Šeštoji sesija nebuvo labai turtinga įvykiais, tad aprašymas ko gero bus trumpas.
Seniai seniai, labai tolimoje galaktikoje...
Prašmatnus skimeris milžinišku greičiu skriejo link miesto. Tuo tarpu jo viduje Korvinas tylomis žvelgė į savo padavanę. Likusi grupė šnekučiavosi tarpusavyje, tuo tarpu mokytojo mintys nevalingai nuklydo toli į praeitį. Kai jis pats dar tebuvo paauglys, ir akademijos koridoriumi, po eilinės savo pamokos, skaudančiais šonais ir neatsakytais klausimais galvoje, keliavo link meditacijų salės. Didelės, tuščios ir apšviestos tik žvaigždžių šviesa.
Čia Korvinas rado dar vieną savo likimo draugą... mažą kūkčiojantį siluetą, priklaupusį salės kamputyje. Prisėdęs šalia, Korvinas atpažino šviesiaplaukę, didelėm mėlynom akim mergaitę. Ką tik tapusia pirmaja enigmatiško džedajaus Kokos, kuris net senus meistrus dažnai priversdavo sutrikti, padavane. Užkalbinta ji rydama ašaras ėmė pasakoti, jog iš visų jėgų stengiasi vykdyti savo mokytojo nurodymus, tačiau ji jo visiškai nesupranta, o jis pyksta... galų gale ji įsikibo Korvini į apsiaustą ėmė prašyti, kad jis būtų jos mokytojas. "Bet aš dar tik padavanas...", nors kažkur pasąmonėje Korvinui ši mintis pasirodė visai patraukli...
Skimeris ėmė mažinti greitį, dabar jau pro langus galima buvo matyti detales. Iš ežero centro į dangų kilo spindintis miestas. Modernių formų dangoraižiai, didelis skraidančių transporto priemonių judėjimas. Tarsi spinduliai, į visas puses nuo miesto driekėsi tiltai. Skimeris įsiliejo į vieną iš transporto srautų ir ėmė vingiuoti tarp dangoraižių. Keleiviai pro langus galėjo iš arti matyti prašmatnias struktūras, kai kurios iš jų vis dar statomos, mirgančios iškabos, daugybė judesio, žodžiu, jaunas ir klestintis miestas.
Galiausiai skraidantis transportas nutūpė ant vieno iš dangoraižių leidimosi padų. Vos išlipusį Hamutą čia pasitiko jo patarnaujantis personalas. Kompanija buvo palydėta iki stiklinio lifto, judančio pastato išore. Leisdamiesi visi turėjo dar vieną progą pasidairyti po miestą iš didelio aukščio.
Manau, kad čia praleidau progą pakutenti žaidėjų smalsumą. Detalesnis miesto nupasakojimas galėjo iškelti klausimų, kurie būtų užduoti Hamutui, kuris savo ruožtu buvo visai geranoriškai nusiteikęs. Ką gi, bent jau ateity tokiom situacijom reikėtų labiau pasiruošti.
Liftui artėjant prie žemės, Hamutas pats užkalbino džedajus. Girdamas jų kaip varovų įgūdžius, jis paminėjo, jog galėtų pasiūlyti neblogą galimybę užsidirbti, jei kompanija sutiktų jam padirbėti ateityje. Tačiau džedajų pasiūlymas nesudomino, tad pokalbis tuo ir baigėsi. Liftas pasiekė žemę, ir Hamutas nuėjo sau, palikęs džedajus judrioje miesto gatvėje.
Ką daryti toliau? Čia sprendimą padiktavo Koka, "Tegu padavanai parodo ką sugeba, pirmyn". Pirmoji susigaudė Aalaya, jau atsigavusi nuo karštinės, nors apie įkandimus priminė tamsiai raudonos, beveik juodos gyslos, vingiuojančios vidine rankos puse nuo įkandimo vietos.
Twi'leke greitai susirado gatvės prekeivį ir po neilgo pokalbio, bei nedidelio pirkinio, jau žinojo kur yra turgus, kad mieste yra bent devyni pašos, kuris dangoraižis priklauso Pašai Sish, ir kad gatvėse svetimšaliams būtina vaikščioti užsirišus mėlyną juostą (vietiniai, kurie, rodos, buvo tik trandošanai, nešiojo raudonus drabužius), juostų prekeivis taip pat turėjo. Todėl netrukus visa grupė jau žygiavo link turgaus, pagal vietinį reikalavimą persirišę mėlynomis juostomis.
Turgus buvo milžiniškas ir jame galėjai įsigyti visko. Aalajai buvo įteikti pinigai ir kartu su Eyma ji buvo išsiųsta nupirkti naujų drabužių (senieji gerokai nukentėjo avarijos metu). Korvinas su Eshla kiek pasisukinėjo tarp prekystalių, kur rado generatorius, tinkamus jo restauruojamas kardui, tačiau pinigų jam įsigyti jis neturėjo, mat sutartos premijos iš Chevino jie taip ir nepasiėmė. Likusią dienos dalį jis praleido šnekėdamasis su savo mokine (įdomu apie ką?).
Likusios dvi padavanės neleido laiko veltui, greitai susirado laisvesnę vietelę, kur surengė nedidelį koncertą. Ir nors Eymai toks variantas neatrodė labai priimtinas, tačiau twi'lekes kviečiami ir agituojami žmonės labai greitai primetė pinigų, kuriuos ji pati būtu rinkusi visą dieną ir kurių turėjo užtekti ir maistui ir rūbams ir kitoms smulkmenoms. Dar po kelių valandų jos jau buvo apžiūrėjusios visą rajoną, radusios ten rūbų, žuvų ir vergų prekybos vietas. Eyma buvo susirinkusi krūvą egzotiškai atrodančių amuletų, o Aalaya - twi'lekei priderančių drabužių. Kai netikėtai iš niekur išniręs mokytojas, priekaištingai nužvelgęs pirkinius, pareiškė, jog kadangi mokinės jau nupirko viską, ko tik gali joms prisireikti, tai dabar galima eiti pasiilsėti (Korvinas jau buvo suradęs įperkamą nakvynės vietą), o rytoj jos pademonstruos kaip jų pirkiniai joms padės patekti pas Pašą Sish (kurį visa kompanija jau seniai pervadino Saša-Paša).
Susižvalgiusios tarpusavyje, mokinės pasiūlė dar užsukti į vieną iš begalės čia esančių barų, informacijai surinkti. Tačiau nelabai ką pavyko išpešti iš vienišų, girtų ir bedarbių baro lankytojų išskyrus kvietimą kartu praleisti daugiau laiko.
Iš baro kompanija išėjo jau temstant. Aukštų pastatų šešėliai greitai gramzdino gatves prieblandoje. Vienoje iš tokių gatvių, truputi atokiau nuo turgaus šurmulio, grįžtantieji namo išvydo sceną: trys trandošanai buvo apsupę grupę twil'ekų. Moteris, vyras ir jauna mergina. Vyras jau buvo parblokštas ir du trandošanai jį spardė. Tuo tarpu trečiasis vilko moterį šalin, garsiai reikšdamas savo ketinimą ją rytoj parduoti vergų turguje.
Pamačiusi praeivius, twi'lekė ėmė kviestis pagalbos, ir padavanės neliko abejingos, skirtingai nei mokytojas, kuris nusprendė likti nuošalyje. Gatvės chuliganai nė nesuprato su kuo susidūrė, ir netrukus du gulėjo ant žemės, likę skubiai spruko. Tiesa, kodėl vienas jų, bandęs apeiti Aalają iš nugaros staiga atsidūrė šiukšlių krūvoje, niekas (išskyrus Koką) taip ir nesuprato. Nors mokytojo, susirėmimo metu, atliktas darbas buvo kur kas svarbesnis. Jei ne jo pastangos, Aalaja būtų skersgatvyje pasišvaisčiusi savo kardu, tačiau su nedidelis galios triukas ir kardas tiesiog neįsijungė, o twi'lekes galvoje nuskambėjo grėsmingas mokytojo įspėjimas...
Atrodo, jog pamažu nusistovi padavanų ir mokytojų santykis. Mokytojai mechaniškai yra galingesni, tačiau konfliktuose kauliukai jiems reikalingi ne tik priešams bet ir savo padavanams nuo tamsiosios galios pusės saugoti. Tačiau šita sistema gali imti klibėti, kai padavanams stiprėjant, jėgų skirtumas ims mažėti. Nuo ko gali apsaugoti padavanų disciplinos treniravimas, ko mokytojai kol kas nedaro, o padavanai nesiprašo.
Ir vis dar nė karto nepanaudota patarimų mechanika... aš suprantu, kad mokytojams nusispjauti, tačiau kodėl padavanai neparodo iniciatyvos?!
Tvi'lekų grupelė atrodė tikrai varganai, pasirodė, jog jie neturi net kur gyventi. Atskrido jie čia privilioti pažadų apie nuostabias perspektyvas naujame mieste, o atvykę čia buvo apiplėšti ir išmesti į gatvę. Vyrui buvo sulaužyti keli kaulai, ir judėti jis galėjo tik su kitų pagalba... Galų gale buvo nuspręsta juos pasiimti pernakvoti kartu su savimi.
Aalaya, žingsniuodama šalia naujųjų pažįstamų, galvojo apie savo praeitį, apie savo gyvenimą iki susitikimo su Koka ir apie dalykus kurie anksčiau jai keldavo abejones ir galų gale turbūt paskatino bent jau pabandyti įsiklausyti į tai, ko moko džedajai, nepaisant pirmojo susidūrimo (jei pamenate, ten žuvo jos pusseserė)...
Vyko tai prieš kelerius metus. Prekybos federacijos enklavoje - Blueport. Jis tarsi svetimkūnis dygo Khaleek planetos, kuri buvo saugoma izoliacionistinių įsakymų nuo likusios galaktikos. Tad vienintelė vieta, kurioje buvo įmanomas kontaktas tarp vietinių (žmonių porūšio, neaukštų, pailgomis kaukolėmis, žydromis akimis) ir Respublikos, buvo ši bokšto formos enklava, kurioje susispaudę egzistavo keliasdešimt tūkstančių gyventojų.
Enklavos pramogų rajone, viename iš geresnių barų, smagiai laiką leido Aalaya, sėkmingai prasukusi savo pirmąjį tikrai pelningą sandorį, ir už tai iš dėdės gavusi dosnų kiekį kreditų ir savaitę laisvalaikio. O laisvalaikis čia buvo visai neblogas. Vietinė planeta garsėjo savo mėlynuoju vandeniu - svaiginančiu skysčiu, pagal tradicinius metodus gaminamu iš tik šioje planetoje augančių samanų žiedų. Tai ir buvo pagrindinis planetos eksportas ir prekybos federacijos interesas. Ironiška, tačiau jos gyventojai, nors ir atsiribodami nuo bent kokio kultūrinio kontakto su Respublika, vis intensyviau įsitraukė į šią prekybą, ir pažvelgęs pro enklavos langą, galėjai matyti į visas puses besidriekiančias samanų plantacijas... Tačiau grįžkime į barą.
Čia savo kokteilį gurkšnojo Aalaya, o šalia jos buvo prisėdusi naujoji jos pažįstama Oola - nepaprasto grožio Lethan Twi'leke (kitaip tariant labai retos - raudonos spalvos, kaip ir Aalaya). Jau du metus ji Blueporto baruose dirbo šokėja, gyvenimas buvo lengvas ir be rūpesčių (su visais potencialiais rūpesčiais susitvarkydavo visada šalia esantis Sadonas - jos samdomas asmens sargyvinis, vietinis), honorarai buvo geri, o ir gerbėjai niekuomet nenustojo jos lepinti dėmesiu ir dovanomis. Tačiau gyvenimas svetimoje planetoje, svetimoje kultūroje, vis tik darė savo, tad susitikti kitą savo rasės atstovę, o dar ir Lethanę, buvo tikrai malonus siurprizas ir merginos (padedant mėlynajam vandeniui) labai greitai susibičiuliavo.
Trys vakarai pralėkė geriausiuose Blueporto baruose (visų jų durys buvo atviros Oolai) , juokas, kokteiliai, pokalbiai. Kol galiausiai, visai atsitiktinai, draugės atsidūrė tam pačiam bare, kuriame savo reikalus tvarkė Taal'fort - Aalayos dėdė ir klano galva. Būdamas gerokai praktiškesnis nei jo dukterėčia, šis greitai suvokė kokį lobį jis čia sutiko. Dvi dienos draugiškai praleistu vakarų ir Oola su dideliu entuziazmu sutiko, jog ją Taal'fort savo laivu nuskraidintų iki Coruscanto, kur pasako dėdės pasakojimų, jos lauktų svaiginanti karjera...
Tuo tarpu užkulisuose tarp dėdės ir Aalayos vyko tikros filosofinės batalijos. Jei kas dar pamena, tai Aalayos šeima buvo ne tik prekeiviai vergais, bet ir galios naudotojai, savo verslą pinantys su filosofinėmis idėjomis apie balanso palaikymą visatoje. Aalayos argumentai buvo: "Ji mano draugė, ir ji ne vergė, koks tai pusiausvyros palaikymas - laisvus žmones versti vergais?", dėdės kontrargumentai buvo paprasti: "Tai aišku, kad ji vergė, tiesiog ji dar apie tai nežino, ir aš jos neversiu nieko daryti, tačiau jei ji pati pasirinks skristi su manimi, tai ir bus įrodymas, jog viskas vyksta taip kaip ir turi vykti".
Ir tikrai, Oola savo noru atvyko į Taal'forto laivą, tačiau tai nenuramino Aalayos, nes jei jos draugė tik būtų žinojusi jog ji skris visai ne į Coruscantą... Tačiau nepaklusti dėdei, ji drąsos neturėjo, ypač dėl to, jog spaudimas buvo juntamas iš visų jos bendrakeleivių - giminaičių.
Taigi, tarp gero uždarbio ir Taal'forto tebuvo likęs tik Sadonas. O jis pasirodė daugiau nei sukalbamas. Lojalumas jam buvo honoraro klausimas, tad netrukus jis bent jau teoriškai buvo dėdės, o ne savo ilgalaikės darbdavės pusėje.
Tuo metu debatai tarp Taal'fort ir Aalayos vis dar tęsėsi. Ir vieną iš jų galų gale nugirdo ir šokėja. Tačiau buvo jau per vėlu. Laivui nusileidus (visai ne Coruscante), Aalaya buvo tiesiog užrakinta savo kambaryje, o dėdė sutvarkė savo reikalus taip, kaip tą ir buvo suplanavęs. Tiesa, paskutinę akimirką, gal dėl pabudusios sąžinės, o gal dėl godumo, Sadonas bandė sukliudyti sandoriui, tačiau prieš galios naudotojų grupę tos pastangos buvo beviltiškos...
Truputi gaila, jog spaudžiant laikui, teko paforsuoti prisiminimo pabaigą, tačiau iš esmės istorija susiklostė visai dailiai (idėjos autorė čia buvo Aalayos žaidėja). Rezultatas: praeitis, kur gyvenimas buvo gerokai paprastesnis, tačiau kartais tekdavo taip, kai liepia vyresnieji, o ne sąžinė, ir dabartis, kur ji dar kartą gavo progą atsidurti truputi panašioje situacijoje ir šį kartą pasielgti taip, kaip jai to norėjosi. Bet ar tai pakankama priežastis manyti, jog džedajų mokymas yra teisingesnis nei tas, kurį dėstė jos dėdė..?
Seniai seniai, labai tolimoje galaktikoje...
Prašmatnus skimeris milžinišku greičiu skriejo link miesto. Tuo tarpu jo viduje Korvinas tylomis žvelgė į savo padavanę. Likusi grupė šnekučiavosi tarpusavyje, tuo tarpu mokytojo mintys nevalingai nuklydo toli į praeitį. Kai jis pats dar tebuvo paauglys, ir akademijos koridoriumi, po eilinės savo pamokos, skaudančiais šonais ir neatsakytais klausimais galvoje, keliavo link meditacijų salės. Didelės, tuščios ir apšviestos tik žvaigždžių šviesa.
Čia Korvinas rado dar vieną savo likimo draugą... mažą kūkčiojantį siluetą, priklaupusį salės kamputyje. Prisėdęs šalia, Korvinas atpažino šviesiaplaukę, didelėm mėlynom akim mergaitę. Ką tik tapusia pirmaja enigmatiško džedajaus Kokos, kuris net senus meistrus dažnai priversdavo sutrikti, padavane. Užkalbinta ji rydama ašaras ėmė pasakoti, jog iš visų jėgų stengiasi vykdyti savo mokytojo nurodymus, tačiau ji jo visiškai nesupranta, o jis pyksta... galų gale ji įsikibo Korvini į apsiaustą ėmė prašyti, kad jis būtų jos mokytojas. "Bet aš dar tik padavanas...", nors kažkur pasąmonėje Korvinui ši mintis pasirodė visai patraukli...
Skimeris ėmė mažinti greitį, dabar jau pro langus galima buvo matyti detales. Iš ežero centro į dangų kilo spindintis miestas. Modernių formų dangoraižiai, didelis skraidančių transporto priemonių judėjimas. Tarsi spinduliai, į visas puses nuo miesto driekėsi tiltai. Skimeris įsiliejo į vieną iš transporto srautų ir ėmė vingiuoti tarp dangoraižių. Keleiviai pro langus galėjo iš arti matyti prašmatnias struktūras, kai kurios iš jų vis dar statomos, mirgančios iškabos, daugybė judesio, žodžiu, jaunas ir klestintis miestas.
Galiausiai skraidantis transportas nutūpė ant vieno iš dangoraižių leidimosi padų. Vos išlipusį Hamutą čia pasitiko jo patarnaujantis personalas. Kompanija buvo palydėta iki stiklinio lifto, judančio pastato išore. Leisdamiesi visi turėjo dar vieną progą pasidairyti po miestą iš didelio aukščio.
Manau, kad čia praleidau progą pakutenti žaidėjų smalsumą. Detalesnis miesto nupasakojimas galėjo iškelti klausimų, kurie būtų užduoti Hamutui, kuris savo ruožtu buvo visai geranoriškai nusiteikęs. Ką gi, bent jau ateity tokiom situacijom reikėtų labiau pasiruošti.
Liftui artėjant prie žemės, Hamutas pats užkalbino džedajus. Girdamas jų kaip varovų įgūdžius, jis paminėjo, jog galėtų pasiūlyti neblogą galimybę užsidirbti, jei kompanija sutiktų jam padirbėti ateityje. Tačiau džedajų pasiūlymas nesudomino, tad pokalbis tuo ir baigėsi. Liftas pasiekė žemę, ir Hamutas nuėjo sau, palikęs džedajus judrioje miesto gatvėje.
Ką daryti toliau? Čia sprendimą padiktavo Koka, "Tegu padavanai parodo ką sugeba, pirmyn". Pirmoji susigaudė Aalaya, jau atsigavusi nuo karštinės, nors apie įkandimus priminė tamsiai raudonos, beveik juodos gyslos, vingiuojančios vidine rankos puse nuo įkandimo vietos.
Twi'leke greitai susirado gatvės prekeivį ir po neilgo pokalbio, bei nedidelio pirkinio, jau žinojo kur yra turgus, kad mieste yra bent devyni pašos, kuris dangoraižis priklauso Pašai Sish, ir kad gatvėse svetimšaliams būtina vaikščioti užsirišus mėlyną juostą (vietiniai, kurie, rodos, buvo tik trandošanai, nešiojo raudonus drabužius), juostų prekeivis taip pat turėjo. Todėl netrukus visa grupė jau žygiavo link turgaus, pagal vietinį reikalavimą persirišę mėlynomis juostomis.
Turgus buvo milžiniškas ir jame galėjai įsigyti visko. Aalajai buvo įteikti pinigai ir kartu su Eyma ji buvo išsiųsta nupirkti naujų drabužių (senieji gerokai nukentėjo avarijos metu). Korvinas su Eshla kiek pasisukinėjo tarp prekystalių, kur rado generatorius, tinkamus jo restauruojamas kardui, tačiau pinigų jam įsigyti jis neturėjo, mat sutartos premijos iš Chevino jie taip ir nepasiėmė. Likusią dienos dalį jis praleido šnekėdamasis su savo mokine (įdomu apie ką?).
Likusios dvi padavanės neleido laiko veltui, greitai susirado laisvesnę vietelę, kur surengė nedidelį koncertą. Ir nors Eymai toks variantas neatrodė labai priimtinas, tačiau twi'lekes kviečiami ir agituojami žmonės labai greitai primetė pinigų, kuriuos ji pati būtu rinkusi visą dieną ir kurių turėjo užtekti ir maistui ir rūbams ir kitoms smulkmenoms. Dar po kelių valandų jos jau buvo apžiūrėjusios visą rajoną, radusios ten rūbų, žuvų ir vergų prekybos vietas. Eyma buvo susirinkusi krūvą egzotiškai atrodančių amuletų, o Aalaya - twi'lekei priderančių drabužių. Kai netikėtai iš niekur išniręs mokytojas, priekaištingai nužvelgęs pirkinius, pareiškė, jog kadangi mokinės jau nupirko viską, ko tik gali joms prisireikti, tai dabar galima eiti pasiilsėti (Korvinas jau buvo suradęs įperkamą nakvynės vietą), o rytoj jos pademonstruos kaip jų pirkiniai joms padės patekti pas Pašą Sish (kurį visa kompanija jau seniai pervadino Saša-Paša).
Susižvalgiusios tarpusavyje, mokinės pasiūlė dar užsukti į vieną iš begalės čia esančių barų, informacijai surinkti. Tačiau nelabai ką pavyko išpešti iš vienišų, girtų ir bedarbių baro lankytojų išskyrus kvietimą kartu praleisti daugiau laiko.
Iš baro kompanija išėjo jau temstant. Aukštų pastatų šešėliai greitai gramzdino gatves prieblandoje. Vienoje iš tokių gatvių, truputi atokiau nuo turgaus šurmulio, grįžtantieji namo išvydo sceną: trys trandošanai buvo apsupę grupę twil'ekų. Moteris, vyras ir jauna mergina. Vyras jau buvo parblokštas ir du trandošanai jį spardė. Tuo tarpu trečiasis vilko moterį šalin, garsiai reikšdamas savo ketinimą ją rytoj parduoti vergų turguje.
Pamačiusi praeivius, twi'lekė ėmė kviestis pagalbos, ir padavanės neliko abejingos, skirtingai nei mokytojas, kuris nusprendė likti nuošalyje. Gatvės chuliganai nė nesuprato su kuo susidūrė, ir netrukus du gulėjo ant žemės, likę skubiai spruko. Tiesa, kodėl vienas jų, bandęs apeiti Aalają iš nugaros staiga atsidūrė šiukšlių krūvoje, niekas (išskyrus Koką) taip ir nesuprato. Nors mokytojo, susirėmimo metu, atliktas darbas buvo kur kas svarbesnis. Jei ne jo pastangos, Aalaja būtų skersgatvyje pasišvaisčiusi savo kardu, tačiau su nedidelis galios triukas ir kardas tiesiog neįsijungė, o twi'lekes galvoje nuskambėjo grėsmingas mokytojo įspėjimas...
Atrodo, jog pamažu nusistovi padavanų ir mokytojų santykis. Mokytojai mechaniškai yra galingesni, tačiau konfliktuose kauliukai jiems reikalingi ne tik priešams bet ir savo padavanams nuo tamsiosios galios pusės saugoti. Tačiau šita sistema gali imti klibėti, kai padavanams stiprėjant, jėgų skirtumas ims mažėti. Nuo ko gali apsaugoti padavanų disciplinos treniravimas, ko mokytojai kol kas nedaro, o padavanai nesiprašo.
Ir vis dar nė karto nepanaudota patarimų mechanika... aš suprantu, kad mokytojams nusispjauti, tačiau kodėl padavanai neparodo iniciatyvos?!
Tvi'lekų grupelė atrodė tikrai varganai, pasirodė, jog jie neturi net kur gyventi. Atskrido jie čia privilioti pažadų apie nuostabias perspektyvas naujame mieste, o atvykę čia buvo apiplėšti ir išmesti į gatvę. Vyrui buvo sulaužyti keli kaulai, ir judėti jis galėjo tik su kitų pagalba... Galų gale buvo nuspręsta juos pasiimti pernakvoti kartu su savimi.
Aalaya, žingsniuodama šalia naujųjų pažįstamų, galvojo apie savo praeitį, apie savo gyvenimą iki susitikimo su Koka ir apie dalykus kurie anksčiau jai keldavo abejones ir galų gale turbūt paskatino bent jau pabandyti įsiklausyti į tai, ko moko džedajai, nepaisant pirmojo susidūrimo (jei pamenate, ten žuvo jos pusseserė)...
Vyko tai prieš kelerius metus. Prekybos federacijos enklavoje - Blueport. Jis tarsi svetimkūnis dygo Khaleek planetos, kuri buvo saugoma izoliacionistinių įsakymų nuo likusios galaktikos. Tad vienintelė vieta, kurioje buvo įmanomas kontaktas tarp vietinių (žmonių porūšio, neaukštų, pailgomis kaukolėmis, žydromis akimis) ir Respublikos, buvo ši bokšto formos enklava, kurioje susispaudę egzistavo keliasdešimt tūkstančių gyventojų.
Enklavos pramogų rajone, viename iš geresnių barų, smagiai laiką leido Aalaya, sėkmingai prasukusi savo pirmąjį tikrai pelningą sandorį, ir už tai iš dėdės gavusi dosnų kiekį kreditų ir savaitę laisvalaikio. O laisvalaikis čia buvo visai neblogas. Vietinė planeta garsėjo savo mėlynuoju vandeniu - svaiginančiu skysčiu, pagal tradicinius metodus gaminamu iš tik šioje planetoje augančių samanų žiedų. Tai ir buvo pagrindinis planetos eksportas ir prekybos federacijos interesas. Ironiška, tačiau jos gyventojai, nors ir atsiribodami nuo bent kokio kultūrinio kontakto su Respublika, vis intensyviau įsitraukė į šią prekybą, ir pažvelgęs pro enklavos langą, galėjai matyti į visas puses besidriekiančias samanų plantacijas... Tačiau grįžkime į barą.
Čia savo kokteilį gurkšnojo Aalaya, o šalia jos buvo prisėdusi naujoji jos pažįstama Oola - nepaprasto grožio Lethan Twi'leke (kitaip tariant labai retos - raudonos spalvos, kaip ir Aalaya). Jau du metus ji Blueporto baruose dirbo šokėja, gyvenimas buvo lengvas ir be rūpesčių (su visais potencialiais rūpesčiais susitvarkydavo visada šalia esantis Sadonas - jos samdomas asmens sargyvinis, vietinis), honorarai buvo geri, o ir gerbėjai niekuomet nenustojo jos lepinti dėmesiu ir dovanomis. Tačiau gyvenimas svetimoje planetoje, svetimoje kultūroje, vis tik darė savo, tad susitikti kitą savo rasės atstovę, o dar ir Lethanę, buvo tikrai malonus siurprizas ir merginos (padedant mėlynajam vandeniui) labai greitai susibičiuliavo.
Trys vakarai pralėkė geriausiuose Blueporto baruose (visų jų durys buvo atviros Oolai) , juokas, kokteiliai, pokalbiai. Kol galiausiai, visai atsitiktinai, draugės atsidūrė tam pačiam bare, kuriame savo reikalus tvarkė Taal'fort - Aalayos dėdė ir klano galva. Būdamas gerokai praktiškesnis nei jo dukterėčia, šis greitai suvokė kokį lobį jis čia sutiko. Dvi dienos draugiškai praleistu vakarų ir Oola su dideliu entuziazmu sutiko, jog ją Taal'fort savo laivu nuskraidintų iki Coruscanto, kur pasako dėdės pasakojimų, jos lauktų svaiginanti karjera...
Tuo tarpu užkulisuose tarp dėdės ir Aalayos vyko tikros filosofinės batalijos. Jei kas dar pamena, tai Aalayos šeima buvo ne tik prekeiviai vergais, bet ir galios naudotojai, savo verslą pinantys su filosofinėmis idėjomis apie balanso palaikymą visatoje. Aalayos argumentai buvo: "Ji mano draugė, ir ji ne vergė, koks tai pusiausvyros palaikymas - laisvus žmones versti vergais?", dėdės kontrargumentai buvo paprasti: "Tai aišku, kad ji vergė, tiesiog ji dar apie tai nežino, ir aš jos neversiu nieko daryti, tačiau jei ji pati pasirinks skristi su manimi, tai ir bus įrodymas, jog viskas vyksta taip kaip ir turi vykti".
Ir tikrai, Oola savo noru atvyko į Taal'forto laivą, tačiau tai nenuramino Aalayos, nes jei jos draugė tik būtų žinojusi jog ji skris visai ne į Coruscantą... Tačiau nepaklusti dėdei, ji drąsos neturėjo, ypač dėl to, jog spaudimas buvo juntamas iš visų jos bendrakeleivių - giminaičių.
Taigi, tarp gero uždarbio ir Taal'forto tebuvo likęs tik Sadonas. O jis pasirodė daugiau nei sukalbamas. Lojalumas jam buvo honoraro klausimas, tad netrukus jis bent jau teoriškai buvo dėdės, o ne savo ilgalaikės darbdavės pusėje.
Tuo metu debatai tarp Taal'fort ir Aalayos vis dar tęsėsi. Ir vieną iš jų galų gale nugirdo ir šokėja. Tačiau buvo jau per vėlu. Laivui nusileidus (visai ne Coruscante), Aalaya buvo tiesiog užrakinta savo kambaryje, o dėdė sutvarkė savo reikalus taip, kaip tą ir buvo suplanavęs. Tiesa, paskutinę akimirką, gal dėl pabudusios sąžinės, o gal dėl godumo, Sadonas bandė sukliudyti sandoriui, tačiau prieš galios naudotojų grupę tos pastangos buvo beviltiškos...
Truputi gaila, jog spaudžiant laikui, teko paforsuoti prisiminimo pabaigą, tačiau iš esmės istorija susiklostė visai dailiai (idėjos autorė čia buvo Aalayos žaidėja). Rezultatas: praeitis, kur gyvenimas buvo gerokai paprastesnis, tačiau kartais tekdavo taip, kai liepia vyresnieji, o ne sąžinė, ir dabartis, kur ji dar kartą gavo progą atsidurti truputi panašioje situacijoje ir šį kartą pasielgti taip, kaip jai to norėjosi. Bet ar tai pakankama priežastis manyti, jog džedajų mokymas yra teisingesnis nei tas, kurį dėstė jos dėdė..?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą