Galios nublokšti. Septintoji sesija. Antra dalis

Kai Koka su savo padavanėmis ir išgelbėtąja šeima parsigavo į nakvynės vietą, buvau jau vėlu. Visi aštuoni asmenys, vargais negalais susispaudė mažame kambarėlyje. Šeimininkas, kuris atėjo pareikšti pretenzijų dėl to, kad kambaryje nemokamai apsigyvens dar trys asmenys, po labai trumpo pokalbio su džedajais suprato, jog mokestis neturi būti padidintas, jei visi telpa vienoje patalpoje...

Naktis praėjo neramiai, dejavo sužalotas twi'lekas, tad ryte Koka jam atliko nedidelį gydimo seansą (užmaskuotą kaip tradicinis nežinia kokios planetos medicina). Ir tuomet visa trijulė buvo nuvesta į turgaus aikštę, kur darbdaviai ieškojo nekvalifikuotų darbininkų ir taip pat kaip ir nakvynės namų šeimininkas, darbdavys suprato, jog tai yra būtent tie twi'lekai kurių jis ir ieškojo savo darbams.

Eyma iš pat ryto išmovė į turgų pasidairyti. Tuo tarpu likusios dvi padavanės, po įnirtingo ginčo (kurio kurstytoja buvo Ashla, apkaltinusi visus idėjų neturėjimu), buvo paleistos į turgų pardavinėti Aalayos vakar nupirktų drabužių, ir vietoj jų įsigyti paprastų, su kuriais galėtų patekti pas Pašą Sish. Pinigų uždirbti nepavyko, o ir Aalaya pasistengė parduoti ne visus savo blizgučius, tad gautų pinigų tepakako paprastiems švariems drabužiams. Per visą tą laiką Eyma taip ir nepasirodė, susisiekus su ja komunikatoriaus pagalba, paaiškėjo, kad ji užsiima tuo, kuo ir galima buvo tikėtis - tyrinėja. Tad neapsikentęs Koka liepė jai sudaryti sąrašą visų turguje esančių prekių.

Aalaya ir Ashla, baigusios prekiauti ir persirengusios, patraukė link pašos dangoraižio. Jai įėjus į rajoną, jos pasijuto jog išsiskiria iš minios savo drabužiais, o priartėjusios prie pastato ir pamačiusios raudonus kilimus ir auksinius driežus, bei ryškiai raudonai pasidabinusius įstaigos svečius, suprato, jog nepastebėtoms į vidų patekti bus sunku. Iniciatyvos ėmėsi Aalaya. Tačiau paaiškėjus, jog geruoju praeiti pro stambų apsauginį trandoshaną nėra jokių šansų... bet tik jei nesinaudoji galia. Po šios minties visų masčiusių nustebimui, smulkutė twi'lekė švystelėjo apsauginį taip, jog šis nuskriejo kelis metrus oru ir žnektelėjo ant žemės. Abi padavanės, naudodamasis proga, nėrė į vidų, kur buvo įrengtas prašmatnus kazino. O pačioje garbingiausioje vietoje, ant pakylos, nuo kurios galima buvo apžvelgti visą salę, buvo įsitaisęs išsipustęs trandošanas, apsuptas būrio draugų, moterų ir asmens sargybinių.

Kol Aalaya bandė susivokti, ką padarė, puse ausies klausydamasi, kaip parblokštasis apsauginis teisinasi prieš iš jo besikvatojančius kolegas. Ashla nieko nelaukdama surado pirmą pasitaikiusį salę prižiūrintį sargybinį ir pareikalavo ją pristatyti Pašai. Ir kai sargybinis iš jos tik pasijuokė, kitas prašimas nuskambėjo taip, jog visame kazino akimirkai stojo visiška tyla, sargybinis prarado bent kokį norą prieštarauto, nes švytinčios geltonos akys, žvelgiančios, rodos, tiesiai į sielą, nežadėjo nieko gero. Nurijęs seilę, jis skubiai nulydėjo togrutą laiptais aukštyn, tiesiai pas savo bosą. Kuris buvo gerokai nustebintas tokio savo sargybinio darbu ir dar labiau nustebo, kai pareikalavus nešdintis, togruta išsvaidė į šalis jo asmeninę sargybą ir uždėjusi jam ranką ant peties pareiškė, jog čia atvyko Han Indra Ro vardu, atsiimti jo skolos.

Iš baimės trandošanui ant sprando pasišiaušė žvynai, tačiau suprasti ko iš jo nori jei nesugebėjo, ar bent jau nespėjo. Mat iš salės, kuri dabar buvo nebesaugoma, kadangi visa sargyba skubėjo bosui į pagalbą, pasigirdo šūvis. Ir pakirstas blasterio, trandošanas krito negyvas. Tuo tarpu šaulys išdidžiai pakėlęs šautuvą triumfuodamas sušuko: "Štai tau už viską, galite dabar mane nužudyti, aš savo darbą atlikau". Tai ir buvo paskutiniai jo žodžiai, nes nuo pakylos apskriejęs žaibas jį partrenkė ant žemės. Ashla, vis dar besimėgaujanti savo ką tik atrasta nevaržoma galia taip išliejo savo apmaudą.

Toliau sekė klyksmai ir panika. Kuo pasinaudojusios padavanės išsmuko į gatvę, ir radusios nuošalų kampelį susitarė mokytojams nepasakoti detalių apie svaidomus žaibus bei skraidančius apsauginius, ir tik tuomet susisiekė su riteriais ir pranešė, jog paša Sish mirė.

Po pusvalandžio visi (išskyrus Eymą) jau aptarinėjo įvykius gyvai. Ir nors buvo aišku, jog padavanės sako ne viską, vis tik nei vienas iš mokytojų iki galo nesuprato kiek situacija tapo rimta. Pirmasis signalas buvo Korvino nugirstas pokalbis tarp kazino svečių, į kurio patalpas jie pateko labai lengvai ir buvo nustebinti, jog kazino buvo beveik griežęs į normalias vežias. O nugirstas pokalbis tikrai galėjo sukelti blogų įtarimų, svečiai kalbėjosi apie žaibą trenkusį vidury salės.

Apžiūrėję pagrindinę salę, ir nesuradę čia nieko įdomaus, džedajai įsmuko į tarnybines patalpas, nusprendę patekti į viršutinius pastato aukštus. Kur, galbūt, jie tikisi rasti Sish paveldėtoją, kuris be viso ko, turėjo paveldėti ir savo tėvo skolą. Kuo baigsis šios paieškos paaiškės jau kitoje sesijoje.

Taigi, viena sesija, du juodi kauliukai, vienas jų Aalayai, kitas - Ashlai. Ir tai jau trečiasis. Kitaip tariant mokinys dabar virto vaikščiojančia bomba - galios, nevaržomos jokiomis filosofijomis, įsikūnijimu. Iš pradžių tai mane išgąsdino. O taip pat kažkiek nuliūdino žaidėjų atsainumas. Mokytojai elgiasi daugiau nei neatsakingai, mokiniai - piktnaudžiauja galia pirmai progai pasitaikius... Na bet jei jau tokia yra žaidėju valia, tuomet man belieka stebėti kas vyks toliau. O apskritai, nepaisant sudėtingos situacijos, siužetas, rodos, dėliojasi gan logiškai (nors gal kiek forsuotai). Rašydamas žodį "logiškai" turiu galvoje logiką dviejų trilogijų rėmuose, o tai labai laisvi rėmai :)

Šitas žaidimas man yra didelis iššūkis, ir nors ne viskas sekasi taip, kaip norėtųsi, tuo pat metu aš gaunu daug naudingų įžvalgų, tiek apie savo galimybes, tiek apie žaidėjus. Vien jau šio blogo rašymas leidžia gan nuodugniai analizuoti tai, kas vyksta. Taip pat ši kampanija yra išbandymas ir žaidėjams, nes jiems čia suteikta didelė laisvė ne tik veikti, bet ir kurti. Bent jau kol kad didžioji dalis žaidėjų tos laisvės neišnaudoja, nors kai kurie karts nuo karto ir pradžiugina.

Trumpai tariant, abejonė, likusi po šios sesijos, buvo ta ar nepadariau aš klaidos pasirinkdamas žaidimo stilių, kuriame žaidėjai turi tokią laisvę, tačiau kartu ir didelę atsakomybę už žaidimą ir už žaidimo siužetą... Tačiau galiausiai tą abejonę pakeitė mintis, kad problemos vis tik kyla ne todėl, jog žaidėjai to nesugeba, o todėl, jog jie nėra taip įpratę. Tad kol kas tegu viskas tęsiasi, o ateitis parodys ar toks metodas turi kažkokių perspektyvų, ar vis tik aš čia perlenkiau lazdą (kas būtų labai liūdnas atradimas). Ir jei vis tik viskas baigsis gerai, tuomet aš jau žinau tolimesnius žingsnius šią kryptimi: Pallaris ir Houses of the Bloaded - dar daugiau laisvės ir valdžios žaidėjams :)

Galios nublokšti. Septintoji sesija. Pirma dalis

Tiesą sakant šią sesiją veiksmo įvyko dar mažiau nei praėjusią? Tendencija? Jei tai pasikartos trečią sesiją iš eilės, reiks imtis kažkokių priemonių. Tačiau nepaisant to, skelsiu ją į dvi dalis.

Praėjusią sesiją Korvinas su Ashla praleido visą dieną šnekučiuodamiesi apie savo praeitį. Ką gi konkrečiai?

Dar prieš atvykstant į akademiją, riteris ir jo naujoji padavanė jau spėjo įsivelti į nuotykius. Desperatiškas bandymas pasprukti nuo juos persekiojančio Žvaigždžių Naikintojo "Visą matantis" baigėsi stipriai pamuštam laivui nusileidus nežinomoje sistemoje (Korvinas tiesiog suvedė pirmas pasitaikiusias koordinates, priešingu atveju jau nebebūtų ką gelbėti). Laivas iš hypererdvės išniro šalia dujų giganto. Tačiau netrukus įsijungęs ryšys leido suprasti, jog sistema nėra negyvenama. Aplinkui dujų gigantą skriejo palydovas, kurio orbitoje sukosi kosminė stotis.

Gavę sutikimą atlikti avarinį nusileidimą, kuris iš tiesų buvo avarinis, ir po kurio laivas jau tikrai buvo pasmerktas niekada nebepakilti, Korvinas ir Ashla atsidūrė kosminėje stotyje. Pirmas, nerimą keliantis vaizdas buvo Tie naikintuvų dalys, judančios konvejerių juostomis. Tuomet pilkomis uniformomis aprengti kareiviai atstatę į kompaniją šautuvus nebepaliko abejonių.

Bet džedajai nebūtų džedajai, ir kareivis, priėjęs apieškoti belaisvių, Korvinui mostelėjus ranka, savo vadui raportavo, jog jie neginkluoti. Dar po kelių minučių, tiek mokytojas, tiek mokinė, jau sėdėjo kamerose. Atskirose, tačiau ne vieni. Ashlos kameroje sėdėjo mažo ūgio sullustanė, ilga, juoda kasa. Korvino - žmogus, su imperijos uniformos likučiais. Kelios valandos praleistos kartu ir visi jau žinojo apie visus. Sullustanė buvo vardu Jua Kiv, inžinierė, streiku pabandžiusi reikšti nepasitenkinimą tuo, jog imperija nacionalizuoja Sienar Fleet Systems (visa stotis priklausė būtent šiai korporacijai). Streikas jai ir jos kolegoms baigėsi įkalinimu. Tuo tarpu žmogus Korvino draugijoje buvo vardu Kelke Orkus, neseniai dar buvęs eilinis Imperijos armijoje, dabar jis laukė tribunolo už bandymą parduoti armijos amuniciją planetoje ir taip padengti savo skolas, kurų turėjo begales, mat labai mėgo lošti. Tiesą sakant būtent persekiojančios skolos jį ir atvedė į armiją, kur jis manė busiąs saugus nuo kreditorių...

Ėjo valandos, kamerose mezgėsi pokalbiai, ginčai ir pabėgimo planai. Ashla piktinosi Jua nenoru užpulti atėjusį sargybinį. Tuo tarpu Korvinas planavo išpjauti duris savo kardu. Galiausiai, supratusi, jog jos kameros draugė neturi jokio noro vaidinti didvyrę, Ashla ėmė ieškoti kitų būdų pasprukti. Paieškos davė savo vaisių - maža ventiliacijos anga, per siaura suaugusiam žmogui, tačiau tinkama mažutei sullustanei ar jaunai togrutai. Varžtai, laikę ventiliacijos grotas, nesudarė sunkumų jaunajai padavanei, ir netrukus abi merginos jau ropojo ventiliacijos angomis. Kur reikia eiti sullustanė žinojo puikiai, tiek jos klausa, tiek orientacija tiek stoties išmanymas neleido pasiklysti ir netrukus mokytojas išgirdo bildėjimą sau virš galvų.

Čia jau Korvinas nustebino savo kameros bičiulį, plikomis rankomis nuraudamas ventiliacijos grotas. Dabar kameroje jau buvo visas pulkas, tik ir laukiančių progos sprukti. Ginčus ir abejones, kas čia yra džedajus ir ar džedajai apskritai egzistuoja, nutraukė riteris išsitraukęs šviesos kardą kaip tik tuo momentu, kai sargybinis bandė paduoti maistą pro durų apačią.

Džedajų galios, inžinierės - žinių ir buvusio kareivio patirties dėka, jau nebe keturi, o visi penkiolika kalinių (sullustanė pareikalavo, kad būtų išlaisvinti ir jos kolegos), be didelio triukšmo, techniniais tuneliais pasiekė vieną iš dokų, kuriame švartuodavosi krovininiai šatlai. Liepęs kompanijai luktelėti, Kelkė, apsivilkęs nuo vieno iš kalėjimo sargybinių, numauta uniforma, nesukeldamas jokio įtarimo nuėjo apsižvalgyti. Pakeliui gavęs pastabą dėl savo purvinos uniformos iš karininko ir nugirdęs pokalbį, jog į stotį ruošiasi atvykti kažkoks ypatingas svečias, prokuratorius Savos Betrain, netrukus jo žvilgsnį patraukė apžvalgos kabina, įsitaisiusi doko palubėje.

Pakilęs liftu jis pamėgino užimti kabiną, tačiau tesugebėjo įveikti vieną iš dviejų ten buvusių sargybinių. Tad netrukus visa likusi kompanija skuodė doku, gaudžiant pavojaus sirenai. Ironiška, tačiau sirena, suveikė jų naudai. Niekas nekreipė dėmesio į būrelį bėgančio techninio personalo ir ir nepastebėjo jų tarpe įsimaišiusios poros džedajų.

Visa ši minia suvirto į artimiausią krovininį šatlą. Ten dirbę darbininkai buvo užčiaupti pagrasinus blasteriu. Du imperijos pilotai Korvino buvo išsviesti iš kabinos, o Ashla tuo metu jau jungė laivo variklius. Bendrame samaišyje, niekas taip ir nesuvokė, kas čia vyksta, šatlas sėkmingai perdavė savo identifikacinius kodus stoties didpečeriams ir gavęs leidimą nėrė į hipererdvę. Ir tik džedajus ir jo padavanė dar spėjo pajusti per nugarą perbėgantį šiurpą, kai paskutinę akimirką prieš panyrant į hipererdvę, šalia jų išnėrė laivas su imperijos žymėjimas. Kažkas, esantis jame, sudrumstė Galią...

Taigi, akivaizdu, kad šis prisiminimas dar laukia savo pabaigos. Ir ji turės neužilgo įvykti. Tačiau tai ne taip skubu, kaip kitos bėdos, kurios ėmė ryškėti. Pastarojo prisiminimo tikslas buvo duoti meistrui ir mokinei kažkokią bendrą praeitį, tačiau turiu pripažinti, jog bent jau šios sesijos rėmuose, rezultatas buvo visiškai nulinis. Tenka susitaikyti, jog Korvino ir Ashlos pora nefunkcionuoja... Ir jei jau kalnas neeina pas Machometą, tai vadinasi kažką iš esmės teks keisti žaidimo meistrui. Tiesa, tolesnė sesijos eiga man pakišo ne tik idėjų bet ir galimybių tą įgyvendinti. Bet apie tai kituose postuose.

Galios nublokšti. Šeštoji sesija.

Šeštoji sesija nebuvo labai turtinga įvykiais, tad aprašymas ko gero bus trumpas.

Seniai seniai, labai tolimoje galaktikoje...

Prašmatnus skimeris milžinišku greičiu skriejo link miesto. Tuo tarpu jo viduje Korvinas tylomis žvelgė į savo padavanę. Likusi grupė šnekučiavosi tarpusavyje, tuo tarpu mokytojo mintys nevalingai nuklydo toli į praeitį. Kai jis pats dar tebuvo paauglys, ir akademijos koridoriumi, po eilinės savo pamokos, skaudančiais šonais ir neatsakytais klausimais galvoje, keliavo link meditacijų salės. Didelės, tuščios ir apšviestos tik žvaigždžių šviesa.

Čia Korvinas rado dar vieną savo likimo draugą... mažą kūkčiojantį siluetą, priklaupusį salės kamputyje. Prisėdęs šalia, Korvinas atpažino šviesiaplaukę, didelėm mėlynom akim mergaitę. Ką tik tapusia pirmaja enigmatiško džedajaus Kokos, kuris net senus meistrus dažnai priversdavo sutrikti, padavane. Užkalbinta ji rydama ašaras ėmė pasakoti, jog iš visų jėgų stengiasi vykdyti savo mokytojo nurodymus, tačiau ji jo visiškai nesupranta, o jis pyksta... galų gale ji įsikibo Korvini į apsiaustą ėmė prašyti, kad jis būtų jos mokytojas. "Bet aš dar tik padavanas...", nors kažkur pasąmonėje Korvinui ši mintis pasirodė visai patraukli...

Skimeris ėmė mažinti greitį, dabar jau pro langus galima buvo matyti detales. Iš ežero centro į dangų kilo spindintis miestas. Modernių formų dangoraižiai, didelis skraidančių transporto priemonių judėjimas. Tarsi spinduliai, į visas puses nuo miesto driekėsi tiltai. Skimeris įsiliejo į vieną iš transporto srautų ir ėmė vingiuoti tarp dangoraižių. Keleiviai pro langus galėjo iš arti matyti prašmatnias struktūras, kai kurios iš jų vis dar statomos, mirgančios iškabos, daugybė judesio, žodžiu, jaunas ir klestintis miestas.

Galiausiai skraidantis transportas nutūpė ant vieno iš dangoraižių leidimosi padų. Vos išlipusį Hamutą čia pasitiko jo patarnaujantis personalas. Kompanija buvo palydėta iki stiklinio lifto, judančio pastato išore. Leisdamiesi visi turėjo dar vieną progą pasidairyti po miestą iš didelio aukščio.

Manau, kad čia praleidau progą pakutenti žaidėjų smalsumą. Detalesnis miesto nupasakojimas galėjo iškelti klausimų, kurie būtų užduoti Hamutui, kuris savo ruožtu buvo visai geranoriškai nusiteikęs. Ką gi, bent jau ateity tokiom situacijom reikėtų labiau pasiruošti.

Liftui artėjant prie žemės, Hamutas pats užkalbino džedajus. Girdamas jų kaip varovų įgūdžius, jis paminėjo, jog galėtų pasiūlyti neblogą galimybę užsidirbti, jei kompanija sutiktų jam padirbėti ateityje. Tačiau džedajų pasiūlymas nesudomino, tad pokalbis tuo ir baigėsi. Liftas pasiekė žemę, ir Hamutas nuėjo sau, palikęs džedajus judrioje miesto gatvėje.

Ką daryti toliau? Čia sprendimą padiktavo Koka, "Tegu padavanai parodo ką sugeba, pirmyn". Pirmoji susigaudė Aalaya, jau atsigavusi nuo karštinės, nors apie įkandimus priminė tamsiai raudonos, beveik juodos gyslos, vingiuojančios vidine rankos puse nuo įkandimo vietos.

Twi'leke greitai susirado gatvės prekeivį ir po neilgo pokalbio, bei nedidelio pirkinio, jau žinojo kur yra turgus, kad mieste yra bent devyni pašos, kuris dangoraižis priklauso Pašai Sish, ir kad gatvėse svetimšaliams būtina vaikščioti užsirišus mėlyną juostą (vietiniai, kurie, rodos, buvo tik trandošanai, nešiojo raudonus drabužius), juostų prekeivis taip pat turėjo. Todėl netrukus visa grupė jau žygiavo link turgaus, pagal vietinį reikalavimą persirišę mėlynomis juostomis.

Turgus buvo milžiniškas ir jame galėjai įsigyti visko. Aalajai buvo įteikti pinigai ir kartu su Eyma ji buvo išsiųsta nupirkti naujų drabužių (senieji gerokai nukentėjo avarijos metu). Korvinas su Eshla kiek pasisukinėjo tarp prekystalių, kur rado generatorius, tinkamus jo restauruojamas kardui, tačiau pinigų jam įsigyti jis neturėjo, mat sutartos premijos iš Chevino jie taip ir nepasiėmė. Likusią dienos dalį jis praleido šnekėdamasis su savo mokine (įdomu apie ką?).

Likusios dvi padavanės neleido laiko veltui, greitai susirado laisvesnę vietelę, kur surengė nedidelį koncertą. Ir nors Eymai toks variantas neatrodė labai priimtinas, tačiau twi'lekes kviečiami ir agituojami žmonės labai greitai primetė pinigų, kuriuos ji pati būtu rinkusi visą dieną ir kurių turėjo užtekti ir maistui ir rūbams ir kitoms smulkmenoms. Dar po kelių valandų jos jau buvo apžiūrėjusios visą rajoną, radusios ten rūbų, žuvų ir vergų prekybos vietas. Eyma buvo susirinkusi krūvą egzotiškai atrodančių amuletų, o Aalaya - twi'lekei priderančių drabužių. Kai netikėtai iš niekur išniręs mokytojas, priekaištingai nužvelgęs pirkinius, pareiškė, jog kadangi mokinės jau nupirko viską, ko tik gali joms prisireikti, tai dabar galima eiti pasiilsėti (Korvinas jau buvo suradęs įperkamą nakvynės vietą), o rytoj jos pademonstruos kaip jų pirkiniai joms padės patekti pas Pašą Sish (kurį visa kompanija jau seniai pervadino Saša-Paša).

Susižvalgiusios tarpusavyje, mokinės pasiūlė dar užsukti į vieną iš begalės čia esančių barų, informacijai surinkti. Tačiau nelabai ką pavyko išpešti iš vienišų, girtų ir bedarbių baro lankytojų išskyrus kvietimą kartu praleisti daugiau laiko.

Iš baro kompanija išėjo jau temstant. Aukštų pastatų šešėliai greitai gramzdino gatves prieblandoje. Vienoje iš tokių gatvių, truputi atokiau nuo turgaus šurmulio, grįžtantieji namo išvydo sceną: trys trandošanai buvo apsupę grupę twil'ekų. Moteris, vyras ir jauna mergina. Vyras jau buvo parblokštas ir du trandošanai jį spardė. Tuo tarpu trečiasis vilko moterį šalin, garsiai reikšdamas savo ketinimą ją rytoj parduoti vergų turguje.

Pamačiusi praeivius, twi'lekė ėmė kviestis pagalbos, ir padavanės neliko abejingos, skirtingai nei mokytojas, kuris nusprendė likti nuošalyje. Gatvės chuliganai nė nesuprato su kuo susidūrė, ir netrukus du gulėjo ant žemės, likę skubiai spruko. Tiesa, kodėl vienas jų, bandęs apeiti Aalają iš nugaros staiga atsidūrė šiukšlių krūvoje, niekas (išskyrus Koką) taip ir nesuprato. Nors mokytojo, susirėmimo metu, atliktas darbas buvo kur kas svarbesnis. Jei ne jo pastangos, Aalaja būtų skersgatvyje pasišvaisčiusi savo kardu, tačiau su nedidelis galios triukas ir kardas tiesiog neįsijungė, o twi'lekes galvoje nuskambėjo grėsmingas mokytojo įspėjimas...

Atrodo, jog pamažu nusistovi padavanų ir mokytojų santykis. Mokytojai mechaniškai yra galingesni, tačiau konfliktuose kauliukai jiems reikalingi ne tik priešams bet ir savo padavanams nuo tamsiosios galios pusės saugoti. Tačiau šita sistema gali imti klibėti, kai padavanams stiprėjant, jėgų skirtumas ims mažėti. Nuo ko gali apsaugoti padavanų disciplinos treniravimas, ko mokytojai kol kas nedaro, o padavanai nesiprašo.

Ir vis dar nė karto nepanaudota patarimų mechanika... aš suprantu, kad mokytojams nusispjauti, tačiau kodėl padavanai neparodo iniciatyvos?!

Tvi'lekų grupelė atrodė tikrai varganai, pasirodė, jog jie neturi net kur gyventi. Atskrido jie čia privilioti pažadų apie nuostabias perspektyvas naujame mieste, o atvykę čia buvo apiplėšti ir išmesti į gatvę. Vyrui buvo sulaužyti keli kaulai, ir judėti jis galėjo tik su kitų pagalba... Galų gale buvo nuspręsta juos pasiimti pernakvoti kartu su savimi.

Aalaya, žingsniuodama šalia naujųjų pažįstamų, galvojo apie savo praeitį, apie savo gyvenimą iki susitikimo su Koka ir apie dalykus kurie anksčiau jai keldavo abejones ir galų gale turbūt paskatino bent jau pabandyti įsiklausyti į tai, ko moko džedajai, nepaisant pirmojo susidūrimo (jei pamenate, ten žuvo jos pusseserė)...

Vyko tai prieš kelerius metus. Prekybos federacijos enklavoje - Blueport. Jis tarsi svetimkūnis dygo Khaleek planetos, kuri buvo saugoma izoliacionistinių įsakymų nuo likusios galaktikos. Tad vienintelė vieta, kurioje buvo įmanomas kontaktas tarp vietinių (žmonių porūšio, neaukštų, pailgomis kaukolėmis, žydromis akimis) ir Respublikos, buvo ši bokšto formos enklava, kurioje susispaudę egzistavo keliasdešimt tūkstančių gyventojų.
Enklavos pramogų rajone, viename iš geresnių barų, smagiai laiką leido Aalaya, sėkmingai prasukusi savo pirmąjį tikrai pelningą sandorį, ir už tai iš dėdės gavusi dosnų kiekį kreditų ir savaitę laisvalaikio. O laisvalaikis čia buvo visai neblogas. Vietinė planeta garsėjo savo mėlynuoju vandeniu - svaiginančiu skysčiu, pagal tradicinius metodus gaminamu iš tik šioje planetoje augančių samanų žiedų. Tai ir buvo pagrindinis planetos eksportas ir prekybos federacijos interesas. Ironiška, tačiau jos gyventojai, nors ir atsiribodami nuo bent kokio kultūrinio kontakto su Respublika, vis intensyviau įsitraukė į šią prekybą, ir pažvelgęs pro enklavos langą, galėjai matyti į visas puses besidriekiančias samanų plantacijas... Tačiau grįžkime į barą.

Čia savo kokteilį gurkšnojo Aalaya, o šalia jos buvo prisėdusi naujoji jos pažįstama Oola - nepaprasto grožio Lethan Twi'leke (kitaip tariant labai retos - raudonos spalvos, kaip ir Aalaya). Jau du metus ji Blueporto baruose dirbo šokėja, gyvenimas buvo lengvas ir be rūpesčių (su visais potencialiais rūpesčiais susitvarkydavo visada šalia esantis Sadonas - jos samdomas asmens sargyvinis, vietinis), honorarai buvo geri, o ir gerbėjai niekuomet nenustojo jos lepinti dėmesiu ir dovanomis. Tačiau gyvenimas svetimoje planetoje, svetimoje kultūroje, vis tik darė savo, tad susitikti kitą savo rasės atstovę, o dar ir Lethanę, buvo tikrai malonus siurprizas ir merginos (padedant mėlynajam vandeniui) labai greitai susibičiuliavo.

Trys vakarai pralėkė geriausiuose Blueporto baruose (visų jų durys buvo atviros Oolai) , juokas, kokteiliai, pokalbiai. Kol galiausiai, visai atsitiktinai, draugės atsidūrė tam pačiam bare, kuriame savo reikalus tvarkė Taal'fort - Aalayos dėdė ir klano galva. Būdamas gerokai praktiškesnis nei jo dukterėčia, šis greitai suvokė kokį lobį jis čia sutiko. Dvi dienos draugiškai praleistu vakarų ir Oola su dideliu entuziazmu sutiko, jog ją Taal'fort savo laivu nuskraidintų iki Coruscanto, kur pasako dėdės pasakojimų, jos lauktų svaiginanti karjera...

Tuo tarpu užkulisuose tarp dėdės ir Aalayos vyko tikros filosofinės batalijos. Jei kas dar pamena, tai Aalayos šeima buvo ne tik prekeiviai vergais, bet ir galios naudotojai, savo verslą pinantys su filosofinėmis idėjomis apie balanso palaikymą visatoje. Aalayos argumentai buvo: "Ji mano draugė, ir ji ne vergė, koks tai pusiausvyros palaikymas - laisvus žmones versti vergais?", dėdės kontrargumentai buvo paprasti: "Tai aišku, kad ji vergė, tiesiog ji dar apie tai nežino, ir aš jos neversiu nieko daryti, tačiau jei ji pati pasirinks skristi su manimi, tai ir bus įrodymas, jog viskas vyksta taip kaip ir turi vykti".

Ir tikrai, Oola savo noru atvyko į Taal'forto laivą, tačiau tai nenuramino Aalayos, nes jei jos draugė tik būtų žinojusi jog ji skris visai ne į Coruscantą... Tačiau nepaklusti dėdei, ji drąsos neturėjo, ypač dėl to, jog spaudimas buvo juntamas iš visų jos bendrakeleivių - giminaičių.

Taigi, tarp gero uždarbio ir Taal'forto tebuvo likęs tik Sadonas. O jis pasirodė daugiau nei sukalbamas. Lojalumas jam buvo honoraro klausimas, tad netrukus jis bent jau teoriškai buvo dėdės, o ne savo ilgalaikės darbdavės pusėje.

Tuo metu debatai tarp Taal'fort ir Aalayos vis dar tęsėsi. Ir vieną iš jų galų gale nugirdo ir šokėja. Tačiau buvo jau per vėlu. Laivui nusileidus (visai ne Coruscante), Aalaya buvo tiesiog užrakinta savo kambaryje, o dėdė sutvarkė savo reikalus taip, kaip tą ir buvo suplanavęs. Tiesa, paskutinę akimirką, gal dėl pabudusios sąžinės, o gal dėl godumo, Sadonas bandė sukliudyti sandoriui, tačiau prieš galios naudotojų grupę tos pastangos buvo beviltiškos...

Truputi gaila, jog spaudžiant laikui, teko paforsuoti prisiminimo pabaigą, tačiau iš esmės istorija susiklostė visai dailiai (idėjos autorė čia buvo Aalayos žaidėja). Rezultatas: praeitis, kur gyvenimas buvo gerokai paprastesnis, tačiau kartais tekdavo taip, kai liepia vyresnieji, o ne sąžinė, ir dabartis, kur ji dar kartą gavo progą atsidurti truputi panašioje situacijoje ir šį kartą pasielgti taip, kaip jai to norėjosi. Bet ar tai pakankama priežastis manyti, jog džedajų mokymas yra teisingesnis nei tas, kurį dėstė jos dėdė..?

Galios nublokšti. Penktoji sesija. Vienintelė dalis

Seniai seniai, labai jau tolimoje galaktikoje...

Kompaniją gabenęs laivas išnėrė virš Daišyko planetos. Pasak meistro Ro - nuošalios ir apgyvendintos tik klajoklių. Tačiau šiuo faktu buvo tuoj pat suabejota, nes tik išniręs laivas pateko į tikrą spūstį, vargais negalais išvengė susidūrimo ir atsipirko keliomis nurėžtomis antenomis, ko pasekmėje išklausė laivą, kurį kliudė, pilotavusio trandošano keiksmažodžių. Vėliau eteryje jį pakeitė kosmouosto dispečerio nuorodos.

Tačiau tai buvo tik pradžia, tuoj pat nusprogo ir užsidegė navigacinis kompiuteris. Į ką pirmoji reakcija buvo: "Viskas pagal planą". Nes Ro tikrai buvo minėjęs, jog kompiuteris susinaikins pasiekus skrydžio tikslą, kad niekas nebegalėtų susekti iš kur atvyko laivas. Tačiau tai toli gražu nebuvo problemų pabaiga, kabina prisipildė dūmų, nes po navigacinio kompiuterio atsisakė paklusti ir gyvybės palaikymo mechanizmai, turėję išvalyti orą, o paskui gedimai kaip kaskada nuėjo per visas likusias laivo sistemas. Nevaldomas laivai įsirėžė į atmosferą, ir ėmė nekontroliuojamai vartytis. Visos įgulos pastangos tik vargais negalais išlygino kritimą, ir išvengė perkaitimo nuo trinties, tačiau tuomet laivas paniro į debesis, ir kadangi radarai nebeveikė, visiškai pradingo ir orientacija. Išnirus iš miglos, kažkas dar spėjo pamatyti ties horizontu kylantį miestą ir gausybę ežerų, kurių paviršiuje akivaizdžiai matėsi žmonių (ar kitų protingų būtybių) veikla. Korvinas, kuris ką tik prie šturvalo pakeitė Koką, kuris jau buvo padaręs viską, ką tik mokėjo, vargais negalais išvengė pro šalį skriejančio skimerio, ir smailu kampu tėškėsi į ežero paviršių. Pračiuožė kelis šimtus metrų, pakeliui daugybę kartų apsiversdamas ir griaudamas viską kas pasitaikė jo kelyje.

Kompanija iš laivo išsikrapštė gerokai apdaužyta, bet aukų buvo išvengta. Labiausiai nukentėjo Aalaya, kuri vis dar kankinosi nuo nuodų poveikio, todėl avarijos metu buvo savo kajutėje, lovoje, o ne prisisegusi prie krėslo. Iš laivo ją po pažastimi išnešė pats mokytojas. Aplinkui plytėjo ežeras padengtas tvarkingu lieptelių tinklu, jungiančiu gausybę plūduriuojančių šiltnamių. Šioje tvarkingoje sistemoje dabar žiojėjo ką tik padaryta vaga - avarijos pėdsakas.

Kiek toliau plūduriavo kelios valtys, iš kurių į nukritusiuosius žvelgė keturrankiai padarai (Eyma juos jau buvo mačiusi ir žinojo, jog jie vadinasi Basaliskais). Mokytojui paprašius ji vikriai nėrė į vandenį ir išnėrė prie vienos valčių, prašydama pagalbos. Iš pradžiū kiek sutrikęs, basaliskas, galų gale, laikydamas keturiose rankose po irklą nusiyrė link po truputi skęstančio laivo. Jam pamojus, prie jo prisijungė ir daugiau, valčių, nuo toliau esančio kranto pasirodė ir kelios motorinės valtys. Neilgai trukus daiktai, kuriuos pavyko išgelbėti, jau buvo saugiai pakrauti, į motorinę valtį padėta labiausiai iš visų nukentėjusi twi'leke. Kompanijai buvo pažadėta, jog ji bus saugiau pargabenta į krantą, kur ja pasirūpins gydytojas.

Tuo metu Ashla, pasigedo savo kardo, apie ką pasakė mokytojui, kuris tuoj pat pataisė ją, primindamas, jog tai buvo ne šviesos kardas, o žibintuvėlis... nors vietiniai neatrodė agresyvūs, tačiau konfidencialumą išlaikyti vertėjo. Eyma, kuri vandenyje jautėsi turbūt geriau nei sausumoje, greitai šią problemą sutvarkė ir žibintuvėlis grįžo į Ašlos rankas.

Plaukiant link kranto, džedajai išklausinėjo vietinių apie tai, kas čia vyksta. Paaiškėjo, jog Basaliskai čia buvo atvežti kaip darbo jėga ir dabar gyvena tam tikroje baudžiavos formoje - augina kažkokias bakterijas, kurias parduoda ir uždirbtais pinigais moka už savo darbo įrankių nuomą. Dalis jų buvo tikrai nusiminę, nes avarijos metu sugadinta nemažai jų nuosavybės, kas juos dar labiau stumė į ir taip sunkiai išmokamą skolą. Paklausti, kam jie moka pinigus, basaliskai tegalėjo pasakyti vardą - Hamut Mon.

Pastarojo ilgai laukti neteko, nuo miesto netrukus atskriejo ir, vidury kaimelio sulipdyto iš molio ir dumblių, nusileido blizgantis ir prabangus skimeris. Iš kurio kartu su savo asmenine sargyba išlipo Chevinas. Apsigaubes paprastu apsiaustu, iš po kurio blizgėjo prabangūs papuošalai. Greitai įvertinęs situaciją jis pradėjo pokalbį su atvykėliais. Pokalbio esmė buvo paprasta: jūs nuniokojot mano turtą, ir esat man skolingi. Kadangi neturite kaip iš čia išskristi ir be leidimo jūsų neįleis į miestą, tai faktiškai esate mano malonėje. Į ką džedajai sureagavo be didelio džiaugsmo, nepaisant to, kad apskritai Hamut elgėsi gan mandagiai. Ilgos ir gan įtemptos derybos, kurios vienu momentu buvo ant kardų ištraukimo ribos, galiausiai baigėsi susitarimu, jog skolą bus galima atidirbti. Chevinas paaiškino, jog jis yra įsipareigojęs parduoti kelis ošunus (jojamieji driežai), tačiau tam juos reikėtų visų pirma parginti, kas užtruktų gerą savaitę. Darbas skubus, o jis kaip ir neturi patikimų žmonių kurie tai galėtų greitai atlikti... Ir nors buvo akivaizdu, jog jis sako ne viską, džedajai sutiko su pasiūlymu, kuris bent jau atrodė daug geresnis už pradinį variantą: 50 000 kreditų.

Nors dar naktį ir vyko pasitarimas, ar neverta būtų tiesiog išeiti, tačiau ryte, kaimelyje nusileidus stambiam krovininiam skimeriui, visi tvarkingai sulipo į krovinių skyrių. Juo be mūsų kompanijos dar keliavo ir keturi prijaukinti ošūnai. Vienas kurių pasirodė gan nedraugiškas ir bandė nukąsti Korvinui ranką (ošūnai yra plėšrūs driežai, maždaug 2,5 metrų aukščio ir ~5 metrų ilgio, plačiu snukiu, pilnu aštrių dantų ir kauline karūna, kurią išskleidžia kai būna nepatenkinti, būdami blogos nuotaikos, gali nesunkiai nukasti žmogaus dydžio padaro galūnę ar galvą). Tačiau čia sužibėjo Koka, kuris, pasirodo, turėjo talentą bendrauti su gyvūnais.

Tuo tarpu Eyma atrado kampe sustatytus įrankius, vienas kurių buvo elektrošoką duodanti ietis, naudojama raitelių bei varovų, kurią ji labai noriai ėmė bandyti ant garde uždaryto ošūno ir už ką tuoj pat per rankas gavo nuo savo mokytojo.

Pora valandų skrydžio ir skimeris nusileido ant ežero kranto, Hamut skubiai paaiškino kur galima rasti ošūnų bandą, trindamasis rankas užtrenkė duris ir pradingo iš akiračio.

Dar po kelių minučių kompanija jau stebėjo kaimenę kuri buvo sustojusi prie ežero atsigerti. Kaimenės stebėjimas užtruko visą dieną, o ryte visi, su Koka (kuris jau užsirekomendavo kaip Ošūnų tramdytojas), pajudėjo bandos ginti. Pasirengimų diena nenuėjo veltui, ir Koka jau visai netrukus sėdėjo bandos dominuojančiam patinui ant nugaros. Po keletą minučių trūkusios kovos, galios pagalba gyvūnas buvo nuramintas, o visa banda paklusniai nusekė paskui.

Štai čia pagaliau įterpsiu pirmąjį komentarą. Nors teoriškai ši scena suveikė, tačiau aš čia neišnaudojau viso sistemos potencialo. Vietoj vieno žaidėjo dvikovos, čia galima buvo naudoti komandinį darbą, be to visas tabūnas tiesiog turėjo šansą pasprukti, kai visi deriniai jau buvo išnaudoti... šiuo atveju tai smulkmena, tačiau sakyčiau visai nebloga pamoka man pačiam, nes šią mechaniką vis dar atradinėju :) Labiausia,i žinoma, gaila neišnaudotos progos komandiniam darbui. Dar vienas momentas - komandiniam darbui išprovokuoti, turbūt, reikalingi ir stipresni oponentai. Tačiau čia dar reiks perprasti ir statistinę sistemos pusę, kuris yra gan sudėtinga.

Sugauta banda dvi dienas buvo genama nurodyta kryptimi. Kiekvienos dienos ryte ir vakare per holografinį komunikatorių su kompanija susisiekdavo Hamutas, vis nekantriai klausinėdamas ar viskas tvarkoje. Ir trečios dienos rytą džedajai jam turėjo ką papasakoti. Nes naktį kai kas įvyko.

Tas kai kas, buvo trandošanų klajoklių antpuolis. Pirmas šūvis iš tamsos prašvilpė visai netoli Eymos, budėjusios tuo metu prie laužo, kurios atsakas buvo į šūvio pusę paleista ošanų banda. Netrukus, užvirė mūšis, nors reikia pasakyti, jog mūšio baigtis buvo nulemta iš anksto. Medžiokliniai blasteriai, jau praretinti pabaidytos ošunų bandos, prieš galios vartotojus neturėjo šansų. Tačiau visai netikėtai mūšis įgavo visai kitą, kiek tamsesnį pobūdį, kai abu mokytojai suprato, jog svarbu yra ne tik nukauti priešą, bet ir nepaleisti iš akių savo padavanų, kurie pajutę kovos azartą iš tiesu ėmė smagintis. Ir visą tai tapo labai rimta, kai Korvinas, matydamas su kokiu pasimėgavimu Eshla švaistosi savo naujai atrastomis galiomis ją numušė nuo balno ir bandė liepti jai nurimti, o ši jam į akis rėžusi "ne!" šoko atgal į mūšį... Tuo pat metu Koka jau stovėjo priešais klajoklių būrio vadeivą. Dar akimirka ir kova baigsis, tačiau iš tamsos išnirusi Eima galios smūgiu nubloškė trandošaną tolyn nuo mokytojo. Klajoklis žnektelėjo ant žemės šalia nukauto savo bendro ir jo numesto šautuvo. Akimirkos, kurią Koka sugaišo priekaištingu žvelgdamas į savo mokinę, pakako, kad jam į šoną įsirėžtų blasterio iškrova...

Likę gyvi užpuolikai spruko, supratę kovos beviltiškumą, o mokytojai užsiėmė moralizavimu. Koka tepaklausė savo padavanės: "Ar tu tikrai nori, kad aš mirčiau?". Tuo tarpu Korvinas ilgai barė savo mokinę, kuri nuleidusi galvą tvirtino, jog ji savo klaidą supranta... Tačiau buvo akivaizdu, jog jaunoji padavanė ką tik mėgavosi tamsiosios galio teikiama jėga ir paprasto „kaltas, daugiau taip nebedarysiu“ čia nepakanka. Kitą dieną Eshla pradėjo be pusryčiu ir keliaudama pėsčia paskui raitus bendražygius...

Šioje vietoje istorija staiga pasuko neplanuota (nors negalima sakyti, netikėta, mat mechanika leido to tikėtis anksčiau ar vėliau) vaga. Eshla mūšio scenoje įsigijo dar vieną juodą kauliuką, kitaip tariant, kiekvienas jos galios panaudojimas ateityje, potencialiai reiškia, jog tamsioji galios pusė taps jos varančiąja jėga, kaip kadaise nutiko Lelen. Situacija kuri išsivysčiusi žaidimo metu buvo labai logiška: mokytojai buvo nustūmę mokines į antrą planą, patys tvarkė reikalus, jas palikdami saugoti daiktų ir panašiai. Tad visai nekeista, jog perdėtai savimi pasitikinti Eshla, kuri pajuto galios prieskonį mūšio metu, mokytojui, ją vėl bandančiam pašalinti iš veiksmo antrą planą, įžuliai pasakė "ne" ir tuo būdu žengė žingsnį link tamsiosios galios pusės. Puiki pamoka mokytojams, labai gerai personažą atitinkantis poelgis. Tačiau kiekviena lazda turi du galus. Eshla yra labai pavojingai arti nuopuolio į tamsiąją pusę. Kas savaime jos personažo nenužudys, tačiau jei tai įvyktų, tolimesnis jos ir likusios grupės bendradarbiavimas taptų be galo sudėtingas... Todėl prioritetiniu reikalu tampa išeities iš šios situacijos ieškojimas. Pirmas žingsnis, tai būtų Korvino ir Eshlospirmojo susitikimo prisiminimui skirta sesija. Gal tai duos kokių nors svertų spręsti mokytojo ir padavano santykiuose atsiradusiam trūkiui. Kitas momentas - istorijos prasme šis epizodas man labai patinka, todėl kad ir kokių priemonių bus imtasi, jokiais būdais nenorėčiau, kad tai virstų kokios nors formos bausme Ešlos žaidėjai (dar ir dėl to, jog tai - jaunas žaidėjas, su palyginus mažesne patirtimi nei žaidėjai valdantys mokytojus). Optimaliausias galimas išeities iš šios situacijos scenarijus būtų: pagerėjęs susikalbėjimas tarp mokytojų ir padavanų (atrodo, jog Kokos žaidėjas jau pasidarė išvadas po sesijos apie jo pirmąją mokinę), bei graži istorijos arka pasakojanti kaip Eshla įveikė pati save (gal ir su mokytojo pagalba, tačiau pirmame plane čia turėtų būti ji). Pesimistinis scenarijus - prarastas veikėjas, tikiuosi, jog to neįvyks. Tad kaip ir sakiau, pirmasis gelbėjimosi ratas bus prisiminimas. Kitas momentas, vis neužsiakcentuojantis suvokimas, jog mokytojo ir padavano santykis yra vienintelis galimas kelias padavanui tobulėti. Be to padavanai visuomet gali prašyti savo mokytojo patarimo, tuo faktiškai gaudami vieną papildomą situacinį kauliuką. Vėl gi, istorijos prasme šie padavanai su mokytojais pažįstami tik kelis mėnesius, tačiau kuo greičiau santykio nauda bus įsisąmoninta, tuo geriau, tuo sklandžiau seksis bendradarbiauti visai trupei. Nuo šiol patarimas galės būti sunaudotas ne tik kaip situacinis kauliukas, bet ir kaip galimybė sustabdyti galimą juodo kauliuko įsigijimą (gal tai paskatins ir mokytojus parodyti iniciatyvą).
Kitas momentas, riba skirianti tamsiąją ir šviesiąją galios puses. Galvojant apie susidariusią situaciją, bei mastant apie filmą, man susidėliojo mintis, jog paskutinis žingsnis visuomet žengiamas sąmoningai. Kaip ir mirtis, taip ir tamsioji pusė turėtų būti žaidėjo pasirinkimas. Taip, susilyginus disciplinai ir juodajai galios pusei, personažas tampa valdomas savo ydų, tačiau tai dar nėra ribos perėjimas, paskutinis žingsnis turi būti tarsi "taip" prie altoriaus. Kaip kad Anakinas ištarė imperatoriui ir taip kaip Lukas pasakė imperatoriui "ne". Tai būtų tarsi aukščiausias konflikto taškas, nuo kurio galima tik ristis žemyn, tiek į vieną tiek į kitą pusę. Šioje vietoja aš dar neesu tvirtai suformulavęs principo, tačiau man pro truputi ima aiškėti, jog toks sprendimas turi visai neblogą potencialą istorijos prasme... laikas parodys.

Rytė paskambinęs ir apie naktinius įvykius sužinojęs (apie mūšį, žinoma, ne džedajiškus reikalus) Hamutas be galo nudžiugo ir už poros valandų jau kalbėjosi su džedajais asmeniškai. Pokalbis virtęs derybomis atskleidė keletą naujų faktų: Chevinui driežai nors ir buvo svarbūs, tačiau pagrindinis jo tikslas buvo čia siautėjančių klajoklių sudorojimas. Varovų jis turėjo, tačiau pakankamai gerų karių už jam priimtiną užmokestį - ne. Džedajai šioje situacijoje taip pat nepasimetė ir persiderėjo sutarties sąlygas. Viskas baigėsi tuo, jog buvo pažadėta, kad jie bus nugabenti tiesiai į miestą, gaus simbolinę sumą kreditų (kurių reikėjo elementariam pragyvenimui), bei iš ežero dugno bus ištrauktas jų laivas.

Tai pat paaiškėjo ir planetos istorijos detalės. Kaip pasirodė, prieš ne tiek ir daug metų, ši planeta vis dar buvo niekam nežinoma, tačiau netikėtai atradus, jog vietinė grybų kultūra yra tinkama alazhi bakterijoms auginti (vienas iš pagrindinių bakta skysčio komponentų). Planetos statusas pasikeitė akimirksniu, o kai kurie jos gyventojai beveik per naktį tapo beprotiškai turtingais. Tačiau ne visi čia gyvenę klajokliai trandošanai norėjo pakeisti savo tūkstantmečius puoselėtą gyvenimo būdą. Ir kaip tai dažnai nutinka tokiomis situacijomis, planetos populiacija pasidalino į dvi stovyklas - turtingą, modernią ir gerai aprūpintą, bei idėjišką, kovojančią už savo tradicinį gyvenimo būdą ir savo tikslų siekiančią desperatiškais išpuoliais... Su ko apraiška kompanija ir susidūrė naktį ir kas tapo katalizatoriumi konflikto grupės viduje.

Penktoji pasakojimo dalis baigėsi prabangiam skimeriui, kuriame patogiai įsitaisė džedajai, pajudėjus link miesto.

Ha! Viena dalis! :)

Galios nublokšti. Ketvirtoji sesija. Antra dalis

Taigi, sirena nuaidėjo ir podai šovė į priekį. Linksmybės prasidėjo dar ties starto linija, kai iš vieno lenktynininko variklio pasipylė žiežirbos ir dūmai, staiga podas tapo sunkiai valdomu ir čia jam kelią pastojo Aldaro Beedo - vienas iš garsiausių galaktikos lenktynininkų. Žymus ne tik savo pergalėmis, bet ir metodais kuriais jis tas pergales laimėdavo. Lenktynių startas įrodė, jog reputacija nebuvo iš piršto laužta ir tuo tik suteikė žiūrovams daug džiaugsmo. Nevaldomas podas rėžėsi į krantinę, po ko tik vienas jo variklis tarsi mestas į vandenį akmenukas nušuoliavo trasa pirmyn, kur jį pralenkė likę trys lenktynių dalyviai.

Vandens alėja vingiuojanti tarp komplekso pastatų baigėsi atvirame vandenyne, pirmas iš ten išniro Sai, ir tuoj pat susidūrė su stipriu šoniniu vėju. Vanduo tiško į variklius, gamintus sausumos lenktynėms, tačiau visas techninis pasirengimas nenuėjo per nieką, vienas mygtuko spragtelėjimas ir variklius nuo nepageidaujamo vandens uždengė specialiai sukonstruoti vožtuvai.

Kiek atsilikę į atvirus vandenis išnėrė dar trys lenktynininkai, tai vienas tai kitas jų išsiverždavo į priekį, tačiau nei vienas jų negalėjo įgauti akivaizdaus pranašumo. Šią problemą Aldaras sprendė sau būdingais metodais - taranuodamas konkurentus, trijulė įsivėlė į aršų susistumdymą.

Tuo tarpu Sai jau įveikė trasos dalį vingiuojančią archipelagu, pranėrė pro salos paviršiumi einančią atkarpą, pasibaigiančią skardžiu, nuo kurio tarsi nuo tramplyno nėrė atgal į vandenį, tuomet tiesiąją iki ugnikalnio, po kuriuo žiojėjo raudonai apšviesti ir pilni garų tuneliai. Po jų liko tik tiesi atkarpa iki komplekso, tuomet tą pačia alėja iki starto finišo tiesiosios ir tuomet antras - paskutinysis ratas. Sai buvo tiek atsiplėšęs nuo savo varžovų, jog net ir neturėdamas didelio poreikio tą daryti vis tiek sustojo pitstope, bent jau langus nusivalyti. Aldaras finišo tiesiąją kerta trečias, gerokai apdaužytu podu, paskui jį vargais negalais vingiuoja ketvirtasis, paskui save paliekantis dūmų šleifą. Pastarųjų dviejų sustojimas pituose baigėsi tuo, jog į trasą išnirdamas Aldaras agresyviu manevru užkirto kelią savo varžovui ir šis vėl liko tik su vienu varikliu. Ir įveikęs dar pusę rato, galiausiai nusprendė baigti pasitraukti iš lenktynių. Tuo tarpu Sai ties ugnikalniu pasivijo kitas lenktynių dalyvis ir žiūrovai sulaikę kvapą laukė, kas iš garais uždengto tunelio išnirs pirmas. Tačiau kuris mėgausis pergale buvo lemta sužinoti tik paskutiniuose trasos metruose. Vandens alėja, apsupta baltomis išdidžiai į lenktynininkus žvelgiančiomis pirklių ir kapitonų skulptūromis, vedanti į centrinį komplekso baseiną, kur ir buvo finišo linija, virto paskutiniu dvikovos lauku. Ir čia lemiamu faktoriumi tapo Saijaus slaptas ginklas, specialus kuro mišinys, kurį jis paleido į darbą, ir kuris jam suteikia kelias lemiamas drastiškai padidėjusio greičio akimirkas, ko tiesiojoje ir tereikėjo.

Šis epizodas buvo geras testas žaidimo mechanikai, ir nors ji vis dar nėra iki galo nušlifuota, lenktynių eigoje teko daryti šiokias tokias modifikacijas, tačiau metimų pagalba išgautas pasakojimas išėjo visai padorus. Scena man padėjo geriau suprasti kokias galimybės ji teikia ir kokios yra jos ribos. Pagrindinis pranašumas kurį aš matau, metimai ir skaičiavimai čia užima daug mažiau laiko nei pasakojimas kas įvyko, o atitinkamai nenutraukia dėmesio nuo istorijos. Ir visa tai vyksta neaukojant pačių taisyklių, kaip kad tarkim, paskutinis spurtas finišo tiesiojoje buvo padiktuotas prieš lenktynes padaryto metimo, kuris sugeneravo ekstra kauliukus, kuriuos galėjo panaudoti Sai lenktynių metu, vienam metimui. Minusas - žaidėjų įprotis pirmiau imti kauliuką, paskui galvoti ką jis reiškia, nors norėtųsi kad būtų atvirkščiai. Na, su laikui tai gal nusišlifuos...

Dar vienas momentas, prie kurio man pačiam teks priprasti, tai kad konfliktai čia sprendžiasi labai greitai. Tuo tarpu seni įpročiai sako, kad geriausias būdas laimėti laiko yra mesti kauliukus. Tad visada reikia prisiminti, kad taisyklė ,jog prasidėjus kovai kelios sekundės žaidimo pasaulio laiko gali virsti valanda realaus laiko čia negalioja, kas daugiau ar mažiau įtakoja pasiruošimą sesijai.

Finišas, sveikinimai, Saijui teikiama taurė ir kvietimai į didžiąją pobūvių salę, kur vakarieniaus garbingiausi vakaro svečiai. Po ko, jau vidurnaktį, laukė įspūdingi fejerverkai, su muzika, holografinėmis žuvimis nardančiomis aplink visą kompleksą, pasibaigiantys didingu ugnikalnio išsiveržimu. Ir kai danguje liko tik paskutiniai krintančių kibirkščių atšvaitai, Eymos akys pastebėjo vieną žybtelėjimą išsiskiriantį iš kitų. Iš dangaus į vandenyną nukrito žvaigždė. Brolis, kuris jau skubėjo į operos salės užkulisius, salės kurioje tuojau koncertuos Rissa, visai nebuvo linkęs plaukti ir žiūrėti kas ten įvyko. Jis tiesiog numojo ranka į sesers įtikinėjimus, jog ji matė kažką krentančio ir tai visai nebuvo fejerverkai. Ir besispyriojančią už rankos nutempė ją į koncertą.

Čia su dviem jaunom damom apsilankė ir Sai, tačiau skirtingai nei O'Doras jis nebuvo toks muzikos gerbėjas, kad ištvertų visą nautolaniškos operos pasirodymą. Tad progai pasitaikius grįžo atgal prie savo garažo. Kur jį surado Eyma, pasprukusi nuo brolio, kuris buvo tiek susižavėjęs solistės balsu, jog nebematė nieko aplink save.

Nautolanė jau buvo spėjusi paplaukioti toje vietoje kur matė krentant žvaigždę ir ten aptiko sudužusį ir nugrimzdusį laivo korpusą. Tačiau viduje buvo per tamsu ir per pavojinga, tad Eyma ieškojo sąjungininko savo antrajai ekspedicijai. Tuo tarpu Saijaus planai buvo kiti ir baigęs rūkyti mirties lazdelę jis patraukė link rausvomis šviesomis nušviesto kupolo, iš kurio koridorių sklido ne tokia rafinuota muzika bei kuriuose buvo matyti gundančiai pasipuošusių twi'lekių siluetai...
Bet tai neužgesino Eymos entuziazmo, kuri galų gale iškaulijo žibintuvėlį iš techninius darbus atliekančių besiliskų ir panėrė antrajai ekspedicijai. Smalsumą dar labiau skatino radinys aptiktas pirmojo plaukimo metu: keistas juodas, rausvais atšvaitais, akmuo, įrėmintas grubiame juodo metalo rėmelyje ir pakabintas ant grubios, tačiau tvirtos ašutinės virvelės. Nautolanė pastebėjo jį pakibusį ant koralo, šalia kurio buvo nugrimzdęs laivas. Tamsoje šis pakabukas būtų likęs nepastebimu, tačiau dėl kažkokių priežasčių jis mirgėjo mažomis kibirkštėlėmis ir todėl lengvai patraukė Eymos dėmesį ir be abejo, atsidūrė jos kišenėje. Ir jei jau tokie daiktai mėtėsi aplinkui, tai viduje turėjo būti kažkas dar įdomesnio.

Antroji ekspedicija pasuko kiek netikėta vaga, kai vandenyje sujautrėjusios Eymos galvos ataugos pajuto pažįstamą emocijų prieskonį. Šalia vienos iš salų, toli nuo triukšmingus svečius plukdančių katerių takų, sau tykią vietelę buvo susiradę O'Doras ir Rissa. Ir ypatingai Rissa visai nenudžiugo, kai jų romantišką pasiplaukiojimą staiga nutraukė klausimas: "O jūs ką čia darot?" Po ko broliui teko rinktis tarp malonumų ir pareigos, o Rissa prisiminė, jog yra pavargus ir jai reikėtų jau grįžti į savo kambarį.

Po kurio laiko brolis pasidavė Eymos įkalbinėjimams ir nuplaukė apžiūrėti radinio. Ir šį kartą žibintuvėlis leido pasidairyti sudužusio laivo viduje, kur nautolanai aptiko leisgyvio mon kalamario kūną. Ištempę jį į krantą, brolis ir sesuo nuskubėjo kviesti pagalbos. Kuri netrukus buvo pasiųsta į įvykio vietą. Tuo tarpu prie O'Doro ir Eymos prisistatęs aukšto rango Federacijos pareigūnas neimodianas, paklausė ar jie kam nors pasakojo apie tai, kas čia nutiko, tuomet paprašė eiti su juo. Palydėjo į erdvius apartamentus, paaiškino kaip naudotis komunikatoriumi, jei ko prireiks, palinkėjo labos nakties ir išeidamas užrakino apartamento duris iš lauko pusės.

Priekaištaujantis brolio žvilgsnis ir ryto laukimas. Iš karto po pusryčių, svečiai iš kambario, blizgančių droidų, atrodančių labai panašiai kaip ir kiti patarnaujantieji, tačiau gerai įsižiūrėjus, galima buvo pamatyti papildomų detalių, viena jų - dailus ir blizgantis, kaip ir pats droidas, pistoletas, kurį neatidus praeivis galėjo palaikyti tiesiog dar viena roboto detale, buvo palydėti iki šatlo. Sklandus skrytis iki stoties, nuorodos į kurį doką keliauti. Kelionė pėsčiomis iki nurodytos vietos, pakeliui aplenkiant nežinia dėl ko kilusią sumaištį... Ir brolis su seserimi jau prie transporterio, kuris juos turėjo nugabenti iki kitos stoties, kur jie persėstų į laivą nugabensiantį juos tiesiai namo (ar bent jau taip vylėsi O‘Doras, neramiai dairydamasis į šalis). Transporterio salone jau buvo įsitaisę du kiti gerai pažįstami keleiviai: lenktynininkas Sai ir solistė Rissa. Kas tuoj pat pataisė nuotaiką O'Dorui ir sugadino ją Eymai.

Erdvėlaivis sklandžiai atsiplėšė nuo stoties ir paniro į hiperedvę, kelionei turėjusiai užtrukti šešias valandas. Keturios valdos praėjo ramiai. O'Doras nurimo po nakties įvykių ir galų gale nusprendęs, kad niekas jo nebestebi papasakojo apie nakties įvykius Rissa, su kuria leido laiką keleivinio denio salone. Eyma plepėjosi su Saijumi krovinių skyriuje, kur stovėjo lenktyninis podas... kai be jokio įspėjimo laivą supurtė sprogimas, akimirkai viskas paskendo tamsoje, o tuomet laivo patalpas užpildė raudona avarinių lempų šviesa.

Įgulos narių niekur nesimatė, iš variklių skyriaus sklido keisti blyksniai. Kai kompanija nuėjo pažiūrėti kas ten įvyko, prieš savo akis išvydo stipriai pažeistą variklį. Viskas buvo apsvilę, tai šen tai ten blykčiojo iškrovos, pats variklis veikė avariniu režimu. Tačiau ne tai buvo pats nemaloniausias atradimas, visame skyriuje gulėjo daugybė apdegusių įgulos narių kūnų...

Nusprendęs, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, O'Doras nuskubėjo pranešti apie tai Rissai, kuri buvo palikta savo kajutėje, tačiau čia jo laukė dar nemalonesnis vaizdas -nautolanė su nenatūraliai persukta galva gulėjo lovoje nebegyva.

Kai po akimirkos vis ėmė suvokti kas nutiko, drąsiausias iš visų likusiųjų - Sai, pakilo į viršutinįjį denį, kur buvo laivo tiltelis. Tačiau ir ten jo laukė panašus vaizdas: kibirkščiuojantys valdymo pultai ir apdegę pilotų kūnai krėsluose. Nusileisti žemyn ir papasakoti apie tai kas įvyko Sai nebebuvo progos. Priešais kopėčių apačioje(mat liftas nebeveikė) laukiančius brolį ir seserį, iš viršaus nukrito tik sumaitotas lenktynininko kūnas.

O'Dorui daugiau nieko ir nebereikėjo žinoti, čiupęs seserį už rankos, jis pasileido į apatinį denį, link gelbėjimosi kapsulių. Jų čia buvo pakankamai išsigelbėti visiems, tačiau bėda buvo ta, jog pasinaudoti jomis galima buvo tik išnirus iš hipererdvės. Pakartotinis atidarymo mygtuko spaudinėjimas nedavė jokiu rezultatų išskyrus įkyriai mirksinčią raudoną lemputę. O'Doras sukaupė drąsą ir liepęs sesei laukti jo tolimiausiame koridoriaus kampe, patraukė link mašinų skyriaus, turbūt tikėdamasis kaip nors išjungti hipervariklį. Suvokęs, kad vis dar iš įpročio nešiojasi savo instrumentą, atidavė jį Eymai. Tačiau jo kelionė netikėtai baigėsi kai vos tik pasukęs už posūkio, už nugaros jis pajuto kažką esant. Pasukęs galvą išvydo ten žemesnę už save būtybė, susisupusią į skarmalus, sulipusiais sruogomis krintančiais plaukais, gelsvai švytinčiomis akimis... "Atiduok jį man!". "Aš nieko neturiu!" daugiau nautolanas pasakyti nebegalėjo nieko, nes pajuto kaip aplink jo gerklę susispaudžia geležiniai gniaužtai, nors priešais esanti būtybė jo nė neprilietė.

Šią sceną pamatė ir Eyma, kuri pasigirdus triukšmui, nusėlino pažiūrėti kas ten vyksta. Pakeliui, kažkodėl iš kišenės išsitraukdama rastąjį pakabuką, kuris dabar vėl kibirkščiavo lygiai taip pat kaip tuomet kai jį rado pakibusį ant koralo. Akimirksniu būtybė atsisuko į Eymą, gniaužtai laikę O'Dorą atsileido. Keletą sekundžių buvo tylu, o tuomet būtybė apsisuko ir nužygiavo į variklių skyrių.

Nei laiko nei noro bandyti suprasti kas įvyko nebuvo. Brolis išplėšė pakabuką sesei iš rankų ir sviedė jį į tamsą, abu vėl pasileido atgal. Tuo tarpu, variklių skyriuje dar kartą nuaidėjo sprogimas, užgulė ausis, jausmas toks pat kaip išnyrant iš hipererdvės! Ir iš tiesu, prie visų gelbėjimosi kapsulių degė žalios signalinės švieselės. Be kalbų į pirmąją buvo tiesiog įstumta Eyma, kuri, prieš užsiveriant liukui, dar spėjo pamatyti tamsų siluetą iškylantį už O'Doro nugaros. Liukas hermetizavosi, kapsulė šovė į atvirą kosmosą, ir paskutinis vaizdas, kurį pamatė Eymos akys buvo kaip kažkas tamsaus užliejo laivo iliuminatorių už kurio liko jos brolis...

Štai tokia yra Eymos instrumento istorija ir priežastis, dėl ko ji niekuomet nebegrįžo namo, o tapo klajojančiu muzikantu, kol galų gale atsitiktinumas ar Galia jos nesuvedė su Koka.

Po šio atsiminimo liko atvirų klausimų, kas įvyko? Kodėl Nereidone sudužo laivas, kas buvo tas keistas pakabukas? Kas buvo ta būtybė švytinčiomis akimis? Ko ir kodėl ji norėjo? Kas su ja nutiko vėliau? Visi šie klausimai turi atsakymus, kurie turbūt bus papasakoti kada nors vėliau.

Dėl pačios sesijos kokybės, man atrodo, kad galėjau visą tai padaryti geriau. Ruošiantis šiai sesijai, pirmas planas buvo visą nuotykį padaryti laive, kuriame vienas po kito žūną įgula ir keleiviai. Tačiau pamastęs supratau, kad įprastai žaidėjai paprastai būna gan atsipalaidavę, be to trys iš jų žaidžia už NPC, prie kurių nėra labai prisirišę, o Eymos žaidėja puikiai žino, jog negali mirti. Todėl pagrindinė sesijos dalis ir buvo gan nuotaikinga, su daugiau ar mažiau netikėta liūdna pabaiga. Tik kai dabar viską permastau, manau, kad iš tos paskutinės scenos galima buvo išspausti ir daugiau dramos.

Dar viena šios sesijos pamoka ir pamastymas yra ateivių įvairovė. RPG mano galva yra pasakojimo žanras, todėl visą laiką jaučiuosi tarsi daryčiau kažką nelegalaus, kai reikia rodyti piešinius. Tačiau su tokia gausybe ateivių tai yra pats patogiausias variantas. Vis tik, reikia pratintis apie kitas rūšis pradėti pasakoti ne nuo jų pavadinimo, o išvaizdos nusakymo ir tik esant rimtam reikalui, ar jei rūšis žaidėjams gerai žinoma, minėti jų pavadinimą.

Paskutinis pastebėjimas: Eymos instrumentas. Nors ji yra įveikusi išorinį lojalumą ir materializmą, vis tik ji su savimi visur nešiojasi labai jai brangų daiktą, primenantį apie jai artimą žmogų... Tikrai tai nereiškia, jog teks kažką keisti lentelėje, tačiau šis faktas reikalauja papildomo dėmesio, gal čia slypi dar kokia nors potenciali istorija :)

Galios nublokšti. Ketvirtoji sesija. Pirma dalis

Šios sesijos idėją pagimdė Eymos žaidėja, tad ačiū jai.

Tolimoje tolimoje galaktikoje, seniai seniai...

Laivas hipererdve gabena margą džedajų kompaniją. Nutaikiusios progą, kol mokytojai diskutuoja tarpusavyje filosofinėmis temomis, dvi mokinės bando sužinoti viena apie kitą daugiau (jos juk pažįstamos dar tik 8 dienas). Tačiau Ašlai Eymos paklausus apie instrumentą pokalbis staiga nutrūksta. Akivaizdu, jog jaunosios padavanės praeityje yra dalykų apie kuriuos ji visai nenori pasakoti. Tuo tarpu klausimas, nors ir neatsakytas, Eymą gražina į tolimą praeitį, kuomet ji dar buvo visai paauglė...

Laivas išnyra iš hipererdvės smaragdinės planetos orbitoje. Priešaky spindinti, ką tik pastatyta stotis. Tai naujas Prekybos Federacijos projektas: iki šiol nekolonizuotoje vandens planetoje, neturinčioje jokių natūrialių naudingų resursų, tačiau esančioje labai patogioje vietoje - visai šalia Hydian prekybos kelio, įrengtas poilsio kompleksas. Nuo šiol čia galės atokvėpio stoti laivai, o kol laivai tvarkomi, jų įgulos galės mėgautis galybe, planetos paviršiuje pastatyto pramogų parko, teikiamų malonumų.

Tačiau šiandieną stotyje dar nėra lankytojų, paskubomis atliekami paskutiniai pasirengimo darbai. Tiek stotyje tiek pačioje planetoje organizuojamas prabangus atidarymas, laukiami ypatingi iškilmių svečiai. Be svečių stotyje renkasi ir tie, kieno darbas bus tuos svečius linksminti. Vienas jų - O'Doras, nautolanas muzikantas, atvykęs čia su savo jaunąją ir pastoviai į bėdas įsiveliančia sesute - Eyma.

Transporteris prisišvartuoja stotyje, kur operatyviai nukreipiami pas atsakingus asmenis ir netrukus jie jau šatlų švartavimosi salėje, kurioje liejasi holografiniai kriokliai, o per grindis, tarsi milžinišką padidinamą stiklą, matosi planetos paviršiuje esantis naujasis pramogų kompleksas. Tris milžiniški kupolai, nuo kurių į visas puses driekiasi prieplaukos. Kiek toliau - dailus tropinių salų archipelagas, kitame šone - rūkstantis ugnikalnis, viskas tarsi iš paveiksliuko.

Patarnaujantys droidai pažada pasirūpinti bagažu, tad O'Dorui (kas beja reiškia delfinas) belieka rūpintis savo smalsiąja sesute ir savo įmantriu instrumentu. Šatle, į kurį jie nukreipiami, jau įsitaisęs neaukštas, baltaplaukis, pilku, kariško sukirpimo munduru vilkintis žmogus, kiek paklaikusiu žvilgsniu, tačiau šiaip maloniu manierų. Tuoj pat užmezga pokalbį su savo bendrakeliaiviais.

Liukui užsidarinėjant ir šatlui ruošiantis pakilti, orą suvirpina be galo tyras moteriškas balsas: "Palaukite manęs!" Paskutinę akimirką į saloną grakščiai įšoka įšoka liekna ir be galo daili nautolanė. Šatlas pakyla ir pranėręs pro holografinį krioklį neria link planetos paviršiaus. Dešimties minučių (kiek užtrunka nusileidimas) užtenka visiems susipažinti. Jau pristatytų brolio ir sesers kelionės kompanionai: jaunas podų lenktynininkas Sai Swiftrunner, kuris linksmins čia susirinkusiuosius rizikuodamas savo gyvybe, bei nautolanų operos solistė - Rissa D'von (teisybės dėlei reikia pastebėti, jog tikruosius nautolaniškus vardus ištarti ir suprasti gali tik patys nautolanai ir tik būdami vandenyje, tad čia minimi vardai yra tik gerokai supaprastinti variantai), kurios pasirodymas vyks atidarymo proga.

Šioje sesijoje tik vienas personažas buvo savimi, dar trims teko NPC vaidmenys (kaip galima buvo suprasti - tai šio šatlo keleiviai). Jei sąžiningai, prieš sesiją truputi nuogąstavau, jog jaunosios žaidėjos gali nesusidoroti su savo užduotimi ir man teks įsikišti, kad veiksmas nenudreifuotų kur nors į šoną ir kad visiems žaidėjams būtų ką veikti. Tačiau visi labai puikiai pagavo savo roles ir veiksmas rutuliojosi sklandžiai be jokio papildomo mano kišimosi. Taip, kad čia turiu atiduoti pagarbą savo kompanijai :)

Nusileidimas ant vandens, šalia skulptūromis papuoštos prieplaukos ir įsikūrimas komplekse, po kurio permatomomis grindimis nardė margaspalvės egzotiškos žuvys, pavyko sklandžiai. O'Doras kaip galėdamas asistavo Rissai, tuo pat metu bandydamas prižiūrėti savo sesę. Ši jausdama, kad iš jos atiminėjamas brolio dėmesys, žiūrėjo į solistę kaip į savo konkurentę ir leido laiką su lenktynininku, kuris turėjo tūkstantį ir vieną istoriją iš planetų kuriose lenktyniavo.

Įsikūrimas, vakarienė, naktis. Eyma demonstratyviai laukianti brolio, kol galų gale kantrybė baigėsi ir ji išėjo pasivaikščioti po naktinį parką, o kai grįžo, rado sėdintį ir jos laukiantį brolį. Paskui pusryčiai, pusdienis laisvo laiko, pietūs, o tada paskutiniai pasirengimai prieš prasidedant atidarymo šventei. O'Dorui buvo parengtas Mėlynojo koralo launžas, kur jis antigravitacinių pagalvių pagalba pakabintame vandens kamuolyje turės groti čia užsukusiems svečiams. Rissa ruošėsi nedidelėje operos salėje, su dar imantresniais vandens efektais. Sai, krapštėsi prie savo podo. O Eyma tiesiog trukdė visiems kam galėjo, nes realaus darbo ji neturėjo, brolis ją čia buvo paėmęs kaip savo asistentę, tačiau vienintelė priežastis buvo ta, jog Eymą kažkam reikėjo prižiūrėti, o savanorių šeimoje daugiau nebuvo, o ir klausė ji labiausiai savo brolio, kuris jai buvo daugiau ar mažiau autoritetas. Tačiau tą progą prisiklausė gandų, apie kuriuos šnekėjosi čia susirinkusieji. Vienas kurių buvo karinė Fedracijos invazija į tolimą Nabu planetą.

Čia dar galima paaiškinti kaip šiame atidaryme atsidūrė O'Doras. Nautalanai nėra labai galaktikoje paplitusi rūšis, nelabai ji geruose santykiuose ir su federacija. Tačiau O'Doro (o drauge ir Eymos) šeima buvo pirkliai. Tad vienokie ar kitokie santykiai su federacija buvo neišvengiami. Tuo tarpu O'Doras širdyje buvo tikras nautolanas, jo nedomino prekyba, jis buvo muzikantas. Dėl ko tėvas kartais padejuodavo, nes kas gi perims šeimos verslą, kai jis bus per senas tuo užsiimti... Ir čia pasitaikė tokia proga. Prekybos federacija atidarinėjo pramogų kompleksą vandenų pasaulyje ir tinkamai atmosferai sukurti ieškojo su vandeniu susijusių meno formų. Taip O'Doras ir atsidūrė Mėlynojo koralo launže.

Čia dabar jau ėmė rinktis įvairiausi svečiai. Didikai iš artimų planetų, Prekybos Federacijos ir Bankų Klano aukšto rango funkcionieriai, lainerių kapitonai ir kiti grietinėlės atstovai. Dauguma tik iš smalsumo trumpam priglausdavo prie ausies kriauklės formos ausines (nes tik jų pagalba galima buvo išgirsti nautalanišką muzikos skambesį). Čia jo muzikos pasiklausyti atėjo ir savo koncertui jau pasidabinusi Rissa, kuri turbūt buvo vienintelė tikrai suprantanti šios muzikos prasmę. Nes nautolanų muzika atliekama pagal kitus principus, ilgas natas čia lydi ilgos tylos pauzės, kurios yra dar svarbesnės nei garsas. Tačiau ir šio vieno klausytojo muzikantui visiškai pakako.

O'Doro pasirodymui einant į pabaigą, Eyma, kurią patarnaujantys droidai maloniai išprašė iš salės, kur dirbo jos brolis, nes paprasta jos apranga trikdė ten susirinkusią aukštuomenę, jau buvo užsiėmusi patogią vietą ties centriniu komplekso fontanu, kuriame lenktynių startui jau rikiavosi penki podai. Kai brolis galų gale baigęs savo darbą, pro minią prasibrovė iki Eymos, starto sirena jau buvo nuaidėjusi.

Bet apie jas jau antroje dalyje. Pabaigoje šio posto tik noriu pastebėti, kad labai greitai visi epizodiniai personažai užėmė savo istorijos nišas. Operos solistė atitraukė dėmesį nuo Eymos, kurios brolis mėtėsi tarp pareigos ir naujai atsiradusios simpatijos, tuo tarpu Eyma mėtėsi tarp pavydo ir mėgavimosi atsiradusia laisve ir dalį laiko leido su lenktynininku, tad niekas neliko už borto.

Galios nublokšti. Trečioji sesija. Trečia dalis

Pasiekus naikintuvus teko greitai spręsti akivaizdžią problemą, tarp naikintuvų ir kosmoso buvo masyvūs vartai uždengę nusileidimo angą. Valdymo pulto niekur nebuvo matyti. Naikintuvų ginklai buvo per silpni, kad greitai padarytų pakankama skylę. Beliko pasikliauti Galia. Čia Koka pranoko visus, padedamas Korvino jis privertė vartus pajudėti, raudona migla plūstelėjo į beorę erdvę ir netrukus anga jau buvo pakankama, kad pro ją naikintuvas galėtų saugiai išnerti lauk. Felucianas šūktelėjo visiems, kad naudotusi proga, o jis vienas išlaikys vartus. Lelen, kuri visur stengėsi būti pirma, ir tik mokytojo baimė ją galėjo sulaikyti, tik to ir telaukė. Stryktelėjo į naikintuvo kabiną ir atlikusi įmantrų manevrą nėrė lauk. Ir štai būtent šią akimirką įvyko kažkas, ko nepajuto niekas kitas...

Lelen žaidėja šioje vietoje savo iniciatyva metė kauliukus, vienas iš iškritusių derinių buvo šešetukai ir vienas šešetukų buvo juodas... tamsioji pusė susilygino su disciplina, o tai vadinasi, jog padavano ydos agresija ir arogancija ją užvaldė ir nuo šiol diktavo visus jos veiksmus. Kodėl tai įvyko būtent šią akimirką? Gal tai buvo staigus laisvės pojūtis, juk mokytojas visą dėmesį nukreipęs kitur, priekyje laukia jaudinanti kova... kažkas spragtelėjo padavanės galvoje ir tą akimirką nutrūko ryšys jungęs ją su mokytoju.

Stotį sėkmingai paliko ir paskutinysis džedajus, už nugaros jam užsitrenkė milžiniški vartai. Pro stipriai nukentėjusį gvardiečių kapitonės naikintuvą prašvilpė pirmasis Aetherspace interceptor'ius. Jame įsitaisiusi padavanė dabar jau aiškiai juto kur yra jos tikslas. Trikdžių galioje šaltinis nebebuvo vien juntamas, dabar jis jau tiesiog kvietė.

Pro kapitonė, vienas paskui kita, prašvilpė dar du naikintuvai.

Planetos paviršių pirmoji pasiekė Lelen, gerokai atsiplėšusi nuo savo mokytojo ir jo bendražygio. Naikintuvas prašvilpė virš dviejų sudužusių nusileidimo kapsulių ir štai trečioji, nusileidusi saugiai! Nuo kapsulės tolyn vingiavo aiškiai matomos pėdos. Kuriomis netrukus jau skuodė ir mergaitė su paruoštu kardu rankoje.

Kilo saulė, ir mergaitės šešėlis rodos driekėsi iki pat horizonto, ties kuriuo buvo matyti keistos struktūros, primenančios kolonų eilę. Horizontas visai nebuvo taip toli, kaip galima buvo tikėtis, priešais driekėsi milžiniškas skardis, kuris artėjant prie jo galėjo pasirodyti tarsi pasaulio kraštas. Nusitęsęs per visą akiratį, atsistojus ant jo krašto galima buvo matyti milžinišką lygumą nusidriekusią skardžio papėdėje, keliais šimtais metrų žemiau. Tačiau tai nebuvo vien tik didingas gamtos kūrinys. Kažkas kadaise šiame skardyje iškalė milžinišką amfiteatrą, iš daugybės aukštų pakopų, kiekvienoje pakopoje buvo iškaltos nišos sujungtomis lanku einančiomis galerijomis. Šio kūrinio autoriai jau seniai buvo pradingę ir pamiršti, dabar amfiteatras buvo tapęs prieglobsčiu keistiems primatus primenantiems, juodu kaip anglis kailiu dengtiems, raudonomis žibančiomis akimis, padarams.

Tačiau ne padarai dabar domino Lelen, jos žvilgsnis sustingo ties aukštu tamsiu siluetu, stovinčiu keliomis pakopomis žemiau. Keistu, juodu iš gausybės įvairaus dydžio ir formų atplaišų pasiūtu apsiaustu buvo apsigaubęs kel doras. Rodėsi, jog jis laukė kol kažkas jį pasivys. Vos tik susidūrus žvilgsniams jis nėrė į vieną iš nišų ir dingo iš akių. Lelen akimirksniu atsidūrė ten, kur tikėjosi rasti savo auką. Tačiau niša skendėjo tamsoje. Joje buvo matyti tik spindinčios raudonos vietinių gyventojų akys. Ir staiga, iš tamsos atsklido balsas: "Aš tavęs laukiau ir dabar aš galėčiau tave sukapoti į gabalus tarsi kūdikį. Tačiau čia mes esame ne tam. Jaučiu, kad tu - kitokia nei jie. Tu supranti tai, ko nesupranta tavo mokytojai." Lelen tuo metu dūrė į šešėlį, kuriame jos manymu slėpėsi kel doras: "Tuoj čia ateis mano mokytojas, jis tave sukapos į gabalus!"
"Taip, žinau, aš tapsiu auka, tokia pačia kokias čia kadaise atnašaudavo tie, kurie čia pastatė šį aukurą, jie čia atnašaudavo aukas savo dievams, tikėdamiesi, kad šie juos apgins, kaip matai, jų jau seniai nebėra." Tęsė balsas tiesiai iš už merginos užnugario. "Aš žinau, kad mirsiu, tačiau prieš tai aš atliksiu savo darbą, aš perduosiu tau žinią, kurią tu išsineši iš šios planetos". Lelen atsigręžė ir išvydo ten stovintį, pečiais ir galva už ją aukštesnį kel dorą. Ir kažkas, daugiau nei baimė, ją sulaikė nuo bandymo tęsti kovą.


Tuo tarpu nepažįstamasis kalbėjo toliau: "Džedajų ordinas gyvena savo paskutines dienas, visi tai jaučia, tačiau niekas nieko nedaro, nes ordinui daug svarbiau yra laikytis tradicijos, nei daryti viską, kad išvengti artėjančios nelaimės. Tačiau mes turime suprasti, kad tokio pavojaus akivaizdoje reikia pamiršti tai, kas trukdo kovoti, reikia imtis visų galimų priemonių, nevaržant saves tradicijomis. Aš tai jiems sakiau, tačiau jie manęs nesuprato, už mano žodžius jie mane išvijo... tačiau dabar pasirodei tu ir tu paskelbsi šią mano žinią!" Kel doro žodžiai skambėjo ne tik ore, buvo jų nešėja, kiekvienas žodis pasiekė Lelen ausis ir protą ir sklaidė paskutines abejones.

"Gerai, aš sutinku nešti tavo žinią, tačiau kaip mano mokytojas?"

"Tuo pasirūpinsiu aš, mes jam surengsime nedidelį spektaklį"

Stengiausi detaliai atkurti šią sceną, neesu tikras ar pokalbis tarp Lelen ir kel doro yra visiškai tikslus, tačiau stengiausi atkartoti jį jei jau ne pažodžiui tai bent jau kuo tiksliau. Nes ji kaip ir įprasmino ir paaiškino daugumą šio epizodo įvykių ir susiejo prisiminimą su dabartimi.

Tuo metu abu riteriai bėgo tais pačiais pėdsakais. Lykuma slinko aplink planetą besisukančių asteroidų šešėliai, tolumoje krito meteoritų lietus, juodieji padarai, sutūpę amfiteatre tylėdami stebėjo juos savo raudonomis akimis.

Riterių akims atsivėrė milžiniško amfiteatro panorama, ir nors nebuvo matyti nei Lelen nei to, kurį jie vijosi, aiškiai matėsi žali ir mėlyni atšvaitai, žybsintis iš tamsių nišų. Keli šuoliai ir džedajai atsidūrė šalia įsibėgėjusios dvikovos. Jaunoji padavanė kovėsi prieš kel dorą, kuris demonstravo labai neįprastą kovos techniką: jo kūnas pastoviai judėjo, apsiausto klostės plevėsavo ir iš po jų tai išnirdavo tai vėl po jomis pradingdavo trumpas galios kardas. Nieko nelaukdami, ir neįtardami, jog pateko į spąstus, abu riteriai puolė Lelen į pagalbą. Ši to tik ir telaukė. Kai po gan įtemptos, tačiau jau iš anksto nulemtos kovos, Korvinas galų galė kirto paskutinį smūgį į priešininko nugarą, o Koka suprato, jog jo padavanė pradingo. Ši jau buvo prie savo naikintuvo.

Bandymas susisiekti baigėsi atsakymų: "Tu man melavai, tu mane stabdei. Dzedaju ordinui gresia sunaikinimas - ir reikia imtis VISu priemoniu. Ramybe yra melas!". Aetherspace Interceptorius atsiplėšė nuo žemės, bet prieš nuskrisdamas dar sušaudė ir žemėje paliktus riterių naikintuvus. "Pasedek sitoje planetoje ir pagalvok, kaip tu blogai su manimi elgeisi!"

Sprogimo garsas ir suvokimas kas įvyko, pasiekė ties kūnu stovinčius džedajus. Kurie taip pat atpažino ir prieš juos gulinčiojo asmenybę. Jie niekada anksčiau nebuvo su juo susidūrę, tačiau apie šį puolusį džedajų buvo paskleista žinia. Dar Klonų karų priešaušryje jis stojo prieš tarybą ir pareiškė, jog visi jaučia artėjančią nelaimę ir jos išvengti nepavyks jei nebus imtasi visų įmanomų priemonių, visų, net ir tamsiosios Galios pusės. Savo pozicijos jis laikėsi atkakliai ir galiausiai tarybai neliko nieko kito, kaip tik pašalinti jį iš ordino, tačiau priėmus šį sprendimą kel doras jau buvo dingęs...

Riterių laivai buvo virtę nuolaužų krūva, tačiau tai dar negarantavo Lelen saugumo. Jos naikintuvas buvo pajėgus atlikti tik labai netolimus hiperšuolius, tuo tarpų ši kosmoso vieta buvo tik didelio prekybinio kelio šalikelis, aplinkui driekėsi šimtai šviesmečių nekolonizuotos erdvės. Bet buvo dar viena galimybė, visai netoli, lūkuriavo visus čia atgabenes prekybinis laivas, dabar likęs visiškai be apsaugos, nes jį saugoję keturi naikintuvai gelbėjo gvardijos kapitonę. Lelen griebėsi šio šiaudo. Tačiau Koka ją pralenkė, priversdamas iš netikėtumo aiktelti gvardiečius, kurie savo ausinėse išgirdo įsakymą laivui nerti į hipererdvę... Ir čia mergina griebėsi paskutinio jai likusio varianto, pasikliauti Galia ir aklai nerti pirmos pasitaikiusios žvaigždės link.

Po dviejų savaičių, Kapitonė Drona a Tull jau žygiavo triumfo parade Roavau gatvėmis, jos tėvas atsargiai dėkojo džedajams, vis dar nesuprasdamas kas iš tiesų ten įvyko, tačiau džiaugdamasis, kad bent jau piratų problema išspręsta.

Šį siaubingai ilgą aprašymą baigsiu gan trumpu apibendrinimu. Manau, kad iš kel doro personažo galėjau išgauti dar daugiau dramos, tačiau vėl gi, truputi kiša koją iškalbos trūkumas. Pasibaigus epizodui, manau liko neatsakytas klausimas, ką jis veikė šioje stotyje... ką gi, yra kur tobulėti. Kitą vertus tema davė daug peno apmastymams ir kabliukų ateičiai. Apjungė Kokos ir Korvino praeitis, truputi kita šviesa nušvietė situaciją, jog felucianas dabartyje turi net du padavanus. Taip pat noriu pastebėti, kad tai, kas buvo tikras pralaimėjimas Kokai kaip personažui, žaidėjui yra nemaža pergalė, kadangi tai stipriai praturtino ir emociškai sujungė jo personažą su pačiu žaidimo pasauliu.
Tai jau atrodo tuo galima ir baigti šį savo begalo ilgą postą, kurio iki pabaigos turbūt niekas nepajėgs perskaityti... :)

Na ir pačioje pačioje pabaigoje, nes kaip žinia, svarbiausios personos minimos pačios paskutinės, dar kartą dėkoju žaidimo viešniai už pagalbą, idėjas ir iliustracijas, padariusias šią sesiją tokią kokia ji gavosi (žinoma nepamirštant ir pastovios grupės indelio).