Toliau, trumpai.
O povandeniniame pasaulyje jų laukė keletas nedidelių siurpriazų. Pasirodė, jog čia egzistuoja nedidelė civilizacija, kuri ilgą laiką prekiavo su tikraisiais pilies gyventojais, tačiau jiems nelikus, prekyba nutrūko, kas kėlė grėsmę tiek povandeninės civilizacijos išlikimi, tiek pačiai jų socialinei struktūrai, mat jos aukštuomenė savo statusą palaikė ginklų ir kitų techninių gudrybių pagalba, kurias pirkdavo iš pilies gyventojų už juoduosius perlus, kuriuos jiems kasdavo vergai, kurių gi paklusnumą garantavo gązdinančios hologramos, rodomos ne be pilies gyventojų techninio palaikymo.
Visą šią schemą perprasti užtruko truputi laiko, per kurį Giras pataisė gyvenvietės elektros generatorius bei nebeveikiantį holografijų generatorių, gulintį prarajos dugne, kartu su senoviniu kosminiu laivu, kuriame jau buvo spėjęs apsigyventi kažkoks jūrų monstras. Ir remonto darbai neapsiėjo be nedidelio susirėmimo.
Taip pat, nedidelis pakabukas, mergaitės, parodžiusios kaimą, rankose, Lelen priminė jos dienas praleistas šioje planetoje. O praleido ji čia savo pirmus keturis gyvenimo metus. Gyveno kaip princesė tarp Juodosios Saulės grietinėlės, kol vieną dieną, tiesiog per jos gimtadienį, kurio viena iš dovanu ir buvo pakabukas, kai į pilį iš nežinia kur įsiveržęs keistas žmogus, išmargintas juodis ir raudonais dryžiais ir rankose laikantys šviečiančią lazdą sukėlė tikras skerdynes, ir palikęs vienintelę gyvą liūdininkę, pradingo taip pat kaip ir atsirado. Vieninteliai jo ištarti žodžiai buvo: Ramybė tai melas... Po kelių dienų į planetą nusileido džedajai, ir mažoji Lelen atsidūrė akademijoje.
Tuo tarpu realiame laike, situacijai paaiškėjus, kaimo vaduo buvo paaiškinta, jog daugiau perlų nebereikės, ir jis privalo paleisti visus vergus, o pusė perlų, kuriuos jis buvo sumokėjęs, jam gražino... Valdančiąjai kastai tai sukėlė nemažą šoką.
Tačiau grįžus atgal (o derėtis vyko Eyma, Aalaya ir Lelen), šokas laukė jau ir jų. Mat pasirodė, jog saloje nebeliko nei Giro, nei Ra, nei laivo. Tegulėjo tik paliktas komunikatorius, kuriuo susisiekti nepavyko. Tą naktį, padavanės girdėjo kaip per miegus šaukia Lelen...
Praėjo trys dienos, ir ant salos kranto iš dangaus nukrito kapsulė su miegančia Ashla, maisto atsargomis ir laišku, kuriame Ra braižu buvo paaiškinta, jog jis ir Giras laivą paėmė tam, kad pasiekti artimiausią saugų uostą, ten apsirūpinti atsargomis bei nauja įgula.
Dar po dviejų dienų laivas, paskui save palikdamas lengvą dūmų šleifą nusileido atgal į salą. Paaiškėjo, jog laive buvę Lelen pasekėjei sukėlė maištą, ir patekę į variklių skyrių ventiliacinėmis šachtomis susprogdino pagrindinį laivo generatorių, kas baigėsi vieno iš pasekėjų mirtimi (vėliau ir visų kitų, nes Ra nusprendė juos pamokinti išmesdamas visus į atvirą kosmosą), bei nedideliu gaisru, kuris kadaise gražų laivą pavertė KADAISE gražiu laivu.
Kompanijos susitikimas nebuvo draugiškas, tačiau galų gale, aapsižodžiavus, viskas atlėgo. Giras nuėjo padėti Eymai konstruoti naujo instrumento. Ra su Aalaya užsiėme treniruotėmis. O Lelen nuėjo į bokštą iš kur netrukus panikoje išsilakstė paukščiau ir nuo viršūnės nuvirto kelios statulos.
Kitą dieną iš vandenyno dugno, Giro sukonstruotu mechanizmu, buvo iškeltas senovinis generatorius, maitinęs holografinį projektorių. Kino daugiau nebebus... Jau kitą rytą, laivas mirksėdamas keliomis įspėjančiomis lemputėmis, tačiau vis gi gan lengvai atsiplėšė nuo planetos ir pasinėrė į hiperkosmosą.
Savaitę trukusi kelionė baigėsi virš pilkai rusvos planetos, apšviestos žalia saule. Pasak gyro, šioje planetoje buvo galima susitaisyti ir reikiamom atsargom pasipildyti laivą ir išvengti nereikalingų klausimų.
Pranėrę pro milžinišką smėlio audrą, praskridę virš gigantiškų ir rodos apleistų kasyklų, jie įnėrė į akivaizdžiai dirbtinės kilmės šachtą, kuria bevingiuodami, vos išvengė susidūrimo su didžiuliu droidų transporteriu, o tuomet pateko į kryžminę ugnį tarp jo, ir kito, tokio paties, besivijusio pirmąjį. Vienas iš šūvių kliuvo ir laivui, ir nors nebuvo pavojingas, tačiau tuoj pat pažadino kareiviškus Ra refleksus, kuris paleido seriją šūvių iš bokštelio patrankos. Po ko laivo komunikatoriuje pasigirdęs droido balsas prissistatė kaip CSA (Corporate Sector Authority), ir pareikalavo pasiduoti. Į ka alaja sureagavo nėrimu kuo toliau nuo šios vietos.
Pavojui praėjus, laivas grįžo į savo trasą ir galiausiai pasiekė gyvenamas šachtos vietas. Kuriose zujo dirbantys droidai ir tynnanai. Uoste jau buvo prisišvartavęs anksčiau sutiktas laivas, skridęs pirmiau. Antrojo kol kas nesimatė. Tačiau Ra, Aalayai ir Eymai nuėjus parduoti perlų, kuriais galima būtų susimokėti už laivo remontą, prisistatė ir antrasis, iš kurio pabiro droidų armija. Vienas iš bučių pradėjo derybas su greičiausiai vietinevaldžia, tuo tarpu kitas, nužygiavo tiesiai prie herojų laivo ir Girui, kuris ką tik baigė derėtis dėl laivo apžiūros, į rankas įbruko ieškinį su pakankamai įspūdinga suma - už laivo apgadinimą. Įvertinęs prieš jį stovintį trisdešimties droidų būrį, Giras nuėjo raustis Huto seife, kurio slėptuvę laive jau buvo radęs.
Tuo metu kompanija su perlu, paklaidžiojusi koridoriais galiausiai pateko į turtingą gyvenvietės dalį, kurioje atrodė bus galima parduoti perlą už padorią kainą. Ir čia Ra, visus nustebino, kai priėjusiam tvarkos prižiūrėtojui, staiga pareiškė, jog jis atstovauja Imperiją. Jaunosiosm padavanėms teliko pritarti, nes toks prisistatymas tynnanus padarė kur kas paslaugesniais. Netrukus jie jau sėdėjo prekybininko namuose, gurkšnojo jo arbatą ir laukė, kol šis atneš pinigus už perlą.
Tuo ir baigėsi ketvirtoji sesija.
2009 m. liepos 27 d., pirmadienis
2009 m. liepos 15 d., trečiadienis
Klonų kario Ra užrašai, kuriuos jis pakeverzojo savo buhalterinės apskaitos knygelėje: puslapis 3
Džedajus – pavojingas ir nenuspėjamas priešo karinis vienetas. Norint užtikrinti Imperijos pajėgų pergalę, būtina, esant galimybei, vengti tiesioginio konflikto, kol bus pasiekta žymi skaitlinė persvara.
Ištrauka iš Imperijos klonų dalinio X-XXXX-YP karinės doktrinos
Krėslas ypatingai gražus ir tuo pačiu siaubingai nepatogus, tačiau imperijos klonui pavojai ir nepritekliai – duona kasdieninė. Miledi tvirtina, kad praktiškai visi prabangos daiktai yra beprotiškai nefunkcionalūs, tiek respublikos išauginti miestai, tiek juose gyvenančių kilmingų ponų ir ponių įnoriai bei įgeidžiai. Ne tik respublikos, ši buvusio kilmingo hato, buvusi liukso klasės jachta irgi yra dar vienas liūdnas šio teiginio įrodymas – begalė tuščios erdvės tenkinti nefunkcionalios tuštybės poreikiams, antra vertus, hatui po blasterio saliutų tas jau seniai neberūpi. Aš manau, kad vienintelis į ši sąrašą nepakliūsiantis daiktas yra mano puikusis blasteris.
Šianakt aš miegojau Miledi lovoje ! Su Miledi ! Be šarvų !
Miledi per miegus tyliai niurnėdama verčiasi ant kito šono, mano šarvai ilsisi tvarkingai sudėti po mano kojomis, o blasteris, geriausias klono draugas, guli štai čia pat ant rašomojo stalo (pastaba ateičiai – rašomasis stalas dar kitaip darbastalis pats nerašo ir ant jų nerašoma, taip, kai kuriose imperijos provincijose vadinami stalai ant kurių pildoma ne ant kurių rašoma, o ant kurių rašiklių pagalba užpildomos plokščios, pagamintos iš nežinia kokio gyvulio odos primityvios informacijos talpos) ir visus mus budriai saugo.
Šiandieną jis puikiai pasitarnavo. Jo dėka, vienai jaunai ir nedisciplinuotai džedajai vardu Alaja, buvo suteikta subordinacijos pamokėlė. Pačiam man tai padėjo suprast, kad kartais išties nebūtinas imperijos kreiseris, kad nukenksmint vieną chaotišką ir piktavališkai mojuojančia jėgos kardu džedaję. Elgiantis lanksčiai kai kada momentinis taktinis pranašumą ir situacijos nenuspėjamumas (pastaba ateičiai – vienas galimas variantas sušukti „Ei džedajau, ne tuo galu jėgos kardą laikai!”) gali atsverti kiekybinę ir kokybinę karinės galios persvarą. Taigi užtenka prabangaus blasterio ir gudraus klono, tai yra manęs - Ra. Aš nesididžiuoju tik darau pažangą ir mokausi.
Ištrauka iš Imperijos klonų dalinio X-XXXX-YP karinės doktrinos
Krėslas ypatingai gražus ir tuo pačiu siaubingai nepatogus, tačiau imperijos klonui pavojai ir nepritekliai – duona kasdieninė. Miledi tvirtina, kad praktiškai visi prabangos daiktai yra beprotiškai nefunkcionalūs, tiek respublikos išauginti miestai, tiek juose gyvenančių kilmingų ponų ir ponių įnoriai bei įgeidžiai. Ne tik respublikos, ši buvusio kilmingo hato, buvusi liukso klasės jachta irgi yra dar vienas liūdnas šio teiginio įrodymas – begalė tuščios erdvės tenkinti nefunkcionalios tuštybės poreikiams, antra vertus, hatui po blasterio saliutų tas jau seniai neberūpi. Aš manau, kad vienintelis į ši sąrašą nepakliūsiantis daiktas yra mano puikusis blasteris.
Šianakt aš miegojau Miledi lovoje ! Su Miledi ! Be šarvų !
Miledi per miegus tyliai niurnėdama verčiasi ant kito šono, mano šarvai ilsisi tvarkingai sudėti po mano kojomis, o blasteris, geriausias klono draugas, guli štai čia pat ant rašomojo stalo (pastaba ateičiai – rašomasis stalas dar kitaip darbastalis pats nerašo ir ant jų nerašoma, taip, kai kuriose imperijos provincijose vadinami stalai ant kurių pildoma ne ant kurių rašoma, o ant kurių rašiklių pagalba užpildomos plokščios, pagamintos iš nežinia kokio gyvulio odos primityvios informacijos talpos) ir visus mus budriai saugo.
Šiandieną jis puikiai pasitarnavo. Jo dėka, vienai jaunai ir nedisciplinuotai džedajai vardu Alaja, buvo suteikta subordinacijos pamokėlė. Pačiam man tai padėjo suprast, kad kartais išties nebūtinas imperijos kreiseris, kad nukenksmint vieną chaotišką ir piktavališkai mojuojančia jėgos kardu džedaję. Elgiantis lanksčiai kai kada momentinis taktinis pranašumą ir situacijos nenuspėjamumas (pastaba ateičiai – vienas galimas variantas sušukti „Ei džedajau, ne tuo galu jėgos kardą laikai!”) gali atsverti kiekybinę ir kokybinę karinės galios persvarą. Taigi užtenka prabangaus blasterio ir gudraus klono, tai yra manęs - Ra. Aš nesididžiuoju tik darau pažangą ir mokausi.
Klonų kario Ra užrašai, kuriuos jis pakeverzojo savo buhalterinės apskaitos knygelėje: puslapiai 1 ir 2
Diena buvo sunki, bet aš susitvarkiau. Jau toks aš vaikinas. Miledi, mano buvusi šeimininkė, o dabar tiesiog darbdavė, nemėgsta, kai aš save vadinu klonu. Ji sako, kad aš asmenybė, nesvarbu, kad negimiau taip kaip devynios dešimtosios imperijos gyvosios populiacijos, o buvau sukurtas ir kolboje išaugintas (kartu su savo klonų serijos broliais) šviesiausių tuometinės respublikos protų, idant atliktume užduotį, kurios aš ir po šiai dienai nesuprantu. Tačiau tai manęs labiau nestebina nei faktas, kad aš galiu būt asmenybė. Visata tokia paslaptinga ir nuostabi vieta, palyginus su treniravimosi poligonu, kad viskas aplink tiesiog labai stebina. Sunku nustebt labiau nei labai. Yra būtybių kurios į šį pasaulį atsiranda dar keistesniais labirintais nei kolba ir karinis poligonas. Todėl vadinsiu save vaikinu Ra. Skamba neįprastai.
Taigi, visi išplaukė padėti šioje planetoje po vandeniu gyvenantiems humanoidams remontuoti kažkokių įrenginių, o aš likau saugoti laivo ir Miledi (klausimas ateičiai – ši grupė žmonių man buvo atiduota su viskam ar tai dalis Miledi vykdomo plano-žaidimo) kultistų grupelės likučių užrakintos vienoje iš laivo kajučių ir laukiančių kol bus parduoti ir pasitarnaus laivo atnaujinimo remontui. Ra nepatinka sušlapti, jau toks jis yra vaikinas.
Rašau atsigulęs ant pilies platformos, kuri skirta nutūpti skraidančiom transporto priemonėm. Tiek pilis tiek pati platforma nestabili ir svyra link vandenyno, todėl ji vis labiau panašėja į prieplauką jūriniams laivams. Mūsų laivui tupėti nepatogu, Giras (mano naujas ir geriausias draugas) laivą pakabino ant gravitacinių pagalvių. Aš irgi bandžiau tupėti, parietęs po savim kojas, rašyti, tačiau nepavyko. Dabar atsiguliau ir rašyti ėmė pavykti.
Mūsų komanda išvyko atlikti remonto darbų už kuriuos mes atlygį neplanuotai pasiėmėm (pastaba ateičiai – kartais juodi ir apvalūs kamuoliukai yra vadinami juodaisiais perlais todėl yra, cituojant Alają, beprotiškai brangūs), o asmuo, kuriam už darbą sumokama, privalo tvarkingai tą darbą atlikti. Taip pat ir už darbus, kuriuos atlikai, protinga reikalauti užmokesčio (pastaba ateičiai – pasak Alajos, viskas turi kainą, o jei dirbi veltui, esi vergas. Atsižvelgti į šį teiginį, turint omenį, kad aš nors ir protingas vaikinas esu, turiu tik tris metus, o Alaja – šešiolika).
Man ši darbo ir atlygio pamoka prasidėjo nuo tos akimirkos, kai Miledi nutarė man sumokėt už visą darbą, kurį atlikau iki šiolei eidamas tiek buhalterio, tiek asmens sargybinio darbus. Tiesa, nieko iš to funkcionalaus ir tvarkingo šį kartą taip ir nesigavo. Su užmokesčiu irgi reikia mokėt protingai elgtis (pastaba ateičiai – vartotinas terminas: investuoti kapitalą). Paslaptingas tas pasaulis, na bet nuo pradžių.
Šį rytą Miledi atidavė savo 14 kaukėtų įgulos narių mano žinion. Pasak jos, kultistai savo vaidmenį jai jau atliko, todėl nuo šiol jie yra mano ir aš privalau spręst ką su jais daryti. Giras (dar kartą pabrėžiu – mano naujausias ir geriausias draugas) teigia, kad ir kaip įgulos nariai jie buvo niekam tikę, atnešę laivui daugiau bėdų nei naudos. Būdamas geros širdies vyrukas (pastaba ateičiai – klonas turi gyvybinius organus, kuomet asmenybės gali turėti širdis, kartais net būti nuoširdūs ar širdingi) aš supratau, kad geriau jau būtų ištaškyti blasteriu jų arogantiškas marmūzes nei išlaipinti juos iš laivo ir palikti vienus šios planetos saloje-pilyje ilgai ir kankinančiai mirčiai. Todėl pasiūliau jiems vienintelę logišką išeitį – norit likt laive, privalot būt funkcionalūs ir toliau, tampate man pavaldūs kovotojai, o aš jus apmokysiu karinės doktrinos ir kitų gudrybių. Didžioji dalis kaukėtųjų kultistų be didesnio entuziazmo, supratę, kad toks ir Miledi noras, atidavė savo blasterius ir perėjo mano žinion. Garbingoji jachtos apsauga. Hah.
Tačiau čia aš padariau nedovanotiną klaidą (pastaba ateičiai – tariamas saugumas ir savo galimybių neadekvatus įvertinimas buvo ir yra didelio nuošimčio klonų ruoštų pagal X-XXXX-YP karinės doktrinos terminavimo priežastis) neįvertinau jų grupės lyderio Triakio ambicijų. Jį ir dar du jo pasekėjus sutikau pilies rūsiuose medituojant (pastaba ateičiai – Miledi vartojamas terminas kada kontempliuojamos ypatingai sudėtingomis mintimis ir yra tylima) priešais statulą. Pokalbio metu jis elgėsi arogantiškai, akiplėšiškai, abejojo ne tik mano žodžiu, bet ir Miledi įsakymu bei, kiek supratau, sveiku (funkcionaliu) jos protu. Idant būtų išsaugota darbuotojų subordinacija buvau priverstas panaudoti jėgą ir blasterį, tačiau, buvau be šalmo, taktiškai prastoje pozicijoje, todėl tolesnė ir netikėta įvykių seka paliko mane truputėlį be sąmonės.
Atsipeikėjęs aš supratau, kad kojomis nesiremiu į žemę, supratau todėl, kad už kojų aš buvau pririštas prie statulos, taigi kabėjau aukštyn galva. Racijos pagalba informavau Girą apie susiklėsčiusią situaciją, o jis ėmėsi veiksmų siekdamas užkirsti kelią tolesnei kultistų pseudo lyderio savivalei. Giras terminavo kultistų sukilimo lyderį bei aršiausius jo sąjungininkus šiems nespėjus perimti kosminės jachtos kontrolės. Džedajė Alaja, išgirdusi apie mano būseną, pasiekė pilies rūsius pirmiau už Giirą ir nusikvatojusi mane pažemino, galios kardo smūgiu perkirsdama mano kojas laikančias virves. Kadangi pasielgė kaip naudinga įgulos narė mano nuomonė apie ją ėmė gėrėti. Kritimo žemyn metu potencialiai galimų galvos traumų išvengti man padėjo geras fizinis pasiruošimas, toks jau atletiškas vyrukas aš esu.
Girui ir man įvertinus nuslopinto maišto matmenis ir nuostolius, buvo nuspręsta kaltininkus
nubausti pavyzdine bausme. Analizuojant galimus variantus, į diskusiją įsikišo Alaja – mojuodama jėgos kardu, ji suabejojo mūsų kompetencija atlikti pačių suformuluotą užduotį be Miledi sutikimo, ko pasekoje buvo pažeista subordinacija ir nukentėjo mano prestižas mano pavaldinių akyse. Aš vaikinas jaunas, daug ir vingriai kalbėt nepratęs, todėl aš kalboj painiojausi, o jinai juokėsi. Pasinaudoję situacija, mano pavaldiniai puolė bėgti. Ir man tai nepatiko.
Tolesnė situacija rėmėsi doktrinos teiginiu, kad stovintis ir galvojantis klonas yra puikus taikinys blasteriu. Jaunoji džedajė, mano ir Giiro veiksmų eigoje buvo nukenksminta, o likę tvarkos laužytojai sutramdyti. Drįstu prisipažinti, jaučiau keistą ir nepaaiškinamai nenumaldomą norą šiai džedajei ištaškyti smegenis tą pačią akimirką kuomet šarvuotu batu prispaudžiau jos gležną kūnelį prie pilies menės grindų. Tačiau aš protingas vaikinas, dirbu pagal sudarytą darbo sutartį, kuri numato galimybė savus pavaldinius bausti pačiam. Ši džedajė, kiek suprantu yra Miledi pavaldinė, tegul ir viršijusi savo įgaliojimus, įsikišo mano darbo sferon. Spręsti apie ją lydėsiančią bausmę gali tik tiesioginė jos darbdavė. Teko laukti kol Miledi parvyks iš povandeninės žvalgybos (į kurią išvyko džedajės Eimos surinktos informacijos patvirtinimui) ir nuspręs ką daryti su prasikaltusia ir sulaikyta darbuotoja. Miledi liepė ją paleist. Ir man tai nepatiko.
Tačiau blasteriu aš nemojuosiu. Komandoj turi būti tvarka. Toks jau aš tvarkingas vaikinas.
Taigi, visi išplaukė padėti šioje planetoje po vandeniu gyvenantiems humanoidams remontuoti kažkokių įrenginių, o aš likau saugoti laivo ir Miledi (klausimas ateičiai – ši grupė žmonių man buvo atiduota su viskam ar tai dalis Miledi vykdomo plano-žaidimo) kultistų grupelės likučių užrakintos vienoje iš laivo kajučių ir laukiančių kol bus parduoti ir pasitarnaus laivo atnaujinimo remontui. Ra nepatinka sušlapti, jau toks jis yra vaikinas.
Rašau atsigulęs ant pilies platformos, kuri skirta nutūpti skraidančiom transporto priemonėm. Tiek pilis tiek pati platforma nestabili ir svyra link vandenyno, todėl ji vis labiau panašėja į prieplauką jūriniams laivams. Mūsų laivui tupėti nepatogu, Giras (mano naujas ir geriausias draugas) laivą pakabino ant gravitacinių pagalvių. Aš irgi bandžiau tupėti, parietęs po savim kojas, rašyti, tačiau nepavyko. Dabar atsiguliau ir rašyti ėmė pavykti.
Mūsų komanda išvyko atlikti remonto darbų už kuriuos mes atlygį neplanuotai pasiėmėm (pastaba ateičiai – kartais juodi ir apvalūs kamuoliukai yra vadinami juodaisiais perlais todėl yra, cituojant Alają, beprotiškai brangūs), o asmuo, kuriam už darbą sumokama, privalo tvarkingai tą darbą atlikti. Taip pat ir už darbus, kuriuos atlikai, protinga reikalauti užmokesčio (pastaba ateičiai – pasak Alajos, viskas turi kainą, o jei dirbi veltui, esi vergas. Atsižvelgti į šį teiginį, turint omenį, kad aš nors ir protingas vaikinas esu, turiu tik tris metus, o Alaja – šešiolika).
Man ši darbo ir atlygio pamoka prasidėjo nuo tos akimirkos, kai Miledi nutarė man sumokėt už visą darbą, kurį atlikau iki šiolei eidamas tiek buhalterio, tiek asmens sargybinio darbus. Tiesa, nieko iš to funkcionalaus ir tvarkingo šį kartą taip ir nesigavo. Su užmokesčiu irgi reikia mokėt protingai elgtis (pastaba ateičiai – vartotinas terminas: investuoti kapitalą). Paslaptingas tas pasaulis, na bet nuo pradžių.
Šį rytą Miledi atidavė savo 14 kaukėtų įgulos narių mano žinion. Pasak jos, kultistai savo vaidmenį jai jau atliko, todėl nuo šiol jie yra mano ir aš privalau spręst ką su jais daryti. Giras (dar kartą pabrėžiu – mano naujausias ir geriausias draugas) teigia, kad ir kaip įgulos nariai jie buvo niekam tikę, atnešę laivui daugiau bėdų nei naudos. Būdamas geros širdies vyrukas (pastaba ateičiai – klonas turi gyvybinius organus, kuomet asmenybės gali turėti širdis, kartais net būti nuoširdūs ar širdingi) aš supratau, kad geriau jau būtų ištaškyti blasteriu jų arogantiškas marmūzes nei išlaipinti juos iš laivo ir palikti vienus šios planetos saloje-pilyje ilgai ir kankinančiai mirčiai. Todėl pasiūliau jiems vienintelę logišką išeitį – norit likt laive, privalot būt funkcionalūs ir toliau, tampate man pavaldūs kovotojai, o aš jus apmokysiu karinės doktrinos ir kitų gudrybių. Didžioji dalis kaukėtųjų kultistų be didesnio entuziazmo, supratę, kad toks ir Miledi noras, atidavė savo blasterius ir perėjo mano žinion. Garbingoji jachtos apsauga. Hah.
Tačiau čia aš padariau nedovanotiną klaidą (pastaba ateičiai – tariamas saugumas ir savo galimybių neadekvatus įvertinimas buvo ir yra didelio nuošimčio klonų ruoštų pagal X-XXXX-YP karinės doktrinos terminavimo priežastis) neįvertinau jų grupės lyderio Triakio ambicijų. Jį ir dar du jo pasekėjus sutikau pilies rūsiuose medituojant (pastaba ateičiai – Miledi vartojamas terminas kada kontempliuojamos ypatingai sudėtingomis mintimis ir yra tylima) priešais statulą. Pokalbio metu jis elgėsi arogantiškai, akiplėšiškai, abejojo ne tik mano žodžiu, bet ir Miledi įsakymu bei, kiek supratau, sveiku (funkcionaliu) jos protu. Idant būtų išsaugota darbuotojų subordinacija buvau priverstas panaudoti jėgą ir blasterį, tačiau, buvau be šalmo, taktiškai prastoje pozicijoje, todėl tolesnė ir netikėta įvykių seka paliko mane truputėlį be sąmonės.
Atsipeikėjęs aš supratau, kad kojomis nesiremiu į žemę, supratau todėl, kad už kojų aš buvau pririštas prie statulos, taigi kabėjau aukštyn galva. Racijos pagalba informavau Girą apie susiklėsčiusią situaciją, o jis ėmėsi veiksmų siekdamas užkirsti kelią tolesnei kultistų pseudo lyderio savivalei. Giras terminavo kultistų sukilimo lyderį bei aršiausius jo sąjungininkus šiems nespėjus perimti kosminės jachtos kontrolės. Džedajė Alaja, išgirdusi apie mano būseną, pasiekė pilies rūsius pirmiau už Giirą ir nusikvatojusi mane pažemino, galios kardo smūgiu perkirsdama mano kojas laikančias virves. Kadangi pasielgė kaip naudinga įgulos narė mano nuomonė apie ją ėmė gėrėti. Kritimo žemyn metu potencialiai galimų galvos traumų išvengti man padėjo geras fizinis pasiruošimas, toks jau atletiškas vyrukas aš esu.
Girui ir man įvertinus nuslopinto maišto matmenis ir nuostolius, buvo nuspręsta kaltininkus
nubausti pavyzdine bausme. Analizuojant galimus variantus, į diskusiją įsikišo Alaja – mojuodama jėgos kardu, ji suabejojo mūsų kompetencija atlikti pačių suformuluotą užduotį be Miledi sutikimo, ko pasekoje buvo pažeista subordinacija ir nukentėjo mano prestižas mano pavaldinių akyse. Aš vaikinas jaunas, daug ir vingriai kalbėt nepratęs, todėl aš kalboj painiojausi, o jinai juokėsi. Pasinaudoję situacija, mano pavaldiniai puolė bėgti. Ir man tai nepatiko.
Tolesnė situacija rėmėsi doktrinos teiginiu, kad stovintis ir galvojantis klonas yra puikus taikinys blasteriu. Jaunoji džedajė, mano ir Giiro veiksmų eigoje buvo nukenksminta, o likę tvarkos laužytojai sutramdyti. Drįstu prisipažinti, jaučiau keistą ir nepaaiškinamai nenumaldomą norą šiai džedajei ištaškyti smegenis tą pačią akimirką kuomet šarvuotu batu prispaudžiau jos gležną kūnelį prie pilies menės grindų. Tačiau aš protingas vaikinas, dirbu pagal sudarytą darbo sutartį, kuri numato galimybė savus pavaldinius bausti pačiam. Ši džedajė, kiek suprantu yra Miledi pavaldinė, tegul ir viršijusi savo įgaliojimus, įsikišo mano darbo sferon. Spręsti apie ją lydėsiančią bausmę gali tik tiesioginė jos darbdavė. Teko laukti kol Miledi parvyks iš povandeninės žvalgybos (į kurią išvyko džedajės Eimos surinktos informacijos patvirtinimui) ir nuspręs ką daryti su prasikaltusia ir sulaikyta darbuotoja. Miledi liepė ją paleist. Ir man tai nepatiko.
Tačiau blasteriu aš nemojuosiu. Komandoj turi būti tvarka. Toks jau aš tvarkingas vaikinas.
Naujasis sezonas: pirmoji ir antroji sesija
Taigi, nuo šiol sesijų apžvalgos bus triumpesnės, tačiau turiu naivią viltį, kad tą kiek kompensuos žaidėjų indelis :)
Trumpa pirmųjų dviejų sesijų reziume:
Giras ir Ra papasakoja savo istoriją. Kaip jie kadaise bėgo iš imperijos tyrimų centro. Kuriame Gyras, prieš savo norą dalyvavo programoje ruošainčioje superinžinierius (mat otavianų protai turi specifinę savybę, labai starčiai vystytis esant kraštutinio streso situacijai). Tad pamokos vykdavo kulkoms švilpiant virš galvų. Tuo tarpu Ra, buvo specialios klonų partijos atstovas, tikslus programos tikslas nebuvo aiškus, tačiau principas buvo toks, jog klonai būdavo metami į labai pavojingas situacijas, kuriose patys turėdavo rasti sprendimus. Ra, buvo vienas iš sėkmingiausių partijos atstovų, nes tokiomis salygomis vis dar buvo gyvas, nors programa tęsėsi jau du metus. Tačiau vieną dieną, jo galvoje subrendo genialus planas, kaip išsppręsti jam teikiamas užduotis vieną kartą ir visiems laikams: reikia pabėgti iš šio komplekso!
Planas netrukus tapo realybe, kai otavianai sukėlė nedidelį sukilimą stotyje. Ir taip, Ra ir Gyras atsidūrė laisvėje, kur po neilgų nuotikių jų keliai netikėtai išsiskyrė, kai laivo ieškantis Ra sutiko Ledi Angrą...
Laivas su kompanija nusileidžia nuošalioje vandenų planetoje, saloje vis puromoje žemės drebėjimų, su pakrypusia akmenine pilimi. Lelen užsidaro savo kajutėje, pareiškusi, jog jai reikia apgalvoti viską kas nutiko, tuo tarpų likusi kompanija apžiūrinėja salą, kurioje jie nusileido.
Eyma nardydama aplinkui, po vandeniu sutinka mažą mergaitę (žmogų, simbiozėje su augalu, leidžiančiu jai kvėpuoti po vandeniu). Ši palaiko nautalanę demonu iš dangaus, tačiau galios pagalba ją pavyksta nuraminti ir suitarti dėl kito susitikimo.
Lelen, paskelbia, jog nuo šiol laivas priklauso visiems, ir po pasitarimo priimamas sprendimas bandyti ieškoti prieglobščio Korporaciniame sektoriuje. Savo pasekėjus ji paveda prižiūrėti Ra, kuris ir atgavęs atminti vis tik lieka lojalus savo šeimininkei, nors po nedidelių derybų pakeičia savo statusą iš pavaldinio į darbuotoją, ir sutaria, kad jam už darbą bus mokama... tik neaišku kaip ir kiek.
Eyma su Lelen kitą dieną keliauja susitikti su vandenyno mergaite. O likusieji sausumoje imasi keturiolikos pasekėjų disciplinavimo. Kas sukelia nemažą nepasitenkinimą tarp pačių pasekėjų, kurie vieninteliu autoritetu laikė Lelen. Konfliktas galiausiai baigiasi kraujo praliejimu. Ir Aalaya, kuri bando užstoti akivaizdžiai pralaiminčius kultistus, baigia savo žygį po šarvuotu klono batu.
Tuo tarpu Lelen ir Eyma sutikusios mergaitę ir papirkusios ją paketu saldainių sužino kad ji gyvena povandeniniame kaime, tačiau po Lelen paskaitos apie smalsumo tenkinimą grįžta atgal. į salą ir ten randa konflikto pasekmes: šūvių žymes ir kultistų kūnus. Parodžiusi, kas čia viršiausias, Lelen išvaikė visus ruoštis skrydžiui. Tuo pat metu, Eyma apatiniame pilies aukšte aptiko ryšulį su krūva perlų. Paėmę kuriuos kompanija paliko jų vietoje saldainių.
Tačiau skrydis buvo atidėtas, kai iš vandens išniro žmogaus siluetas. Paaiškėjo, jog jis čia atvyko pasiaiškinti dėl mainų, mat už perlus jis tikėjosi visai ne saldainių, o ginklų. Ir kadangi kompanija neturėjo tokių, kurie šaudytų po vandeniu, tai vietoj to sutiko atsimokėti savo įgūdžiais - kažką reikėjo pataisyti po vandeniu.
Kadangi be Eymos gerų narų čia nebuvo, tai teko remointuoti senas povandenines valtis, plūduriavusias pilies angare.
Trumpa pirmųjų dviejų sesijų reziume:
Giras ir Ra papasakoja savo istoriją. Kaip jie kadaise bėgo iš imperijos tyrimų centro. Kuriame Gyras, prieš savo norą dalyvavo programoje ruošainčioje superinžinierius (mat otavianų protai turi specifinę savybę, labai starčiai vystytis esant kraštutinio streso situacijai). Tad pamokos vykdavo kulkoms švilpiant virš galvų. Tuo tarpu Ra, buvo specialios klonų partijos atstovas, tikslus programos tikslas nebuvo aiškus, tačiau principas buvo toks, jog klonai būdavo metami į labai pavojingas situacijas, kuriose patys turėdavo rasti sprendimus. Ra, buvo vienas iš sėkmingiausių partijos atstovų, nes tokiomis salygomis vis dar buvo gyvas, nors programa tęsėsi jau du metus. Tačiau vieną dieną, jo galvoje subrendo genialus planas, kaip išsppręsti jam teikiamas užduotis vieną kartą ir visiems laikams: reikia pabėgti iš šio komplekso!
Planas netrukus tapo realybe, kai otavianai sukėlė nedidelį sukilimą stotyje. Ir taip, Ra ir Gyras atsidūrė laisvėje, kur po neilgų nuotikių jų keliai netikėtai išsiskyrė, kai laivo ieškantis Ra sutiko Ledi Angrą...
Laivas su kompanija nusileidžia nuošalioje vandenų planetoje, saloje vis puromoje žemės drebėjimų, su pakrypusia akmenine pilimi. Lelen užsidaro savo kajutėje, pareiškusi, jog jai reikia apgalvoti viską kas nutiko, tuo tarpų likusi kompanija apžiūrinėja salą, kurioje jie nusileido.
Eyma nardydama aplinkui, po vandeniu sutinka mažą mergaitę (žmogų, simbiozėje su augalu, leidžiančiu jai kvėpuoti po vandeniu). Ši palaiko nautalanę demonu iš dangaus, tačiau galios pagalba ją pavyksta nuraminti ir suitarti dėl kito susitikimo.
Lelen, paskelbia, jog nuo šiol laivas priklauso visiems, ir po pasitarimo priimamas sprendimas bandyti ieškoti prieglobščio Korporaciniame sektoriuje. Savo pasekėjus ji paveda prižiūrėti Ra, kuris ir atgavęs atminti vis tik lieka lojalus savo šeimininkei, nors po nedidelių derybų pakeičia savo statusą iš pavaldinio į darbuotoją, ir sutaria, kad jam už darbą bus mokama... tik neaišku kaip ir kiek.
Eyma su Lelen kitą dieną keliauja susitikti su vandenyno mergaite. O likusieji sausumoje imasi keturiolikos pasekėjų disciplinavimo. Kas sukelia nemažą nepasitenkinimą tarp pačių pasekėjų, kurie vieninteliu autoritetu laikė Lelen. Konfliktas galiausiai baigiasi kraujo praliejimu. Ir Aalaya, kuri bando užstoti akivaizdžiai pralaiminčius kultistus, baigia savo žygį po šarvuotu klono batu.
Tuo tarpu Lelen ir Eyma sutikusios mergaitę ir papirkusios ją paketu saldainių sužino kad ji gyvena povandeniniame kaime, tačiau po Lelen paskaitos apie smalsumo tenkinimą grįžta atgal. į salą ir ten randa konflikto pasekmes: šūvių žymes ir kultistų kūnus. Parodžiusi, kas čia viršiausias, Lelen išvaikė visus ruoštis skrydžiui. Tuo pat metu, Eyma apatiniame pilies aukšte aptiko ryšulį su krūva perlų. Paėmę kuriuos kompanija paliko jų vietoje saldainių.
Tačiau skrydis buvo atidėtas, kai iš vandens išniro žmogaus siluetas. Paaiškėjo, jog jis čia atvyko pasiaiškinti dėl mainų, mat už perlus jis tikėjosi visai ne saldainių, o ginklų. Ir kadangi kompanija neturėjo tokių, kurie šaudytų po vandeniu, tai vietoj to sutiko atsimokėti savo įgūdžiais - kažką reikėjo pataisyti po vandeniu.
Kadangi be Eymos gerų narų čia nebuvo, tai teko remointuoti senas povandenines valtis, plūduriavusias pilies angare.
2009 m. birželio 18 d., ketvirtadienis
Galios nublokšti. Prieš prasidedant naujam sezonui
Taigi, šiandien pradėsim antrą 13 sesijų ciklą. Bent jau mano įsivaizdavimu jis turėtų visą istoriją ir pabaigti. Bet tai dar po trylikos sesijų. O dabar, šiokia tokia retrospektyva apie tai kas buvo, ir šiek tiek žvilgsnių į ateitį personažų akimis, givų ir tų kurie dabar tik iš galios prabilti gali...
Dabar, kai tragiškomis aplinkybėmis netekau mokytojo Kokos, kurį gerbiau ir visaip stengiausi įtikti, iš visos širdies darydama jo užduotis, rodydama iniciatyvą ir sekdama nurodymais bei patarimais, jaučiuosi pakibusi kosmose - be krypties, pagreičio ir be deguonies baliono. Mane graužia sąžinė, nes gal buvo galima išvengti mokytojų mirties, ar nors vieną išgelbėti, jaučiuosi tokia kalta, kad nors nusipjauk galvą su laitseiberiu.
Manau, mes su Eyma galėtume pragyventi iš muzikos, jei Eyma sutiktų, ir Ledi išlaipins mus tinkamoje planetoje, bet ką daryti su Ashla, neįsivaizduoju. Turbūt derėtų ją grąžinti tėvams. Aš pati į šeimą grįžti nenoriu, nes manau, jog dėdė, pasidavęs godumui, pažeidinėja mūsų religijos postulatus. Manau, kada nors reikėtų tą reikalą sutvarkyti, jei bus galimybė, bet dabar jaučiuosi vieniša, bejėgė ir pasimetusi.
Ledi atrodo nebloga moteris, tik nelabai pasitikiu jos psichine būkle - ypač dėl to, kaip atrodo ir elgiasi jos vergai. Atrodo, ji labai mylėjo mūsų bendrą mokytoją, o gal tiesiog jis išvedė Ledi iš proto, ir tas pats būtų nutikę man. Bet Koka, kad ir koks nesuprantamas buvo,
vis šio to išmokė. Gaila, kad tiek mažai spėjo parodyti ir papasakoti.
Ledi asmens sargybinis yra kareivis kaip kareivis, kam jai jo reikia, neįsivaizduoju, gal ji iš tokios šeimos, kur įprasta tarnų turėti. O apie mechaniką/kontrabandininką nuomonės neturiu, random person, prisijungęs bendroje nelaimėje.
Ashla
Buvo labai šalta. Nepakeliamai šalta. Jaučiausi labai pavargusi ir alkana, todėl nusprendžiau prigulti ir pailsėti. Net nepajutau kaip užmigau. Kai atsibudau jau nebebuvo nei šalčio nei alkio. Abi merginos buvo kažkur dingusios. Išlindau iš olos ir nusprendžiau jog reikia judėti pirmyn. Apsižvalgiusi pamačiau tolumoje baltą siluetą. Nusprendžiau eiti link jo, juk reikėjo nors kokio nors tikslo. Neilgai trukus paaiškėjo, jog siluetas moters. Šitam baltam fone jis atrodė kažkaip keistai... kaižkaip... nenatūraliai. Buvo labai ryškus, lyg švytėtų. Ji pamojo man ranka. Aš priėjau artyn ir tuomet išgirdau jos balsą. Jis skambėjo... na, taip kaip skamba sidabriniai varpeliai ankstyvą pavasario rytą pašiūrėj prie ežero. Ji pažadėjo nusivesti mane ten kur bus visad šilta ir gera. Aš paliečiau jos ranką, švelnią lyg šilkas, ir mes atsidūrėm labai senam miške tarp didelių galingų medžių. Aš mačiau kaimą. Ten buvo mano broliai ir mano tautiečiai. Jie visi atrodė labai laimingi. Ten buvo ir mano mama. Supratau, jog nuo dabar viskas bus gerai.
Hm... Įdomu kas nutiko su kitais... na, merginas gal irgi surado ta pati moteris? O gal jų nespėjo pastebėti? Na tikiuosi, jog jos mirtinai nesušalo... manau jos rado kažkokį būdą išsigelbėti. Tikrai tikiu kad rado. Iki šiol juk visada rasdavo.
O mokytojas... Tikrai mokytojas! Na jei jis ant manęs labai nepyksta, tai turbūt manęs ieškos. tiesą pasakius tai nelabai suprantu ar aš patekau i togrutų rojų ar mane tiesiog kažkokiom technologijom nuteleportavo i kažkokią nežinomą planetą... Jei į planetą, tai turbūt ieškos... bet vargu ar ras, nes juk nežino į kokią planetą, o aš negaliu jam pasakyt... na jei galėčiau aišku pasakyčiau... Na, o jei tai kažkoks rojus ar kažkas panašaus, tai tikiuosi, jog mano kūną prideramai palaidos. Neabejoju, jog mokytojai tikrai užgrobė tą didelį laivą. Jie gi džedajai!
Turbūt po viso, kas nutiko pagaliau supratau kokiu keliu mane bandė vesti mokytojas. Deja, supratau per vėlai. Abu mokytojai žuvo, ir dabar nelieka nieko kito, tik bandyti eiti tuo nurodytu keliu bei tikėtis nenuklysti, nes kol kas nesu tikra, ar bus kam pataisyti klaidas. Manau tas pats laukia ir Alayos su Ashla. Nors ir nežinau, kiek jos turi noro laikytis mokymų, bet kadangi visos į tą pačią košę įklimpome, tikiuosi laikysimės kartu ir pagelbėsime viena kitai. Tiesa, dėl naujosios bendrakeleivės ir jos kompanionų kol kas aš nesu tokia tikra. Aišku ledi Angra tikrai nelinki mums blogo (bent kol kas) ir labai padeda, bet man neramu dėl to, ką mačiau ant tos šaltos planetos paviršiaus: žiaurumo aš nepateisinu niekuo. Be to visgi įdomu, kas įvyko tarp mokytojo Kokos ir ledi Angros. Na bet galbūt Jėga taip lėmė ir tik nuo mūsų priklauso ar susitvarkysime su duotu išbandymu.
Riteris Koka
Kryptį parodė Koka, kuria sekti neprotinga. Pražūtinga kiekvienam, net krislelis tamsiosios pusės. Atveria ji kelią, kelią lengvą, kelią kupiną galios ir kelią vedantį į pražūtį. Veiksmas, kurį lemia tamsieji asmens akivarai, sudarko tiek asmens gyvenimo gijas, tiek visatos esatį. Retas po to sugeba, atsisakyti šių pinklių. Juoda kaip Sarlako gerklė bedugnė pasmerkia dvasią agonijai. Agresija buvo tramplynas, defetizmas tapo liūnu. Tamsusis kelias trumparegis, kaltina kiekvieną, negabias mokines įskaitant. Juk jos parodė mokytojui bedugnę, kai šis jas išgelbėt norėjo, kaltos jos ir tik jos, o toks gyvenimas košmaras ir susinaikinimas vienintelis sprendimas, tačiau aidai nuo šio tamsiosios jėgos kritimo dar ilgai skambės visatoj. Savo gyvenimo kritimą padovanojau Sarlakui. Gerai, jei taip taps jums pamoka.
Aalaya
Dabar, kai tragiškomis aplinkybėmis netekau mokytojo Kokos, kurį gerbiau ir visaip stengiausi įtikti, iš visos širdies darydama jo užduotis, rodydama iniciatyvą ir sekdama nurodymais bei patarimais, jaučiuosi pakibusi kosmose - be krypties, pagreičio ir be deguonies baliono. Mane graužia sąžinė, nes gal buvo galima išvengti mokytojų mirties, ar nors vieną išgelbėti, jaučiuosi tokia kalta, kad nors nusipjauk galvą su laitseiberiu.
Manau, mes su Eyma galėtume pragyventi iš muzikos, jei Eyma sutiktų, ir Ledi išlaipins mus tinkamoje planetoje, bet ką daryti su Ashla, neįsivaizduoju. Turbūt derėtų ją grąžinti tėvams. Aš pati į šeimą grįžti nenoriu, nes manau, jog dėdė, pasidavęs godumui, pažeidinėja mūsų religijos postulatus. Manau, kada nors reikėtų tą reikalą sutvarkyti, jei bus galimybė, bet dabar jaučiuosi vieniša, bejėgė ir pasimetusi.
Ledi atrodo nebloga moteris, tik nelabai pasitikiu jos psichine būkle - ypač dėl to, kaip atrodo ir elgiasi jos vergai. Atrodo, ji labai mylėjo mūsų bendrą mokytoją, o gal tiesiog jis išvedė Ledi iš proto, ir tas pats būtų nutikę man. Bet Koka, kad ir koks nesuprantamas buvo,
vis šio to išmokė. Gaila, kad tiek mažai spėjo parodyti ir papasakoti.
Ledi asmens sargybinis yra kareivis kaip kareivis, kam jai jo reikia, neįsivaizduoju, gal ji iš tokios šeimos, kur įprasta tarnų turėti. O apie mechaniką/kontrabandininką nuomonės neturiu, random person, prisijungęs bendroje nelaimėje.
Ashla
Buvo labai šalta. Nepakeliamai šalta. Jaučiausi labai pavargusi ir alkana, todėl nusprendžiau prigulti ir pailsėti. Net nepajutau kaip užmigau. Kai atsibudau jau nebebuvo nei šalčio nei alkio. Abi merginos buvo kažkur dingusios. Išlindau iš olos ir nusprendžiau jog reikia judėti pirmyn. Apsižvalgiusi pamačiau tolumoje baltą siluetą. Nusprendžiau eiti link jo, juk reikėjo nors kokio nors tikslo. Neilgai trukus paaiškėjo, jog siluetas moters. Šitam baltam fone jis atrodė kažkaip keistai... kaižkaip... nenatūraliai. Buvo labai ryškus, lyg švytėtų. Ji pamojo man ranka. Aš priėjau artyn ir tuomet išgirdau jos balsą. Jis skambėjo... na, taip kaip skamba sidabriniai varpeliai ankstyvą pavasario rytą pašiūrėj prie ežero. Ji pažadėjo nusivesti mane ten kur bus visad šilta ir gera. Aš paliečiau jos ranką, švelnią lyg šilkas, ir mes atsidūrėm labai senam miške tarp didelių galingų medžių. Aš mačiau kaimą. Ten buvo mano broliai ir mano tautiečiai. Jie visi atrodė labai laimingi. Ten buvo ir mano mama. Supratau, jog nuo dabar viskas bus gerai.Hm... Įdomu kas nutiko su kitais... na, merginas gal irgi surado ta pati moteris? O gal jų nespėjo pastebėti? Na tikiuosi, jog jos mirtinai nesušalo... manau jos rado kažkokį būdą išsigelbėti. Tikrai tikiu kad rado. Iki šiol juk visada rasdavo.
O mokytojas... Tikrai mokytojas! Na jei jis ant manęs labai nepyksta, tai turbūt manęs ieškos. tiesą pasakius tai nelabai suprantu ar aš patekau i togrutų rojų ar mane tiesiog kažkokiom technologijom nuteleportavo i kažkokią nežinomą planetą... Jei į planetą, tai turbūt ieškos... bet vargu ar ras, nes juk nežino į kokią planetą, o aš negaliu jam pasakyt... na jei galėčiau aišku pasakyčiau... Na, o jei tai kažkoks rojus ar kažkas panašaus, tai tikiuosi, jog mano kūną prideramai palaidos. Neabejoju, jog mokytojai tikrai užgrobė tą didelį laivą. Jie gi džedajai!
Eyma
Turbūt po viso, kas nutiko pagaliau supratau kokiu keliu mane bandė vesti mokytojas. Deja, supratau per vėlai. Abu mokytojai žuvo, ir dabar nelieka nieko kito, tik bandyti eiti tuo nurodytu keliu bei tikėtis nenuklysti, nes kol kas nesu tikra, ar bus kam pataisyti klaidas. Manau tas pats laukia ir Alayos su Ashla. Nors ir nežinau, kiek jos turi noro laikytis mokymų, bet kadangi visos į tą pačią košę įklimpome, tikiuosi laikysimės kartu ir pagelbėsime viena kitai. Tiesa, dėl naujosios bendrakeleivės ir jos kompanionų kol kas aš nesu tokia tikra. Aišku ledi Angra tikrai nelinki mums blogo (bent kol kas) ir labai padeda, bet man neramu dėl to, ką mačiau ant tos šaltos planetos paviršiaus: žiaurumo aš nepateisinu niekuo. Be to visgi įdomu, kas įvyko tarp mokytojo Kokos ir ledi Angros. Na bet galbūt Jėga taip lėmė ir tik nuo mūsų priklauso ar susitvarkysime su duotu išbandymu.
Riteris Koka
Kryptį parodė Koka, kuria sekti neprotinga. Pražūtinga kiekvienam, net krislelis tamsiosios pusės. Atveria ji kelią, kelią lengvą, kelią kupiną galios ir kelią vedantį į pražūtį. Veiksmas, kurį lemia tamsieji asmens akivarai, sudarko tiek asmens gyvenimo gijas, tiek visatos esatį. Retas po to sugeba, atsisakyti šių pinklių. Juoda kaip Sarlako gerklė bedugnė pasmerkia dvasią agonijai. Agresija buvo tramplynas, defetizmas tapo liūnu. Tamsusis kelias trumparegis, kaltina kiekvieną, negabias mokines įskaitant. Juk jos parodė mokytojui bedugnę, kai šis jas išgelbėt norėjo, kaltos jos ir tik jos, o toks gyvenimas košmaras ir susinaikinimas vienintelis sprendimas, tačiau aidai nuo šio tamsiosios jėgos kritimo dar ilgai skambės visatoj. Savo gyvenimo kritimą padovanojau Sarlakui. Gerai, jei taip taps jums pamoka.
Riteris Korvinas
Galia visada parodo kelią ir suteikia stiprybės juo eiti. Mano kelionė baigiasi, bet Jums, mokinės, ji tik prasideda. Metas sunkus ir Tamsioji pusė bandys Jus, bet tokiu būdu tapsite stipresnės. Juk prisiminus, kiek jau teko išgyventi, negalima abejoti, kad viskam yra savo priežastys. Tikėkit tuo, stenkitės suprasti, nepamirškite mokymų ir įveiksite visus sunkumus, kurių deja sutiksite ne vieną. Tikiu, kad rasite savyje stiprybės ir suprasite visas pamokas, kurias pateiks Galia. Atminkit, tik einantis prieis kelio galą. Lai Galia visada lydi Jus.
Post skriptum, žaidėjo lūpomis: Pirmas sezonas tikrai smagus buvo, kad ir baigėsi tokia liūdna gaida. Na buvo nesklandumų ir teko priprast prie naujoviško žaidimo stiliaus.. Bet pokyčiai visada į gerą :) Partis gal kiek per daug skirtingas gavosi ir keik su bendra motyvacija sunku (dabar pagalvojau, kad mes niekada apie ateities planus ir nekalbėjom.. na su Koka apsitardavom ir tiek, bet apie tai jau turėjau svarstymų, kad skirtingi statusai labai apsunkina žaidimą), bet kaip nors naujam sezone bus viskas aiškiau. O pabaigai, mums būtinai reik įsigyt flashbeku spąstus, tokius kaip Ghostbusteriai turi :)
Ir galiausiai
Neslėpsiu, kad pasklidus žiniai apie prokuratoriaus patirtą fiasko vejantis džedajus, man nepavyko nuslėpti kreivo šypsnio. Neneigsiu ir to, kad patyriau savotišką malonumą matydamas, kaip susitikus prokuratorius nejučiomis nervingais pirštais trynėsi savo kaulėtus riešus kalbėdamas su manimi ir nesėkmingai bandydamas nekreipti dėmesio į mano naujas plaštakas. Taip, už savo klaidas reikia sumokėti. Tačiau didžiausia staigmena manęs laukė tuomet, kai į mano šaltas rankas buvo įteiktas nežinomos technologijos prietaisas. Prietaisas, man atversiantis nė neįsivaizduotas galimybes. Dabar mane riboti tegali mano vaizduotė. Džedajų laikas baigiasi. Jau seniai metas jiems tapti istorija. Ir pats metas į istoriją įrašyti savo vardą!
Post skriptum, žaidėjo lūpomis: Pirmas sezonas tikrai smagus buvo, kad ir baigėsi tokia liūdna gaida. Na buvo nesklandumų ir teko priprast prie naujoviško žaidimo stiliaus.. Bet pokyčiai visada į gerą :) Partis gal kiek per daug skirtingas gavosi ir keik su bendra motyvacija sunku (dabar pagalvojau, kad mes niekada apie ateities planus ir nekalbėjom.. na su Koka apsitardavom ir tiek, bet apie tai jau turėjau svarstymų, kad skirtingi statusai labai apsunkina žaidimą), bet kaip nors naujam sezone bus viskas aiškiau. O pabaigai, mums būtinai reik įsigyt flashbeku spąstus, tokius kaip Ghostbusteriai turi :)
Ir galiausiai
Neslėpsiu, kad pasklidus žiniai apie prokuratoriaus patirtą fiasko vejantis džedajus, man nepavyko nuslėpti kreivo šypsnio. Neneigsiu ir to, kad patyriau savotišką malonumą matydamas, kaip susitikus prokuratorius nejučiomis nervingais pirštais trynėsi savo kaulėtus riešus kalbėdamas su manimi ir nesėkmingai bandydamas nekreipti dėmesio į mano naujas plaštakas. Taip, už savo klaidas reikia sumokėti. Tačiau didžiausia staigmena manęs laukė tuomet, kai į mano šaltas rankas buvo įteiktas nežinomos technologijos prietaisas. Prietaisas, man atversiantis nė neįsivaizduotas galimybes. Dabar mane riboti tegali mano vaizduotė. Džedajų laikas baigiasi. Jau seniai metas jiems tapti istorija. Ir pats metas į istoriją įrašyti savo vardą!
2009 m. birželio 2 d., antradienis
Galios nublokšti. Tryliktoji sesija. Sezono pabaiga
Seniai seniai, labai tolimoje galaktikoje.
Eyma pabudo iš miego. Nebebuvo šalta, nors gulinti šalia Ašla ir atrodė visai sušalusi. Nautolanė ėmė judėti link urvo išėjimo, kuris atrodė daug gilesnis, nei ji prisiminė. Jos ausis pasiekė čiurlenančio vandens garsas, tuomet pasijuto šiluma. Galiausia, išnirus lauk, ji suprato, jog aplinkui tirpsta ledas. Ant žemės buvo galima matyti pro likusį sniegą besistiebiančią žolę. Pasirodo, urvas, kuriame jie nakvojo, buvo pačiame, nedidelės salelės centre. Aplinkui driekėsi skaidri jūra, kurioje plūduriavo tarsi neonu iš vidaus nušviestos ledo lytys.
Staiga Eyma išgirdo pažįstamus balsus. Atsisukusi, ji pamatė Koką ir Korviną. Korvinas nešėsi jos instrumentą, kurį eyma buvo pametusi kapsulei įkritus į vandenį.
- Mes radom tavo instrumentą.
- Kaip jūs čia patekot?
- Mus paleido, Koruskante įvyko perversmas. Imperijos nebėra, Respublika vėl atstatyta. Be to mes tau turim dar vieną gerą naujieną. Čia jau atskrenda tavo brolis.
Eyma apsisuko ir nėrė atgal į urvą. Rado ten ašlą ir ištraukė ją lauk. Tačiau atrodė, jog nei vienas iš mokytojų jos nepastebi. Nautolanė pamėgino gaivinti ją, tačiau pūstelėjęs šalto vėjo gūsis užpūstė togrutą. Eyma puolė nukasinėti sniegą, tačiau pajuto, kaip stingsta jos rankos. Pakėlė akis į mokytojus, tačiau vietoj jų tepamatė neatpažįstamus siluetus.
Aayala žvelgė į šalia jos stovinčius nepažistamuosius. Keistoji moteris, užrištomis akimis pasilenkė virš jos.
- Gelbėkit, - tesugebėjo pasakyti Aalaya.
Kai ji buvo pastatuta ant kojų, nepažįstamoji nužvelgė sunkią twi'lekes kuprinę. Ir susiraukė išgirdusi, kad Aalaya čia ne viena.
- Tu palikai savo drauges, o pasiėmei šį nešulį? - priekaištavo ji, - dabar vesk mane ten, kur jas palikai.
Kelionė buvo ilga ir sunki, tiesa, nepažįstamoji ir jos palydovas, rodos jautėsi visai gerai. Tačiau Aalayay kiekvienas žingsnis, nors ją ir laikė, kad nepargriūtų, buvo kančia.
Po gero pusdienio jie pagaliau pasiekė urvą, kuriame turėjo būti Eyma ir Ashla. Eyma atrodė, dar turinti samonę, ir atvykusiuosius pasitiko atmerktomis akimis, nors daugiau nelabai ką tesugebėjo padaryti. Tuo tarpu Ashlos būklė buvo visai kritiška.
Nepažįstamoji greitai apieškojo abi sušalusiąsias, ir radusi šviesos kardą tuoj pat uždavė klausimą:
- Kas tavo mokytojas?
- Koka.
-Mhm...
Išėjusi lauk, ji greitai sukonstravo laikiną stovyklą, o kloną, kuris prisistatinėjo kaip: Apsaugos virsininko antros pamainos patarejo strateginiais klausimais pavaduotojas, asmeninis sargybinis ir finansininkas, Vohy Manah. Kas, regis, moteriai kiekvieną kartą sužadindavo pasitenkinimo šypsnį. Ji pasiuntė atgal į laivą, paimti reikalingų daiktų. Pasirodė, jog šalia yra nukritęs dar viena kapsulė, kurią nepažįstamoji buvo pasiryžusi apžiūrėti.
Visi kiti buvo suguldyti naujai pastatytoje užuovėjoje, kuri buvo gerokai patogesnė ir šiltesnė (kiek kad gali būti patogi ir šilta arktinė užuovėja). Paimtąjį kardą ji panaudojo užvirinti vandeniui, kuris buvo pats skaniausias vanduo, kokį tik padavanės kada nors gėrė. Truputi sušilusios, jos dar spėjo pasiteirauti nepažįstamosios vardo. Ši prisistatė kaip ledi Angra. Paklausta apie tai, kas yra jos pačios, Aalaya pareiškė, jog yra pirklio duktė, o šios dvi yra džedajų mokinės.
Kai merginos, sušilusios užmigo, ledi Angra apieškojo Aalaya ir rado jos kardą. Pabudusios twi'lekės laukė klausimas:
- O iš kur pas pirklio dukterį, džedajų ginklas?
Galiausiai išgavusi prisipažinimą ir sužinojusi, jog tai Kokos mokinė, ledi pergalingai šyptelėjo.
- Tik Koka ir galėjo išmokyti padavanę palikti savo bendrakeleivius miršiai. Taip Vohy?
- Žinoma miledi, - atsakė klonas, kuris jau buvo grįžęs su krūva šiltų rūbų.
Jiems besirengiant, merginos pabandė klausinėtis apie savo gelbėtojus, tačiau sužinoti nelabai ką pavyko.
- Aš joks ne klonas, - rodos įsižeidė klonas, paklausta apie tai, kaip jis čia atsidūrė.
- Aš ne džedajus, - atsikirto Ledi angra, kai padavanės ėmė kalbint ją.
Tuomet nukreipė pokalbį, į Aalayą. Paklaususi kam tokioje dykvietėje jai reikalingi visi papuošalai, kuriuos ji nešioja. Ir tik tuomet ši suprato, jog metaliniai žiedai ir auskarai buvo prišalę prie jos odos. Dejuodama jis vargais negalais juos nusiėmė, palikdama atviras žaizdas ant rankų, lekų ir ausų.
Po geros dienos kelio, kompanija pasiekė lygumą, kuria buvo išvagojusi kapsulės kritimo palikta žymė. Vagos galė stūgsojo pūsnies kalnas, matėsi bandymai užkapstuti ir kritimo vagą. Tuo pat metu, Vohy pastebėjo danguje kelias krintančias žvaigždes. Per mažas, jog tai būtų gelbėjimosi kapsulės ar laivai, tačiau vis tiek tai sukėlė šiokį tokį rūpestį.
Nubraukus sniegą nuo kupsto, po juo pasirodė tai, ko galima buvo tikėtis - gelbėjimosi kapsulės korpusas. Pro jos stiklą viduje buvo matyti įdėmiai atėjūnus stebinti žmogaus pavidalo būtybė. Netrukus paaiškėjo, jog tai owiatianas (pilkos odos humanoidas, su baltomis plunksnomis augančiomis vietoj plaukų), vardu Gir. Jis paaiškino, jog buvo įkalintas imperijos kreiseryje, tačiau kilus samyšiui (jis girdėjo, jog garsiakalbiai įsakinėjo kažkokiems džedajams pasiduoti, kas konkrečiai ten vyko jis nežinojo), Giras sugebėjo išjungti durų mechanizmą, kartu su didele dalimi kitų laivo sistemų. Pasinaudodamas samišiu nusėlino iki gelbėjimosi kapsulių denio ir paspruko į planetą. Pamatęs kloną, jis atsargiai paklausė:
- Ra? - tačiau nesulaukė jokios reakcijos.
Jiems besiaiškinant, klonas pastebėjo iš snieko trmpam išnirusią žvalgybinio droido galvą. Buvo aišku, jog pasilikti čia nebesaugu. Tačiau toli pasprukti nepavyko, jau netrukus jiems virš galvų ratą suko desantinis laivas, kuris gi nebuvo pasiruošęs džedajų triukams, ir kai Aalayos švysteltas ledo gabalas pramušė variklį kiaurai, jis žnektelėjo ant sniego, pračiuožė keliasdešimt metrų ir sustojo rūkdamas. Iš Vidaus pasipylė klonai. Blasterių šūviai sumišo su šviesos kardų žybčiojimais. Kova tęsėsi neilgai. Netrukus sniege tysojo visas klonų būrys, tik vieną ledi angra laikė pačiupusi dar gyvą.
Liepusi Vohy pasaugoti, kad nieks jai netrukdytų, jis pradingo kartu su savo beleisviu laivo viduje. Iš kur netrukus pasigirdo veriantys riksmai. Tuo pat metu Giras įlipo į valdymo kajutę. Iš komunikatoriaus sklido reikalavimas pranešti apie savo situaciją.
- Pas mus viskas gerai, tęsiame paieškas.
Balsas kitapus ryšio rodos liko patenkintas atsakymu. Kiek pasikapstęs laivo sistemose, ir pasinaudojęs nuo nukautųjų klonų nuimtomis granatomis, jis užminavo laivą. Tuo metu iš jo išlipo ledi, be savo kalinio, žvilgtelėjo į Vohi, kuris susimąstęs apžiūrinėjo nukautus klonus, lygindamas savo ir jų šarvus.
- Koka yra imperijos kreiseryje. Mes skrįsim jo laisvinti, - pareiškė ji.
Šis pareiškimas užklupo Girą visiškai netikėtai. Pulti imperijos kreiserį? Iš kurio jis pats per stebuklą ką tik pabėgo..?
Kompanijai tolstant nuo sudaužyto laivo, nugriaudėjo sprogimas - suveikė Giro paliktas mechanizmas. Tačiau tai buvo ne vienintelis triukšmas. Po kojomis sudrebėjo ledas. Nuo žemės, į orą pasipylė ledo ir sniego fontanai. Lede vėrėsi milžiniškas plyšys. Dar po akimirkos, sprogusio laivo korpusas pajudėjo ir vis su didesniu pagreičiu nučiuožė link atsivėrusio plyšio ir dingo jame.
Priėjus arčiau, pasidarė aišku, jog atsivėrusio plyšiuo perlipti nepavyks, o laivas, deja, buvo kitoje jo pusėje. Maža to, iš vandens, atsivėrusio plyšio kraštais lipo daugybė geltonų čiuptuvėlių, labai panašių į tuos augalus, kuriuos mokinės matė lediniame tunelyje, tačiau čia jų būdo begalės, maža to, jie raitėsi ir rangėsi, tuo labiau primindami gyvūną nei augalą.
Kuo įsitikino ir Giras, pamėginęs prieiti arčiau krašto, iš už kurio ant jo užvirto geltonas čiuptuvų raizginys. Pasprukti padėjo tik Aalayos įsikišimas. Po kurio ledi Angra visus apibarė už neatsargumą ir liepusi surinkti nukapotus čiuptuvus paaiškino, jog tai dabar bus visų jų maistas.
Kelionė aplink skylimą, kuris kaip atrodė eina nuo ties horizontu besimatančios milžiniško kriauklės, užtruko keturias dienas. Katvirtosios vakare, kompanija atsidūrė ties kriauklės, kurios kupolas kilo aukštai į dangų, ir kuris buvo porėtas, o jo angose lizdus suko paukščiai. Čia rodos buvo kiek šilčiau, ant pačios kriauklės net nebuvo sniego.
Ledo įtrūkimas ėjo iš po kriauklės. Tad vienintelis kelias buvo lipti jos sienomis, kas atrodė visai įveikiamas maršrutas. Tačiau čia kilo nedidelis ginčas, kas liks, o kas keliaus iki laivo. Owiatianas buvo prieš ledi siūlomą idėją keliauti iki laivo tik jai ir klonui. Giras tvirtino, jog jie greičiausiai ketina juos čia palikti. Tačiau galiausiai nusileido ir sėdo valgyti buliono išvirto iš trofėjiniu blateriu pašauto paukščio, vandenyje užvirtame šviesos kardo pagalba.
Kompanija dar kurį laiką stebėjo du taškus tolstančius kriauklės paviršiumi. Netikėtai, viskas aplink juos nusidažė geltonai. Tai Angra, išerzinta vis iš angų išneriančių paukščių, impulsyviai mestelėjo galios smūgį į kriauklės tunelius, ir netrukus iš ten pasipylė gausybė vijoklių-čiuptuvų. Jų kapojimas tik dar labiau erzino padarą, ar kas tai bebūtų, ir tik kai ledi bei jos asmens sargybinis liovėsi elgtis agresyviai, čiuptuvai nurimo ir pasitraukė.
Atėjo naktis, ketvertas likęs kitoje plyšio pusėje susirentė šiokią tokią užuovėją ir nuėjo miegoti. Ryte pabudo sušalę ir mažai tepailsėję, tačiau viskas išsisklaidė, kai virš galvų pranėrė dailus, juodas, kosminės jachtos siluetas.
Ant trapo juos pasitiko ledi, sargybinis ir dar keletas personų, paslėpusių savo veidus po kaukėmis, ant kurių buvo chaotiškai išpieštos akys, pas vienus daugiau, pas kitus mažiau. Angros paliepimu, jie nuskubėjo paimti merdėjančio Ashlos kūno. Kuris netrukus jau plūduriavo medicininės kajutės bakta tanke.
Laivo vidus spindėjo prabanga, nors užėjus į kajutes kiek keistai atrodė į ryšulius susukti prašmatnių drabūžių rišuliai. Tarp kurių Aalaya tuoj pat rado sau tinkančius, twi'lekiškus rūbus, bei papuošalus. Kadangi tiek rankos riek lekai, tiek ausys buvo sužalotos prišalusių papuošalų, teko apsiriboti žiedais ant kojų.
Tačiau išejus iš kajutės, jos laukė nemaloni akistata su laivo šeimininke.
- Matau radai sau tinkamus papuošalus? Tuomet pasiimk ir štai šitą, - ledi mestelėjo nedidelį pultelį twi'lekei.
Pažvelgus į jį, ši suvokė, jog rankoje laiko vergų pančų valdymo mechanizmą, o ant jos kojų šiuo metu visai ne gražūs žiedai, o labai dailiai pagamintas mechanizmas, kuris vienu mygtuko paspaudimu gali virsti spąstais. Jau po akimirkos viskas gulėju nusviesta į kampą.
Tuo pat metu, Giras, apžiūrėjęs iš drabužių krūvos ištrauktą papuošalą, akivaizdžiai priklausiusį hutams, palingavo galvą, ir atsargiai, stengdamasis pats saves nenustebinti netiketai atrastu skeletu spintoje, ėmė nuodugniai apžiūrinėti laivą. Kuris pasirodė ne tik be galo prašmatnus, bet ir aprūpintas naujausia technika, greitas, sunkiai fiksuojamas, turintis slaptų skyrių... žodžiu tikro kontrabandininkų karaliaus laivas. Bėda buvo ta, jog jau kurį laiką laivas buvo labai prastai prižiūrimas, ir akivaizdu, jog dar po kurio laiko tokio neatsakingo elgimosi su juo, iš neįkainuojamo turto jis būtų pavirtęs į beverčio laužo krūvą.
Tačiau owiatiano ekskursijos sukėlė kaukėtosios įgulos nepasitenkinimą. Vienas kurių, nuskubėjo skųstis savo Angrai. Kuri, tuo metu kalbino Eymą.
- Tu stipresnė nei pati apie save galvoji. Nepaisant visų sunkumų tu pasirinkai savo kelią, ir skirtingai nei kiti, iš jo niekuomet neišsukai, tam, kad pasijusti stipresne...
Čia jų pokalbį ir nutraukė nepatenkintas įgūlos narys. Teko eiti malšinti įsiliepsnojusį konfliktą, į kurį jau buvo įsipainiojęs ir ledi apsaugininkas bei buhalteris.
Galiausiai, laivas pakilo, praskrendant virš kriauklės, visi dar spėjo pamatyti milžinišką raizginį geltonų čiuptuvų ir kriauklės besidriekiančių į plyšį lede, šiuptuvai pulsavo, traukdami į save viską, ką tik sugabėjo pasičiupti vandenyne.
- Kadaise, mano buvęs mokytojas žadėjo ir mane sumaitinti panašiam padarui... - tarsi sau pakomentavo laivo šeimininkė.
Pasiekę orbitą ir pasinaudodamas asteroidų lauku kaip priedanga, jie prisiartino prie vis dar čia esančio imperijos kreiserio tiek, jog galėtų stebėti, kas ten vyksta. O aplink kreiserį Teisingumas, virė darbai. Buvo akivaizdu, jog į jį įsirėžta keleto asteroidų. Kompanijai besvarstant, kaip elgtis noliau, iš hipererdvės išniro dar vienas, identiškos konstrukcijos kreiseris.
Neilgai trukus, ledi žvilgsnį prikaustė nedidelis šatlas atsiskiriantis nuo pamuštojo kreiserio.
- Jis ten, - bedė ji pirštu į monitorius, ir užgulė laivo valdymo mechanizmus.
Antpuolis imperijai buvo visiškai netikėtas, tad kai "Juodasis perlas" (taip ledi pavadino savo laivą), jau būvo šūvio nuotolyje nuo šatlo, naikintuvai dar tik kilo nuo kreiserių.
Ir čia, kopiloto kėdėje sėdinti Aalaya atrado ventrinės patrankos valdymo mechanizmą ir nesugabėjo atsispirti pagundai. Lazerio serija perkirto šatlą pusiau. Iš kieuro korpuso į kosmosą pasipylė kareivių kūnai, detalės, bei didelis cilindras su viduje plūduriuojančiu kūnų. Jis sukosi aplink savo ašį, švirkšdamas į erdvę savo tūrinį - žalsvą skystį.
Priekaišrauti nebuvo kada. Jau buvo parengtas dedantinis tunelis, kuris prisisiurbė prie likusios sveikos šatlo korpuso sekcijos. Šviesos kardas išpjovė korpusę skylę ir iš ten pasipylė blasterių šūviai. Keli likę šatlo kareiviai buvo užėmę ginybines pozicijas, tačiau jų pasipriešinimas buvo numalšintas beveik akimirksniu. Aalaya peršokusi klono kario kūną atvėrė kajutės duris... ir akimirksniu buvo ištraukta į vakuumą, mat ši kajutė, buvo paskutinė hermetiška laivo dalis, po jos pačios paleistos salvės.
Tuo pat metu, likusieji laive organizavo cilindro įtraukimo laivo vidun manevrą. Ledi, apsivilkus skafanrą tarp šatlo nuolaužų ieškojo Kokos ir netrukus atrado jį dar viename cilindre, pilname žalio skusčio. Nukirtusi jį, su laivu jungusius mechanizmus, įstūmė visą cilindrą atgal į savo laivą.
Taip pat laive atsidūrė ir pamuštasis cilindras, kurio viduje mokinės jau spėjo atpažinti Korviną, bei Aalaya iš kurios ausų plūdo kraujas, o akys buvo virtusios dviem ryškiai raudonomis kraujosruvomis. Tik galios pagalba ji vis dar buvo gyve ir galios pagalba netrukus ji jau po truputi ėmė atgauti regą ir klausą. Vos tik liukai užsivėrė, laivas paniro į hypererdvę, paskui save palikdamas jau šūvio nuotolį pasiekusius laivus...
Koridoriuje voliojosi du cilindrai, iš vieno jų, ant prabangaus laivo kilimo liejosi žalias ir aitriai kvepiantis skystis. Viduje sudaužyto cilindro matėsi laidais apraizgytas ir siaubingai sužalotas Korvino kūnas. Kitame, sveikesniame, panašioje būsenoje, tik kiek sveikesnis, plūduriavo Koka.
Eyma, pirmiausiai puolė gelbėti Korviną. Tačiau išvadavus jį iš laidų apsiviniojusį jo kūną, tapo aišku, jog vienintelis būdas jį išgelbėti buvo bakta tankas, kuriame jau buvo Ashla, tad jaunoji nautolanė dabar turėjo rinktis...
O tuo pat metu, ledi sudaužė antrąjį cilindrą ir iš jo ištraukė, Koką. Ant jo kūno buvo matyti daugybė kankinimo žymių, tačiau, nepaisant skausmo, kurį jos turėjo kelti, nei viena jų neatrodė mirtina.
- Atsargiai, nes jūsų mokytojas nebėra toks, koks buvo, - perspėjo ledi.
Samone Koka atgavo vos tik Angra nuplėšė jam nuo galvos įrenginį, kuris buvo užspaudęs šio smilkinius. Ir akimirksniu džiugi išsigelbėjimo akimirka virtuo kai kuo kitu.
- Stai ir susitikom vel, mano buves Mokytojau. Pagaliau atejo laikas viska issiaiskinti. As tau duosiu laiko pasveikti..."
- Kaip matau, arogancijos taip ir neatsikratei, mano NETIKUSI MOKINE
- Ir aš norėsiu garbingos dvikovos... - pabaigti sakinio ji nesuspėjo.
Feluciano ataugos prisipildė sodria raudona spalva, dvelkiančia pykčiu ir skausmu. Kitą akimirką, sudaužyto cilindro šukės pakilo nuo žemės ir šovė į laivo savininkę, pjaustydamos ir smigdamos į jos kūną, parblokšdamos pastarąją ant žemės.
Aalaya ir Eyma, pastarosios rankose ką tik užgęso Korvino gyvybė, įtarusios, kas čia vyksta, stojo ginti ledi. Netrukus visu buvo įsivėlę į chaotišką mūšį siaurame laivo koridoriuje, kurio grindys užtvindytos cilindruose buvusiu skysčiu, visus mėtėsi šukės ir nuolaužos... Sumaištyje niekas nė nepastebėjo, kaip be jokios aiškios priežasties klonas susmuko nat žemės.
Aalaya galios pagalba švystelėjo į savo mokytoją koridoriuje kabėjusį masyvų paveikslą. Tačiau kai jis praskridęs koridoriumi nukrito ant žemės, felucianas rodos tarsi būtų ore išgaravęs. Žinodama apie savo mokytojo gebėjimus susilieti su aplinka, twi'lekė pakėlė nuo žemės, medicinos kajutėje gulėjusį neveikianti medicininį droidą, ir paleido šį skrieti koridoriumi.
Nors ir paleistas aklai, tačiau siaurame koridoriuje koka nesugebėjo išvengti masyvaus droido korpuso. aštrūs manipuliatoriai susmigo į jo kūną, masyvus korpusas aprbloškė ant žemės. Iš žaizdų sunkėsi tirštas ir skaidrus felucioano kraujas.
Akimirką buvo tylu, tuomet visi išgirdo Kokos balsą:
- Atleiskite man...
Tuo metu galvą pakėlė klonas, parkritęs prasidėjus mūšiui:
- Girai? - sutrikusiu balsu sumurmėjo jis, pamatęs owiatianą.
- Ra?
- Ra? Taip. Rodos toks buvo mano vardas...
Štai taip ir baigiasi pirmasis žaidimo sezonas.
Trumpas komentaras, antrajam sezonui bus įvestos kelios naujos taisyklės, nieko drastiško, tačiau tikiuosi jos duos teigiamų rezultatų, pašlifuos kai kuriuos žaidimo dinamikos momentus. Taip pat žadu dar įdėti nedidelį tarpinį postą, peržvelgti visas praėjusias 13 žaidimo sesijų.
Gal dar galiu kiek atsidūsti, kad paskutinioji scena, gavosi kiek paforsuota, ir Lelen bei Kokos susidūrimas pašaliniam stebėtojui galėjo likti nesuprastas... ką gi, dar ateityje laukia kitos 13 sesijų, per kurias mėginsime šias skyles lopyti :)
Eyma pabudo iš miego. Nebebuvo šalta, nors gulinti šalia Ašla ir atrodė visai sušalusi. Nautolanė ėmė judėti link urvo išėjimo, kuris atrodė daug gilesnis, nei ji prisiminė. Jos ausis pasiekė čiurlenančio vandens garsas, tuomet pasijuto šiluma. Galiausia, išnirus lauk, ji suprato, jog aplinkui tirpsta ledas. Ant žemės buvo galima matyti pro likusį sniegą besistiebiančią žolę. Pasirodo, urvas, kuriame jie nakvojo, buvo pačiame, nedidelės salelės centre. Aplinkui driekėsi skaidri jūra, kurioje plūduriavo tarsi neonu iš vidaus nušviestos ledo lytys.
Staiga Eyma išgirdo pažįstamus balsus. Atsisukusi, ji pamatė Koką ir Korviną. Korvinas nešėsi jos instrumentą, kurį eyma buvo pametusi kapsulei įkritus į vandenį.
- Mes radom tavo instrumentą.
- Kaip jūs čia patekot?
- Mus paleido, Koruskante įvyko perversmas. Imperijos nebėra, Respublika vėl atstatyta. Be to mes tau turim dar vieną gerą naujieną. Čia jau atskrenda tavo brolis.
Eyma apsisuko ir nėrė atgal į urvą. Rado ten ašlą ir ištraukė ją lauk. Tačiau atrodė, jog nei vienas iš mokytojų jos nepastebi. Nautolanė pamėgino gaivinti ją, tačiau pūstelėjęs šalto vėjo gūsis užpūstė togrutą. Eyma puolė nukasinėti sniegą, tačiau pajuto, kaip stingsta jos rankos. Pakėlė akis į mokytojus, tačiau vietoj jų tepamatė neatpažįstamus siluetus.
Aayala žvelgė į šalia jos stovinčius nepažistamuosius. Keistoji moteris, užrištomis akimis pasilenkė virš jos.
- Gelbėkit, - tesugebėjo pasakyti Aalaya.
Kai ji buvo pastatuta ant kojų, nepažįstamoji nužvelgė sunkią twi'lekes kuprinę. Ir susiraukė išgirdusi, kad Aalaya čia ne viena.
- Tu palikai savo drauges, o pasiėmei šį nešulį? - priekaištavo ji, - dabar vesk mane ten, kur jas palikai.
Kelionė buvo ilga ir sunki, tiesa, nepažįstamoji ir jos palydovas, rodos jautėsi visai gerai. Tačiau Aalayay kiekvienas žingsnis, nors ją ir laikė, kad nepargriūtų, buvo kančia.
Po gero pusdienio jie pagaliau pasiekė urvą, kuriame turėjo būti Eyma ir Ashla. Eyma atrodė, dar turinti samonę, ir atvykusiuosius pasitiko atmerktomis akimis, nors daugiau nelabai ką tesugebėjo padaryti. Tuo tarpu Ashlos būklė buvo visai kritiška.
Nepažįstamoji greitai apieškojo abi sušalusiąsias, ir radusi šviesos kardą tuoj pat uždavė klausimą:
- Kas tavo mokytojas?
- Koka.
-Mhm...
Išėjusi lauk, ji greitai sukonstravo laikiną stovyklą, o kloną, kuris prisistatinėjo kaip: Apsaugos virsininko antros pamainos patarejo strateginiais klausimais pavaduotojas, asmeninis sargybinis ir finansininkas, Vohy Manah. Kas, regis, moteriai kiekvieną kartą sužadindavo pasitenkinimo šypsnį. Ji pasiuntė atgal į laivą, paimti reikalingų daiktų. Pasirodė, jog šalia yra nukritęs dar viena kapsulė, kurią nepažįstamoji buvo pasiryžusi apžiūrėti.
Visi kiti buvo suguldyti naujai pastatytoje užuovėjoje, kuri buvo gerokai patogesnė ir šiltesnė (kiek kad gali būti patogi ir šilta arktinė užuovėja). Paimtąjį kardą ji panaudojo užvirinti vandeniui, kuris buvo pats skaniausias vanduo, kokį tik padavanės kada nors gėrė. Truputi sušilusios, jos dar spėjo pasiteirauti nepažįstamosios vardo. Ši prisistatė kaip ledi Angra. Paklausta apie tai, kas yra jos pačios, Aalaya pareiškė, jog yra pirklio duktė, o šios dvi yra džedajų mokinės.
Kai merginos, sušilusios užmigo, ledi Angra apieškojo Aalaya ir rado jos kardą. Pabudusios twi'lekės laukė klausimas:
- O iš kur pas pirklio dukterį, džedajų ginklas?
Galiausiai išgavusi prisipažinimą ir sužinojusi, jog tai Kokos mokinė, ledi pergalingai šyptelėjo.
- Tik Koka ir galėjo išmokyti padavanę palikti savo bendrakeleivius miršiai. Taip Vohy?
- Žinoma miledi, - atsakė klonas, kuris jau buvo grįžęs su krūva šiltų rūbų.
Jiems besirengiant, merginos pabandė klausinėtis apie savo gelbėtojus, tačiau sužinoti nelabai ką pavyko.
- Aš joks ne klonas, - rodos įsižeidė klonas, paklausta apie tai, kaip jis čia atsidūrė.
- Aš ne džedajus, - atsikirto Ledi angra, kai padavanės ėmė kalbint ją.
Tuomet nukreipė pokalbį, į Aalayą. Paklaususi kam tokioje dykvietėje jai reikalingi visi papuošalai, kuriuos ji nešioja. Ir tik tuomet ši suprato, jog metaliniai žiedai ir auskarai buvo prišalę prie jos odos. Dejuodama jis vargais negalais juos nusiėmė, palikdama atviras žaizdas ant rankų, lekų ir ausų.
Po geros dienos kelio, kompanija pasiekė lygumą, kuria buvo išvagojusi kapsulės kritimo palikta žymė. Vagos galė stūgsojo pūsnies kalnas, matėsi bandymai užkapstuti ir kritimo vagą. Tuo pat metu, Vohy pastebėjo danguje kelias krintančias žvaigždes. Per mažas, jog tai būtų gelbėjimosi kapsulės ar laivai, tačiau vis tiek tai sukėlė šiokį tokį rūpestį.
Nubraukus sniegą nuo kupsto, po juo pasirodė tai, ko galima buvo tikėtis - gelbėjimosi kapsulės korpusas. Pro jos stiklą viduje buvo matyti įdėmiai atėjūnus stebinti žmogaus pavidalo būtybė. Netrukus paaiškėjo, jog tai owiatianas (pilkos odos humanoidas, su baltomis plunksnomis augančiomis vietoj plaukų), vardu Gir. Jis paaiškino, jog buvo įkalintas imperijos kreiseryje, tačiau kilus samyšiui (jis girdėjo, jog garsiakalbiai įsakinėjo kažkokiems džedajams pasiduoti, kas konkrečiai ten vyko jis nežinojo), Giras sugebėjo išjungti durų mechanizmą, kartu su didele dalimi kitų laivo sistemų. Pasinaudodamas samišiu nusėlino iki gelbėjimosi kapsulių denio ir paspruko į planetą. Pamatęs kloną, jis atsargiai paklausė:
- Ra? - tačiau nesulaukė jokios reakcijos.
Jiems besiaiškinant, klonas pastebėjo iš snieko trmpam išnirusią žvalgybinio droido galvą. Buvo aišku, jog pasilikti čia nebesaugu. Tačiau toli pasprukti nepavyko, jau netrukus jiems virš galvų ratą suko desantinis laivas, kuris gi nebuvo pasiruošęs džedajų triukams, ir kai Aalayos švysteltas ledo gabalas pramušė variklį kiaurai, jis žnektelėjo ant sniego, pračiuožė keliasdešimt metrų ir sustojo rūkdamas. Iš Vidaus pasipylė klonai. Blasterių šūviai sumišo su šviesos kardų žybčiojimais. Kova tęsėsi neilgai. Netrukus sniege tysojo visas klonų būrys, tik vieną ledi angra laikė pačiupusi dar gyvą.
Liepusi Vohy pasaugoti, kad nieks jai netrukdytų, jis pradingo kartu su savo beleisviu laivo viduje. Iš kur netrukus pasigirdo veriantys riksmai. Tuo pat metu Giras įlipo į valdymo kajutę. Iš komunikatoriaus sklido reikalavimas pranešti apie savo situaciją.
- Pas mus viskas gerai, tęsiame paieškas.
Balsas kitapus ryšio rodos liko patenkintas atsakymu. Kiek pasikapstęs laivo sistemose, ir pasinaudojęs nuo nukautųjų klonų nuimtomis granatomis, jis užminavo laivą. Tuo metu iš jo išlipo ledi, be savo kalinio, žvilgtelėjo į Vohi, kuris susimąstęs apžiūrinėjo nukautus klonus, lygindamas savo ir jų šarvus.
- Koka yra imperijos kreiseryje. Mes skrįsim jo laisvinti, - pareiškė ji.
Šis pareiškimas užklupo Girą visiškai netikėtai. Pulti imperijos kreiserį? Iš kurio jis pats per stebuklą ką tik pabėgo..?
Kompanijai tolstant nuo sudaužyto laivo, nugriaudėjo sprogimas - suveikė Giro paliktas mechanizmas. Tačiau tai buvo ne vienintelis triukšmas. Po kojomis sudrebėjo ledas. Nuo žemės, į orą pasipylė ledo ir sniego fontanai. Lede vėrėsi milžiniškas plyšys. Dar po akimirkos, sprogusio laivo korpusas pajudėjo ir vis su didesniu pagreičiu nučiuožė link atsivėrusio plyšio ir dingo jame.
Priėjus arčiau, pasidarė aišku, jog atsivėrusio plyšiuo perlipti nepavyks, o laivas, deja, buvo kitoje jo pusėje. Maža to, iš vandens, atsivėrusio plyšio kraštais lipo daugybė geltonų čiuptuvėlių, labai panašių į tuos augalus, kuriuos mokinės matė lediniame tunelyje, tačiau čia jų būdo begalės, maža to, jie raitėsi ir rangėsi, tuo labiau primindami gyvūną nei augalą.
Kuo įsitikino ir Giras, pamėginęs prieiti arčiau krašto, iš už kurio ant jo užvirto geltonas čiuptuvų raizginys. Pasprukti padėjo tik Aalayos įsikišimas. Po kurio ledi Angra visus apibarė už neatsargumą ir liepusi surinkti nukapotus čiuptuvus paaiškino, jog tai dabar bus visų jų maistas.
Kelionė aplink skylimą, kuris kaip atrodė eina nuo ties horizontu besimatančios milžiniško kriauklės, užtruko keturias dienas. Katvirtosios vakare, kompanija atsidūrė ties kriauklės, kurios kupolas kilo aukštai į dangų, ir kuris buvo porėtas, o jo angose lizdus suko paukščiai. Čia rodos buvo kiek šilčiau, ant pačios kriauklės net nebuvo sniego.
Ledo įtrūkimas ėjo iš po kriauklės. Tad vienintelis kelias buvo lipti jos sienomis, kas atrodė visai įveikiamas maršrutas. Tačiau čia kilo nedidelis ginčas, kas liks, o kas keliaus iki laivo. Owiatianas buvo prieš ledi siūlomą idėją keliauti iki laivo tik jai ir klonui. Giras tvirtino, jog jie greičiausiai ketina juos čia palikti. Tačiau galiausiai nusileido ir sėdo valgyti buliono išvirto iš trofėjiniu blateriu pašauto paukščio, vandenyje užvirtame šviesos kardo pagalba.
Kompanija dar kurį laiką stebėjo du taškus tolstančius kriauklės paviršiumi. Netikėtai, viskas aplink juos nusidažė geltonai. Tai Angra, išerzinta vis iš angų išneriančių paukščių, impulsyviai mestelėjo galios smūgį į kriauklės tunelius, ir netrukus iš ten pasipylė gausybė vijoklių-čiuptuvų. Jų kapojimas tik dar labiau erzino padarą, ar kas tai bebūtų, ir tik kai ledi bei jos asmens sargybinis liovėsi elgtis agresyviai, čiuptuvai nurimo ir pasitraukė.
Atėjo naktis, ketvertas likęs kitoje plyšio pusėje susirentė šiokią tokią užuovėją ir nuėjo miegoti. Ryte pabudo sušalę ir mažai tepailsėję, tačiau viskas išsisklaidė, kai virš galvų pranėrė dailus, juodas, kosminės jachtos siluetas.
Ant trapo juos pasitiko ledi, sargybinis ir dar keletas personų, paslėpusių savo veidus po kaukėmis, ant kurių buvo chaotiškai išpieštos akys, pas vienus daugiau, pas kitus mažiau. Angros paliepimu, jie nuskubėjo paimti merdėjančio Ashlos kūno. Kuris netrukus jau plūduriavo medicininės kajutės bakta tanke.
Laivo vidus spindėjo prabanga, nors užėjus į kajutes kiek keistai atrodė į ryšulius susukti prašmatnių drabūžių rišuliai. Tarp kurių Aalaya tuoj pat rado sau tinkančius, twi'lekiškus rūbus, bei papuošalus. Kadangi tiek rankos riek lekai, tiek ausys buvo sužalotos prišalusių papuošalų, teko apsiriboti žiedais ant kojų.Tačiau išejus iš kajutės, jos laukė nemaloni akistata su laivo šeimininke.
- Matau radai sau tinkamus papuošalus? Tuomet pasiimk ir štai šitą, - ledi mestelėjo nedidelį pultelį twi'lekei.
Pažvelgus į jį, ši suvokė, jog rankoje laiko vergų pančų valdymo mechanizmą, o ant jos kojų šiuo metu visai ne gražūs žiedai, o labai dailiai pagamintas mechanizmas, kuris vienu mygtuko paspaudimu gali virsti spąstais. Jau po akimirkos viskas gulėju nusviesta į kampą.
Tuo pat metu, Giras, apžiūrėjęs iš drabužių krūvos ištrauktą papuošalą, akivaizdžiai priklausiusį hutams, palingavo galvą, ir atsargiai, stengdamasis pats saves nenustebinti netiketai atrastu skeletu spintoje, ėmė nuodugniai apžiūrinėti laivą. Kuris pasirodė ne tik be galo prašmatnus, bet ir aprūpintas naujausia technika, greitas, sunkiai fiksuojamas, turintis slaptų skyrių... žodžiu tikro kontrabandininkų karaliaus laivas. Bėda buvo ta, jog jau kurį laiką laivas buvo labai prastai prižiūrimas, ir akivaizdu, jog dar po kurio laiko tokio neatsakingo elgimosi su juo, iš neįkainuojamo turto jis būtų pavirtęs į beverčio laužo krūvą.
Tačiau owiatiano ekskursijos sukėlė kaukėtosios įgulos nepasitenkinimą. Vienas kurių, nuskubėjo skųstis savo Angrai. Kuri, tuo metu kalbino Eymą.
- Tu stipresnė nei pati apie save galvoji. Nepaisant visų sunkumų tu pasirinkai savo kelią, ir skirtingai nei kiti, iš jo niekuomet neišsukai, tam, kad pasijusti stipresne...
Čia jų pokalbį ir nutraukė nepatenkintas įgūlos narys. Teko eiti malšinti įsiliepsnojusį konfliktą, į kurį jau buvo įsipainiojęs ir ledi apsaugininkas bei buhalteris.
Galiausiai, laivas pakilo, praskrendant virš kriauklės, visi dar spėjo pamatyti milžinišką raizginį geltonų čiuptuvų ir kriauklės besidriekiančių į plyšį lede, šiuptuvai pulsavo, traukdami į save viską, ką tik sugabėjo pasičiupti vandenyne.
- Kadaise, mano buvęs mokytojas žadėjo ir mane sumaitinti panašiam padarui... - tarsi sau pakomentavo laivo šeimininkė.
Pasiekę orbitą ir pasinaudodamas asteroidų lauku kaip priedanga, jie prisiartino prie vis dar čia esančio imperijos kreiserio tiek, jog galėtų stebėti, kas ten vyksta. O aplink kreiserį Teisingumas, virė darbai. Buvo akivaizdu, jog į jį įsirėžta keleto asteroidų. Kompanijai besvarstant, kaip elgtis noliau, iš hipererdvės išniro dar vienas, identiškos konstrukcijos kreiseris.
Neilgai trukus, ledi žvilgsnį prikaustė nedidelis šatlas atsiskiriantis nuo pamuštojo kreiserio.
- Jis ten, - bedė ji pirštu į monitorius, ir užgulė laivo valdymo mechanizmus.
Antpuolis imperijai buvo visiškai netikėtas, tad kai "Juodasis perlas" (taip ledi pavadino savo laivą), jau būvo šūvio nuotolyje nuo šatlo, naikintuvai dar tik kilo nuo kreiserių.
Ir čia, kopiloto kėdėje sėdinti Aalaya atrado ventrinės patrankos valdymo mechanizmą ir nesugabėjo atsispirti pagundai. Lazerio serija perkirto šatlą pusiau. Iš kieuro korpuso į kosmosą pasipylė kareivių kūnai, detalės, bei didelis cilindras su viduje plūduriuojančiu kūnų. Jis sukosi aplink savo ašį, švirkšdamas į erdvę savo tūrinį - žalsvą skystį.
Priekaišrauti nebuvo kada. Jau buvo parengtas dedantinis tunelis, kuris prisisiurbė prie likusios sveikos šatlo korpuso sekcijos. Šviesos kardas išpjovė korpusę skylę ir iš ten pasipylė blasterių šūviai. Keli likę šatlo kareiviai buvo užėmę ginybines pozicijas, tačiau jų pasipriešinimas buvo numalšintas beveik akimirksniu. Aalaya peršokusi klono kario kūną atvėrė kajutės duris... ir akimirksniu buvo ištraukta į vakuumą, mat ši kajutė, buvo paskutinė hermetiška laivo dalis, po jos pačios paleistos salvės.
Tuo pat metu, likusieji laive organizavo cilindro įtraukimo laivo vidun manevrą. Ledi, apsivilkus skafanrą tarp šatlo nuolaužų ieškojo Kokos ir netrukus atrado jį dar viename cilindre, pilname žalio skusčio. Nukirtusi jį, su laivu jungusius mechanizmus, įstūmė visą cilindrą atgal į savo laivą.
Taip pat laive atsidūrė ir pamuštasis cilindras, kurio viduje mokinės jau spėjo atpažinti Korviną, bei Aalaya iš kurios ausų plūdo kraujas, o akys buvo virtusios dviem ryškiai raudonomis kraujosruvomis. Tik galios pagalba ji vis dar buvo gyve ir galios pagalba netrukus ji jau po truputi ėmė atgauti regą ir klausą. Vos tik liukai užsivėrė, laivas paniro į hypererdvę, paskui save palikdamas jau šūvio nuotolį pasiekusius laivus...
Koridoriuje voliojosi du cilindrai, iš vieno jų, ant prabangaus laivo kilimo liejosi žalias ir aitriai kvepiantis skystis. Viduje sudaužyto cilindro matėsi laidais apraizgytas ir siaubingai sužalotas Korvino kūnas. Kitame, sveikesniame, panašioje būsenoje, tik kiek sveikesnis, plūduriavo Koka.
Eyma, pirmiausiai puolė gelbėti Korviną. Tačiau išvadavus jį iš laidų apsiviniojusį jo kūną, tapo aišku, jog vienintelis būdas jį išgelbėti buvo bakta tankas, kuriame jau buvo Ashla, tad jaunoji nautolanė dabar turėjo rinktis...
O tuo pat metu, ledi sudaužė antrąjį cilindrą ir iš jo ištraukė, Koką. Ant jo kūno buvo matyti daugybė kankinimo žymių, tačiau, nepaisant skausmo, kurį jos turėjo kelti, nei viena jų neatrodė mirtina.
- Atsargiai, nes jūsų mokytojas nebėra toks, koks buvo, - perspėjo ledi.
Samone Koka atgavo vos tik Angra nuplėšė jam nuo galvos įrenginį, kuris buvo užspaudęs šio smilkinius. Ir akimirksniu džiugi išsigelbėjimo akimirka virtuo kai kuo kitu.
- Stai ir susitikom vel, mano buves Mokytojau. Pagaliau atejo laikas viska issiaiskinti. As tau duosiu laiko pasveikti..."
- Kaip matau, arogancijos taip ir neatsikratei, mano NETIKUSI MOKINE
- Ir aš norėsiu garbingos dvikovos... - pabaigti sakinio ji nesuspėjo.
Feluciano ataugos prisipildė sodria raudona spalva, dvelkiančia pykčiu ir skausmu. Kitą akimirką, sudaužyto cilindro šukės pakilo nuo žemės ir šovė į laivo savininkę, pjaustydamos ir smigdamos į jos kūną, parblokšdamos pastarąją ant žemės.
Aalaya ir Eyma, pastarosios rankose ką tik užgęso Korvino gyvybė, įtarusios, kas čia vyksta, stojo ginti ledi. Netrukus visu buvo įsivėlę į chaotišką mūšį siaurame laivo koridoriuje, kurio grindys užtvindytos cilindruose buvusiu skysčiu, visus mėtėsi šukės ir nuolaužos... Sumaištyje niekas nė nepastebėjo, kaip be jokios aiškios priežasties klonas susmuko nat žemės.
Aalaya galios pagalba švystelėjo į savo mokytoją koridoriuje kabėjusį masyvų paveikslą. Tačiau kai jis praskridęs koridoriumi nukrito ant žemės, felucianas rodos tarsi būtų ore išgaravęs. Žinodama apie savo mokytojo gebėjimus susilieti su aplinka, twi'lekė pakėlė nuo žemės, medicinos kajutėje gulėjusį neveikianti medicininį droidą, ir paleido šį skrieti koridoriumi.
Nors ir paleistas aklai, tačiau siaurame koridoriuje koka nesugebėjo išvengti masyvaus droido korpuso. aštrūs manipuliatoriai susmigo į jo kūną, masyvus korpusas aprbloškė ant žemės. Iš žaizdų sunkėsi tirštas ir skaidrus felucioano kraujas.
Akimirką buvo tylu, tuomet visi išgirdo Kokos balsą:
- Atleiskite man...
Tuo metu galvą pakėlė klonas, parkritęs prasidėjus mūšiui:
- Girai? - sutrikusiu balsu sumurmėjo jis, pamatęs owiatianą.
- Ra?
- Ra? Taip. Rodos toks buvo mano vardas...
Štai taip ir baigiasi pirmasis žaidimo sezonas.
Trumpas komentaras, antrajam sezonui bus įvestos kelios naujos taisyklės, nieko drastiško, tačiau tikiuosi jos duos teigiamų rezultatų, pašlifuos kai kuriuos žaidimo dinamikos momentus. Taip pat žadu dar įdėti nedidelį tarpinį postą, peržvelgti visas praėjusias 13 žaidimo sesijų.
Gal dar galiu kiek atsidūsti, kad paskutinioji scena, gavosi kiek paforsuota, ir Lelen bei Kokos susidūrimas pašaliniam stebėtojui galėjo likti nesuprastas... ką gi, dar ateityje laukia kitos 13 sesijų, per kurias mėginsime šias skyles lopyti :)
2009 m. gegužės 27 d., trečiadienis
Galios nublokšti. Dvyliktoji sesija
Taigi, toli toli, seniai seniai, kokioje tai, tolimoj ir senoj galaktikoj.
Kol mokiniai tremiravosi naudodami metalinius vamzdžius, išmontuptus iš neveikiančių laivo dalių, vietoj šviesos kardų, prižiūrint Kokai, kuris jau buvo išėjęs iš savo kajutės. Tiesa, atrodė jis kiek sutrikęs. Ir pirmi jo žodžiai mokiniams buvo: niekada nesielkite taip, kaip aš elgiausi... nesielkite, nekalbėkite ir negalvokite. Taigi, tuo metu Korvinas baugė montuoti naująjį generatorių į keistąjį kardą. Pagaliau baigęs kalibruoti akmenukus, kurie čia buvo pakeitę kristalus, uždengė korpusą, įkvėpė ir spustelėjo mygtuką.
Kas įvyko toliau, pastebėjo visi, tie kas nepamatė, pajuto. Galia, rodos suvirpėjo visur aplinkui. Kardo ašmenys pasirodė ne švytintys, kaip kad įprasta, o aklinai juodi. Tiesa, dėl neįprastos konstrukcijos sunku buvo sufokusuoti kardo energiją, tada ašmenys mirgėjo, plėtėsii, traukėsi, tai prarasdami tai įgaudami fokusą. Aplink ašmenys ore sproginėjo maži juodi ratilai, pats kardas Korvino rankose ėmė sunkėti, ir atrodė, jog jis po truputi į save siurbia kabinos orą.
Riteris atleido mygtuką, ir kardas užgeso, rankena vėl tapo lengva. Korvinas žvilgtelėjo į savo kompanijonus, kurie susirinko pažiūrėti kas čia vyksta, ir nieko nesakęs įsidėjo kardą į kišenę.
Artėjo laikas, kai laivas išnirs iš hipererdvės. Ir buvo akivaizdu, jog tokioje būsenoje jis jau niekur nebeskris. Vienisntelis variantas buvo dvi mažutės gelbėjimosi kapsulės, kurios nors ir buvo apgadintos, tačiau po remontobent jau teroriškai turėjo atlaikyti nusileidimą planetoje.
Į vieną iš kapsulių buvo sukrauti visi holokronai, ir ant viršaus sugrūstos padavanės. Mokytojai liko stebėti prietaisų. Galiausiai, hypererdvės mirgėjimą pakeitė šviesos juostos, kurios virto žvaigždėmis, ir riteriai suprato patekę į asteroidų lauką. Vargais negalais sugebėję priversti laivą išvengti susidūrimo, jie turėjo pripažinti, jog jų vargai dar tik prasidėjo. Iš komunikatoriaus pasigirdo įsakmus balsas:
- Čia kalba Imperijos kreiseris "Teisingumas", tuoj pat išjunkite visas laivo sistemas ir pasiduokite.
Į ką atsakydami, riteriai įššovė gelbėjimosi kapsulę su mokinėmis. Buvo akivaizdu, jog imperijos kreiseris fiksavo jų išnyrimą iš hipererdvės, tačiau gelbėjimosi kapsulės paleidiomo asteroidų lauke greičiausiai niekas neužfiksuos. Patys tuo metu pradėjo skausmingai lėtą manevra, kuriuo atsuktų laivą į tinkamą poziciją antrosios kapsulės paleidimui. Tačiau kol tai įvyko, iš už gretimo, milžiniško asteroido išniro imperijos kreiserio pirmagalis, prieš kurį džedajų laivas (tiksliau, džedajų užgrobtas laivas' atrodė tikras nykštukas. Koka dar pamėgino įžokti į pabūklų bokštelį, tačiau jo šūviai buvo sugerti galios skydų, o atgal paleisti šūviai leido suprasti, jog pasirinkimas yra tarp pasidavimo arba mirties atvirame kosmose.
Gravitacinių spindulių pagalba laivas buvo nutupdytas angare. Saugumo pajėgų vadas, pulkininkas Moren Meldres, įdėmiai stebėjo operaciją per saugumo monitorius. Kapitonas Sky Torek, atidavinejo komandas savo klonų pajėgoms. Visą procedūrą prižiūrėjo Kapitonė Ananika Mowere:
- Kodėl toks didelis sujudimas dėl šito laivo? Ir kodėl mes turėjom skristi taip toli, kad jį prigauti? Greičiau suimkite laivo keleivius ir skrendam atgal.
Tai kas įvyko paskui, truputi nušvietė situaciją, tačiau visai nenudžiugino.
- Kapitone, čia džedajai, - pirmasis atsipeikėjo pilkininkas.
Tuo tarpu laive virė įnirtingas mūšis. Džedajai, dengdami vienas kitą, pamažu judėjo laivu link tiltelio, paskui save palikdami nejudančius klonų kūnus. Ir galima buvo pagalvoti, kad Koka šiuo procesu iš tiesu mėgaujasi. Nepraleisdamas progos kirsti mirtinus smūgius, ten kur būtų užtekę sužeidžiančių, kertantis du kartus, ten kur užtektų vieno. Kitomis aplinkybėmis Korvinas gal ir būtų ką nors pasakęs, tačiau dabar buvo svarbesnių reikalų, tokių kaip išgyvenimas. Ir nors klonai krito dešimtimis, tačiau džedajų jėgos seko, o kad ir kur jie beeitų, visur atsirasdavo vis nauji ir nauji priešininkai. Atsikvėpti irgi nebuvo jokios progos, nes paskui, ventiliacijomis ir aptarnavimo tuneliais juos vijosi saugumo droidai. Garsiakalbiai pastoviai šaukė:
- Čia ne pratybos, būrys gama tuč tuojau judėkite į sektorių 2C... Džedajai, pasiduokite, jūs neturite jokių šansų!.. Būrys beta, skubiai užimkite kovines pozicijas sektoriuje 3A...
Tiek Koka, tiek Korvinas jau buvo sužaloti, kai pagaliau pasiekė laivugalį, iš kurio tikėjosi patekti į kapitono tiltelį, priešo pajėgos, rodos irgi ėmė po truputi silpti. Tačiau netikėtai paleistas blasterio šūvis parbloškė Koką ant žemės, o atsisukęs pasižiūrėti, ar jis dar gyvas, Korvinas spėjo pajusti buožės smūgį į pakaušį.
Kapitono tiltelyje, kuriame nervingai marširavo kapitonė, o karininkai buvo užgulę komunikavimo priemones, iš garsiakalbio staiga pasigirdo uždusęs seržanto balsas, rodos negalintis patikėti tuo ką pats sako:
- Mes juos turime, mes juos turime...
Už kapitonės nugaros pasigirdo atsiveriančių durų garsas. Į tiltelį įžengė viriškis, kurio rodos pati aurą pripildė kambarį nejaukumu:
- Na, ar sugavote mūsų kalinius?
Tuo metu mokinės, stengdamosis neprispausti viena kitos ataugų ankštoje kabinoje, skirtoje dviems asmenims, palengva dreifavo asterodų žiedu, ir padaryti nebuvo galima nieko, vien tikėtis, jog viskas baigsis gerai. Ir Aalaya paniro į apmąstymus, kodėl ji atsidurė čia, tokioje apgailėtinoj situacijoje, kodėl nepaliko Kokos pirmai progai pasitaikius? Mintyse ji grįžo į ne tokią jau tolimą praeitį, kaip prieš savo norą pateko į savo dabartinio mokytojo, o tuomet tiesiog pagrobėjo, laivą. Kai laivas, palikęs Kanaan planetą, kurioje viskas ir prasidėjo, ir kurioje felucianas greičiausiai nužudė Aalayos pusseserę, išnėrė iš hypererdvės toli nuo bent kokios žvaigždės, šalia tamsoje dreifuojančio milžiniško asteroido, kuris, nepaisant savo nuošalumo, o greičiausiai kaip tik ir dėl jo, buvo kunkuliuojantis givybe. Čia vyko remontų darbai, tai šen tai ten matėsi blasteriių iškrovos, pirmyn - atgal zujo laivai.
- Pranešk savo tikslą atvykeli, - iš garsiakalbių pasigirdo nemalonus balsas.
- Aš turiu kreditų, - atsakė Koka ir tuoj pat gavo nusileidimo koordinates.
Kaip jau minėta, asteroidas virė gyvenimu. Jo viduje iškirstuose koridoriuose galėjai pamatyti pačių įvairiausių rasių atstovų, perkančių, parduodančių ir mainančių pačias netikėčiausias prekes, kurių nerastum niekur kitur, nes už prekiavimą jomis, geriausiu atveju ilgam atsidurtum už grotų.
Aalaya, pagaliau sukaupusi drąsą ir nuėjo pas savo pagrobėją ir pareikalavo ją gražinti atgal pas jos dėdę. Į ką Kokos atsakymas buvo labai paprastas.
- Niekur aš taves negražinsiu, aš tave čia ir dabar parduosiu, taip kaip tu norėjei parduoti Eymą, va ir bus tvarka ir teisybė atstatyti.
Bandymai protestuoti, nei bandymai aiškinti, jog jos dėdė labai turtingas ir gali daug už ją sumokėti, Kokos nei kiek nesujaudino. Galiausiai jis ją, lengvu judesiu, užsimetė ant peties ir išlipo iš laivo. Aalaya vis dar nenurimo, tai reikalaudama, tai prašydama jos neparduoti.
Netrukus ši scena atkreipė vieno iš praeivių dėmesį, bjauraus, purvino, dvokiančio ir apdriskusio:
- Parduodi Twi'lekę? Pirksiu! Duosiu tau šimtą kreditų.
- Va, matai, jau ir pirkėjų atsirado.
Tačiau Aalayos džiaugsmui, Koka nepradėjo derybų, o nužygiavo savo keliais. Vingiuotais ir tamsiais koridoriaus, vis giliau į asteroido vidų, vis tamsesniais praėjimais, kol galų gale twi'lekė susivokė atsiradusi vietojse, į kurias pati viena niekuomet nebūtų drįsusi eiti. Džedajus praėjo pro grupelę Twi'lekų, kurie susidomėjo pamatytų vaizdeliu, ir netrukus vienas iš jų pasivijo Koką.
- Ei, atiduok mums šitą lethanę.
- O kiek jūs už ją siūlote?
- Siūlome mes nieko, tu ją mums atiduosi, - likę grupės nariai pamažu supo keliautojus.
- Gerai, pasiimkit ją, - felucianas nusimetė Aalaya nuo peties.
- Niekur aš neeisiu! - ši įsikibo į džedajaus drabužius.
Tuo tarpu Koka jau ruošėsi keliauti savo reikalais. Bet Aalaya, dabar jau jo nepaleido ir sekė kartu.
- Aš nenoriu čia pasilikti, aš eisiu su tavim.
Kažkuris iš twi'lekų bandė ją sugriebti už rankos, tačiau tuoj pat gavo tokį smūgį, nuo kurio nusirito kelis metrus. Atsikėlęs jis išsitraukė peilį, ir jau tikrai nebeatrodė linkęs juokauti. Tačiau čia įsikišo ir felucianas. Kelios akimirkos ir užpuolikai jau ropojo kuo toliau nuo savo netinkamai pasirinktų aukų. O Džedajus kaip niekur nieko užsuko pro šalia įsikūrusio baro duris.
Pravingiavęs pro būrį baro lankytojų, jis ir nuo jo nebeatsiliekanti twi'lekė atsidūrė priešais už širmos paslėptą nišą, kurią saugojo du ginkluoti asmenys, kuriems džedajus mostelėjęs ranka pasakė, kad jų čia laukia ir pastarieji nė nebandė diskutuoti.
Pranėrus pro širmą, juos pasitikodžiaugsmingas šūktelėjimas:
- Koka! Mano bičiuli! - už stalo buvo įsitaisęs žmogus, iš abiejų šonų pasisodinęs po kukliai (o gal kaip tik nekukliai) aprengtą twi'lekę vergę.
- Gal čia man tave pavyks parduoti, - tarstelėjo šis savo palydovei, ir įsitaisė prie stalo.
Aalayai liko tik du pasirinkimai, bėgti ir pasilikti šioje skylėje vienai, ar likti su savo pagrobėju, tikintis jog jis juokauja. Netrukus priešais ją buvo pastatyta taurė kažkokio stipraus vietinio gėrimo, ir kadangi daryti daugiau nebebuvo ką, tai twi'lekė tą taurę išlenkė iki dugno, tuomet dar vieną, dar vieną dar vieną...
Pabudo ji nuo siaubingo galvos skausmo, laivo kajutėje. Pasukusi galvą ji išvydo smalsiai žvelgiančią Eymą.
- Tai manes nepardavė?
- Ne, nors ir galėjo, - atsakė ši, ir užgrojo savo keistuoju instrumentu, kiekkvienas skimbtelėjimas kurio, rodės grežesi tiesiai į pagiringas Aalayos smegenis.
Kitas išsilaipinimas jau buvo akademijoje ir po to jau Aalayai drąsos nebeužteko prieštarauti savo mokytojui. Ir taip, prieš savo norą, iš doros prekeivės vergais, ji virto vienu iš asmeniškai imperijos persekiojamų asmenų...
Tačiau dabar bent jau mokytojo šalia nebebuvo... Ir jei pasiseks, gal ir nebebus. Twi'lekė apsičiupinėjo holokronų maišą ant kurio sėdėjo.
Kapsulė išniro iš asteroidų žiedo, po kojomis matėsi balta planeta, o pasižvalgius pro žiūronus, padavanės pastebėjo ir imperijos kreiserį, vangiai, tarsi sužeistas monstras, manevruojantį tarp asteroidų, kurie daužėsi ir dužo atsimušę į jo korpusą. Merginos susižvalgė tarpusavy:
- Turbūt mūsų mokytojai pasidarbavo...
Galiausiai, prabrėžusi milžinišką parabolę orbitoje, kapsulė įsirėžė į atmosferą. Kur tik akys užmatė, viskas buvo balta, išskyrus kelis milžiniškus darinius, atrodančius tarsi susisukę sraigių kiautai, išskytus tai, jog jie turėjo būti gigantiškų mastų, jei jau matėsi iš pačios orbitos. Viena dalis planetos buvo pasidengusi milžinišku baltu debesiu, kuris slinko jos paviršiumi - greičiausiai sniego pūga... Tačiau grožėtis nebuvo kada, nes kapsulę ėmė purtyti, tempera viduje ėmė darytis nepakenčiama, maža to, nemalonus traškėjimas atkreipė visų dėmesį į aižėjantį kapsulės stiklą.
Viena per kitą jaunosios džedajės puolė remontuoti įtrukimo, kol ir taip pažeista kapsulė nesubyrėjo į gabalus tiesiog atmosferoje. Sugraibiusios hermetizatoriaus flakoną, vargais negalais ižkaišė juo plyšius, to tuomet kapsulė rėžėsi į žemę... Bet taip tik atrodė. Tai tebuvo ledas, kurį įkaitusi kapsulė nesunkiai pramišė ir paniro į juodus vandenis. Į kabiną pasipylė vanduo, įkaitusi kapsulė prisipildė garų.
Čia jau nebesusitvardė Ashla, sukaupusi visas galias ji išmušė kapsulės didijį iliuminatorių, ir akimirksniu visi atsidūrė lediniame vandenyje, aklinoje tamsoje. Vienintelė Eyma nesupanikavo, nes vanduo jai tikrai nebuvo svetima aplinka. Sugribiusi kitas dvi savo bendrakeleives, ji ėmė irtis aukštyn. Ir netrukus ėmė matytis šviesa, tačiau ne iš viršaus, kur to galima buvo tikėtis, bet apačioje.
Link jų lėtai plaukė milžiniška, plačiažabtė žuvis, pasišviesdama dviem ataugomis, dygstančiomis jai iš kaktos. Žuvis pakankamai didelė, kad jas nesunkiai visas galėtų praryti, ką rodos, ji ir ketino daryti.
Užvirė žutbūtinė kova. Ir tik išmušus jai vieną akį, bei nulaužus vieną iš ataugų, plėšrūnas galiaisiai nusprendė pasiieškoti grobio kur nors kitur. Tuo tarpu dviem iš trijų padavanių, plaučiuosio oro jau visai nebebuvo likę. Ir tamsa virš galvų, nesuteikė jokios vilties. O pasiekus ledo lubas, viskas pasirodė visiškai beviltiška...
Tačiau Eyma netrukus rado nedidelę oro pripildytą nišą. Kur visos galėjo godžiai įkvėpti. Maža to, visų džiaugsmui, pasirodė, jog nuo šios nišos tolyn eina ledo tunelis, apaugęs geltonu augalu, kuris tarsi vijoklis buvo išsivingiavęs koridoriais, o ant jo stiebo esančios mažos puslelės generavo blankų švytėjimą.
Besikapstydamos ledo labirintais, merginos atkreipė dėmesį, jog jos čia ne vienintelės lankytojos, buyvo matyti, jog didesnėse labirinto salėse, kažkas lankydavosi, žolės kai kur buvo apgraužtos. O netrukus tą įtarimą patvirtino ir artėjantis maurojimas. Netrukus, iš vieno iš koridorių, tarsi čiuožikla nusileido stambus sutvėrimas, truputi primenantis jūsų vėplį, nors apžiūrinėti jį trukdė prieblanda, o ir noro nebuvo. Keli kirčiai, ir kardas perrėžė padaro pilvą, iš kurio lauk išvirto pusiau apvirškintas jo turinys. Bent kurioje kitoje situacijoje tai sukeltų šleikštulį, tačiau dabar visi puolė megautis galimybe susišildyti...
Dar kurį laiką paklaidžiojusios tuneliais, jos galiausiai pasiekė tai, kas atrodė yra aukščiausias taškas. Tačiau išėjimo lauk vis tiek nebuvo. Tad Aalaya išsitraukė savo kardą ir ėmė juo darbuotis. Galiausiai, po ilgo ir sudėtingo darbo, nes kardą teko saugoti nuo tirpstančio ledo, kuris galėjo jį užgesinti, grupė pastebėjo, jog pro ledą jau matyti blausi balta šviesa, ir netrukus, ledo paviršiuje atsivėrė plyšys.
Iš urvo gilumos dvelktelėjo stiprus vėjas, ir merginos suprato, jog atvėrusios skylę, leido vandeniui užtvindyti urvus, kuriuose susikaupęs oras anksčiau neleido to padaryti. Įtarimus patvirtino ir vis stiprėjantis gargaliavimas.
Aalaya į paviršių iššoko pirmoji, akies kraštu ji matė kaip link jos, bekrašte balta lyguma, artėja sniego siena - pūgos, kurią matė besileisdami, frontas. Greitai persisvėrė per kraštą, ir ištiesė rankas žemyn:
- Paduokit man holokronus.
Likusios dvi mokinės, ketino lipti pačios, tačiau, Aalaya savo kūnu užstojo praėjimą:
- Greičiau duokit man holokronus!
Pačiupusi maišus, tei'lekė dingo iš savo bendrakeleivių akiračio. Ir tuomet jas pasivijo vanduo. Eyma dar spėjo nusitverti už ledo krašto, o Ashlą vanduo nusinešė atgal į klaidžius labirintus. Laimai, eyma sugebėjo rasti ją vienoje iš salių, nes pati ji iš ten jau nebeturėjo jėgų išsikapstyti.
Gryžus atgal prie angos, pasirodė, jog viršuje jau siautėja pūga, tad eiti nebuvo kur, teko laukti kol ji baigsis. Urvai, nors ir greitai vėso, tačiau bent jau suteikė užuovėją.
Ryte, pasibaigus pūgai, jos, išsikapstė lauk į sniego dykumą, ir stingdantį šaltį. Visai netoliese iš po sniego, kur buvo radusi kažkokio gyvūno apleistą urvą, išsikapstė ir Aalaya. Ašla dar bandė išsakyti savo priekaištus, tačiau tam padaryti nebuvo likę jėgų. Tad visos trys patraukė link ties horizontu besimatančio gigantiškos kriauklės silueto. Diena kelionės leido suvokti, jog kriauklė turbūt yra gerokai didesnė, nei tikėtasi, nes ji kaip buvo taip ir liko ties horizontų. O ryte, pernakvojus rastame ledo urve, pabudo vienintelė Aalaya. Pažadino ją kosminio laivo variklio gaudimas. Tačiau išlindus lauk, nakties tamsoje nebuvo nieko matyti, mosavimas šviesos kardu irgi nedavė jokio rezultato. Grįžusi atgal, ir supratusi, jog jos bendrakeleivės jau tikrai niekur nebeeis, o ir gyvent joms turbūt liko labai nedaug, ji pasiėme holokronus, ir pratesė kelionę viena.
Žingsnis vis lėtėjo, akiratis - siaurėjo, kol galų gale samonė aptemo, ir Aalaya pasijuto maloniai begulinti sniege. Šalčio nebesijautė, jautėsi tik noras miegoti... Ji dar kartą pramerkė amkis, ir per miglą, bei sniegą, pamatė priešais savę stovinčią moterį, vėjyje besiplaikstančiais plaukais, ir juosta perrištomis akimis. Jai iš už nugaros žvelgė klonas kareivis, pilnai šarvuotas, tik be šalmo...
Dėkoju Dy už iliustraciją. Ir trumpas komentaras, man visai patiko principas, kai situacijoje, kur medžiojama viena grupė personažų, yra kontroliuojama likusios grupės. Kitaip tariant, šioje sesijoje riterių medžioklei imperijos kreiseryje, vadovavo likę žaidėjai. Ant to galima būtų visą scenarijų kada nors sukurpti. Tik tas prakeiktas žaidėjų negebėjimas ir nenoras laikytis subordinacijos...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
