Tęsiu toliau.
Lydima mokytojo grasinimų, Lelen pirmoji pasiekė trikdžių šaltinį - asteroidą, kurio viduje buvo įrengta stotis. Padavanė greitai surado leidimosi angą, tačiau įskristi vidun neužteko drąsos, ne todėl, kad gąsdino tai, kas slypėjo stotyje, o todėl, kad mokytojas atrodė tikrai suirzęs. Todėl ji tiesiog apsuko kelis ratus, kol abiejų riterių Aetherspace Interceptor'iai išniro iš už artimiausio asteroido. Tuo pačiu metu artyn stoties judėjo ir savo pergale besidžiaugiantys gvardiečiai (keturi jų pasiliko saugoti visus čia atgabenusio krovininio laivo), kurie skrido truputi kita trajektorija ir savo kelyje aptiko užgrobtųjų laivų kapinyną. Tarp asteroidų plūduriavo ne tik sudarkyti laivų korpusai, bet ir sustingę įgulos narių kūnai.
Ši žinia pasiekė džedajaus jau besileidžiančius į stoties visų. Lelen, žinoma, priešakyje. Paskui mokytojas, tik Korvinas sulaukė gvardiečių ir perdavė jiems nurodymus patruliuoti erdvę aplink asteroidą. Kol buvo atidavinėjami įsakymai, stoties nusileidimo anga ėmė užsivėrinėti, grasindama atskirti Koką ir Lelen stoties viduje. Tačiau tas įvyko nepakankamai greitai, kad sukeltų džedajų riteriui didelių sunkumų, ir užsitrenkus paskutiniai vartų sekcijai stoties nusileidimo denyje jau buvo visi kurie ten ir norėjo būti.
Čia komentaras būdų labai trumpas. Šioje scenoje kaip ir buvo nuo veiksmo atitrauktas vienas iš žaidėjų, kuriam teko gvardiečių kapitono vaidmuo, jam buvo skirta likti orbitoje aplink stotį. Nelabai gera situacija, tačiau nelabai turėjau kaip ją užglaistyti, o paleisti paraleliai du veiksmus irgi nesinorėjo, dėl jau anksčiau minėto spaudžiančio laiko.
Nusileidimo denis buvo tamsus ir užgriozdintas dėžėmis bei konteineriais. Iš jo, gilyn į stotį vedė du koridoriai. Kuriais, kompanijai dar lipant iš naikintuvų, jau skubėjo dvi kovinių droidų komandos, kurios gi neturėjo jokių šansų prieš tris džedajus. Netrukus visur voliojosi tik laužo krūva. O jau tuomet prasidėjo paieškos trikdžių šaltinio stoties labirintuose. Visa vidinė stoties struktūra buvo iškirsta asteroido uolienoje, koridoriai, rodėsi, išdėstyti be jokios tvarkos, jie tai kilo, tai leidosi, tai pynėsi. Šen bei ten išsimėčiusios patalpos, dalis kurių atrodė apleistos, kitose netvarkingai buvo išmėtyti stoties gyventojų daiktai. Vienos iš patalpų hermetiškos durys rodėsi išpjautos šviesos kardu, ir jokios gyvos būtybės.
Šitos scenos tikslai buvo du: pirma sukurti nuojautą, jog čia kažkas ne taip (I have bad feeling about this :), jog tai nėra tiesiog piratų bazė. Tyla ir tuštuma, turėjo būti perspėjimas. Neesu tikras kiek tai pasiekė žaidėjus... Antrasis tikslas buvo paskatinti grupę išsiskirstyti paieškoms. Tas klausimas grupėje buvo apsvarstytas ir atmestas. Kas apsunkino mano gyvenimą, nes tai, kas jų laukė šioje stotyje turėjo neblogus šansus kovoje prieš du, tačiau trys priešininkai jau kėlė labai realų pavojų... tačiau nebuvo kur dėtis, teko rizikuoti. Žinoma, viskas būtų buvę paprasčiau, jei žaidimo viešnia, žaidusi už Lelen, būtų perspėta susiorganizuoti tokį atsiskyrimą, tačiau labiau norėjosi jai suteikti pasirinkimo laisvę (scenos tikslą ir galimą baigtį jį žinojo). Galų gale jei jau kažkam patikėjau atlikti šį darbą, vadinasi reikia ir pasitikėti, kad jis jį atliks taip kaip reikia, nors gal ir ne taip kaip aš to tikiuosi :)
Netikėtai iš palei sienas išvingiuotų instaliacijų ėmė sklisti švilpimas, koridoriai ir kambariai ėmė pildytis tiršta rausva migla. Nieko, kas keltų realų pavojų, mat visa kompanija vilkėjo skafandrus, tačiau ši migla beveik visiškai atėmė gebėjimą pasikliauti akimis, ir taip tamsoje skendinčiuose labirintuose. Kas, vienok, džedajui galinčiam pagalbon pasitelkti Galią, nebuvo neįveikiama kliūtis. Tad paieškų tas visiškai nesustabdė.
Ir visai netrukus, tikrinant dar vieną patalpą, vos atsivėrus durims, pirmiau nei tą išdavė juslės, visus persmelkė nuojauta... ir turbūt tik Lelen spėjo pamatyti du žalsvus taškus silpnai švytinčius migloje. Greitas rankos mostas ir visi patalpoje buvę vamzdžiai bei laidai, su kibirkščių spiečiumi, atitrūko nuo sienų ir tarsi gyvatės apsivijo vietą, kur migloje galėjo slėptis... kažkas, akivaizdžiai stiprus galioje.
Akimirka laukimo, ir raudoną rūką perskrodė mėlyni šviesos kardo atšvaitai. Migloje sukosi tamsus siluetas, kardas tai atsirasdavo tai išnykdavo. Tačiau tai buvo kova vienas prieš tris. Galų gale kardas dar kartą žybtelėjo, tuomet vėl užgeso ir viskas paskendo tyloje. Paslaptingasis priešininkas dingo taip pat netikėtai kaip ir atirado.
Ką gi, sistema man realiai nesuteikia šansų sukčiauti, todėl teko rizikuoti ir pasikliauti sėkme. Pasibaigus raundui (t.y. kai jau niekas nebeturėjo nepanaudotų derinių), priešininkas teturėjo tik vieną likusį disciplinos kauliuką. Tačiau to užteko, kad jis galėtų pasitraukti iš konflikto, realiai nieko nepešęs, tačiau tokio tikslo ir nebuvo. Tikslas buvo pasėti sėklą tolimesniam siužeto vystymuisi ir tai suveikė.
Taip pat čia norėčiau įterpti šiokį tokį mechanikos komentarą. Miglą aš traktavau kaip palankią priešininkui aplinkybę (t.y. du kauliukai kuriuos gali išnaudoti tik jis), tačiau realiai, kadangi ji visiškai blokavo regą, ją galima buvo interpretuoti ir kaip aplinkybes kurios reikalauja iš džedajų papildomos koncentracijos, taigi realiai tokios aplinkybės galėjo tiesiog atimti po vieną galios kauliuką, simbolizuojant tą papildomą koncentraciją, kurios reikia aplinkos pajutimui Galios pagalba.
Dar pusvalandį užsitęsęs klaidžiojimas po stotį, jau pasiruošus pratęsti mūšį. Tačiau šis te pajuto kaip stotis suvirpėjo kai nuo jos atsiskyrė gelbėjimosi kapsulė. Gvardija patruliavusi orbitoje, žinoma, nesnaudė. Vos tik gavę pranešimą jie ėmėsi persekioti sprunkantįjį, tačiau čia pat susidūrė su dvejomis problemomis. Pirma, kapsulės buvo trys. Nedidelė bėda, turint galvoje, kad tai tik trys pabėgimo kapsulės prieš penkis naikintuvus žibančius savo saulės burėmis ir pilotuojamais kilmingųjų, ką tik jau įvykdžiusių vieną žygdarbį. Antroji, vienoje iš kapsulių buvo kažkas, kuriam pakluso Galia. Ir persekiojimas akimirksniu apvirto aukštyn kojom, pirmieji du naikintuvai be jokios priežasties rėžėsi vienas į kitą, po akimirkos tas pat nutiko ir kitiems dviem, pastarųjų nuolaužos rėžėsi į kapitono pilotuojamą naikintuvą, kuri tik vargais negalais sugebėjo sušvelninti smūgį tiek, kad paskutinysis naikintuvas nesubyrėtų į šipulius.
O stotyje džedajai tuo metu skubėjo prie išėjimo. Kelias link kurio vedė pro koridorių su išėjimais į gelbėjimosi kapsules. Akimirką pasvarstė, jie vis tik nusprendė pasinaudoti savo naikintuvais.
Šioje situacijoje aš truputi pastumdžiau veiksmą taip, kad siužetas vyktų dramatiškiau. Leidau oponentui išvengti susidūrimo stotyje (kas buvo gan logiška, nes stotį jis pažinojo labai gerai) ir tuomet susidoroti su penkiais naikintuvais. Teoriškai kauliukai jam tą leido padaryti, tačiau jei būti priekabiu, tai neturėdamas jokių ginklų jis realiai galėjo atakuoti tik galios pagalba, ką aš tiesiog praignoravau. Vienok nesigailiu tai padaręs, nes priešingu atveju jis būtų nukautas nedalyvaujant pagrindiniams istorijos personažams, kas būtų kaip ir antidramatiška...
Dar vienas momentas šioje scenoje buvo gelbėjimosi kapsulės, kuriomis grupė vis tik nusprendė nepasinaudoti, jos buvo dar vienas įrankis pasiekti riterių ir padavanės išskyrimą... nesuveikė :)
Kadangi postas darosi nežmoniškai ilgas, tai skeliu jį į dvi dalis, tęsinis trečiojoje :)
Lydima mokytojo grasinimų, Lelen pirmoji pasiekė trikdžių šaltinį - asteroidą, kurio viduje buvo įrengta stotis. Padavanė greitai surado leidimosi angą, tačiau įskristi vidun neužteko drąsos, ne todėl, kad gąsdino tai, kas slypėjo stotyje, o todėl, kad mokytojas atrodė tikrai suirzęs. Todėl ji tiesiog apsuko kelis ratus, kol abiejų riterių Aetherspace Interceptor'iai išniro iš už artimiausio asteroido. Tuo pačiu metu artyn stoties judėjo ir savo pergale besidžiaugiantys gvardiečiai (keturi jų pasiliko saugoti visus čia atgabenusio krovininio laivo), kurie skrido truputi kita trajektorija ir savo kelyje aptiko užgrobtųjų laivų kapinyną. Tarp asteroidų plūduriavo ne tik sudarkyti laivų korpusai, bet ir sustingę įgulos narių kūnai.
Ši žinia pasiekė džedajaus jau besileidžiančius į stoties visų. Lelen, žinoma, priešakyje. Paskui mokytojas, tik Korvinas sulaukė gvardiečių ir perdavė jiems nurodymus patruliuoti erdvę aplink asteroidą. Kol buvo atidavinėjami įsakymai, stoties nusileidimo anga ėmė užsivėrinėti, grasindama atskirti Koką ir Lelen stoties viduje. Tačiau tas įvyko nepakankamai greitai, kad sukeltų džedajų riteriui didelių sunkumų, ir užsitrenkus paskutiniai vartų sekcijai stoties nusileidimo denyje jau buvo visi kurie ten ir norėjo būti.
Čia komentaras būdų labai trumpas. Šioje scenoje kaip ir buvo nuo veiksmo atitrauktas vienas iš žaidėjų, kuriam teko gvardiečių kapitono vaidmuo, jam buvo skirta likti orbitoje aplink stotį. Nelabai gera situacija, tačiau nelabai turėjau kaip ją užglaistyti, o paleisti paraleliai du veiksmus irgi nesinorėjo, dėl jau anksčiau minėto spaudžiančio laiko.
Nusileidimo denis buvo tamsus ir užgriozdintas dėžėmis bei konteineriais. Iš jo, gilyn į stotį vedė du koridoriai. Kuriais, kompanijai dar lipant iš naikintuvų, jau skubėjo dvi kovinių droidų komandos, kurios gi neturėjo jokių šansų prieš tris džedajus. Netrukus visur voliojosi tik laužo krūva. O jau tuomet prasidėjo paieškos trikdžių šaltinio stoties labirintuose. Visa vidinė stoties struktūra buvo iškirsta asteroido uolienoje, koridoriai, rodėsi, išdėstyti be jokios tvarkos, jie tai kilo, tai leidosi, tai pynėsi. Šen bei ten išsimėčiusios patalpos, dalis kurių atrodė apleistos, kitose netvarkingai buvo išmėtyti stoties gyventojų daiktai. Vienos iš patalpų hermetiškos durys rodėsi išpjautos šviesos kardu, ir jokios gyvos būtybės.
Šitos scenos tikslai buvo du: pirma sukurti nuojautą, jog čia kažkas ne taip (I have bad feeling about this :), jog tai nėra tiesiog piratų bazė. Tyla ir tuštuma, turėjo būti perspėjimas. Neesu tikras kiek tai pasiekė žaidėjus... Antrasis tikslas buvo paskatinti grupę išsiskirstyti paieškoms. Tas klausimas grupėje buvo apsvarstytas ir atmestas. Kas apsunkino mano gyvenimą, nes tai, kas jų laukė šioje stotyje turėjo neblogus šansus kovoje prieš du, tačiau trys priešininkai jau kėlė labai realų pavojų... tačiau nebuvo kur dėtis, teko rizikuoti. Žinoma, viskas būtų buvę paprasčiau, jei žaidimo viešnia, žaidusi už Lelen, būtų perspėta susiorganizuoti tokį atsiskyrimą, tačiau labiau norėjosi jai suteikti pasirinkimo laisvę (scenos tikslą ir galimą baigtį jį žinojo). Galų gale jei jau kažkam patikėjau atlikti šį darbą, vadinasi reikia ir pasitikėti, kad jis jį atliks taip kaip reikia, nors gal ir ne taip kaip aš to tikiuosi :)
Netikėtai iš palei sienas išvingiuotų instaliacijų ėmė sklisti švilpimas, koridoriai ir kambariai ėmė pildytis tiršta rausva migla. Nieko, kas keltų realų pavojų, mat visa kompanija vilkėjo skafandrus, tačiau ši migla beveik visiškai atėmė gebėjimą pasikliauti akimis, ir taip tamsoje skendinčiuose labirintuose. Kas, vienok, džedajui galinčiam pagalbon pasitelkti Galią, nebuvo neįveikiama kliūtis. Tad paieškų tas visiškai nesustabdė.
Ir visai netrukus, tikrinant dar vieną patalpą, vos atsivėrus durims, pirmiau nei tą išdavė juslės, visus persmelkė nuojauta... ir turbūt tik Lelen spėjo pamatyti du žalsvus taškus silpnai švytinčius migloje. Greitas rankos mostas ir visi patalpoje buvę vamzdžiai bei laidai, su kibirkščių spiečiumi, atitrūko nuo sienų ir tarsi gyvatės apsivijo vietą, kur migloje galėjo slėptis... kažkas, akivaizdžiai stiprus galioje.
Akimirka laukimo, ir raudoną rūką perskrodė mėlyni šviesos kardo atšvaitai. Migloje sukosi tamsus siluetas, kardas tai atsirasdavo tai išnykdavo. Tačiau tai buvo kova vienas prieš tris. Galų gale kardas dar kartą žybtelėjo, tuomet vėl užgeso ir viskas paskendo tyloje. Paslaptingasis priešininkas dingo taip pat netikėtai kaip ir atirado.
Ką gi, sistema man realiai nesuteikia šansų sukčiauti, todėl teko rizikuoti ir pasikliauti sėkme. Pasibaigus raundui (t.y. kai jau niekas nebeturėjo nepanaudotų derinių), priešininkas teturėjo tik vieną likusį disciplinos kauliuką. Tačiau to užteko, kad jis galėtų pasitraukti iš konflikto, realiai nieko nepešęs, tačiau tokio tikslo ir nebuvo. Tikslas buvo pasėti sėklą tolimesniam siužeto vystymuisi ir tai suveikė.
Taip pat čia norėčiau įterpti šiokį tokį mechanikos komentarą. Miglą aš traktavau kaip palankią priešininkui aplinkybę (t.y. du kauliukai kuriuos gali išnaudoti tik jis), tačiau realiai, kadangi ji visiškai blokavo regą, ją galima buvo interpretuoti ir kaip aplinkybes kurios reikalauja iš džedajų papildomos koncentracijos, taigi realiai tokios aplinkybės galėjo tiesiog atimti po vieną galios kauliuką, simbolizuojant tą papildomą koncentraciją, kurios reikia aplinkos pajutimui Galios pagalba.
Dar pusvalandį užsitęsęs klaidžiojimas po stotį, jau pasiruošus pratęsti mūšį. Tačiau šis te pajuto kaip stotis suvirpėjo kai nuo jos atsiskyrė gelbėjimosi kapsulė. Gvardija patruliavusi orbitoje, žinoma, nesnaudė. Vos tik gavę pranešimą jie ėmėsi persekioti sprunkantįjį, tačiau čia pat susidūrė su dvejomis problemomis. Pirma, kapsulės buvo trys. Nedidelė bėda, turint galvoje, kad tai tik trys pabėgimo kapsulės prieš penkis naikintuvus žibančius savo saulės burėmis ir pilotuojamais kilmingųjų, ką tik jau įvykdžiusių vieną žygdarbį. Antroji, vienoje iš kapsulių buvo kažkas, kuriam pakluso Galia. Ir persekiojimas akimirksniu apvirto aukštyn kojom, pirmieji du naikintuvai be jokios priežasties rėžėsi vienas į kitą, po akimirkos tas pat nutiko ir kitiems dviem, pastarųjų nuolaužos rėžėsi į kapitono pilotuojamą naikintuvą, kuri tik vargais negalais sugebėjo sušvelninti smūgį tiek, kad paskutinysis naikintuvas nesubyrėtų į šipulius.
O stotyje džedajai tuo metu skubėjo prie išėjimo. Kelias link kurio vedė pro koridorių su išėjimais į gelbėjimosi kapsules. Akimirką pasvarstė, jie vis tik nusprendė pasinaudoti savo naikintuvais.
Šioje situacijoje aš truputi pastumdžiau veiksmą taip, kad siužetas vyktų dramatiškiau. Leidau oponentui išvengti susidūrimo stotyje (kas buvo gan logiška, nes stotį jis pažinojo labai gerai) ir tuomet susidoroti su penkiais naikintuvais. Teoriškai kauliukai jam tą leido padaryti, tačiau jei būti priekabiu, tai neturėdamas jokių ginklų jis realiai galėjo atakuoti tik galios pagalba, ką aš tiesiog praignoravau. Vienok nesigailiu tai padaręs, nes priešingu atveju jis būtų nukautas nedalyvaujant pagrindiniams istorijos personažams, kas būtų kaip ir antidramatiška...
Dar vienas momentas šioje scenoje buvo gelbėjimosi kapsulės, kuriomis grupė vis tik nusprendė nepasinaudoti, jos buvo dar vienas įrankis pasiekti riterių ir padavanės išskyrimą... nesuveikė :)
Kadangi postas darosi nežmoniškai ilgas, tai skeliu jį į dvi dalis, tęsinis trečiojoje :)
Kadangi sesijos aprašymas išėjo be galo ilgas, skeliu jį į dvi dalis, tęsinys trečioje :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą