Per apsileidimą rašau sesijos aprašymą praėjus daug laiko, tad yra rizika, jog jau pamiršau kei kurias svarbias detales.
Taigi, seniai seniai, tolimoje tolimoje galaktikoje.
Du džedajai klajojo klaidžiais dangoraižio koridoriais. Pakeliui, galios pagalba įtikinę padavėją parodyti kur čia rasti vyriausią asmenį, taip suradę žmogų atsakingą už maitinimą, iš jo sužinoję, kas yra vyresnis už ją, kelis kartus įrodę apsaugai, jog jie čia turi būti, galiausiai atsidūrę pas finansų administratorių, kuris vėl pakvietė tuos pačius apsauginius ir liepė palydėti svečius iki kambario kuriame jie galėtų palaukti susitikimo su asmeniniu Pašos sekretoriumi.
Tiesą sakant, scena, nors ir linksma, tačiau gavosi truputi tuštoka. Planas buvo jos pagalba įmesti truputi papildomos informacijos, tačiau kažkaip šitoj scenoj turbūt mano ir žaidėjų bioritmai nesutapo...
Tuo metu, netoli dangoraižio esančios aikštės pakraštyje, neramiai mokytojų sugrįžimo laukė dvi padavanės. Tačiau anksčiau nei jos sulaukė mokytojų, jas surado vienas iš Hamut Mon vergų. Pranešęs, jog šeimininkas primygtinai jas kviečia į susitikimą. Netoliese jų laukė sidabrinis skimeris, ir netrukus Aalaya ir Ashla jau stovėjo ant tos pačios dangoraižio platformos, ant kurios išsilaipino pirmą kartą pasiekusios šį miestą.
Po platformą pirmyn atgal žingsniavo Hamutas. Ir vs tik padavanėms iškišus nosis, tuoj pat puolė aiškinti kas ir kaip. Pagrindinė bėda buvo ta, jog Hamutas buvo sunerimęs dėl fakto, jog jis atgabeno į miestą asmenis, kurie pasikėsino į patį Pašą Sish... o tai negalėjo būti gerai chevino bizniui. Viskas, ką jis dabar norėjo padaryti, tai kuo greičiau atsikratyti visais džedajais (kuriuos jis taip ir pavadino, nepaisant Ashlos aiškinimų, jog jis labai klysta). Todėl, jis jiems garantuoja susitikimą su Sish, ir tuomet Hamutas jiems parūpina transportą, kuris juos visus nugabens kur tik reikia.
Riterių laukimą nutraukė komunikatoriumi gauta žinutė. Tai padavanės skambino ir džiaugėsi, jog suorganizavo susitikimą, kaip kad joms ir buvo pavesta. Dar po ketvirčio valandos, ant tos pačios platformos išsilaipino Koka ir Korvinas. Po trumpo aiškinimosi su mokiniais, kurio metu jie vietoj pagyrimų sulaukė priekaištų už tai, jog taip neatsargiai sutiko su visom Hamuto salygom, kuriomis jis tikrai saves nenuskriaus. Tuomet dar buvo prisiminta ir skola - 500 kreditų, kuriuos Hamutas pažadėjo, bet taip ir nesumokėjo. Tiesa Aalaya prisiminė didesnę sumą, tačiau po trumpo ginčo džedajai paėmė 500. Taip pat buvo išsiaiškinta, jog Hamutas nė nesiruošia traukti kompanijos laivo iš ežero dugno, transporto parūpinimą jis laikė adekvačiu pakaitalu šiai paslaugai. Paklaustas, kokiu būdu jis suorganizuos susitikimą, chevinas gudriai šyptelėjo ir paaiškino, jog čia džedajai jam turės padaryti nedidelę paslaugą, kurios metu ir bus proga susitikti.
Hamutui priminus, jog jo pageidavimas yra, kad iš planetos išsinešdintų visi penki, o čia jis mato tik keturis, Koka pamėgino susisiekti su savo antrąja padavane. Tačiau kažkodėl susisiekti nepavyko, kitoje ryšio pusėje niekas neatsiliepė.
Kiek palaukus, kambaryje, kurį parūpino chevinas, kartu su sočiu maistu ir gėrimais, visi buvo pakviesti atgal ant platformos į ten laukusį skimerį, kuriame be Hamuto ir jo vergų buvo ir dar vienas asmuo - kelioniniais rūbais apsirengęs žmogus, kurio pusę veido, kartu su akimi, buvo pakeitęs kibernetinis implantas. Ten kur implantą supo ryškus randas. Chevinas atsainiai pristatė bendrakeleivį, trumpai paaiškinęs, jog tai yra pilotas kuris visus išveš ten kur jiems reikia, mat jis Hamutui yra skolingas už prarastą krovinį.
Skimeris pakilo ir nuskriejo miesto gatvėmis, tarp dangoraižių. Jam išnirus iš pastatų miško, galima buvo pamatyti kur link yra keliaujama. Vakarėjo, todėl sala, link kurios artėjo skimeris, švytėjo visu ryškumu, nuo jos į dangų švietė galingi prožektorių spinduliai. Ežero paviršiumi links salos plaukė gausybė ryškiai nušviestų burlaivių. Skimeris leidosi vis žemiau ir žemiau, kol galiausiai tiesiog čiuožė vandens paviršiumi, lenkdamas burlaivius, kuriuose buvo galima matyti turtingus miesto svečius bei gyventojus. Laivų priekius puošė auksiniai driežai. Skimerio stogas atsidengė, leisdamas keleiviams laisvai žvalgytis aplinkui.
Tačiau ne visi spoksojo pro langą. Kai kas bandė kalbinti naująjį bendrakeleivį, ir nors šis neatrodė šnekus, tačiau galima buvo įtarti, jog jis - kontrabandininkas.
Skimeris lengvai stuktelėjo į krantinę. Vanduo po juo švytėjo, ir pasilenkus per skimerio kraštą, galima buvo matyti, jog ežero pakrantė aplink salą padengta gausybe suskilusių kiaušinių iš kurių ir sklido šviesa, o nuo jų į krantą ropojo tūkstančiai mažų driežiukų. Ir tik geriau įsižiūrėjus galima buvo suprati, jog visa tai yra tik dekoracija.
Pakėlus akis, priešais stūksojo milžiniškas ir didingas kompleksas, kurio postamentą supo gigantiško ošūno dekoracija, kandanti pati sau į uodegą. Buvo aiškiai matytį įėjimas, pro kurį plūdo gausybė žmonių (tiesą sakant dauguma "žmonių" iš tiesų buvo trandoshanai). Visiems išlipus į krantą, Hamutas paaiškino, kad į vidų reikia patekti pro pagrindinius vartus, ir pabrėžė, jog reikia nepamiršti paaukoti šventyklai prie įėjimo. Pats pasitraukė truputi nuošaliau ir praėjo per postą atskirai nuo visos grupės. Kurioje, tarp kitko, padavanės šurmuliavo, kad chevinas visus apgavo, nes įėjimas/auka kainavo ne taip jau ir pigiai.
Lenktynininku vienbalsiai buvo išrinktas Koka, jau užsirekomendavęs ošūnų tramdyme ir turbūt jaunystėje jodinėjęs ant rankorų, nors kas juos ten supaisys, tuos felucianus... Ir kai visa kompanija, lydimi Hamuto tarno pasuko link ložės, Koka ir Hamut Mon nuėjo ten, kur lenktynėms ruošėsi visi raiteliai. Paklaustas, o kaip vis tik įvyks susitikimas, chavinas paaiškino, jog šios lenktynės yra Sish aistra, ir jog tai vienintelė vieta, kur tikrai galima susitikti su pačiu paša, o ne jo antrininku. Riteriui buvo pristatytas jo ošūnas, didelis ir agresyviai nusiteikęs ošūnas. Tačiau visas nusiteikimas buvo niekis prieš Galią, tad netrukus felucianas jau manevravo manieže.
Tuo pat metu kompanija praėjusi galeriją su beprotiškai brangiais suvenyrais, pasiekė savo ložę ir patogiai įsitaisę apžiūrinėjo areną. Tai buvo žiedo formos trasa, pusė jos buvo sausa, kita - panirusi į vandenį. Žiedo centre ant užpakalinių kojų stiebėsi devyni milžiniški ošūnai, kurių nasruose nuo ten susirinkusių svečių raudonavo pačios prabangiausios ložės.
Netrukus lenktynės prasidėjo. Kaip ir reikėjo tikėtis. Kokai pirmam kirsti finišo liniją nesukėlė jokių problemų. Tačiau čia laukė šioks toks siurprizas, lenktynės tuo nesibaigė. Pirmieji du baigę trasą, o tai buvo Koka ir pats paša atsidūrė nedideliame ringe ir tuomet jau tapo aišku kaip išrenkamas nugalėtojas. Net neišsitraukęs kardo, Koka suprato, jog šią dvikovą laimės, Sish, žinoma, buvo visai kitos nuomonės. Užvirė kova, bet tai kas Sish buvo garbės reikalas, Kokai buvo proga pagaliau pasikalbėti. Tad tarp smūgių, draskymusi ir kandžiojimusi, kuriais mainėsi driežai, dar vyko ir pokalbis.
Pokalbis padėjo padaryti situaciją aiškesne, tačiau pasirodė, kad viskas ne taip paprasta kaip kad norėtųsi... nors jau ir taip nebuvo paprasta. Sish, su kuriuo kalbėjosi Koka, buvo Sish, su kuriuo kadaise bendravo Meistras Ro sūnus. Sūnus, kurio keliai su tėvu išsiskyrė, vienam pasirinkus prabangą ir miestą, kitam - tradiciją ir prerijas. Paaiškėjus kas ko ieško, paaiškėjo ir faktas jog džedajus dabar stovi priešais, ko gero, patį aršiausią savo ieškomo trandoshano priešą. O pokalbiui pasiekus šį tašką, abu Ošūnai jau gulėjo kruvini ringe, abu raiteliai stovėjo ant žemės, paša rankose laikė kardą, tačiau vis tik juo nepasinaudojo, gal todėl, jog trandoshanai gerbė jėgą, o felucianas įrodė, jog yra daugiau nei pajėgus varžovas, o gal kažko dėta buvo baimė... Kad ir kaip ten bebūtų paša iškėlė rankas, taip skelbdamas savo pergalę, kadangi Koka nerodė iniciatyvos tęsti kovą.
- Tu gali eiti, tačiau kitas mūsų susitikimas baigsis tavo mirtimi.
Koka, gavęs tai, dėl ko čia atėjo, tiesiog apsisuko ir paliko ringą, kur prasidėjo apdovanojimų ceremonija. Neilgai trukus jis jau susirado savo kompanionus. Chevinas atrodė patenkintas savo gyvenimu, tačiau vos pamatęs felucianą pasiskubino išsinešdinti, dar kartą primines, jog visi reikalai su juo jau baigti, visos skolos atsiskaitytos ir kompanija tegu likusias savo bėdas aiškinasi su pilotu (kuris visą laiką išliko gan nekalbus).
Su minia traukdami iš šventyklos/stadiono, visi aptarinėjo susidariusią situaciją. Buvo akivaizdu, jog reikia tikrojo pašos ieškoti kažkur stepėse, tačiau kur? Gal jis buvo vienas iš tų kurie juos buvo užpuolęs? Tokiu atveju gal jau ir ieškoti nebėra ko. Tačiau netikėtai pasirodė, jog pilotas puikiai žino kur reikėtų skristi.
Nusigavę iki ežero krante esančio lūšnyno, apsupusio nedidelį kosmouostą, kompanija atsidūrė prie nedidelio Korelijos gamybos transporterio, kuris atrodė dar visai naujas. Juo, po poros valandų skrydžio, buvo pasiekta kita planetos pusė, kur laivas nusileido šalia nedidelio kalvų darinio.
PO trumpo pokalbio su dviem pasirodžiusiais klajokliais, kurio metu Aalaya, mokytojų nepasitenkinimui, spėjo pasipuikuoti savo kardu, trandošanau pagaliau nuleido šautuvus ir pilotas ėmė iškraudinėti savo prekes - dėžes su ginklais. O džedajai susitiko su vietiniu klajoklių vadu ir išsiderėjo būti palydėti pas pašą Sish.
Kitą dieną kompanija, išskyrus pilotą, raiti ant ošūnų, pajudėjo link stovyklavietės, kurioje buvo įsikūręs ir ilgai ieškotas trandoshanas. Kelionė užėmė visą pusdienį, kai galų gale tolumoje pasimatė jurtų kaimas. Besiganantys ošūnai, žaidžiantys vaikai, dirbantys suaugusieji. Viskas rodos, nuščiuvo pasirodžius svetimšaliams. Tačiau netrukus iš centrinės palapinės, puoštos didžiule ošūno kaukole, išėjo gausiai išsipuošęs trandošanas. Kuris tuoj pat pareikalavo paaiškinti, kodėl miestų svetimšaliai, savo purvinomis kojomis teršia šventą žemę? Konfliktas buvo beįsibėgėjąs, tačiau tuo metu iš palapinės išlindo dar viena figūra. Susikuprinusi ir baltomis akimis. Triukšmingasis trandoshanas, o tiksliau trandoshanė, tuš tuojau nutilo.
Svečiams prisistačius ir paaiškinus savo atvykimo tikslą, o trandošanei užginčijus: "Iš kur mums žinoti, jog jie sako tiesą?" Senasis trandošanas teatsakė: "Tai turbūt paskutinis mano šansas išsivaduoti nuo skolos, nes perduoti jos nebeturiu kam..." Galvos linktelėjimu jis davė ženklą ir trandošanė nusiplėšė vieną iš gausybės savo auskarų. Atidavė jį džedajams, kurie galėjo įvertinti, jog tai - grubiomis inkrustacijomis dengtas nedidelis holokronas.
Visa kompanija prie laivo grįžo jau vakare. Aalaya netrukus pradėjo pokalbį apie harmoniją visatoje ir kontrabandininkų vaidmenį tame, su pilotu. O Koka tuo metu pasitraukė į atskirą kajutę, su savimi pasiėmes holokroną. Holokrono skaitytmas užėmė apie valandą, per kurią Koka pasijuto dar jaunu Han-Indra-Ro. Archivaro atsiminimai keitė vienas kitą, tai peršokdami laiku tai sustodami ties tam tikru įvykiu.
Kai felucianas išėjo iš savo kajutė, dar truputi apsvaigęs nuo šviežios patirties, visi klausiamai sužiuro į jį. Tad felucianui beliko viską papasakoti. Prieš daugybę metų į akademiją iš svarbaus, tačiau holokrone neįvardinto konflikto, grįžo džedajus Shava Keyron. Grįžo jis su pergale ir šlove, tačiau labai pasikeitęs, tiesiog švytintis galia. Tačiau tai, kas padarė jį galingu, pakeitė ir jo požiūrį, privertė suabejoti tūkstančius metų gyvuojančia džedajų tradicija, atsiminimuose pasirodė ir juodasis holokronas, tačiau jo turinys irgi nebuvo paaiškintas, aišku buvo tik tai, jog jį akademijos taryba irgi reikalavo sunaikinti. Kokios tai buvo idėjos, holokronas taip ir nepaaiškino. Tačiau viskas istorija baigėsi Shava tremtimi ir... paskutinis vaizdinys buvo Ro slepiantis juodąjį holokroną akademijos saugykloje, toje pačioje vietoje, kurioje paskui jį "netyčia" ir aptiko.
"O dabar pakalbėkime apie žaibus kazino", - savo pasakojimą baigė Koka. Ir abu džedajai nužvelgė savo padavanes, kurios čia buvo užkluptos iš netyčių. Pirmiausiai visa ugnis buvo nukreipta į Ashlą, ir nereikėjo ilgo pokalbio, kad būtų aišku, kas su ja vyksta. "Neverskite manęs daryti to, ko aš visai nenoriu!" Ten kur ji buvo nugriebusi stalą, duraplienas sulinko, padavanės akys žaižaravo. Galiausiai ji paplūdo ašaromis ir išbėgo iš kambario. Džedajų žvilgsniai nukrypo į Aalaya, ši pasirodė daug sukalbamesnė, tiesa, pasakodama vis apeidavo tas detales kuriose buvo pati. O kai pasakojimas pasiekė tą vietą, kurioje Ashla trinktelėjo žaibu, iš užnugario pasigirdo balsas: "o tu ir pati apsauginį numetei kokius keturis metrus". "Keturis! Ten buvo bent jau keturiolika!". Toliau džedajams nieko nereikėjo klausinėti, padavanės greitai išvardino viena kitos nuodėmes.
Tuo mes žaidimą ir baigėme, ir turiu pasakyti, jog paskutinioji tema man be galo patiko. Vyko ji savaime, be mano įsikišimo ir buvo tokia graži ir teisinga, jog jei mano žaidime egzistuotų patirties taškai, tai tikrai juos būčiau padalinęs. Taip pat galiu pasidžiaugti ir tuo, jog sceną kiek pakurstė ir pati mechanika. Dar žaidimui belieka nušlifuoti paskutinį elementą - padavanų ir mokytojų santykius, šis procesas irgi judinamas, tik dar neduoda vaisių, bet optimizmo yra :)
Taigi, seniai seniai, tolimoje tolimoje galaktikoje.
Du džedajai klajojo klaidžiais dangoraižio koridoriais. Pakeliui, galios pagalba įtikinę padavėją parodyti kur čia rasti vyriausią asmenį, taip suradę žmogų atsakingą už maitinimą, iš jo sužinoję, kas yra vyresnis už ją, kelis kartus įrodę apsaugai, jog jie čia turi būti, galiausiai atsidūrę pas finansų administratorių, kuris vėl pakvietė tuos pačius apsauginius ir liepė palydėti svečius iki kambario kuriame jie galėtų palaukti susitikimo su asmeniniu Pašos sekretoriumi.
Tiesą sakant, scena, nors ir linksma, tačiau gavosi truputi tuštoka. Planas buvo jos pagalba įmesti truputi papildomos informacijos, tačiau kažkaip šitoj scenoj turbūt mano ir žaidėjų bioritmai nesutapo...
Tuo metu, netoli dangoraižio esančios aikštės pakraštyje, neramiai mokytojų sugrįžimo laukė dvi padavanės. Tačiau anksčiau nei jos sulaukė mokytojų, jas surado vienas iš Hamut Mon vergų. Pranešęs, jog šeimininkas primygtinai jas kviečia į susitikimą. Netoliese jų laukė sidabrinis skimeris, ir netrukus Aalaya ir Ashla jau stovėjo ant tos pačios dangoraižio platformos, ant kurios išsilaipino pirmą kartą pasiekusios šį miestą.
Po platformą pirmyn atgal žingsniavo Hamutas. Ir vs tik padavanėms iškišus nosis, tuoj pat puolė aiškinti kas ir kaip. Pagrindinė bėda buvo ta, jog Hamutas buvo sunerimęs dėl fakto, jog jis atgabeno į miestą asmenis, kurie pasikėsino į patį Pašą Sish... o tai negalėjo būti gerai chevino bizniui. Viskas, ką jis dabar norėjo padaryti, tai kuo greičiau atsikratyti visais džedajais (kuriuos jis taip ir pavadino, nepaisant Ashlos aiškinimų, jog jis labai klysta). Todėl, jis jiems garantuoja susitikimą su Sish, ir tuomet Hamutas jiems parūpina transportą, kuris juos visus nugabens kur tik reikia.
Riterių laukimą nutraukė komunikatoriumi gauta žinutė. Tai padavanės skambino ir džiaugėsi, jog suorganizavo susitikimą, kaip kad joms ir buvo pavesta. Dar po ketvirčio valandos, ant tos pačios platformos išsilaipino Koka ir Korvinas. Po trumpo aiškinimosi su mokiniais, kurio metu jie vietoj pagyrimų sulaukė priekaištų už tai, jog taip neatsargiai sutiko su visom Hamuto salygom, kuriomis jis tikrai saves nenuskriaus. Tuomet dar buvo prisiminta ir skola - 500 kreditų, kuriuos Hamutas pažadėjo, bet taip ir nesumokėjo. Tiesa Aalaya prisiminė didesnę sumą, tačiau po trumpo ginčo džedajai paėmė 500. Taip pat buvo išsiaiškinta, jog Hamutas nė nesiruošia traukti kompanijos laivo iš ežero dugno, transporto parūpinimą jis laikė adekvačiu pakaitalu šiai paslaugai. Paklaustas, kokiu būdu jis suorganizuos susitikimą, chevinas gudriai šyptelėjo ir paaiškino, jog čia džedajai jam turės padaryti nedidelę paslaugą, kurios metu ir bus proga susitikti.
Hamutui priminus, jog jo pageidavimas yra, kad iš planetos išsinešdintų visi penki, o čia jis mato tik keturis, Koka pamėgino susisiekti su savo antrąja padavane. Tačiau kažkodėl susisiekti nepavyko, kitoje ryšio pusėje niekas neatsiliepė.
Kiek palaukus, kambaryje, kurį parūpino chevinas, kartu su sočiu maistu ir gėrimais, visi buvo pakviesti atgal ant platformos į ten laukusį skimerį, kuriame be Hamuto ir jo vergų buvo ir dar vienas asmuo - kelioniniais rūbais apsirengęs žmogus, kurio pusę veido, kartu su akimi, buvo pakeitęs kibernetinis implantas. Ten kur implantą supo ryškus randas. Chevinas atsainiai pristatė bendrakeleivį, trumpai paaiškinęs, jog tai yra pilotas kuris visus išveš ten kur jiems reikia, mat jis Hamutui yra skolingas už prarastą krovinį.
Skimeris pakilo ir nuskriejo miesto gatvėmis, tarp dangoraižių. Jam išnirus iš pastatų miško, galima buvo pamatyti kur link yra keliaujama. Vakarėjo, todėl sala, link kurios artėjo skimeris, švytėjo visu ryškumu, nuo jos į dangų švietė galingi prožektorių spinduliai. Ežero paviršiumi links salos plaukė gausybė ryškiai nušviestų burlaivių. Skimeris leidosi vis žemiau ir žemiau, kol galiausiai tiesiog čiuožė vandens paviršiumi, lenkdamas burlaivius, kuriuose buvo galima matyti turtingus miesto svečius bei gyventojus. Laivų priekius puošė auksiniai driežai. Skimerio stogas atsidengė, leisdamas keleiviams laisvai žvalgytis aplinkui.
Tačiau ne visi spoksojo pro langą. Kai kas bandė kalbinti naująjį bendrakeleivį, ir nors šis neatrodė šnekus, tačiau galima buvo įtarti, jog jis - kontrabandininkas.
Skimeris lengvai stuktelėjo į krantinę. Vanduo po juo švytėjo, ir pasilenkus per skimerio kraštą, galima buvo matyti, jog ežero pakrantė aplink salą padengta gausybe suskilusių kiaušinių iš kurių ir sklido šviesa, o nuo jų į krantą ropojo tūkstančiai mažų driežiukų. Ir tik geriau įsižiūrėjus galima buvo suprati, jog visa tai yra tik dekoracija.
Pakėlus akis, priešais stūksojo milžiniškas ir didingas kompleksas, kurio postamentą supo gigantiško ošūno dekoracija, kandanti pati sau į uodegą. Buvo aiškiai matytį įėjimas, pro kurį plūdo gausybė žmonių (tiesą sakant dauguma "žmonių" iš tiesų buvo trandoshanai). Visiems išlipus į krantą, Hamutas paaiškino, kad į vidų reikia patekti pro pagrindinius vartus, ir pabrėžė, jog reikia nepamiršti paaukoti šventyklai prie įėjimo. Pats pasitraukė truputi nuošaliau ir praėjo per postą atskirai nuo visos grupės. Kurioje, tarp kitko, padavanės šurmuliavo, kad chevinas visus apgavo, nes įėjimas/auka kainavo ne taip jau ir pigiai.
Lenktynininku vienbalsiai buvo išrinktas Koka, jau užsirekomendavęs ošūnų tramdyme ir turbūt jaunystėje jodinėjęs ant rankorų, nors kas juos ten supaisys, tuos felucianus... Ir kai visa kompanija, lydimi Hamuto tarno pasuko link ložės, Koka ir Hamut Mon nuėjo ten, kur lenktynėms ruošėsi visi raiteliai. Paklaustas, o kaip vis tik įvyks susitikimas, chavinas paaiškino, jog šios lenktynės yra Sish aistra, ir jog tai vienintelė vieta, kur tikrai galima susitikti su pačiu paša, o ne jo antrininku. Riteriui buvo pristatytas jo ošūnas, didelis ir agresyviai nusiteikęs ošūnas. Tačiau visas nusiteikimas buvo niekis prieš Galią, tad netrukus felucianas jau manevravo manieže.
Tuo pat metu kompanija praėjusi galeriją su beprotiškai brangiais suvenyrais, pasiekė savo ložę ir patogiai įsitaisę apžiūrinėjo areną. Tai buvo žiedo formos trasa, pusė jos buvo sausa, kita - panirusi į vandenį. Žiedo centre ant užpakalinių kojų stiebėsi devyni milžiniški ošūnai, kurių nasruose nuo ten susirinkusių svečių raudonavo pačios prabangiausios ložės.
Netrukus lenktynės prasidėjo. Kaip ir reikėjo tikėtis. Kokai pirmam kirsti finišo liniją nesukėlė jokių problemų. Tačiau čia laukė šioks toks siurprizas, lenktynės tuo nesibaigė. Pirmieji du baigę trasą, o tai buvo Koka ir pats paša atsidūrė nedideliame ringe ir tuomet jau tapo aišku kaip išrenkamas nugalėtojas. Net neišsitraukęs kardo, Koka suprato, jog šią dvikovą laimės, Sish, žinoma, buvo visai kitos nuomonės. Užvirė kova, bet tai kas Sish buvo garbės reikalas, Kokai buvo proga pagaliau pasikalbėti. Tad tarp smūgių, draskymusi ir kandžiojimusi, kuriais mainėsi driežai, dar vyko ir pokalbis.
Pokalbis padėjo padaryti situaciją aiškesne, tačiau pasirodė, kad viskas ne taip paprasta kaip kad norėtųsi... nors jau ir taip nebuvo paprasta. Sish, su kuriuo kalbėjosi Koka, buvo Sish, su kuriuo kadaise bendravo Meistras Ro sūnus. Sūnus, kurio keliai su tėvu išsiskyrė, vienam pasirinkus prabangą ir miestą, kitam - tradiciją ir prerijas. Paaiškėjus kas ko ieško, paaiškėjo ir faktas jog džedajus dabar stovi priešais, ko gero, patį aršiausią savo ieškomo trandoshano priešą. O pokalbiui pasiekus šį tašką, abu Ošūnai jau gulėjo kruvini ringe, abu raiteliai stovėjo ant žemės, paša rankose laikė kardą, tačiau vis tik juo nepasinaudojo, gal todėl, jog trandoshanai gerbė jėgą, o felucianas įrodė, jog yra daugiau nei pajėgus varžovas, o gal kažko dėta buvo baimė... Kad ir kaip ten bebūtų paša iškėlė rankas, taip skelbdamas savo pergalę, kadangi Koka nerodė iniciatyvos tęsti kovą.
- Tu gali eiti, tačiau kitas mūsų susitikimas baigsis tavo mirtimi.
Koka, gavęs tai, dėl ko čia atėjo, tiesiog apsisuko ir paliko ringą, kur prasidėjo apdovanojimų ceremonija. Neilgai trukus jis jau susirado savo kompanionus. Chevinas atrodė patenkintas savo gyvenimu, tačiau vos pamatęs felucianą pasiskubino išsinešdinti, dar kartą primines, jog visi reikalai su juo jau baigti, visos skolos atsiskaitytos ir kompanija tegu likusias savo bėdas aiškinasi su pilotu (kuris visą laiką išliko gan nekalbus).
Su minia traukdami iš šventyklos/stadiono, visi aptarinėjo susidariusią situaciją. Buvo akivaizdu, jog reikia tikrojo pašos ieškoti kažkur stepėse, tačiau kur? Gal jis buvo vienas iš tų kurie juos buvo užpuolęs? Tokiu atveju gal jau ir ieškoti nebėra ko. Tačiau netikėtai pasirodė, jog pilotas puikiai žino kur reikėtų skristi.
Nusigavę iki ežero krante esančio lūšnyno, apsupusio nedidelį kosmouostą, kompanija atsidūrė prie nedidelio Korelijos gamybos transporterio, kuris atrodė dar visai naujas. Juo, po poros valandų skrydžio, buvo pasiekta kita planetos pusė, kur laivas nusileido šalia nedidelio kalvų darinio.
PO trumpo pokalbio su dviem pasirodžiusiais klajokliais, kurio metu Aalaya, mokytojų nepasitenkinimui, spėjo pasipuikuoti savo kardu, trandošanau pagaliau nuleido šautuvus ir pilotas ėmė iškraudinėti savo prekes - dėžes su ginklais. O džedajai susitiko su vietiniu klajoklių vadu ir išsiderėjo būti palydėti pas pašą Sish.
Kitą dieną kompanija, išskyrus pilotą, raiti ant ošūnų, pajudėjo link stovyklavietės, kurioje buvo įsikūręs ir ilgai ieškotas trandoshanas. Kelionė užėmė visą pusdienį, kai galų gale tolumoje pasimatė jurtų kaimas. Besiganantys ošūnai, žaidžiantys vaikai, dirbantys suaugusieji. Viskas rodos, nuščiuvo pasirodžius svetimšaliams. Tačiau netrukus iš centrinės palapinės, puoštos didžiule ošūno kaukole, išėjo gausiai išsipuošęs trandošanas. Kuris tuoj pat pareikalavo paaiškinti, kodėl miestų svetimšaliai, savo purvinomis kojomis teršia šventą žemę? Konfliktas buvo beįsibėgėjąs, tačiau tuo metu iš palapinės išlindo dar viena figūra. Susikuprinusi ir baltomis akimis. Triukšmingasis trandoshanas, o tiksliau trandoshanė, tuš tuojau nutilo.
Svečiams prisistačius ir paaiškinus savo atvykimo tikslą, o trandošanei užginčijus: "Iš kur mums žinoti, jog jie sako tiesą?" Senasis trandošanas teatsakė: "Tai turbūt paskutinis mano šansas išsivaduoti nuo skolos, nes perduoti jos nebeturiu kam..." Galvos linktelėjimu jis davė ženklą ir trandošanė nusiplėšė vieną iš gausybės savo auskarų. Atidavė jį džedajams, kurie galėjo įvertinti, jog tai - grubiomis inkrustacijomis dengtas nedidelis holokronas.
Visa kompanija prie laivo grįžo jau vakare. Aalaya netrukus pradėjo pokalbį apie harmoniją visatoje ir kontrabandininkų vaidmenį tame, su pilotu. O Koka tuo metu pasitraukė į atskirą kajutę, su savimi pasiėmes holokroną. Holokrono skaitytmas užėmė apie valandą, per kurią Koka pasijuto dar jaunu Han-Indra-Ro. Archivaro atsiminimai keitė vienas kitą, tai peršokdami laiku tai sustodami ties tam tikru įvykiu.
Kai felucianas išėjo iš savo kajutė, dar truputi apsvaigęs nuo šviežios patirties, visi klausiamai sužiuro į jį. Tad felucianui beliko viską papasakoti. Prieš daugybę metų į akademiją iš svarbaus, tačiau holokrone neįvardinto konflikto, grįžo džedajus Shava Keyron. Grįžo jis su pergale ir šlove, tačiau labai pasikeitęs, tiesiog švytintis galia. Tačiau tai, kas padarė jį galingu, pakeitė ir jo požiūrį, privertė suabejoti tūkstančius metų gyvuojančia džedajų tradicija, atsiminimuose pasirodė ir juodasis holokronas, tačiau jo turinys irgi nebuvo paaiškintas, aišku buvo tik tai, jog jį akademijos taryba irgi reikalavo sunaikinti. Kokios tai buvo idėjos, holokronas taip ir nepaaiškino. Tačiau viskas istorija baigėsi Shava tremtimi ir... paskutinis vaizdinys buvo Ro slepiantis juodąjį holokroną akademijos saugykloje, toje pačioje vietoje, kurioje paskui jį "netyčia" ir aptiko.
"O dabar pakalbėkime apie žaibus kazino", - savo pasakojimą baigė Koka. Ir abu džedajai nužvelgė savo padavanes, kurios čia buvo užkluptos iš netyčių. Pirmiausiai visa ugnis buvo nukreipta į Ashlą, ir nereikėjo ilgo pokalbio, kad būtų aišku, kas su ja vyksta. "Neverskite manęs daryti to, ko aš visai nenoriu!" Ten kur ji buvo nugriebusi stalą, duraplienas sulinko, padavanės akys žaižaravo. Galiausiai ji paplūdo ašaromis ir išbėgo iš kambario. Džedajų žvilgsniai nukrypo į Aalaya, ši pasirodė daug sukalbamesnė, tiesa, pasakodama vis apeidavo tas detales kuriose buvo pati. O kai pasakojimas pasiekė tą vietą, kurioje Ashla trinktelėjo žaibu, iš užnugario pasigirdo balsas: "o tu ir pati apsauginį numetei kokius keturis metrus". "Keturis! Ten buvo bent jau keturiolika!". Toliau džedajams nieko nereikėjo klausinėti, padavanės greitai išvardino viena kitos nuodėmes.
Tuo mes žaidimą ir baigėme, ir turiu pasakyti, jog paskutinioji tema man be galo patiko. Vyko ji savaime, be mano įsikišimo ir buvo tokia graži ir teisinga, jog jei mano žaidime egzistuotų patirties taškai, tai tikrai juos būčiau padalinęs. Taip pat galiu pasidžiaugti ir tuo, jog sceną kiek pakurstė ir pati mechanika. Dar žaidimui belieka nušlifuoti paskutinį elementą - padavanų ir mokytojų santykius, šis procesas irgi judinamas, tik dar neduoda vaisių, bet optimizmo yra :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą