Pasiekus naikintuvus teko greitai spręsti akivaizdžią problemą, tarp naikintuvų ir kosmoso buvo masyvūs vartai uždengę nusileidimo angą. Valdymo pulto niekur nebuvo matyti. Naikintuvų ginklai buvo per silpni, kad greitai padarytų pakankama skylę. Beliko pasikliauti Galia. Čia Koka pranoko visus, padedamas Korvino jis privertė vartus pajudėti, raudona migla plūstelėjo į beorę erdvę ir netrukus anga jau buvo pakankama, kad pro ją naikintuvas galėtų saugiai išnerti lauk. Felucianas šūktelėjo visiems, kad naudotusi proga, o jis vienas išlaikys vartus. Lelen, kuri visur stengėsi būti pirma, ir tik mokytojo baimė ją galėjo sulaikyti, tik to ir telaukė. Stryktelėjo į naikintuvo kabiną ir atlikusi įmantrų manevrą nėrė lauk. Ir štai būtent šią akimirką įvyko kažkas, ko nepajuto niekas kitas...
Lelen žaidėja šioje vietoje savo iniciatyva metė kauliukus, vienas iš iškritusių derinių buvo šešetukai ir vienas šešetukų buvo juodas... tamsioji pusė susilygino su disciplina, o tai vadinasi, jog padavano ydos agresija ir arogancija ją užvaldė ir nuo šiol diktavo visus jos veiksmus. Kodėl tai įvyko būtent šią akimirką? Gal tai buvo staigus laisvės pojūtis, juk mokytojas visą dėmesį nukreipęs kitur, priekyje laukia jaudinanti kova... kažkas spragtelėjo padavanės galvoje ir tą akimirką nutrūko ryšys jungęs ją su mokytoju.
Stotį sėkmingai paliko ir paskutinysis džedajus, už nugaros jam užsitrenkė milžiniški vartai. Pro stipriai nukentėjusį gvardiečių kapitonės naikintuvą prašvilpė pirmasis Aetherspace interceptor'ius. Jame įsitaisiusi padavanė dabar jau aiškiai juto kur yra jos tikslas. Trikdžių galioje šaltinis nebebuvo vien juntamas, dabar jis jau tiesiog kvietė.
Pro kapitonė, vienas paskui kita, prašvilpė dar du naikintuvai.
Planetos paviršių pirmoji pasiekė Lelen, gerokai atsiplėšusi nuo savo mokytojo ir jo bendražygio. Naikintuvas prašvilpė virš dviejų sudužusių nusileidimo kapsulių ir štai trečioji, nusileidusi saugiai! Nuo kapsulės tolyn vingiavo aiškiai matomos pėdos. Kuriomis netrukus jau skuodė ir mergaitė su paruoštu kardu rankoje.
Kilo saulė, ir mergaitės šešėlis rodos driekėsi iki pat horizonto, ties kuriuo buvo matyti keistos struktūros, primenančios kolonų eilę. Horizontas visai nebuvo taip toli, kaip galima buvo tikėtis, priešais driekėsi milžiniškas skardis, kuris artėjant prie jo galėjo pasirodyti tarsi pasaulio kraštas. Nusitęsęs per visą akiratį, atsistojus ant jo krašto galima buvo matyti milžinišką lygumą nusidriekusią skardžio papėdėje, keliais šimtais metrų žemiau. Tačiau tai nebuvo vien tik didingas gamtos kūrinys. Kažkas kadaise šiame skardyje iškalė milžinišką amfiteatrą, iš daugybės aukštų pakopų, kiekvienoje pakopoje buvo iškaltos nišos sujungtomis lanku einančiomis galerijomis. Šio kūrinio autoriai jau seniai buvo pradingę ir pamiršti, dabar amfiteatras buvo tapęs prieglobsčiu keistiems primatus primenantiems, juodu kaip anglis kailiu dengtiems, raudonomis žibančiomis akimis, padarams.
Tačiau ne padarai dabar domino Lelen, jos žvilgsnis sustingo ties aukštu tamsiu siluetu, stovinčiu keliomis pakopomis žemiau. Keistu, juodu iš gausybės įvairaus dydžio ir formų atplaišų pasiūtu apsiaustu buvo apsigaubęs kel doras. Rodėsi, jog jis laukė kol kažkas jį pasivys. Vos tik susidūrus žvilgsniams jis nėrė į vieną iš nišų ir dingo iš akių. Lelen akimirksniu atsidūrė ten, kur tikėjosi rasti savo auką. Tačiau niša skendėjo tamsoje. Joje buvo matyti tik spindinčios raudonos vietinių gyventojų akys. Ir staiga, iš tamsos atsklido balsas: "Aš tavęs laukiau ir dabar aš galėčiau tave sukapoti į gabalus tarsi kūdikį. Tačiau čia mes esame ne tam. Jaučiu, kad tu - kitokia nei jie. Tu supranti tai, ko nesupranta tavo mokytojai." Lelen tuo metu dūrė į šešėlį, kuriame jos manymu slėpėsi kel doras: "Tuoj čia ateis mano mokytojas, jis tave sukapos į gabalus!"
"Taip, žinau, aš tapsiu auka, tokia pačia kokias čia kadaise atnašaudavo tie, kurie čia pastatė šį aukurą, jie čia atnašaudavo aukas savo dievams, tikėdamiesi, kad šie juos apgins, kaip matai, jų jau seniai nebėra." Tęsė balsas tiesiai iš už merginos užnugario. "Aš žinau, kad mirsiu, tačiau prieš tai aš atliksiu savo darbą, aš perduosiu tau žinią, kurią tu išsineši iš šios planetos". Lelen atsigręžė ir išvydo ten stovintį, pečiais ir galva už ją aukštesnį kel dorą. Ir kažkas, daugiau nei baimė, ją sulaikė nuo bandymo tęsti kovą.
Tuo tarpu nepažįstamasis kalbėjo toliau: "Džedajų ordinas gyvena savo paskutines dienas, visi tai jaučia, tačiau niekas nieko nedaro, nes ordinui daug svarbiau yra laikytis tradicijos, nei daryti viską, kad išvengti artėjančios nelaimės. Tačiau mes turime suprasti, kad tokio pavojaus akivaizdoje reikia pamiršti tai, kas trukdo kovoti, reikia imtis visų galimų priemonių, nevaržant saves tradicijomis. Aš tai jiems sakiau, tačiau jie manęs nesuprato, už mano žodžius jie mane išvijo... tačiau dabar pasirodei tu ir tu paskelbsi šią mano žinią!" Kel doro žodžiai skambėjo ne tik ore, buvo jų nešėja, kiekvienas žodis pasiekė Lelen ausis ir protą ir sklaidė paskutines abejones.
"Gerai, aš sutinku nešti tavo žinią, tačiau kaip mano mokytojas?"
"Tuo pasirūpinsiu aš, mes jam surengsime nedidelį spektaklį"
Stengiausi detaliai atkurti šią sceną, neesu tikras ar pokalbis tarp Lelen ir kel doro yra visiškai tikslus, tačiau stengiausi atkartoti jį jei jau ne pažodžiui tai bent jau kuo tiksliau. Nes ji kaip ir įprasmino ir paaiškino daugumą šio epizodo įvykių ir susiejo prisiminimą su dabartimi.
Tuo metu abu riteriai bėgo tais pačiais pėdsakais. Lykuma slinko aplink planetą besisukančių asteroidų šešėliai, tolumoje krito meteoritų lietus, juodieji padarai, sutūpę amfiteatre tylėdami stebėjo juos savo raudonomis akimis.
Riterių akims atsivėrė milžiniško amfiteatro panorama, ir nors nebuvo matyti nei Lelen nei to, kurį jie vijosi, aiškiai matėsi žali ir mėlyni atšvaitai, žybsintis iš tamsių nišų. Keli šuoliai ir džedajai atsidūrė šalia įsibėgėjusios dvikovos. Jaunoji padavanė kovėsi prieš kel dorą, kuris demonstravo labai neįprastą kovos techniką: jo kūnas pastoviai judėjo, apsiausto klostės plevėsavo ir iš po jų tai išnirdavo tai vėl po jomis pradingdavo trumpas galios kardas. Nieko nelaukdami, ir neįtardami, jog pateko į spąstus, abu riteriai puolė Lelen į pagalbą. Ši to tik ir telaukė. Kai po gan įtemptos, tačiau jau iš anksto nulemtos kovos, Korvinas galų galė kirto paskutinį smūgį į priešininko nugarą, o Koka suprato, jog jo padavanė pradingo. Ši jau buvo prie savo naikintuvo.
Bandymas susisiekti baigėsi atsakymų: "Tu man melavai, tu mane stabdei. Dzedaju ordinui gresia sunaikinimas - ir reikia imtis VISu priemoniu. Ramybe yra melas!". Aetherspace Interceptorius atsiplėšė nuo žemės, bet prieš nuskrisdamas dar sušaudė ir žemėje paliktus riterių naikintuvus. "Pasedek sitoje planetoje ir pagalvok, kaip tu blogai su manimi elgeisi!"
Sprogimo garsas ir suvokimas kas įvyko, pasiekė ties kūnu stovinčius džedajus. Kurie taip pat atpažino ir prieš juos gulinčiojo asmenybę. Jie niekada anksčiau nebuvo su juo susidūrę, tačiau apie šį puolusį džedajų buvo paskleista žinia. Dar Klonų karų priešaušryje jis stojo prieš tarybą ir pareiškė, jog visi jaučia artėjančią nelaimę ir jos išvengti nepavyks jei nebus imtasi visų įmanomų priemonių, visų, net ir tamsiosios Galios pusės. Savo pozicijos jis laikėsi atkakliai ir galiausiai tarybai neliko nieko kito, kaip tik pašalinti jį iš ordino, tačiau priėmus šį sprendimą kel doras jau buvo dingęs...
Riterių laivai buvo virtę nuolaužų krūva, tačiau tai dar negarantavo Lelen saugumo. Jos naikintuvas buvo pajėgus atlikti tik labai netolimus hiperšuolius, tuo tarpų ši kosmoso vieta buvo tik didelio prekybinio kelio šalikelis, aplinkui driekėsi šimtai šviesmečių nekolonizuotos erdvės. Bet buvo dar viena galimybė, visai netoli, lūkuriavo visus čia atgabenes prekybinis laivas, dabar likęs visiškai be apsaugos, nes jį saugoję keturi naikintuvai gelbėjo gvardijos kapitonę. Lelen griebėsi šio šiaudo. Tačiau Koka ją pralenkė, priversdamas iš netikėtumo aiktelti gvardiečius, kurie savo ausinėse išgirdo įsakymą laivui nerti į hipererdvę... Ir čia mergina griebėsi paskutinio jai likusio varianto, pasikliauti Galia ir aklai nerti pirmos pasitaikiusios žvaigždės link.
Po dviejų savaičių, Kapitonė Drona a Tull jau žygiavo triumfo parade Roavau gatvėmis, jos tėvas atsargiai dėkojo džedajams, vis dar nesuprasdamas kas iš tiesų ten įvyko, tačiau džiaugdamasis, kad bent jau piratų problema išspręsta.
Šį siaubingai ilgą aprašymą baigsiu gan trumpu apibendrinimu. Manau, kad iš kel doro personažo galėjau išgauti dar daugiau dramos, tačiau vėl gi, truputi kiša koją iškalbos trūkumas. Pasibaigus epizodui, manau liko neatsakytas klausimas, ką jis veikė šioje stotyje... ką gi, yra kur tobulėti. Kitą vertus tema davė daug peno apmastymams ir kabliukų ateičiai. Apjungė Kokos ir Korvino praeitis, truputi kita šviesa nušvietė situaciją, jog felucianas dabartyje turi net du padavanus. Taip pat noriu pastebėti, kad tai, kas buvo tikras pralaimėjimas Kokai kaip personažui, žaidėjui yra nemaža pergalė, kadangi tai stipriai praturtino ir emociškai sujungė jo personažą su pačiu žaidimo pasauliu.
Tai jau atrodo tuo galima ir baigti šį savo begalo ilgą postą, kurio iki pabaigos turbūt niekas nepajėgs perskaityti... :)
Na ir pačioje pačioje pabaigoje, nes kaip žinia, svarbiausios personos minimos pačios paskutinės, dar kartą dėkoju žaidimo viešniai už pagalbą, idėjas ir iliustracijas, padariusias šią sesiją tokią kokia ji gavosi (žinoma nepamirštant ir pastovios grupės indelio).
Lelen žaidėja šioje vietoje savo iniciatyva metė kauliukus, vienas iš iškritusių derinių buvo šešetukai ir vienas šešetukų buvo juodas... tamsioji pusė susilygino su disciplina, o tai vadinasi, jog padavano ydos agresija ir arogancija ją užvaldė ir nuo šiol diktavo visus jos veiksmus. Kodėl tai įvyko būtent šią akimirką? Gal tai buvo staigus laisvės pojūtis, juk mokytojas visą dėmesį nukreipęs kitur, priekyje laukia jaudinanti kova... kažkas spragtelėjo padavanės galvoje ir tą akimirką nutrūko ryšys jungęs ją su mokytoju.
Stotį sėkmingai paliko ir paskutinysis džedajus, už nugaros jam užsitrenkė milžiniški vartai. Pro stipriai nukentėjusį gvardiečių kapitonės naikintuvą prašvilpė pirmasis Aetherspace interceptor'ius. Jame įsitaisiusi padavanė dabar jau aiškiai juto kur yra jos tikslas. Trikdžių galioje šaltinis nebebuvo vien juntamas, dabar jis jau tiesiog kvietė.
Pro kapitonė, vienas paskui kita, prašvilpė dar du naikintuvai.
Planetos paviršių pirmoji pasiekė Lelen, gerokai atsiplėšusi nuo savo mokytojo ir jo bendražygio. Naikintuvas prašvilpė virš dviejų sudužusių nusileidimo kapsulių ir štai trečioji, nusileidusi saugiai! Nuo kapsulės tolyn vingiavo aiškiai matomos pėdos. Kuriomis netrukus jau skuodė ir mergaitė su paruoštu kardu rankoje.
Kilo saulė, ir mergaitės šešėlis rodos driekėsi iki pat horizonto, ties kuriuo buvo matyti keistos struktūros, primenančios kolonų eilę. Horizontas visai nebuvo taip toli, kaip galima buvo tikėtis, priešais driekėsi milžiniškas skardis, kuris artėjant prie jo galėjo pasirodyti tarsi pasaulio kraštas. Nusitęsęs per visą akiratį, atsistojus ant jo krašto galima buvo matyti milžinišką lygumą nusidriekusią skardžio papėdėje, keliais šimtais metrų žemiau. Tačiau tai nebuvo vien tik didingas gamtos kūrinys. Kažkas kadaise šiame skardyje iškalė milžinišką amfiteatrą, iš daugybės aukštų pakopų, kiekvienoje pakopoje buvo iškaltos nišos sujungtomis lanku einančiomis galerijomis. Šio kūrinio autoriai jau seniai buvo pradingę ir pamiršti, dabar amfiteatras buvo tapęs prieglobsčiu keistiems primatus primenantiems, juodu kaip anglis kailiu dengtiems, raudonomis žibančiomis akimis, padarams.
Tačiau ne padarai dabar domino Lelen, jos žvilgsnis sustingo ties aukštu tamsiu siluetu, stovinčiu keliomis pakopomis žemiau. Keistu, juodu iš gausybės įvairaus dydžio ir formų atplaišų pasiūtu apsiaustu buvo apsigaubęs kel doras. Rodėsi, jog jis laukė kol kažkas jį pasivys. Vos tik susidūrus žvilgsniams jis nėrė į vieną iš nišų ir dingo iš akių. Lelen akimirksniu atsidūrė ten, kur tikėjosi rasti savo auką. Tačiau niša skendėjo tamsoje. Joje buvo matyti tik spindinčios raudonos vietinių gyventojų akys. Ir staiga, iš tamsos atsklido balsas: "Aš tavęs laukiau ir dabar aš galėčiau tave sukapoti į gabalus tarsi kūdikį. Tačiau čia mes esame ne tam. Jaučiu, kad tu - kitokia nei jie. Tu supranti tai, ko nesupranta tavo mokytojai." Lelen tuo metu dūrė į šešėlį, kuriame jos manymu slėpėsi kel doras: "Tuoj čia ateis mano mokytojas, jis tave sukapos į gabalus!"
"Taip, žinau, aš tapsiu auka, tokia pačia kokias čia kadaise atnašaudavo tie, kurie čia pastatė šį aukurą, jie čia atnašaudavo aukas savo dievams, tikėdamiesi, kad šie juos apgins, kaip matai, jų jau seniai nebėra." Tęsė balsas tiesiai iš už merginos užnugario. "Aš žinau, kad mirsiu, tačiau prieš tai aš atliksiu savo darbą, aš perduosiu tau žinią, kurią tu išsineši iš šios planetos". Lelen atsigręžė ir išvydo ten stovintį, pečiais ir galva už ją aukštesnį kel dorą. Ir kažkas, daugiau nei baimė, ją sulaikė nuo bandymo tęsti kovą.
Tuo tarpu nepažįstamasis kalbėjo toliau: "Džedajų ordinas gyvena savo paskutines dienas, visi tai jaučia, tačiau niekas nieko nedaro, nes ordinui daug svarbiau yra laikytis tradicijos, nei daryti viską, kad išvengti artėjančios nelaimės. Tačiau mes turime suprasti, kad tokio pavojaus akivaizdoje reikia pamiršti tai, kas trukdo kovoti, reikia imtis visų galimų priemonių, nevaržant saves tradicijomis. Aš tai jiems sakiau, tačiau jie manęs nesuprato, už mano žodžius jie mane išvijo... tačiau dabar pasirodei tu ir tu paskelbsi šią mano žinią!" Kel doro žodžiai skambėjo ne tik ore, buvo jų nešėja, kiekvienas žodis pasiekė Lelen ausis ir protą ir sklaidė paskutines abejones.
"Gerai, aš sutinku nešti tavo žinią, tačiau kaip mano mokytojas?"
"Tuo pasirūpinsiu aš, mes jam surengsime nedidelį spektaklį"
Stengiausi detaliai atkurti šią sceną, neesu tikras ar pokalbis tarp Lelen ir kel doro yra visiškai tikslus, tačiau stengiausi atkartoti jį jei jau ne pažodžiui tai bent jau kuo tiksliau. Nes ji kaip ir įprasmino ir paaiškino daugumą šio epizodo įvykių ir susiejo prisiminimą su dabartimi.
Tuo metu abu riteriai bėgo tais pačiais pėdsakais. Lykuma slinko aplink planetą besisukančių asteroidų šešėliai, tolumoje krito meteoritų lietus, juodieji padarai, sutūpę amfiteatre tylėdami stebėjo juos savo raudonomis akimis.
Riterių akims atsivėrė milžiniško amfiteatro panorama, ir nors nebuvo matyti nei Lelen nei to, kurį jie vijosi, aiškiai matėsi žali ir mėlyni atšvaitai, žybsintis iš tamsių nišų. Keli šuoliai ir džedajai atsidūrė šalia įsibėgėjusios dvikovos. Jaunoji padavanė kovėsi prieš kel dorą, kuris demonstravo labai neįprastą kovos techniką: jo kūnas pastoviai judėjo, apsiausto klostės plevėsavo ir iš po jų tai išnirdavo tai vėl po jomis pradingdavo trumpas galios kardas. Nieko nelaukdami, ir neįtardami, jog pateko į spąstus, abu riteriai puolė Lelen į pagalbą. Ši to tik ir telaukė. Kai po gan įtemptos, tačiau jau iš anksto nulemtos kovos, Korvinas galų galė kirto paskutinį smūgį į priešininko nugarą, o Koka suprato, jog jo padavanė pradingo. Ši jau buvo prie savo naikintuvo.
Bandymas susisiekti baigėsi atsakymų: "Tu man melavai, tu mane stabdei. Dzedaju ordinui gresia sunaikinimas - ir reikia imtis VISu priemoniu. Ramybe yra melas!". Aetherspace Interceptorius atsiplėšė nuo žemės, bet prieš nuskrisdamas dar sušaudė ir žemėje paliktus riterių naikintuvus. "Pasedek sitoje planetoje ir pagalvok, kaip tu blogai su manimi elgeisi!"
Sprogimo garsas ir suvokimas kas įvyko, pasiekė ties kūnu stovinčius džedajus. Kurie taip pat atpažino ir prieš juos gulinčiojo asmenybę. Jie niekada anksčiau nebuvo su juo susidūrę, tačiau apie šį puolusį džedajų buvo paskleista žinia. Dar Klonų karų priešaušryje jis stojo prieš tarybą ir pareiškė, jog visi jaučia artėjančią nelaimę ir jos išvengti nepavyks jei nebus imtasi visų įmanomų priemonių, visų, net ir tamsiosios Galios pusės. Savo pozicijos jis laikėsi atkakliai ir galiausiai tarybai neliko nieko kito, kaip tik pašalinti jį iš ordino, tačiau priėmus šį sprendimą kel doras jau buvo dingęs...
Riterių laivai buvo virtę nuolaužų krūva, tačiau tai dar negarantavo Lelen saugumo. Jos naikintuvas buvo pajėgus atlikti tik labai netolimus hiperšuolius, tuo tarpų ši kosmoso vieta buvo tik didelio prekybinio kelio šalikelis, aplinkui driekėsi šimtai šviesmečių nekolonizuotos erdvės. Bet buvo dar viena galimybė, visai netoli, lūkuriavo visus čia atgabenes prekybinis laivas, dabar likęs visiškai be apsaugos, nes jį saugoję keturi naikintuvai gelbėjo gvardijos kapitonę. Lelen griebėsi šio šiaudo. Tačiau Koka ją pralenkė, priversdamas iš netikėtumo aiktelti gvardiečius, kurie savo ausinėse išgirdo įsakymą laivui nerti į hipererdvę... Ir čia mergina griebėsi paskutinio jai likusio varianto, pasikliauti Galia ir aklai nerti pirmos pasitaikiusios žvaigždės link.
Po dviejų savaičių, Kapitonė Drona a Tull jau žygiavo triumfo parade Roavau gatvėmis, jos tėvas atsargiai dėkojo džedajams, vis dar nesuprasdamas kas iš tiesų ten įvyko, tačiau džiaugdamasis, kad bent jau piratų problema išspręsta.
Šį siaubingai ilgą aprašymą baigsiu gan trumpu apibendrinimu. Manau, kad iš kel doro personažo galėjau išgauti dar daugiau dramos, tačiau vėl gi, truputi kiša koją iškalbos trūkumas. Pasibaigus epizodui, manau liko neatsakytas klausimas, ką jis veikė šioje stotyje... ką gi, yra kur tobulėti. Kitą vertus tema davė daug peno apmastymams ir kabliukų ateičiai. Apjungė Kokos ir Korvino praeitis, truputi kita šviesa nušvietė situaciją, jog felucianas dabartyje turi net du padavanus. Taip pat noriu pastebėti, kad tai, kas buvo tikras pralaimėjimas Kokai kaip personažui, žaidėjui yra nemaža pergalė, kadangi tai stipriai praturtino ir emociškai sujungė jo personažą su pačiu žaidimo pasauliu.
Tai jau atrodo tuo galima ir baigti šį savo begalo ilgą postą, kurio iki pabaigos turbūt niekas nepajėgs perskaityti... :)
Na ir pačioje pačioje pabaigoje, nes kaip žinia, svarbiausios personos minimos pačios paskutinės, dar kartą dėkoju žaidimo viešniai už pagalbą, idėjas ir iliustracijas, padariusias šią sesiją tokią kokia ji gavosi (žinoma nepamirštant ir pastovios grupės indelio).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą