Tiesą sakant šią sesiją veiksmo įvyko dar mažiau nei praėjusią? Tendencija? Jei tai pasikartos trečią sesiją iš eilės, reiks imtis kažkokių priemonių. Tačiau nepaisant to, skelsiu ją į dvi dalis.
Praėjusią sesiją Korvinas su Ashla praleido visą dieną šnekučiuodamiesi apie savo praeitį. Ką gi konkrečiai?
Dar prieš atvykstant į akademiją, riteris ir jo naujoji padavanė jau spėjo įsivelti į nuotykius. Desperatiškas bandymas pasprukti nuo juos persekiojančio Žvaigždžių Naikintojo "Visą matantis" baigėsi stipriai pamuštam laivui nusileidus nežinomoje sistemoje (Korvinas tiesiog suvedė pirmas pasitaikiusias koordinates, priešingu atveju jau nebebūtų ką gelbėti). Laivas iš hypererdvės išniro šalia dujų giganto. Tačiau netrukus įsijungęs ryšys leido suprasti, jog sistema nėra negyvenama. Aplinkui dujų gigantą skriejo palydovas, kurio orbitoje sukosi kosminė stotis.
Gavę sutikimą atlikti avarinį nusileidimą, kuris iš tiesų buvo avarinis, ir po kurio laivas jau tikrai buvo pasmerktas niekada nebepakilti, Korvinas ir Ashla atsidūrė kosminėje stotyje. Pirmas, nerimą keliantis vaizdas buvo Tie naikintuvų dalys, judančios konvejerių juostomis. Tuomet pilkomis uniformomis aprengti kareiviai atstatę į kompaniją šautuvus nebepaliko abejonių.
Bet džedajai nebūtų džedajai, ir kareivis, priėjęs apieškoti belaisvių, Korvinui mostelėjus ranka, savo vadui raportavo, jog jie neginkluoti. Dar po kelių minučių, tiek mokytojas, tiek mokinė, jau sėdėjo kamerose. Atskirose, tačiau ne vieni. Ashlos kameroje sėdėjo mažo ūgio sullustanė, ilga, juoda kasa. Korvino - žmogus, su imperijos uniformos likučiais. Kelios valandos praleistos kartu ir visi jau žinojo apie visus. Sullustanė buvo vardu Jua Kiv, inžinierė, streiku pabandžiusi reikšti nepasitenkinimą tuo, jog imperija nacionalizuoja Sienar Fleet Systems (visa stotis priklausė būtent šiai korporacijai). Streikas jai ir jos kolegoms baigėsi įkalinimu. Tuo tarpu žmogus Korvino draugijoje buvo vardu Kelke Orkus, neseniai dar buvęs eilinis Imperijos armijoje, dabar jis laukė tribunolo už bandymą parduoti armijos amuniciją planetoje ir taip padengti savo skolas, kurų turėjo begales, mat labai mėgo lošti. Tiesą sakant būtent persekiojančios skolos jį ir atvedė į armiją, kur jis manė busiąs saugus nuo kreditorių...
Ėjo valandos, kamerose mezgėsi pokalbiai, ginčai ir pabėgimo planai. Ashla piktinosi Jua nenoru užpulti atėjusį sargybinį. Tuo tarpu Korvinas planavo išpjauti duris savo kardu. Galiausiai, supratusi, jog jos kameros draugė neturi jokio noro vaidinti didvyrę, Ashla ėmė ieškoti kitų būdų pasprukti. Paieškos davė savo vaisių - maža ventiliacijos anga, per siaura suaugusiam žmogui, tačiau tinkama mažutei sullustanei ar jaunai togrutai. Varžtai, laikę ventiliacijos grotas, nesudarė sunkumų jaunajai padavanei, ir netrukus abi merginos jau ropojo ventiliacijos angomis. Kur reikia eiti sullustanė žinojo puikiai, tiek jos klausa, tiek orientacija tiek stoties išmanymas neleido pasiklysti ir netrukus mokytojas išgirdo bildėjimą sau virš galvų.
Čia jau Korvinas nustebino savo kameros bičiulį, plikomis rankomis nuraudamas ventiliacijos grotas. Dabar kameroje jau buvo visas pulkas, tik ir laukiančių progos sprukti. Ginčus ir abejones, kas čia yra džedajus ir ar džedajai apskritai egzistuoja, nutraukė riteris išsitraukęs šviesos kardą kaip tik tuo momentu, kai sargybinis bandė paduoti maistą pro durų apačią.
Džedajų galios, inžinierės - žinių ir buvusio kareivio patirties dėka, jau nebe keturi, o visi penkiolika kalinių (sullustanė pareikalavo, kad būtų išlaisvinti ir jos kolegos), be didelio triukšmo, techniniais tuneliais pasiekė vieną iš dokų, kuriame švartuodavosi krovininiai šatlai. Liepęs kompanijai luktelėti, Kelkė, apsivilkęs nuo vieno iš kalėjimo sargybinių, numauta uniforma, nesukeldamas jokio įtarimo nuėjo apsižvalgyti. Pakeliui gavęs pastabą dėl savo purvinos uniformos iš karininko ir nugirdęs pokalbį, jog į stotį ruošiasi atvykti kažkoks ypatingas svečias, prokuratorius Savos Betrain, netrukus jo žvilgsnį patraukė apžvalgos kabina, įsitaisiusi doko palubėje.
Pakilęs liftu jis pamėgino užimti kabiną, tačiau tesugebėjo įveikti vieną iš dviejų ten buvusių sargybinių. Tad netrukus visa likusi kompanija skuodė doku, gaudžiant pavojaus sirenai. Ironiška, tačiau sirena, suveikė jų naudai. Niekas nekreipė dėmesio į būrelį bėgančio techninio personalo ir ir nepastebėjo jų tarpe įsimaišiusios poros džedajų.
Visa ši minia suvirto į artimiausią krovininį šatlą. Ten dirbę darbininkai buvo užčiaupti pagrasinus blasteriu. Du imperijos pilotai Korvino buvo išsviesti iš kabinos, o Ashla tuo metu jau jungė laivo variklius. Bendrame samaišyje, niekas taip ir nesuvokė, kas čia vyksta, šatlas sėkmingai perdavė savo identifikacinius kodus stoties didpečeriams ir gavęs leidimą nėrė į hipererdvę. Ir tik džedajus ir jo padavanė dar spėjo pajusti per nugarą perbėgantį šiurpą, kai paskutinę akimirką prieš panyrant į hipererdvę, šalia jų išnėrė laivas su imperijos žymėjimas. Kažkas, esantis jame, sudrumstė Galią...
Taigi, akivaizdu, kad šis prisiminimas dar laukia savo pabaigos. Ir ji turės neužilgo įvykti. Tačiau tai ne taip skubu, kaip kitos bėdos, kurios ėmė ryškėti. Pastarojo prisiminimo tikslas buvo duoti meistrui ir mokinei kažkokią bendrą praeitį, tačiau turiu pripažinti, jog bent jau šios sesijos rėmuose, rezultatas buvo visiškai nulinis. Tenka susitaikyti, jog Korvino ir Ashlos pora nefunkcionuoja... Ir jei jau kalnas neeina pas Machometą, tai vadinasi kažką iš esmės teks keisti žaidimo meistrui. Tiesa, tolesnė sesijos eiga man pakišo ne tik idėjų bet ir galimybių tą įgyvendinti. Bet apie tai kituose postuose.
Praėjusią sesiją Korvinas su Ashla praleido visą dieną šnekučiuodamiesi apie savo praeitį. Ką gi konkrečiai?
Dar prieš atvykstant į akademiją, riteris ir jo naujoji padavanė jau spėjo įsivelti į nuotykius. Desperatiškas bandymas pasprukti nuo juos persekiojančio Žvaigždžių Naikintojo "Visą matantis" baigėsi stipriai pamuštam laivui nusileidus nežinomoje sistemoje (Korvinas tiesiog suvedė pirmas pasitaikiusias koordinates, priešingu atveju jau nebebūtų ką gelbėti). Laivas iš hypererdvės išniro šalia dujų giganto. Tačiau netrukus įsijungęs ryšys leido suprasti, jog sistema nėra negyvenama. Aplinkui dujų gigantą skriejo palydovas, kurio orbitoje sukosi kosminė stotis.
Gavę sutikimą atlikti avarinį nusileidimą, kuris iš tiesų buvo avarinis, ir po kurio laivas jau tikrai buvo pasmerktas niekada nebepakilti, Korvinas ir Ashla atsidūrė kosminėje stotyje. Pirmas, nerimą keliantis vaizdas buvo Tie naikintuvų dalys, judančios konvejerių juostomis. Tuomet pilkomis uniformomis aprengti kareiviai atstatę į kompaniją šautuvus nebepaliko abejonių.
Bet džedajai nebūtų džedajai, ir kareivis, priėjęs apieškoti belaisvių, Korvinui mostelėjus ranka, savo vadui raportavo, jog jie neginkluoti. Dar po kelių minučių, tiek mokytojas, tiek mokinė, jau sėdėjo kamerose. Atskirose, tačiau ne vieni. Ashlos kameroje sėdėjo mažo ūgio sullustanė, ilga, juoda kasa. Korvino - žmogus, su imperijos uniformos likučiais. Kelios valandos praleistos kartu ir visi jau žinojo apie visus. Sullustanė buvo vardu Jua Kiv, inžinierė, streiku pabandžiusi reikšti nepasitenkinimą tuo, jog imperija nacionalizuoja Sienar Fleet Systems (visa stotis priklausė būtent šiai korporacijai). Streikas jai ir jos kolegoms baigėsi įkalinimu. Tuo tarpu žmogus Korvino draugijoje buvo vardu Kelke Orkus, neseniai dar buvęs eilinis Imperijos armijoje, dabar jis laukė tribunolo už bandymą parduoti armijos amuniciją planetoje ir taip padengti savo skolas, kurų turėjo begales, mat labai mėgo lošti. Tiesą sakant būtent persekiojančios skolos jį ir atvedė į armiją, kur jis manė busiąs saugus nuo kreditorių...
Ėjo valandos, kamerose mezgėsi pokalbiai, ginčai ir pabėgimo planai. Ashla piktinosi Jua nenoru užpulti atėjusį sargybinį. Tuo tarpu Korvinas planavo išpjauti duris savo kardu. Galiausiai, supratusi, jog jos kameros draugė neturi jokio noro vaidinti didvyrę, Ashla ėmė ieškoti kitų būdų pasprukti. Paieškos davė savo vaisių - maža ventiliacijos anga, per siaura suaugusiam žmogui, tačiau tinkama mažutei sullustanei ar jaunai togrutai. Varžtai, laikę ventiliacijos grotas, nesudarė sunkumų jaunajai padavanei, ir netrukus abi merginos jau ropojo ventiliacijos angomis. Kur reikia eiti sullustanė žinojo puikiai, tiek jos klausa, tiek orientacija tiek stoties išmanymas neleido pasiklysti ir netrukus mokytojas išgirdo bildėjimą sau virš galvų.
Čia jau Korvinas nustebino savo kameros bičiulį, plikomis rankomis nuraudamas ventiliacijos grotas. Dabar kameroje jau buvo visas pulkas, tik ir laukiančių progos sprukti. Ginčus ir abejones, kas čia yra džedajus ir ar džedajai apskritai egzistuoja, nutraukė riteris išsitraukęs šviesos kardą kaip tik tuo momentu, kai sargybinis bandė paduoti maistą pro durų apačią.
Džedajų galios, inžinierės - žinių ir buvusio kareivio patirties dėka, jau nebe keturi, o visi penkiolika kalinių (sullustanė pareikalavo, kad būtų išlaisvinti ir jos kolegos), be didelio triukšmo, techniniais tuneliais pasiekė vieną iš dokų, kuriame švartuodavosi krovininiai šatlai. Liepęs kompanijai luktelėti, Kelkė, apsivilkęs nuo vieno iš kalėjimo sargybinių, numauta uniforma, nesukeldamas jokio įtarimo nuėjo apsižvalgyti. Pakeliui gavęs pastabą dėl savo purvinos uniformos iš karininko ir nugirdęs pokalbį, jog į stotį ruošiasi atvykti kažkoks ypatingas svečias, prokuratorius Savos Betrain, netrukus jo žvilgsnį patraukė apžvalgos kabina, įsitaisiusi doko palubėje.
Pakilęs liftu jis pamėgino užimti kabiną, tačiau tesugebėjo įveikti vieną iš dviejų ten buvusių sargybinių. Tad netrukus visa likusi kompanija skuodė doku, gaudžiant pavojaus sirenai. Ironiška, tačiau sirena, suveikė jų naudai. Niekas nekreipė dėmesio į būrelį bėgančio techninio personalo ir ir nepastebėjo jų tarpe įsimaišiusios poros džedajų.
Visa ši minia suvirto į artimiausią krovininį šatlą. Ten dirbę darbininkai buvo užčiaupti pagrasinus blasteriu. Du imperijos pilotai Korvino buvo išsviesti iš kabinos, o Ashla tuo metu jau jungė laivo variklius. Bendrame samaišyje, niekas taip ir nesuvokė, kas čia vyksta, šatlas sėkmingai perdavė savo identifikacinius kodus stoties didpečeriams ir gavęs leidimą nėrė į hipererdvę. Ir tik džedajus ir jo padavanė dar spėjo pajusti per nugarą perbėgantį šiurpą, kai paskutinę akimirką prieš panyrant į hipererdvę, šalia jų išnėrė laivas su imperijos žymėjimas. Kažkas, esantis jame, sudrumstė Galią...
Taigi, akivaizdu, kad šis prisiminimas dar laukia savo pabaigos. Ir ji turės neužilgo įvykti. Tačiau tai ne taip skubu, kaip kitos bėdos, kurios ėmė ryškėti. Pastarojo prisiminimo tikslas buvo duoti meistrui ir mokinei kažkokią bendrą praeitį, tačiau turiu pripažinti, jog bent jau šios sesijos rėmuose, rezultatas buvo visiškai nulinis. Tenka susitaikyti, jog Korvino ir Ashlos pora nefunkcionuoja... Ir jei jau kalnas neeina pas Machometą, tai vadinasi kažką iš esmės teks keisti žaidimo meistrui. Tiesa, tolesnė sesijos eiga man pakišo ne tik idėjų bet ir galimybių tą įgyvendinti. Bet apie tai kituose postuose.
O kaip , kur Korvinas ir Ashla susitiko pirma kart? kur gi jie buvo ir ka veike kai uzsirove ant Star Destroierio?
AtsakytiPanaikintiČia buvo tas momentas kai jie jau susitikę keliavo į akademiją. Kelios savaitės po pirmojo susitikimo.
AtsakytiPanaikintiO kaip jie susitiko, šita istorija dar nepasakojo. Nors patys žaidėjai yra tą momentą aptarę, tiesiog kal kas yra versija, jog ten nieko tikio neįvyko, ką būtų verta prisiminti :)