Vienas postas vienas postas vienas postas... susikaupiam :)
Sesijos kredituose reikėtu paminėti du žmones - feluciano žaidėją, kuris pasiūlė idėją prisiminimų epizodui, bei ypatingą žaidimo svečiui padėjusį sukurti bei atlikusį Lelen Neidles rolę.
Seniai seniai, tolimoje tolimoje galaktikoje
Trečiojoje sesijoje kompanija jau savaitę keliauja hipererdve, mokytojas Korvinas bando sutaisyti paslaptingąjį šviesos kardą, matydamas kaip su savo padavanais dirba mokytojas Koka jis mintimis nusikelia į praeitį, kai kartu su felucianu ir jo pirmuoju padavanu tuomet dar jauni džedajai kovojo už taiką galaktikoje.
Taigi, vis dar neturintis pavadinimo laivas jau savaitę keliauja raibuliuojančia hypererdve ir laikas slenka monotoniškai, nors tai nereiškia, kad visi nuobodžiauja. Mokytojai naudojasi kiekviena akimirka, kad perduotų savo žinias padavanams, šie savo ruožtu neturi laisvos akimirkos vykdydami mokytojų užduotis. Tuo pat metu Korvinas bando priversti veikti juodąjį kardą. Pirmasis bandymas neduoda norimų rezultatų, tačiau suteikia šiek tiek įžvalgų, ką daryti toliau. Akinanti blyksnis ir kibirkščiuojantis oras ten, kur turėjo pasirodyti ašmenys... Korvino pasirinktas galios generatorius kardui akivaizdžiai buvo per silpnas, svarbiausių pirkinių sąrašą papildo naujas ir galingesnis generatorius.
Šioje vietoje Korvino žaidėjas atliko visus reikiamus metimus, tačiau daiktas su kuriuo jis dirba turi per daug gerą potencialą istorijos prasme, kad jis atsiskleistų pačioje pradžioje, tegu tai bus tarsi kiniška galvosūkių dėžutė, savo paslaptis atskleidžianti vienas mažas žingsnelis po kito.
Žodžiu, laikas plaukia pamažu ir tai skartina mintis klajoti, ir viena iš tokių akimirkų Korviną gražino į praeitį, kai jis buvo visai jaunas riteris, ką tik išsivadavęs iš savo tironiško (o gal griežto bet teisingo) mokytojo globos. Tuo tarpu Koka, jau buvo vietinės reikšmės legenda: nežinia iš kur atsiradęs ant akademijos slenksčio ir pareiškęs, kad jį čia atvedė galia. Vienintelis dalykas, kurio jį reikėjo mokyti buvo džedajų filosofija, visą kitą jis mokėjo pats. Labai greitai felucianas gavo ir padavaną - Lelen Neidles, šviesiaplaukę, dildelėm mėlynom akim mergaitę, tikras nekaltumo įsikūnijimas, tačiau turintis nerimą keliantį praeities šleifą... kadaise, visai dar mažą, akademijos mokytojai ją užtiko bežaidžiant su kitais savo bendraamžiais, kas nebūtų nieko ypatingo, jei ne skaičiuotės, kurią ji rečitavo žodžiai: Ramybė yra melas, tėra tik aistra/ Per aistrą aš gaunu jėgą/ Per jėgą aš gaunu stiprybę/ Per stiprybę aš gaunu pergalę/ Per pergalęmano grandinės sutraukomos/ Galia mane išlaisvins!
Niekas niekada taip ir neišsiaiškino iš kur mergaitė išmoko šią skaičiuotę, tačiau tas įvykis nors ir retai minimas, tačiau niekada nebuvo visiškai pamirštas. Sklido gandai, jog Kokos padavane ji tapo būtent todėl, kad felucianas nesidrovėdavo deklaruoti, jog visų puolusių į tamsiąją galios pusę likimas yra sarlako skrandyje. Bet tai tik gandai... O kol kas jaunoji padavanė stebino savo talentais ir darė mokytojo gyvenimą sunkiu paaugliui būdingais, tačiau busimam džedajui nederančiais kaprizais: "aš viską galiu!" ir "leiskit aš jį sukaposiu į gabalus!"
Tai buvo pirmoji Korvino savarankiška misija. Į akademiją kreipėsi Roavau planetos kilmingieji, prašydami padėti išspręsti problemą, kurios patys jie išspręsti nebuvo pajėgūs. Jau kelis mėnesius iš eilės, vienas po kito dingdavo stambiausi krovininiai laivai gabenantys brangų prašmatnios medienos, labai pamėgtos urbanizuotų planetų tokių kaip Korusantas, turtingųjų.
Pasakojimas prasidėjo tyrimui jau gerokai įsibėgėjus, Kokai su savo dabar jau paaugle padavane grįžtant iš rezultatų nedavusių dingusio krovinio paieškų. Kas stebino, nes pagrobtos labai brangios prekės turėjo būti nesunkiai susekamos. Tuo tarpu Korvinas šniukštinėjo pačioje planetoje, bandydamas rasti kur nuteka informacija apie skrydžius (nes dingdavo tik pačius stambiausius krovinius gabenę laivai). Bet ir šios paieško buvo bevaisės.
Po trumpo pasitarimo tarp už prekybą atsakingo markgrafo Parnan A Tull, ir džedajų, buvo nuspręsta imtis kraštutinės priemonės - paskutinę akimirką patiems užgrobti prekybinį laivą (kas nesėkmės atveju būtų labai skaudžiai atsiliepę visai planetos ekonomikai), ir pakeisti konteinerius su mediena į konteinerius su naikintuvais. Džedajams į pagalbą buvo skirti dar ir žalioji gvardija - iš žemesnio rango kilmingųjų sudarytas elitinis būrys, kurio pagrindinė funkcija buvo labiau ceremoninė nei karinė ir kuriai atrodo, desperatiškai reikėjo herojiško žygio, gvardijai ir ypatingai jos kapitonei - Dronai A tull, markgrafo dukrai.
Paskutinė mintis apie didikų poreikį vieną kartą gyvenime atlikti žygdarbį, o visą likusį gyvenimą juo girtis, statyti paminklus ir rengti iškilmes žygdarbio proga, gimė kaip juokas sesijos metu, tačiau apskritai, man ji labai patiko, nepaisant savo komiškumo ji atrodo pakankamai logiška ar bent jau verta anekdoto :)
Greitas pasirengimas, genialiai Korvino sumąstytas puolimo planas, gvardijos rikiuoti ir instruktažas, ir operacija startuoja. Ir pirmosiomis dūdomis užgroja Lelen, šaudama į rikiuotės priekį, demonstruodamas savo džedajiškus pilotavimo įgūdžius, sukeldama sumaištį gvardiečių rikiuotėje. Kai konteinerių dangčiai užsitrenkė, paslėpdami naikintuvus, prasidėjo ilgas pokalbis tarp mokytojo ir padavanės. Užtrukęs beveik dvi dienas, ir nedavęs jokių rezultatų išskyrus nuskriaustą žvilgsnį iš padavanės pusės. Kaip, kad ir padavanei nepagelbėjo bandymas užtarimo rasti pas savo mokytojo kolegą.
Pastaroji scena žaidimo metu užtruko gan ilgai, ir čia man iš esmės dėmesį patraukė du momentai. Pirmas - Koka kaip personažas nėra be trūkumų, tą supranta ir žaidėjas, o tai reiškia, kad tai atveria kelią ir jam slystelėt į tamsiąją pusę, ypač kai kalba eina apie mokinius, kurių jis dabar turi jau du! Antras momentas... džedajus mokosi daugybę metų, tuo tarpu žaidėjui džedajų filosofija toli gražu nėra kiaurai pažįstama. Kadangi žaidime yra gan svarbus mokytojo ir padavano santykis ir atitinkamai mokymo procesas... tačiau, kai mokytojui žaidime realiai tenka atsakinėti į mokinio klausimus, atsiranda tam tikrų sunkumų... Reikia dar pamedituoti ties šiuo aspektu ir suteikti kažkokią pagalbą mokytojams.
Taigi, dvi paros mažose naikintuvų kabinose, apšviestiems tik prietaisų skydo lemputėmis ir tuomet tai įvyko. Netikėtai, skrydžio kelyje atsiradęs gravitacijos laukas ištraukė konteinerius gabenusį laivą iš hipererdvės. Toliau viskas vyko taip, kaip Korvinas ir buvo suplanavęs. Gvardiečiai rikiuojasi vienoje, džedajai kitoje pusėje, nepriekaištinga gynybinė rikiuotė, tuo tarpu radarai fiksuoja artėjantį, puolimo formacija išsidėsčiusį naikintuvų pulką. Visi atlieka savo pareiga, ir mūšis baigiasi be aukų (turiu galvoje, be aukų tiems kurie kovoja už teisingumą ir taiką galaktikoje).
Radarai fiksuoja gravitacijos šaltinį, kurį dabar galima matyti ir vizualiai - didelis apskritas objektas, besisukantis aplink planetą, pačiame ją gaubiančio asteroidų žiedo pakraštyje. Tačiau radarai parodė toli gražu ne viską. Svarbiau buvo tai, ką pajuto galiai jautrūs asmenys - trikdžius galioje. Pirmoji jį tai sureagavo Lelen, ji net nelaukė čia pat vykusio mūšio pabaigos, o tiesiu taikiniu nėrė į asteroidų lauką. Mokytojui beliko sukąsti dantis (jei tik felucianai jų turi) ir sekti paskui. Korvinas taip pat prisijungė, prieš tai, kaip ir dera pajėgų vadui, davęs įsakymus gvardijos naikintuvams atakuoti gravitacinio lauko generatorių.
Trumpas komentaras apie mūšį, po ranka turėjau pasiruošęs šiokias tokias naikintuvų statistikas, kurios veiktu taip pat kaip ir aspektai, tačiau jomis nepasinaudojau... iš principo taip padariau todėl, kad tai būtų kainavę laiko, o ir taip mačiau, jog viskas vyksta truputi per ilgai (sesiją pabaigėme jau po vidurnakčio), taip pat nesinorėjo stabdyti pasakojimo tam, kad visi užsirašytų skaičius (ką būtų buve lengva praspresti paprasčiausiai tai užrašius ant lapelių dar pireš sesiją, bet aš to, žinoma nepadariau), negaliu pasakyti, jog tai kažką sugadino, tačiau potencialiai tas galėjo įnešti į mūšį dar daugiau spalvos, nes naikintuvai buvo skirtingų modelių ir atitinkamai pasakojant mūšio eigą jų skirtumai būtų akcentuojami. Taigi, pastaba sau, ateityje nepatingėti paruošti handautus.
Kol džedajai asteroidų lauke ieškojo trikdžių šaltinio, gvardijos naikintuvai ėmėsi gravitacijos generatoriaus, kuris pasirodė beesas nuardytas, ir kažkokiu būdu čia atgabentas interdiktoriaus fragmentas. Nuardytas, reiškė, jog jo korpuse žiojėjo nekuo nedengtos kiaurymės, o tai savo ruožtu reiškė manevrą: "nagi, susprogdinkime jo reaktorių!". Operacija įvyko pagal planą, netvarkingai išdėstytoje lazerinių bokštelių sistemoje netrukus buvo rasta silpna vieta, naikintuvai nėrė į struktūros vidų, manevruodami tarp vidinių generatoriaus konstrukcijų pasiekė jo centrą, kur, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo reaktorius. Na o toliau buvo malonioji dalis, visų greičių nerti lauk, kai paskui vejasi sprogimo liepsnos. Štai taip žalioji gvardija įvykdė žygdarbį, kurį, kaip jau minėjau anksčiau, kiekvienas kilmingasis turi atlikti vieną ir tik vienintelį kartą!
Tiesą sakant, čia buvo numatytas didesnis mūšis, tačiau laikas spaudė, o pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas kitur. Bet apie tai jau papasakosiu antrojoje dalyje! O taip tikėjausi, kad išsiteksiu vienoje... :(
Sesijos kredituose reikėtu paminėti du žmones - feluciano žaidėją, kuris pasiūlė idėją prisiminimų epizodui, bei ypatingą žaidimo svečiui padėjusį sukurti bei atlikusį Lelen Neidles rolę.
Seniai seniai, tolimoje tolimoje galaktikoje
Trečiojoje sesijoje kompanija jau savaitę keliauja hipererdve, mokytojas Korvinas bando sutaisyti paslaptingąjį šviesos kardą, matydamas kaip su savo padavanais dirba mokytojas Koka jis mintimis nusikelia į praeitį, kai kartu su felucianu ir jo pirmuoju padavanu tuomet dar jauni džedajai kovojo už taiką galaktikoje.
Taigi, vis dar neturintis pavadinimo laivas jau savaitę keliauja raibuliuojančia hypererdve ir laikas slenka monotoniškai, nors tai nereiškia, kad visi nuobodžiauja. Mokytojai naudojasi kiekviena akimirka, kad perduotų savo žinias padavanams, šie savo ruožtu neturi laisvos akimirkos vykdydami mokytojų užduotis. Tuo pat metu Korvinas bando priversti veikti juodąjį kardą. Pirmasis bandymas neduoda norimų rezultatų, tačiau suteikia šiek tiek įžvalgų, ką daryti toliau. Akinanti blyksnis ir kibirkščiuojantis oras ten, kur turėjo pasirodyti ašmenys... Korvino pasirinktas galios generatorius kardui akivaizdžiai buvo per silpnas, svarbiausių pirkinių sąrašą papildo naujas ir galingesnis generatorius.
Šioje vietoje Korvino žaidėjas atliko visus reikiamus metimus, tačiau daiktas su kuriuo jis dirba turi per daug gerą potencialą istorijos prasme, kad jis atsiskleistų pačioje pradžioje, tegu tai bus tarsi kiniška galvosūkių dėžutė, savo paslaptis atskleidžianti vienas mažas žingsnelis po kito.
Žodžiu, laikas plaukia pamažu ir tai skartina mintis klajoti, ir viena iš tokių akimirkų Korviną gražino į praeitį, kai jis buvo visai jaunas riteris, ką tik išsivadavęs iš savo tironiško (o gal griežto bet teisingo) mokytojo globos. Tuo tarpu Koka, jau buvo vietinės reikšmės legenda: nežinia iš kur atsiradęs ant akademijos slenksčio ir pareiškęs, kad jį čia atvedė galia. Vienintelis dalykas, kurio jį reikėjo mokyti buvo džedajų filosofija, visą kitą jis mokėjo pats. Labai greitai felucianas gavo ir padavaną - Lelen Neidles, šviesiaplaukę, dildelėm mėlynom akim mergaitę, tikras nekaltumo įsikūnijimas, tačiau turintis nerimą keliantį praeities šleifą... kadaise, visai dar mažą, akademijos mokytojai ją užtiko bežaidžiant su kitais savo bendraamžiais, kas nebūtų nieko ypatingo, jei ne skaičiuotės, kurią ji rečitavo žodžiai: Ramybė yra melas, tėra tik aistra/ Per aistrą aš gaunu jėgą/ Per jėgą aš gaunu stiprybę/ Per stiprybę aš gaunu pergalę/ Per pergalęmano grandinės sutraukomos/ Galia mane išlaisvins!
Niekas niekada taip ir neišsiaiškino iš kur mergaitė išmoko šią skaičiuotę, tačiau tas įvykis nors ir retai minimas, tačiau niekada nebuvo visiškai pamirštas. Sklido gandai, jog Kokos padavane ji tapo būtent todėl, kad felucianas nesidrovėdavo deklaruoti, jog visų puolusių į tamsiąją galios pusę likimas yra sarlako skrandyje. Bet tai tik gandai... O kol kas jaunoji padavanė stebino savo talentais ir darė mokytojo gyvenimą sunkiu paaugliui būdingais, tačiau busimam džedajui nederančiais kaprizais: "aš viską galiu!" ir "leiskit aš jį sukaposiu į gabalus!"
Tai buvo pirmoji Korvino savarankiška misija. Į akademiją kreipėsi Roavau planetos kilmingieji, prašydami padėti išspręsti problemą, kurios patys jie išspręsti nebuvo pajėgūs. Jau kelis mėnesius iš eilės, vienas po kito dingdavo stambiausi krovininiai laivai gabenantys brangų prašmatnios medienos, labai pamėgtos urbanizuotų planetų tokių kaip Korusantas, turtingųjų.
Pasakojimas prasidėjo tyrimui jau gerokai įsibėgėjus, Kokai su savo dabar jau paaugle padavane grįžtant iš rezultatų nedavusių dingusio krovinio paieškų. Kas stebino, nes pagrobtos labai brangios prekės turėjo būti nesunkiai susekamos. Tuo tarpu Korvinas šniukštinėjo pačioje planetoje, bandydamas rasti kur nuteka informacija apie skrydžius (nes dingdavo tik pačius stambiausius krovinius gabenę laivai). Bet ir šios paieško buvo bevaisės.
Po trumpo pasitarimo tarp už prekybą atsakingo markgrafo Parnan A Tull, ir džedajų, buvo nuspręsta imtis kraštutinės priemonės - paskutinę akimirką patiems užgrobti prekybinį laivą (kas nesėkmės atveju būtų labai skaudžiai atsiliepę visai planetos ekonomikai), ir pakeisti konteinerius su mediena į konteinerius su naikintuvais. Džedajams į pagalbą buvo skirti dar ir žalioji gvardija - iš žemesnio rango kilmingųjų sudarytas elitinis būrys, kurio pagrindinė funkcija buvo labiau ceremoninė nei karinė ir kuriai atrodo, desperatiškai reikėjo herojiško žygio, gvardijai ir ypatingai jos kapitonei - Dronai A tull, markgrafo dukrai.
Paskutinė mintis apie didikų poreikį vieną kartą gyvenime atlikti žygdarbį, o visą likusį gyvenimą juo girtis, statyti paminklus ir rengti iškilmes žygdarbio proga, gimė kaip juokas sesijos metu, tačiau apskritai, man ji labai patiko, nepaisant savo komiškumo ji atrodo pakankamai logiška ar bent jau verta anekdoto :)
Greitas pasirengimas, genialiai Korvino sumąstytas puolimo planas, gvardijos rikiuoti ir instruktažas, ir operacija startuoja. Ir pirmosiomis dūdomis užgroja Lelen, šaudama į rikiuotės priekį, demonstruodamas savo džedajiškus pilotavimo įgūdžius, sukeldama sumaištį gvardiečių rikiuotėje. Kai konteinerių dangčiai užsitrenkė, paslėpdami naikintuvus, prasidėjo ilgas pokalbis tarp mokytojo ir padavanės. Užtrukęs beveik dvi dienas, ir nedavęs jokių rezultatų išskyrus nuskriaustą žvilgsnį iš padavanės pusės. Kaip, kad ir padavanei nepagelbėjo bandymas užtarimo rasti pas savo mokytojo kolegą.
Pastaroji scena žaidimo metu užtruko gan ilgai, ir čia man iš esmės dėmesį patraukė du momentai. Pirmas - Koka kaip personažas nėra be trūkumų, tą supranta ir žaidėjas, o tai reiškia, kad tai atveria kelią ir jam slystelėt į tamsiąją pusę, ypač kai kalba eina apie mokinius, kurių jis dabar turi jau du! Antras momentas... džedajus mokosi daugybę metų, tuo tarpu žaidėjui džedajų filosofija toli gražu nėra kiaurai pažįstama. Kadangi žaidime yra gan svarbus mokytojo ir padavano santykis ir atitinkamai mokymo procesas... tačiau, kai mokytojui žaidime realiai tenka atsakinėti į mokinio klausimus, atsiranda tam tikrų sunkumų... Reikia dar pamedituoti ties šiuo aspektu ir suteikti kažkokią pagalbą mokytojams.
Taigi, dvi paros mažose naikintuvų kabinose, apšviestiems tik prietaisų skydo lemputėmis ir tuomet tai įvyko. Netikėtai, skrydžio kelyje atsiradęs gravitacijos laukas ištraukė konteinerius gabenusį laivą iš hipererdvės. Toliau viskas vyko taip, kaip Korvinas ir buvo suplanavęs. Gvardiečiai rikiuojasi vienoje, džedajai kitoje pusėje, nepriekaištinga gynybinė rikiuotė, tuo tarpu radarai fiksuoja artėjantį, puolimo formacija išsidėsčiusį naikintuvų pulką. Visi atlieka savo pareiga, ir mūšis baigiasi be aukų (turiu galvoje, be aukų tiems kurie kovoja už teisingumą ir taiką galaktikoje).
Radarai fiksuoja gravitacijos šaltinį, kurį dabar galima matyti ir vizualiai - didelis apskritas objektas, besisukantis aplink planetą, pačiame ją gaubiančio asteroidų žiedo pakraštyje. Tačiau radarai parodė toli gražu ne viską. Svarbiau buvo tai, ką pajuto galiai jautrūs asmenys - trikdžius galioje. Pirmoji jį tai sureagavo Lelen, ji net nelaukė čia pat vykusio mūšio pabaigos, o tiesiu taikiniu nėrė į asteroidų lauką. Mokytojui beliko sukąsti dantis (jei tik felucianai jų turi) ir sekti paskui. Korvinas taip pat prisijungė, prieš tai, kaip ir dera pajėgų vadui, davęs įsakymus gvardijos naikintuvams atakuoti gravitacinio lauko generatorių.
Trumpas komentaras apie mūšį, po ranka turėjau pasiruošęs šiokias tokias naikintuvų statistikas, kurios veiktu taip pat kaip ir aspektai, tačiau jomis nepasinaudojau... iš principo taip padariau todėl, kad tai būtų kainavę laiko, o ir taip mačiau, jog viskas vyksta truputi per ilgai (sesiją pabaigėme jau po vidurnakčio), taip pat nesinorėjo stabdyti pasakojimo tam, kad visi užsirašytų skaičius (ką būtų buve lengva praspresti paprasčiausiai tai užrašius ant lapelių dar pireš sesiją, bet aš to, žinoma nepadariau), negaliu pasakyti, jog tai kažką sugadino, tačiau potencialiai tas galėjo įnešti į mūšį dar daugiau spalvos, nes naikintuvai buvo skirtingų modelių ir atitinkamai pasakojant mūšio eigą jų skirtumai būtų akcentuojami. Taigi, pastaba sau, ateityje nepatingėti paruošti handautus.
Kol džedajai asteroidų lauke ieškojo trikdžių šaltinio, gvardijos naikintuvai ėmėsi gravitacijos generatoriaus, kuris pasirodė beesas nuardytas, ir kažkokiu būdu čia atgabentas interdiktoriaus fragmentas. Nuardytas, reiškė, jog jo korpuse žiojėjo nekuo nedengtos kiaurymės, o tai savo ruožtu reiškė manevrą: "nagi, susprogdinkime jo reaktorių!". Operacija įvyko pagal planą, netvarkingai išdėstytoje lazerinių bokštelių sistemoje netrukus buvo rasta silpna vieta, naikintuvai nėrė į struktūros vidų, manevruodami tarp vidinių generatoriaus konstrukcijų pasiekė jo centrą, kur, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo reaktorius. Na o toliau buvo malonioji dalis, visų greičių nerti lauk, kai paskui vejasi sprogimo liepsnos. Štai taip žalioji gvardija įvykdė žygdarbį, kurį, kaip jau minėjau anksčiau, kiekvienas kilmingasis turi atlikti vieną ir tik vienintelį kartą!
Tiesą sakant, čia buvo numatytas didesnis mūšis, tačiau laikas spaudė, o pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas kitur. Bet apie tai jau papasakosiu antrojoje dalyje! O taip tikėjausi, kad išsiteksiu vienoje... :(
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą