Seniai seniai, labai jau tolimoje galaktikoje...
Kompaniją gabenęs laivas išnėrė virš Daišyko planetos. Pasak meistro Ro - nuošalios ir apgyvendintos tik klajoklių. Tačiau šiuo faktu buvo tuoj pat suabejota, nes tik išniręs laivas pateko į tikrą spūstį, vargais negalais išvengė susidūrimo ir atsipirko keliomis nurėžtomis antenomis, ko pasekmėje išklausė laivą, kurį kliudė, pilotavusio trandošano keiksmažodžių. Vėliau eteryje jį pakeitė kosmouosto dispečerio nuorodos.
Tačiau tai buvo tik pradžia, tuoj pat nusprogo ir užsidegė navigacinis kompiuteris. Į ką pirmoji reakcija buvo: "Viskas pagal planą". Nes Ro tikrai buvo minėjęs, jog kompiuteris susinaikins pasiekus skrydžio tikslą, kad niekas nebegalėtų susekti iš kur atvyko laivas. Tačiau tai toli gražu nebuvo problemų pabaiga, kabina prisipildė dūmų, nes po navigacinio kompiuterio atsisakė paklusti ir gyvybės palaikymo mechanizmai, turėję išvalyti orą, o paskui gedimai kaip kaskada nuėjo per visas likusias laivo sistemas. Nevaldomas laivai įsirėžė į atmosferą, ir ėmė nekontroliuojamai vartytis. Visos įgulos pastangos tik vargais negalais išlygino kritimą, ir išvengė perkaitimo nuo trinties, tačiau tuomet laivas paniro į debesis, ir kadangi radarai nebeveikė, visiškai pradingo ir orientacija. Išnirus iš miglos, kažkas dar spėjo pamatyti ties horizontu kylantį miestą ir gausybę ežerų, kurių paviršiuje akivaizdžiai matėsi žmonių (ar kitų protingų būtybių) veikla. Korvinas, kuris ką tik prie šturvalo pakeitė Koką, kuris jau buvo padaręs viską, ką tik mokėjo, vargais negalais išvengė pro šalį skriejančio skimerio, ir smailu kampu tėškėsi į ežero paviršių. Pračiuožė kelis šimtus metrų, pakeliui daugybę kartų apsiversdamas ir griaudamas viską kas pasitaikė jo kelyje.
Kompanija iš laivo išsikrapštė gerokai apdaužyta, bet aukų buvo išvengta. Labiausiai nukentėjo Aalaya, kuri vis dar kankinosi nuo nuodų poveikio, todėl avarijos metu buvo savo kajutėje, lovoje, o ne prisisegusi prie krėslo. Iš laivo ją po pažastimi išnešė pats mokytojas. Aplinkui plytėjo ežeras padengtas tvarkingu lieptelių tinklu, jungiančiu gausybę plūduriuojančių šiltnamių. Šioje tvarkingoje sistemoje dabar žiojėjo ką tik padaryta vaga - avarijos pėdsakas.
Kiek toliau plūduriavo kelios valtys, iš kurių į nukritusiuosius žvelgė keturrankiai padarai (Eyma juos jau buvo mačiusi ir žinojo, jog jie vadinasi Basaliskais). Mokytojui paprašius ji vikriai nėrė į vandenį ir išnėrė prie vienos valčių, prašydama pagalbos. Iš pradžiū kiek sutrikęs, basaliskas, galų gale, laikydamas keturiose rankose po irklą nusiyrė link po truputi skęstančio laivo. Jam pamojus, prie jo prisijungė ir daugiau, valčių, nuo toliau esančio kranto pasirodė ir kelios motorinės valtys. Neilgai trukus daiktai, kuriuos pavyko išgelbėti, jau buvo saugiai pakrauti, į motorinę valtį padėta labiausiai iš visų nukentėjusi twi'leke. Kompanijai buvo pažadėta, jog ji bus saugiau pargabenta į krantą, kur ja pasirūpins gydytojas.
Tuo metu Ashla, pasigedo savo kardo, apie ką pasakė mokytojui, kuris tuoj pat pataisė ją, primindamas, jog tai buvo ne šviesos kardas, o žibintuvėlis... nors vietiniai neatrodė agresyvūs, tačiau konfidencialumą išlaikyti vertėjo. Eyma, kuri vandenyje jautėsi turbūt geriau nei sausumoje, greitai šią problemą sutvarkė ir žibintuvėlis grįžo į Ašlos rankas.
Plaukiant link kranto, džedajai išklausinėjo vietinių apie tai, kas čia vyksta. Paaiškėjo, jog Basaliskai čia buvo atvežti kaip darbo jėga ir dabar gyvena tam tikroje baudžiavos formoje - augina kažkokias bakterijas, kurias parduoda ir uždirbtais pinigais moka už savo darbo įrankių nuomą. Dalis jų buvo tikrai nusiminę, nes avarijos metu sugadinta nemažai jų nuosavybės, kas juos dar labiau stumė į ir taip sunkiai išmokamą skolą. Paklausti, kam jie moka pinigus, basaliskai tegalėjo pasakyti vardą - Hamut Mon.
Pastarojo ilgai laukti neteko, nuo miesto netrukus atskriejo ir, vidury kaimelio sulipdyto iš molio ir dumblių, nusileido blizgantis ir prabangus skimeris. Iš kurio kartu su savo asmenine sargyba išlipo Chevinas. Apsigaubes paprastu apsiaustu, iš po kurio blizgėjo prabangūs papuošalai. Greitai įvertinęs situaciją jis pradėjo pokalbį su atvykėliais. Pokalbio esmė buvo paprasta: jūs nuniokojot mano turtą, ir esat man skolingi. Kadangi neturite kaip iš čia išskristi ir be leidimo jūsų neįleis į miestą, tai faktiškai esate mano malonėje. Į ką džedajai sureagavo be didelio džiaugsmo, nepaisant to, kad apskritai Hamut elgėsi gan mandagiai. Ilgos ir gan įtemptos derybos, kurios vienu momentu buvo ant kardų ištraukimo ribos, galiausiai baigėsi susitarimu, jog skolą bus galima atidirbti. Chevinas paaiškino, jog jis yra įsipareigojęs parduoti kelis ošunus (jojamieji driežai), tačiau tam juos reikėtų visų pirma parginti, kas užtruktų gerą savaitę. Darbas skubus, o jis kaip ir neturi patikimų žmonių kurie tai galėtų greitai atlikti... Ir nors buvo akivaizdu, jog jis sako ne viską, džedajai sutiko su pasiūlymu, kuris bent jau atrodė daug geresnis už pradinį variantą: 50 000 kreditų.
Nors dar naktį ir vyko pasitarimas, ar neverta būtų tiesiog išeiti, tačiau ryte, kaimelyje nusileidus stambiam krovininiam skimeriui, visi tvarkingai sulipo į krovinių skyrių. Juo be mūsų kompanijos dar keliavo ir keturi prijaukinti ošūnai. Vienas kurių pasirodė gan nedraugiškas ir bandė nukąsti Korvinui ranką (ošūnai yra plėšrūs driežai, maždaug 2,5 metrų aukščio ir ~5 metrų ilgio, plačiu snukiu, pilnu aštrių dantų ir kauline karūna, kurią išskleidžia kai būna nepatenkinti, būdami blogos nuotaikos, gali nesunkiai nukasti žmogaus dydžio padaro galūnę ar galvą). Tačiau čia sužibėjo Koka, kuris, pasirodo, turėjo talentą bendrauti su gyvūnais.
Tuo tarpu Eyma atrado kampe sustatytus įrankius, vienas kurių buvo elektrošoką duodanti ietis, naudojama raitelių bei varovų, kurią ji labai noriai ėmė bandyti ant garde uždaryto ošūno ir už ką tuoj pat per rankas gavo nuo savo mokytojo.
Pora valandų skrydžio ir skimeris nusileido ant ežero kranto, Hamut skubiai paaiškino kur galima rasti ošūnų bandą, trindamasis rankas užtrenkė duris ir pradingo iš akiračio.
Dar po kelių minučių kompanija jau stebėjo kaimenę kuri buvo sustojusi prie ežero atsigerti. Kaimenės stebėjimas užtruko visą dieną, o ryte visi, su Koka (kuris jau užsirekomendavo kaip Ošūnų tramdytojas), pajudėjo bandos ginti. Pasirengimų diena nenuėjo veltui, ir Koka jau visai netrukus sėdėjo bandos dominuojančiam patinui ant nugaros. Po keletą minučių trūkusios kovos, galios pagalba gyvūnas buvo nuramintas, o visa banda paklusniai nusekė paskui.
Štai čia pagaliau įterpsiu pirmąjį komentarą. Nors teoriškai ši scena suveikė, tačiau aš čia neišnaudojau viso sistemos potencialo. Vietoj vieno žaidėjo dvikovos, čia galima buvo naudoti komandinį darbą, be to visas tabūnas tiesiog turėjo šansą pasprukti, kai visi deriniai jau buvo išnaudoti... šiuo atveju tai smulkmena, tačiau sakyčiau visai nebloga pamoka man pačiam, nes šią mechaniką vis dar atradinėju :) Labiausia,i žinoma, gaila neišnaudotos progos komandiniam darbui. Dar vienas momentas - komandiniam darbui išprovokuoti, turbūt, reikalingi ir stipresni oponentai. Tačiau čia dar reiks perprasti ir statistinę sistemos pusę, kuris yra gan sudėtinga.
Sugauta banda dvi dienas buvo genama nurodyta kryptimi. Kiekvienos dienos ryte ir vakare per holografinį komunikatorių su kompanija susisiekdavo Hamutas, vis nekantriai klausinėdamas ar viskas tvarkoje. Ir trečios dienos rytą džedajai jam turėjo ką papasakoti. Nes naktį kai kas įvyko.
Tas kai kas, buvo trandošanų klajoklių antpuolis. Pirmas šūvis iš tamsos prašvilpė visai netoli Eymos, budėjusios tuo metu prie laužo, kurios atsakas buvo į šūvio pusę paleista ošanų banda. Netrukus, užvirė mūšis, nors reikia pasakyti, jog mūšio baigtis buvo nulemta iš anksto. Medžiokliniai blasteriai, jau praretinti pabaidytos ošunų bandos, prieš galios vartotojus neturėjo šansų. Tačiau visai netikėtai mūšis įgavo visai kitą, kiek tamsesnį pobūdį, kai abu mokytojai suprato, jog svarbu yra ne tik nukauti priešą, bet ir nepaleisti iš akių savo padavanų, kurie pajutę kovos azartą iš tiesu ėmė smagintis. Ir visą tai tapo labai rimta, kai Korvinas, matydamas su kokiu pasimėgavimu Eshla švaistosi savo naujai atrastomis galiomis ją numušė nuo balno ir bandė liepti jai nurimti, o ši jam į akis rėžusi "ne!" šoko atgal į mūšį... Tuo pat metu Koka jau stovėjo priešais klajoklių būrio vadeivą. Dar akimirka ir kova baigsis, tačiau iš tamsos išnirusi Eima galios smūgiu nubloškė trandošaną tolyn nuo mokytojo. Klajoklis žnektelėjo ant žemės šalia nukauto savo bendro ir jo numesto šautuvo. Akimirkos, kurią Koka sugaišo priekaištingu žvelgdamas į savo mokinę, pakako, kad jam į šoną įsirėžtų blasterio iškrova...
Likę gyvi užpuolikai spruko, supratę kovos beviltiškumą, o mokytojai užsiėmė moralizavimu. Koka tepaklausė savo padavanės: "Ar tu tikrai nori, kad aš mirčiau?". Tuo tarpu Korvinas ilgai barė savo mokinę, kuri nuleidusi galvą tvirtino, jog ji savo klaidą supranta... Tačiau buvo akivaizdu, jog jaunoji padavanė ką tik mėgavosi tamsiosios galio teikiama jėga ir paprasto „kaltas, daugiau taip nebedarysiu“ čia nepakanka. Kitą dieną Eshla pradėjo be pusryčiu ir keliaudama pėsčia paskui raitus bendražygius...
Šioje vietoje istorija staiga pasuko neplanuota (nors negalima sakyti, netikėta, mat mechanika leido to tikėtis anksčiau ar vėliau) vaga. Eshla mūšio scenoje įsigijo dar vieną juodą kauliuką, kitaip tariant, kiekvienas jos galios panaudojimas ateityje, potencialiai reiškia, jog tamsioji galios pusė taps jos varančiąja jėga, kaip kadaise nutiko Lelen. Situacija kuri išsivysčiusi žaidimo metu buvo labai logiška: mokytojai buvo nustūmę mokines į antrą planą, patys tvarkė reikalus, jas palikdami saugoti daiktų ir panašiai. Tad visai nekeista, jog perdėtai savimi pasitikinti Eshla, kuri pajuto galios prieskonį mūšio metu, mokytojui, ją vėl bandančiam pašalinti iš veiksmo antrą planą, įžuliai pasakė "ne" ir tuo būdu žengė žingsnį link tamsiosios galios pusės. Puiki pamoka mokytojams, labai gerai personažą atitinkantis poelgis. Tačiau kiekviena lazda turi du galus. Eshla yra labai pavojingai arti nuopuolio į tamsiąją pusę. Kas savaime jos personažo nenužudys, tačiau jei tai įvyktų, tolimesnis jos ir likusios grupės bendradarbiavimas taptų be galo sudėtingas... Todėl prioritetiniu reikalu tampa išeities iš šios situacijos ieškojimas. Pirmas žingsnis, tai būtų Korvino ir Eshlospirmojo susitikimo prisiminimui skirta sesija. Gal tai duos kokių nors svertų spręsti mokytojo ir padavano santykiuose atsiradusiam trūkiui. Kitas momentas - istorijos prasme šis epizodas man labai patinka, todėl kad ir kokių priemonių bus imtasi, jokiais būdais nenorėčiau, kad tai virstų kokios nors formos bausme Ešlos žaidėjai (dar ir dėl to, jog tai - jaunas žaidėjas, su palyginus mažesne patirtimi nei žaidėjai valdantys mokytojus). Optimaliausias galimas išeities iš šios situacijos scenarijus būtų: pagerėjęs susikalbėjimas tarp mokytojų ir padavanų (atrodo, jog Kokos žaidėjas jau pasidarė išvadas po sesijos apie jo pirmąją mokinę), bei graži istorijos arka pasakojanti kaip Eshla įveikė pati save (gal ir su mokytojo pagalba, tačiau pirmame plane čia turėtų būti ji). Pesimistinis scenarijus - prarastas veikėjas, tikiuosi, jog to neįvyks. Tad kaip ir sakiau, pirmasis gelbėjimosi ratas bus prisiminimas. Kitas momentas, vis neužsiakcentuojantis suvokimas, jog mokytojo ir padavano santykis yra vienintelis galimas kelias padavanui tobulėti. Be to padavanai visuomet gali prašyti savo mokytojo patarimo, tuo faktiškai gaudami vieną papildomą situacinį kauliuką. Vėl gi, istorijos prasme šie padavanai su mokytojais pažįstami tik kelis mėnesius, tačiau kuo greičiau santykio nauda bus įsisąmoninta, tuo geriau, tuo sklandžiau seksis bendradarbiauti visai trupei. Nuo šiol patarimas galės būti sunaudotas ne tik kaip situacinis kauliukas, bet ir kaip galimybė sustabdyti galimą juodo kauliuko įsigijimą (gal tai paskatins ir mokytojus parodyti iniciatyvą).
Kitas momentas, riba skirianti tamsiąją ir šviesiąją galios puses. Galvojant apie susidariusią situaciją, bei mastant apie filmą, man susidėliojo mintis, jog paskutinis žingsnis visuomet žengiamas sąmoningai. Kaip ir mirtis, taip ir tamsioji pusė turėtų būti žaidėjo pasirinkimas. Taip, susilyginus disciplinai ir juodajai galios pusei, personažas tampa valdomas savo ydų, tačiau tai dar nėra ribos perėjimas, paskutinis žingsnis turi būti tarsi "taip" prie altoriaus. Kaip kad Anakinas ištarė imperatoriui ir taip kaip Lukas pasakė imperatoriui "ne". Tai būtų tarsi aukščiausias konflikto taškas, nuo kurio galima tik ristis žemyn, tiek į vieną tiek į kitą pusę. Šioje vietoja aš dar neesu tvirtai suformulavęs principo, tačiau man pro truputi ima aiškėti, jog toks sprendimas turi visai neblogą potencialą istorijos prasme... laikas parodys.
Rytė paskambinęs ir apie naktinius įvykius sužinojęs (apie mūšį, žinoma, ne džedajiškus reikalus) Hamutas be galo nudžiugo ir už poros valandų jau kalbėjosi su džedajais asmeniškai. Pokalbis virtęs derybomis atskleidė keletą naujų faktų: Chevinui driežai nors ir buvo svarbūs, tačiau pagrindinis jo tikslas buvo čia siautėjančių klajoklių sudorojimas. Varovų jis turėjo, tačiau pakankamai gerų karių už jam priimtiną užmokestį - ne. Džedajai šioje situacijoje taip pat nepasimetė ir persiderėjo sutarties sąlygas. Viskas baigėsi tuo, jog buvo pažadėta, kad jie bus nugabenti tiesiai į miestą, gaus simbolinę sumą kreditų (kurių reikėjo elementariam pragyvenimui), bei iš ežero dugno bus ištrauktas jų laivas.
Tai pat paaiškėjo ir planetos istorijos detalės. Kaip pasirodė, prieš ne tiek ir daug metų, ši planeta vis dar buvo niekam nežinoma, tačiau netikėtai atradus, jog vietinė grybų kultūra yra tinkama alazhi bakterijoms auginti (vienas iš pagrindinių bakta skysčio komponentų). Planetos statusas pasikeitė akimirksniu, o kai kurie jos gyventojai beveik per naktį tapo beprotiškai turtingais. Tačiau ne visi čia gyvenę klajokliai trandošanai norėjo pakeisti savo tūkstantmečius puoselėtą gyvenimo būdą. Ir kaip tai dažnai nutinka tokiomis situacijomis, planetos populiacija pasidalino į dvi stovyklas - turtingą, modernią ir gerai aprūpintą, bei idėjišką, kovojančią už savo tradicinį gyvenimo būdą ir savo tikslų siekiančią desperatiškais išpuoliais... Su ko apraiška kompanija ir susidūrė naktį ir kas tapo katalizatoriumi konflikto grupės viduje.
Penktoji pasakojimo dalis baigėsi prabangiam skimeriui, kuriame patogiai įsitaisė džedajai, pajudėjus link miesto.
Ha! Viena dalis! :)
Kompaniją gabenęs laivas išnėrė virš Daišyko planetos. Pasak meistro Ro - nuošalios ir apgyvendintos tik klajoklių. Tačiau šiuo faktu buvo tuoj pat suabejota, nes tik išniręs laivas pateko į tikrą spūstį, vargais negalais išvengė susidūrimo ir atsipirko keliomis nurėžtomis antenomis, ko pasekmėje išklausė laivą, kurį kliudė, pilotavusio trandošano keiksmažodžių. Vėliau eteryje jį pakeitė kosmouosto dispečerio nuorodos.
Tačiau tai buvo tik pradžia, tuoj pat nusprogo ir užsidegė navigacinis kompiuteris. Į ką pirmoji reakcija buvo: "Viskas pagal planą". Nes Ro tikrai buvo minėjęs, jog kompiuteris susinaikins pasiekus skrydžio tikslą, kad niekas nebegalėtų susekti iš kur atvyko laivas. Tačiau tai toli gražu nebuvo problemų pabaiga, kabina prisipildė dūmų, nes po navigacinio kompiuterio atsisakė paklusti ir gyvybės palaikymo mechanizmai, turėję išvalyti orą, o paskui gedimai kaip kaskada nuėjo per visas likusias laivo sistemas. Nevaldomas laivai įsirėžė į atmosferą, ir ėmė nekontroliuojamai vartytis. Visos įgulos pastangos tik vargais negalais išlygino kritimą, ir išvengė perkaitimo nuo trinties, tačiau tuomet laivas paniro į debesis, ir kadangi radarai nebeveikė, visiškai pradingo ir orientacija. Išnirus iš miglos, kažkas dar spėjo pamatyti ties horizontu kylantį miestą ir gausybę ežerų, kurių paviršiuje akivaizdžiai matėsi žmonių (ar kitų protingų būtybių) veikla. Korvinas, kuris ką tik prie šturvalo pakeitė Koką, kuris jau buvo padaręs viską, ką tik mokėjo, vargais negalais išvengė pro šalį skriejančio skimerio, ir smailu kampu tėškėsi į ežero paviršių. Pračiuožė kelis šimtus metrų, pakeliui daugybę kartų apsiversdamas ir griaudamas viską kas pasitaikė jo kelyje.
Kompanija iš laivo išsikrapštė gerokai apdaužyta, bet aukų buvo išvengta. Labiausiai nukentėjo Aalaya, kuri vis dar kankinosi nuo nuodų poveikio, todėl avarijos metu buvo savo kajutėje, lovoje, o ne prisisegusi prie krėslo. Iš laivo ją po pažastimi išnešė pats mokytojas. Aplinkui plytėjo ežeras padengtas tvarkingu lieptelių tinklu, jungiančiu gausybę plūduriuojančių šiltnamių. Šioje tvarkingoje sistemoje dabar žiojėjo ką tik padaryta vaga - avarijos pėdsakas.
Kiek toliau plūduriavo kelios valtys, iš kurių į nukritusiuosius žvelgė keturrankiai padarai (Eyma juos jau buvo mačiusi ir žinojo, jog jie vadinasi Basaliskais). Mokytojui paprašius ji vikriai nėrė į vandenį ir išnėrė prie vienos valčių, prašydama pagalbos. Iš pradžiū kiek sutrikęs, basaliskas, galų gale, laikydamas keturiose rankose po irklą nusiyrė link po truputi skęstančio laivo. Jam pamojus, prie jo prisijungė ir daugiau, valčių, nuo toliau esančio kranto pasirodė ir kelios motorinės valtys. Neilgai trukus daiktai, kuriuos pavyko išgelbėti, jau buvo saugiai pakrauti, į motorinę valtį padėta labiausiai iš visų nukentėjusi twi'leke. Kompanijai buvo pažadėta, jog ji bus saugiau pargabenta į krantą, kur ja pasirūpins gydytojas.
Tuo metu Ashla, pasigedo savo kardo, apie ką pasakė mokytojui, kuris tuoj pat pataisė ją, primindamas, jog tai buvo ne šviesos kardas, o žibintuvėlis... nors vietiniai neatrodė agresyvūs, tačiau konfidencialumą išlaikyti vertėjo. Eyma, kuri vandenyje jautėsi turbūt geriau nei sausumoje, greitai šią problemą sutvarkė ir žibintuvėlis grįžo į Ašlos rankas.
Plaukiant link kranto, džedajai išklausinėjo vietinių apie tai, kas čia vyksta. Paaiškėjo, jog Basaliskai čia buvo atvežti kaip darbo jėga ir dabar gyvena tam tikroje baudžiavos formoje - augina kažkokias bakterijas, kurias parduoda ir uždirbtais pinigais moka už savo darbo įrankių nuomą. Dalis jų buvo tikrai nusiminę, nes avarijos metu sugadinta nemažai jų nuosavybės, kas juos dar labiau stumė į ir taip sunkiai išmokamą skolą. Paklausti, kam jie moka pinigus, basaliskai tegalėjo pasakyti vardą - Hamut Mon.
Pastarojo ilgai laukti neteko, nuo miesto netrukus atskriejo ir, vidury kaimelio sulipdyto iš molio ir dumblių, nusileido blizgantis ir prabangus skimeris. Iš kurio kartu su savo asmenine sargyba išlipo Chevinas. Apsigaubes paprastu apsiaustu, iš po kurio blizgėjo prabangūs papuošalai. Greitai įvertinęs situaciją jis pradėjo pokalbį su atvykėliais. Pokalbio esmė buvo paprasta: jūs nuniokojot mano turtą, ir esat man skolingi. Kadangi neturite kaip iš čia išskristi ir be leidimo jūsų neįleis į miestą, tai faktiškai esate mano malonėje. Į ką džedajai sureagavo be didelio džiaugsmo, nepaisant to, kad apskritai Hamut elgėsi gan mandagiai. Ilgos ir gan įtemptos derybos, kurios vienu momentu buvo ant kardų ištraukimo ribos, galiausiai baigėsi susitarimu, jog skolą bus galima atidirbti. Chevinas paaiškino, jog jis yra įsipareigojęs parduoti kelis ošunus (jojamieji driežai), tačiau tam juos reikėtų visų pirma parginti, kas užtruktų gerą savaitę. Darbas skubus, o jis kaip ir neturi patikimų žmonių kurie tai galėtų greitai atlikti... Ir nors buvo akivaizdu, jog jis sako ne viską, džedajai sutiko su pasiūlymu, kuris bent jau atrodė daug geresnis už pradinį variantą: 50 000 kreditų.
Nors dar naktį ir vyko pasitarimas, ar neverta būtų tiesiog išeiti, tačiau ryte, kaimelyje nusileidus stambiam krovininiam skimeriui, visi tvarkingai sulipo į krovinių skyrių. Juo be mūsų kompanijos dar keliavo ir keturi prijaukinti ošūnai. Vienas kurių pasirodė gan nedraugiškas ir bandė nukąsti Korvinui ranką (ošūnai yra plėšrūs driežai, maždaug 2,5 metrų aukščio ir ~5 metrų ilgio, plačiu snukiu, pilnu aštrių dantų ir kauline karūna, kurią išskleidžia kai būna nepatenkinti, būdami blogos nuotaikos, gali nesunkiai nukasti žmogaus dydžio padaro galūnę ar galvą). Tačiau čia sužibėjo Koka, kuris, pasirodo, turėjo talentą bendrauti su gyvūnais.
Tuo tarpu Eyma atrado kampe sustatytus įrankius, vienas kurių buvo elektrošoką duodanti ietis, naudojama raitelių bei varovų, kurią ji labai noriai ėmė bandyti ant garde uždaryto ošūno ir už ką tuoj pat per rankas gavo nuo savo mokytojo.
Pora valandų skrydžio ir skimeris nusileido ant ežero kranto, Hamut skubiai paaiškino kur galima rasti ošūnų bandą, trindamasis rankas užtrenkė duris ir pradingo iš akiračio.
Dar po kelių minučių kompanija jau stebėjo kaimenę kuri buvo sustojusi prie ežero atsigerti. Kaimenės stebėjimas užtruko visą dieną, o ryte visi, su Koka (kuris jau užsirekomendavo kaip Ošūnų tramdytojas), pajudėjo bandos ginti. Pasirengimų diena nenuėjo veltui, ir Koka jau visai netrukus sėdėjo bandos dominuojančiam patinui ant nugaros. Po keletą minučių trūkusios kovos, galios pagalba gyvūnas buvo nuramintas, o visa banda paklusniai nusekė paskui.
Štai čia pagaliau įterpsiu pirmąjį komentarą. Nors teoriškai ši scena suveikė, tačiau aš čia neišnaudojau viso sistemos potencialo. Vietoj vieno žaidėjo dvikovos, čia galima buvo naudoti komandinį darbą, be to visas tabūnas tiesiog turėjo šansą pasprukti, kai visi deriniai jau buvo išnaudoti... šiuo atveju tai smulkmena, tačiau sakyčiau visai nebloga pamoka man pačiam, nes šią mechaniką vis dar atradinėju :) Labiausia,i žinoma, gaila neišnaudotos progos komandiniam darbui. Dar vienas momentas - komandiniam darbui išprovokuoti, turbūt, reikalingi ir stipresni oponentai. Tačiau čia dar reiks perprasti ir statistinę sistemos pusę, kuris yra gan sudėtinga.
Sugauta banda dvi dienas buvo genama nurodyta kryptimi. Kiekvienos dienos ryte ir vakare per holografinį komunikatorių su kompanija susisiekdavo Hamutas, vis nekantriai klausinėdamas ar viskas tvarkoje. Ir trečios dienos rytą džedajai jam turėjo ką papasakoti. Nes naktį kai kas įvyko.
Tas kai kas, buvo trandošanų klajoklių antpuolis. Pirmas šūvis iš tamsos prašvilpė visai netoli Eymos, budėjusios tuo metu prie laužo, kurios atsakas buvo į šūvio pusę paleista ošanų banda. Netrukus, užvirė mūšis, nors reikia pasakyti, jog mūšio baigtis buvo nulemta iš anksto. Medžiokliniai blasteriai, jau praretinti pabaidytos ošunų bandos, prieš galios vartotojus neturėjo šansų. Tačiau visai netikėtai mūšis įgavo visai kitą, kiek tamsesnį pobūdį, kai abu mokytojai suprato, jog svarbu yra ne tik nukauti priešą, bet ir nepaleisti iš akių savo padavanų, kurie pajutę kovos azartą iš tiesu ėmė smagintis. Ir visą tai tapo labai rimta, kai Korvinas, matydamas su kokiu pasimėgavimu Eshla švaistosi savo naujai atrastomis galiomis ją numušė nuo balno ir bandė liepti jai nurimti, o ši jam į akis rėžusi "ne!" šoko atgal į mūšį... Tuo pat metu Koka jau stovėjo priešais klajoklių būrio vadeivą. Dar akimirka ir kova baigsis, tačiau iš tamsos išnirusi Eima galios smūgiu nubloškė trandošaną tolyn nuo mokytojo. Klajoklis žnektelėjo ant žemės šalia nukauto savo bendro ir jo numesto šautuvo. Akimirkos, kurią Koka sugaišo priekaištingu žvelgdamas į savo mokinę, pakako, kad jam į šoną įsirėžtų blasterio iškrova...
Likę gyvi užpuolikai spruko, supratę kovos beviltiškumą, o mokytojai užsiėmė moralizavimu. Koka tepaklausė savo padavanės: "Ar tu tikrai nori, kad aš mirčiau?". Tuo tarpu Korvinas ilgai barė savo mokinę, kuri nuleidusi galvą tvirtino, jog ji savo klaidą supranta... Tačiau buvo akivaizdu, jog jaunoji padavanė ką tik mėgavosi tamsiosios galio teikiama jėga ir paprasto „kaltas, daugiau taip nebedarysiu“ čia nepakanka. Kitą dieną Eshla pradėjo be pusryčiu ir keliaudama pėsčia paskui raitus bendražygius...
Šioje vietoje istorija staiga pasuko neplanuota (nors negalima sakyti, netikėta, mat mechanika leido to tikėtis anksčiau ar vėliau) vaga. Eshla mūšio scenoje įsigijo dar vieną juodą kauliuką, kitaip tariant, kiekvienas jos galios panaudojimas ateityje, potencialiai reiškia, jog tamsioji galios pusė taps jos varančiąja jėga, kaip kadaise nutiko Lelen. Situacija kuri išsivysčiusi žaidimo metu buvo labai logiška: mokytojai buvo nustūmę mokines į antrą planą, patys tvarkė reikalus, jas palikdami saugoti daiktų ir panašiai. Tad visai nekeista, jog perdėtai savimi pasitikinti Eshla, kuri pajuto galios prieskonį mūšio metu, mokytojui, ją vėl bandančiam pašalinti iš veiksmo antrą planą, įžuliai pasakė "ne" ir tuo būdu žengė žingsnį link tamsiosios galios pusės. Puiki pamoka mokytojams, labai gerai personažą atitinkantis poelgis. Tačiau kiekviena lazda turi du galus. Eshla yra labai pavojingai arti nuopuolio į tamsiąją pusę. Kas savaime jos personažo nenužudys, tačiau jei tai įvyktų, tolimesnis jos ir likusios grupės bendradarbiavimas taptų be galo sudėtingas... Todėl prioritetiniu reikalu tampa išeities iš šios situacijos ieškojimas. Pirmas žingsnis, tai būtų Korvino ir Eshlospirmojo susitikimo prisiminimui skirta sesija. Gal tai duos kokių nors svertų spręsti mokytojo ir padavano santykiuose atsiradusiam trūkiui. Kitas momentas - istorijos prasme šis epizodas man labai patinka, todėl kad ir kokių priemonių bus imtasi, jokiais būdais nenorėčiau, kad tai virstų kokios nors formos bausme Ešlos žaidėjai (dar ir dėl to, jog tai - jaunas žaidėjas, su palyginus mažesne patirtimi nei žaidėjai valdantys mokytojus). Optimaliausias galimas išeities iš šios situacijos scenarijus būtų: pagerėjęs susikalbėjimas tarp mokytojų ir padavanų (atrodo, jog Kokos žaidėjas jau pasidarė išvadas po sesijos apie jo pirmąją mokinę), bei graži istorijos arka pasakojanti kaip Eshla įveikė pati save (gal ir su mokytojo pagalba, tačiau pirmame plane čia turėtų būti ji). Pesimistinis scenarijus - prarastas veikėjas, tikiuosi, jog to neįvyks. Tad kaip ir sakiau, pirmasis gelbėjimosi ratas bus prisiminimas. Kitas momentas, vis neužsiakcentuojantis suvokimas, jog mokytojo ir padavano santykis yra vienintelis galimas kelias padavanui tobulėti. Be to padavanai visuomet gali prašyti savo mokytojo patarimo, tuo faktiškai gaudami vieną papildomą situacinį kauliuką. Vėl gi, istorijos prasme šie padavanai su mokytojais pažįstami tik kelis mėnesius, tačiau kuo greičiau santykio nauda bus įsisąmoninta, tuo geriau, tuo sklandžiau seksis bendradarbiauti visai trupei. Nuo šiol patarimas galės būti sunaudotas ne tik kaip situacinis kauliukas, bet ir kaip galimybė sustabdyti galimą juodo kauliuko įsigijimą (gal tai paskatins ir mokytojus parodyti iniciatyvą).
Kitas momentas, riba skirianti tamsiąją ir šviesiąją galios puses. Galvojant apie susidariusią situaciją, bei mastant apie filmą, man susidėliojo mintis, jog paskutinis žingsnis visuomet žengiamas sąmoningai. Kaip ir mirtis, taip ir tamsioji pusė turėtų būti žaidėjo pasirinkimas. Taip, susilyginus disciplinai ir juodajai galios pusei, personažas tampa valdomas savo ydų, tačiau tai dar nėra ribos perėjimas, paskutinis žingsnis turi būti tarsi "taip" prie altoriaus. Kaip kad Anakinas ištarė imperatoriui ir taip kaip Lukas pasakė imperatoriui "ne". Tai būtų tarsi aukščiausias konflikto taškas, nuo kurio galima tik ristis žemyn, tiek į vieną tiek į kitą pusę. Šioje vietoja aš dar neesu tvirtai suformulavęs principo, tačiau man pro truputi ima aiškėti, jog toks sprendimas turi visai neblogą potencialą istorijos prasme... laikas parodys.
Rytė paskambinęs ir apie naktinius įvykius sužinojęs (apie mūšį, žinoma, ne džedajiškus reikalus) Hamutas be galo nudžiugo ir už poros valandų jau kalbėjosi su džedajais asmeniškai. Pokalbis virtęs derybomis atskleidė keletą naujų faktų: Chevinui driežai nors ir buvo svarbūs, tačiau pagrindinis jo tikslas buvo čia siautėjančių klajoklių sudorojimas. Varovų jis turėjo, tačiau pakankamai gerų karių už jam priimtiną užmokestį - ne. Džedajai šioje situacijoje taip pat nepasimetė ir persiderėjo sutarties sąlygas. Viskas baigėsi tuo, jog buvo pažadėta, kad jie bus nugabenti tiesiai į miestą, gaus simbolinę sumą kreditų (kurių reikėjo elementariam pragyvenimui), bei iš ežero dugno bus ištrauktas jų laivas.
Tai pat paaiškėjo ir planetos istorijos detalės. Kaip pasirodė, prieš ne tiek ir daug metų, ši planeta vis dar buvo niekam nežinoma, tačiau netikėtai atradus, jog vietinė grybų kultūra yra tinkama alazhi bakterijoms auginti (vienas iš pagrindinių bakta skysčio komponentų). Planetos statusas pasikeitė akimirksniu, o kai kurie jos gyventojai beveik per naktį tapo beprotiškai turtingais. Tačiau ne visi čia gyvenę klajokliai trandošanai norėjo pakeisti savo tūkstantmečius puoselėtą gyvenimo būdą. Ir kaip tai dažnai nutinka tokiomis situacijomis, planetos populiacija pasidalino į dvi stovyklas - turtingą, modernią ir gerai aprūpintą, bei idėjišką, kovojančią už savo tradicinį gyvenimo būdą ir savo tikslų siekiančią desperatiškais išpuoliais... Su ko apraiška kompanija ir susidūrė naktį ir kas tapo katalizatoriumi konflikto grupės viduje.
Penktoji pasakojimo dalis baigėsi prabangiam skimeriui, kuriame patogiai įsitaisė džedajai, pajudėjus link miesto.
Ha! Viena dalis! :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą