris. Kur tą pačią akimirką dingo, nes suprato jog susidūrė ne su bent kuo, o galios naudotojais ir tamsiosios jos pusės naudotojais.

Koka, kaip minėta, yra maskavimosi meistras (aspektas kamufliažas - 6), jo išskridimu pro duris baigėsi raundas (nei vienas iš žaidėjų nebeturėjo likusių derinių), tad buvo proga tiesiog pasitraukti iš konflikto, kas ir įvyko, be jokio papildomo kauliuko metimo, felucianas tiesiog pasislėpė, o lauke buvusi Aalaya nusprendė, jog nukrito nuo platformos į vandenį. Dar vienas momentas, Kokos žaidėjas nenorėdamas patraukti pašalinio dėmesio deklaravo, jog nesinaudoja savo kardu iš principo ekipiruotė kaip ir neturi įtakos metimams, tačiau vis tik deklaracija, jog kažkaip apriboji savo veiksmus galėtų atsiliepti metimui, greičiausiai vienu mažiau metamu kauliuku... meditate on this I will.

Nepaisant kelių sumuštų vietų, Koka nepakeitė savo nuomonės ir nuslinko paskui Twi'lekus vedinus Eyma, laukdamas naujos progos.

Kadangi jis buvo pralaimėjusi pusė, siekianti tų pačių tikslų, prarasti disciplinos taškai negrįžo.

Ir proga iš tiesu pasitaikė, žengiant paskutiniuoju tiltu, jungiančių uolas su plūduriuojančiu miestu, po platforma pranėrė milžiniška žuvis, paskui save tempdama į ją žeberklą įsmeigusią povandeninę žvejų valtį. To užteko, kad gerai sukrėsti pačią platformą ir sukelti nemažą sąmyšį. Kuo Koka ir pasinauojo. Išdygęs iš niekur, jis stumtelėjo muzikantą į vandenį, tikėdamasis paskui susidorotu su likusiais twi'lekais.

Šioje vietoje aš padariau klaidą, bandymą nustumti nautolaną aš interpretavau kaip ataką, nors ji neturėjo tikslo daryti žalos. Realiai tai turėjo vykti kitaip, felucianui reikėjo atsilaikyti iki kol pasibaigs visi kauliukų deriniai, po ko visi norintys galėtų pasitraukti iš kovos, šiuo atveju nautolanė įkristų į vandenį. Na bet bent jau situacijos kauliukų šį kartą nepamiršau išmesti.

Čia jau įsikišo, iki šiol nuošalėje buvusi Aalaya, rankos mostas ir Eyma nuskriejo oru, vožėsi į uolą ir nukrito tarp eksportavimui paruoštų konteinerių, bei išmetimui paruoštų šiukšlių. Felucianas nėrė nuo tilto, tikėdamasis, jog muzikantei užteks sveiko proto pasislėpti. Kas buvo klaida, mat smalsioji Eyma nusprendė pasižvalgyti iš už dėžių, kas vyks toliau. Po ko šalia jos akimirksniu išdygo raudonoji twi'leke ir jau visai nesubtiliai, pasitelkusi pagalbon tamsią galios (kas turbūt reiškė geltonas švytinčias akis ir visai ne švelnų balsą) pusę paaiškino, jog šios laukia liūdna karjeros pabaiga jei ši dar kartą bandys sprukti. Argumentai pasirodė visiškai įtikinantys. Tuo tarpu ant tilto likusi Vrina dairėsi feluciano, nežinodama, jog šis yra kamufliažo meistras, tad smūgio banga ją pasiekė visiškai netikėtai, o bandymas atsakyti tuo pačiu, įspūdį sustiprinant žaibais...

OK, šioje vietoje aš perspaudžiau, tokiems akivaizdiems tamsiosios pusės specialiems efektams reikia daugiau juodų kauliukų... :) O šiaip, galiu atkreipti dėmesį, jog tilto nugriovimą čia padiktavo situacijos kauliukai.

... nedavė efekto, mat net nebuvo aišku kur yra taikinys. Antrasis džedajaus smūgis jau buvo nutaikytas ne tiek į pačią Vren, kiek į tiltą laikančius trosus, po ko viskas nugarmėjo žemyn, Vren dingo bangose, o Aalaya supratusi kas čia vyksta movė link savo laivo. Kur ją, nesėkmingai bandančią susisiekti su savo labai užsiėmusiu dėde ir rado felucianas, vedinas vis dar persigandusia, bet labai susidomėjusia nautolane. Mostas šviesos kardu bei trumpas monologas, jog tamsioji pusė veda į sarlacc'o skrandį įtikino twi'lek'ę jog geriau jau daryti tai, kas liepiama ir ji tesugebėjo ištarti du pirmus į galvą atėjuius žodžius: "rankoro kiaušiniai".

Ši istorija man vis dar liko neišbaigta, be potencialios galimybės sutikti savo šeimą ateityje, liko klausimas kodėl gi Aalaya vis tik nepabandė pasprukti nuo savo naujojo mokytojo, kuris neatrodo labai draugiškas. Manau, jog kelionės metu galėjo įvykti dar kažkas... kai pavyks sugalvoti kas būtent, tą galima bus papasakoti kaip dar vieną prisiminimą, žinoma įpainiojant į tai ir Eymą.
Tiesa, paskutinė frazė žaidimo metu neužsiakcentavo, tačiau dabar ją prisimindamas matau, jog tai buvo labai gražus scenos finalo momentas.

Dabartis, vidurinė juosta, planeta Ropur, nepaisant to, jog tai vidurinis žiedas, planeta yra beveik nežinomame regione, kuris niekuomet nebuvo kolonizuota, nes čia tiesiog nebuvo to vertų planetų. Viena iš kurių - Ropur, maža, reta atmosfera apgaubta planeta, skriejanti aplink tolimą baltą žvaigždutę. Planetos orbitoje - sena storis, tokia sena, jog niekas net nežino kada ir kas ją pastatė. Joje įsikūrusi nedidelė ir mažai kam žinoma akademija. Žinoma tiek mažai, jog net praėjus metams po direktyvos 66 ji niekam neparūpo.
Po pusmečio paieškų čia grįžta Korvinas su savo naujuoju mokiniu. Stotį, kuri tarp kitko funkcionuoja beveik be technikos pagalbos, durys atidaromos rankiniu būdu, gyvybei tinkamas salygas kuria specialiai čia auginami augalai, jie randa tvarkingą, tačiau visiškai tuščią. Išskyrus senutėlį patarnaujantį droidą 8T-P0 (Eitipiou). Kuris praneša, jog meistras Han-Indra-Ro (vienintelis stotyje likęs džedajus, atsakingas už akademijos archyvo priežiūrą), šiuo metu yra planetoje kur droidas paslaugiai pasisiūlo visus nuskraidinti, kai tik baigs savo darbus. Kol jis tą daro, į stotį įžengia ir felucianas su savo palyda.

Dviejų riterių susitikimas buvo šaltokas, kas mane įpareigoja įdėti kažkokį siužetą pasakojantį apie jų praeitį.

Taip pat, šiame epizode Korvinas dėstė savo mokiniui buvimo džedajumi principus... tokias scenas reikėtų labiau paskatinti... kitą sesiją reiks papasakoti kaip mechaniškai veikia padavano mokymas, manau tai turėtų bent jau padavanų žaidėjams suteikti motyvą dažniau klausinėti savo mokytojų.

Po kurio laiko, senu kaip ir viskas stotyje, šatlu kompanija nusileido į planetą. Iš paukščio skrydžio buvo proga apžiūrėti jos paviršių, nors tiesą sakant žiūrėti nebuvo į ką, apšerkšnijusi pilka dykvietė ir keli milžiniški krateriai, kurie pasak archyvų atsirado į planetą įsirėžus kometai, kuri su savimi atnešė ir kristalų, kuriuos akademijos Džedajai naudoja kardų gamybai. Tad krateriuose pilkas planetos paviršius žybčioja saulei tekant ir leidžiantis.

Kadangi buvom išsiaiškine, jog visa be išimčių grupė turi žalios spalvos kardus, vadinasi šie kristalai irgi turėtų būti žalsvi, nepamąsčiau apie tai žaidimo metu.

Be to, pro šatlo langus buvo matyti ir balkšvos po kraterį išsiraizgiusios gijos, tarsi kraujagyslės ant išorinės plaštakos pusės. Nusileidus galima buvo šiuos darinius apžiūrėti iš arčiau - tai buvo iš tvirtų gijų nupinti kreivi vamzdeliai, vingiuojantys ir besišakojantys, išsiskleidę po visą kraterį.

Tuo savo pirmąją sesiją ir užbaigiau, pažadėjęs, jog kitoje papasakosiu apie tuos laikus, kai Korvinas dar buvo jaunas padavanas ir stovėjo toje pačioje vietoje, su užduotimi rasti tinkamą kristalą savo gamybos kardui.

Apskritai tiek žaidėjų elgesiu, tiek sistemine puse kol kas esu patenkintas. Bet, dar gal per anksti daryti bent kokias išvadas. Ir dar vieną išvadą padariau rašydamas šį postą: ateity bandysiu rašyti trumpiau :)

Žvaigždžių karai: galios nublokšti. Pirmoji sesija. Antra dalis

Uf... nusišluostau prakaitą po santykių žemėlapio skirto keturiolikos žaidėjų grupei braižymo. Na, bent jau gerą mankštą apturėjau :)

Taigi, back to the galaxy far far away :)

Trumpai nupasakosiu, kas vyko pirmosios sesijos metu, ir pamėginsiu pakomentuoti savo sprendimus ir išvadas, kurias padariau.

Po trumpos ir nerišlios įžangos apie situaciją galaktikoje (man reikėtų palankyti kokias kalbėjimo publikai paskaitas...) veiksmas iš karto, trumpam persimetė keliais mėnesiais atgal.

Nuošali išorinės juostos vandenynų planeta Kaanan. Visas jos paviršius padengtas okeanais, o dangus amžinai aptrauktas sunkiais debesimis iš kurių be perstojo pliaupia lietus ir blykčioja žaibai. Tik keliose vietose iš vandenų kyšo stačios uolos, aplink kurias spiečiasi nedidelės gyvenvietės. Turtingieji savo būstus įsirengę pačiose uolose. Visiems kitiems belieka glaustis iš ant plūduriuojančių platformų, tarpusavyje sujungtų svyruojančiais tilteliais, iš atsarginių laivų dalių, presuotų dumblių ir žuvų kaulų, suręstuose lūšnynuose. Maža planetos populiacija verčiasi žvejyba, ypatingai žuvų milžinių žvejybą ir medžiokle. Dominuojanti populiacija - Nautalian'ai bei Quarrin'ai (abi rasės gerai jaučiasi vandenyje).

Planetos koncepcija man pačiam bepasakojant pasirodė gan patraukli, tad manau į ją kada nors dar sugrįšiu.

Vedinas galios (ar gajos kaip kad jis ją vadina) į Kaanan'ą atvyko riteris Koka Dep. Čia jis užklydo į ant vienos iš platformų įsikūrusį barą, kur kartu su savo dėde bei nauja jo įsigyta verge-sugulove, reikalus aptarinėjo Aalaya. Šeima čia atvyko ieškoti muzikantų, kurių pas juos užsisakė vienas stambus (visomis prasmėmis) Hatas. Kaip ir Koka juos čia atvedė nuojauta - galia.

Apsidairęs bare ir nebūdamas tikras, jog pamatė kažką įdomaus, Koka išėjo į lauką ir liko stovėti prie įėjimo, klausydamas viduje vykstančių pokalbių. Tuo pat metu šalia to paties baro pietums užsidirbti nusprendė keliaujantis muzikantas vardu Eyma. Vos jai pradėjus groti tiek Twi'lek'ai tiek felucianas pajuto muzikoje kai ką daugiau nei vien tik įgūdį. Nenorėdamas nutraukti malonaus galvos ataugų masažo, dėdė į lietų išvijo savo dukterėčią.

Tik dabar, rašydamas supratau, kad pasinaudojau viena iš didžiausių RPG klišių - personažai susitiko bare :)

Eymai baigus groti pirmoji ją užkalbino Aalaya, tikėdamasi be triukšmo ir pavojaus sužaloti potencialią prekę ji bandė įkalbėti Eymą keliauti kartu iš šios planetos, nes ji ir jos bendrakeleiviai kaip tik ieško tokių talentų ir galėtų padėti išgarsėti koncertuojant daug geresnėse vietose. Netrukus į pokalbį įsikišo ir felucianas, su sau būdingu paslaptingumu pasiūlydamas eiti pasišnekėti su juo nuošalesnėje vietoje. Jiems bekalbant barą paliko Aalajos dėdė su savo verge, nusprendęs ataugų masažą pratęsti privatesnėje aplinkoje - išnuomotame kambaryje, kažkur uolose.

Čia aš pašalinau iš scenos potencialius NPC dalyvius, tam, kad veiksmas liktų tik žaidėjų personažų rankose.

Norėdamas sustiprinti įspūdį, pokalbio metu Koka nusiėmė savo kaukę, pademonstruodamas egzotišką feluciano išvaizdą.

Šioje vietoje aš mestelėjau veiksmą dar 15 metų atgal.

Kai Dar visai maža Aalaya, su per žemę besivelkančiomis galvos ataugomis, už kurių jos vyresnieji pusbroliai ją kartais pririšdavo prie turėklų, vamzdžių ir t.t., nusileido beveik niekam nežinomoje planetoje pavadinimu Felucija. Mat klano galva, Aalayos dėdė (būtinai reikia sugalvoti jo vardą), sugalvojo nuostabų planą užsidirbti. Vienas Hatas savo pasilinksminimams ieškojo Bull Rancor'o. Viso tokio padaro transportuoti, aišku, nebuvo kaip, tačiau dėdė suuodė, jog pastarieji dauginasi kiaušiniais ir jei tų kiaušinių gauti, juos išperėti... kreditai, kreditai :)

Tačiau planeta nepasirodė svetinga, nes vos tik žengus pirmuosius žingsnius nuo trapo, droidą medžiotoją pasičiupo ir gilyn į pelkę ėmė vilkti nežinia iš kur atsiradęs čiuptuvas.

Čia aš tiesiog labai norėjau išbandyti mechaninę žaidimo dalį, tad greitai kiekvienas žaidėjas paėmė po NPC ir saują kauliukų. Galiu pasidžiaugti, kad sistema be galo patogi spontaniškam NPC kūrimui, tereikia nuspręsti kiek kauliukų verta personažo disciplina (paprastai 2) ir primesti vieną aspektą bei jo vertę (aspektą beveik visuomet padiktuoja situacija). Tiesa, pirmame konflikte visai iš galvos išdulkėjo situacijos kauliukai. Man pasirodė, kad žaidėjus kiek trikdo faktas, jog kauliukai metami prieš paskelbiant, jog kažką darai, tačiau tikiuosi, jog prie to pripras. Taip pat dar prieš žaidimą buvau apmąstęs, jog NPC disciplina labiau parodo jo kaip oponento svarbą nei realius įgūdžius, tad mano pagrindinis orientyras tokiose situacijose turėtų būti ne universali sudėtingumo lygių lentelė, esanti daugumoje RPG taisyklių, o kauliukų kuriuos gali surinkti žaidėjų grupė kiekis. Nes jei tarsime, jog profesionalas turi tris kauliukus, tuomet bent koks konfliktais bus trumpi ir labai nesudėtingi. Verčiau aš kauliukų kiekį rinksiuosi ne mėgindamas simuliuoti "realų" NPC potencialą, o taip, kad gautųsi įdomus ir azartiškas konfliktas.

Taigi, mūšis truko neilgai, dėdei paėmus vadovavimą jo turto - droido vadavimo operacijoje į savo rankas. Bei pusseserei, kuriai šeimos teorija apie šviesios ir tamsios galios balansą buvo tik teorija, nes vedinai tamsiosios pusės taip smagu yra šokti į artimą mūšį, pelkių monstras buvo sudorotas (iš tiesų tai buvo sarlacc - gyvis VI dalyje prarijęs Babą Fetą).

Tuo metu, netoliese, įsikūrusiame felucianų kaime, pro kurį dauguma būtų praėjęs net nesuprasdamas, jog tai kaimas o ne džiunglės, į jauno šamano palapinę galvą įkišo karių kastos atstovas, nešinas žinia, jog iš dangaus į džiungles nukrito žvaigždė, ir kaimo vyriausiasis norėtų su juo apie tai pakalbėti.
Pastarasis pokalbis buvo trumpas: esi jaunas ir nepatyręs, keliauk ir įgyk patirties, išsiaiškink kas kaip ir kodėl ir ar kaimui gresia koks nors pavojus. Ir taip Koka pirmą kartą pamatė kosminį laivą bei po džiungles beklaidžiojančias keistas būtybes.
Twi'lek'ai paklaidžioję po džiungles (visą tą laiką juos stebėjo Koka, kuris, beje, yra tikras maskavimosi virtuozas), grįžo atgal, pasiimti reikiamos amunicijos bei palikti laive mažosios Aalayos, kuri jau buvo pradėjusi niurzgėti, kad pavargo ir kad nori valgyti. Ir kaip ji nustebo, kai laive staiga pamatė keistą padarą (felucianas, kuris tikėjosi, kad laive daugiau nieko nėra, nustebo ne ką ne mažiau). Žinoma, grįžusi kompanija nepatikėjo mergaitės istorijomis. O Felucianas taip pradėjo savo kelionę į žvaigždes, kuria buvo jau daug kartų matęs savo vizijose ir kuri baigėsi ties džedajų akademijos slenksčiu.

Šią priešistorės dalį su feluciano žaidėju aš buvau aptaręs, tačiau vis tik nusprendžiau ją sužaisti ir tuo pačiu į ją įpinti ir Aalaya. Pastaroji turi labai realias galimybes pasinerti į tamsiąją pusę, kas ją potencialiai supriešintų su naujuoju jos mokytojų, kurio tautos tradicijos tokius individus linkusios sušerti Sarlacc'ams, ką jis labai daug kartų yra pakartojęs. Tad supindamas jų likimus, tikiuosi iš anksto duoti pretekstą mokytojui pasistengti rasti kitokį sprendimą, nes atsitiktinumų nebūną ir milžiniškoje galaktikoje du kartus sutinki tą patį asmenį ne tam, kad jį sumaitintum pelkių monstrui :)

Na, gal šiandienai ir tiek, rytoj pasistengsiu užbaigti pirmosios sesijos apžvalgą, kuri gavosi gerokai ilgesnė nei tikėjausi.

Žvaigždžių karai: galios nublokšti. Pirmoji sesija. Pirma dalis

Kaip jau minėjau anksčiau, nusprendžiau pamėginti vesti šiokį tokį žaidimo dienoraštį. Tad po kiekvienos sesijos seks nedidelė jos apžvalga, pradedant siužetu, baigiant mechaniniais ir principiniais pastebėjimais.

Pirmoji dalis išeis ilga, todėl suskaidysiu ją į keletą atskirų postų. Pirmajame jų trumpai papasakosiu apie koncepciją ir personažus.

Taigi:

Seniai seniai, tolimoje tolimoje galaktikoje...
Praėjo metai, kai Respublika virto Imperija. Tamsūs laikai pamažu gaubia galaktiką. Tačiau toli gražu dar ne visi tai pajuto. Deja, džedajų ordinas nepateko tarp tų laimingųjų "ne visų". Direktyva 66 akimirksniu pavertė kiekvieną šios organizacijos narį valstybės priešu numeris vienas. Gyvi liko tik tie, kurie sugebėjo pasprukti, arba tie, kurie prasidėjus šiems įvykiams buvo pakankamai nuošaliai, jog liko nepastebėti. Tačiau toks saugumas yra labai trapus ir laikinas. Kiekvienas likęs gyvas džedajus tai supranta. Kai kurie linkę tyliai tęsti savo egzistenciją tiek ilgai, kiek tik imanoma. Kiti, tuo tarpu, pasiryžę likimą imti į savo rankas. Šį kelią pasirinko nuošalioje, mažai kam žinomoje akademijoje įsikūrę džedajai... ar bent jau taip nusprendė pakutinis akademijoje likes Meistras.

Žaidimo grupę sudaro dveji jedi riteriai ir trys jauni padavanai. Riterių vaidmenyje - seni (visomis prasmėmis:) žaidėjai, tuo tarpu padavanų vaidmenis atlieka jaunoji žaidėjų karta (idėją kurią pasigavau fantastika.lt forume, tačiau negaliu prisiminti jos autoriaus, bent kuriuo atveju dėkoju jam už tai).

Žaidimo priešistorė yra tokia, jog šeši riteriai iš akademijos išvyksta ieškoti tų, kurie turi potencialą naudoti galią, rasti juos anksčiau nei tą padarys imperija, tikintis, jog gal bent tokiu būdu pavyks išsaugoti ordiną nuo visiško sunaikinimo. Po keturių mėnesių paieškų, du iš riterių grįžta atgal į akademiją, kartu su jais - labai netipiški nauji mokiniai.

Susipažinkite, pirmaplaniai personažai (abėcėlės tvarka):

Aalaya Fortuna, Twi'lek, moteris

Raudonodė twi'leke. Užaugusi savo dėdės, sėkmingo vergų pirklio globoje. Maža to, klanas savo prekybą grindė (ar pateisino) iš kartos į kartą perduodamą filosofija apie balanso visatoje palaikymą (mes tiesiog tarpininkaujame perduodami tąi ką reikią tiems kam to reikia). Filosofija pagrįsta ne tik žodžiais, bet ir galia, kuri vyravo šeimos linijoje. Kas turbūt ir garantavo šeimos finansinį klestėjimą. Filosofinė sektos bazė reiškė, jog klano nariai stengėsi balansuoti tarp šviesios ir tamsios galios pusių.

Ashla, Togruta, moteris

Kol kas apie šį personažą turiu mažai informacijos. Papildysiu kai žaidėjas papasakos daugiau.

Eyma Neuso, Nautolan, moteris

Žaliaodė amfibija. Personažas ieškantis savo gyvenimo prasmės tarp žvaigždžių. Kol nesutiko savo mokytojo, keliavo kaip klajojantis muzikantas, pati nesuvokdama, jog būtent galia padeda patraukti praeivių dėmesį ir paskatina juos įmesti monetų į gatvės muzikanto kepurę.

Koka Dep, Felucianas, vyras(?)

Labai enigmatiškas džedajų riteris. Tikintis, jog į akademiją jį atvedė pati galia (kurią jis pats vadina gaja), jis tiesiog vieną dieną pasislėpė į gimtają planetą atklydusiame laive ir savo kelionę baigė ant akademijos slenksčio. Džedajų mokymas ir šamaniškos felucianų tradicijos jo galvoje neatskiriamai persipynusios. Paprastai savo egzotišką išvaizdą slepia po apsiaustu, o veidą dengia kauke su daugybe akių.

Korvin, Žmogus, vyras

Džedajų riteris išaugintas autoritariško ir griežto mokytojo. Mokytas ir užgrudintas kaip karys. Ateityje tikiuosi apie šį personažą turėti daugiau informacijos.


Tad pirmam postui tiek. Rytoj pasistengsiu aprašyti pirmosios sesijos įvykius ir padaryti šiokius tokius apibendrinimus.