Galios nublokšti. Dvyliktoji sesija

Taigi, toli toli, seniai seniai, kokioje tai, tolimoj ir senoj galaktikoj.

Kol mokiniai tremiravosi naudodami metalinius vamzdžius, išmontuptus iš neveikiančių laivo dalių, vietoj šviesos kardų, prižiūrint Kokai, kuris jau buvo išėjęs iš savo kajutės. Tiesa, atrodė jis kiek sutrikęs. Ir pirmi jo žodžiai mokiniams buvo: niekada nesielkite taip, kaip aš elgiausi... nesielkite, nekalbėkite ir negalvokite. Taigi, tuo metu Korvinas baugė montuoti naująjį generatorių į keistąjį kardą. Pagaliau baigęs kalibruoti akmenukus, kurie čia buvo pakeitę kristalus, uždengė korpusą, įkvėpė ir spustelėjo mygtuką.

Kas įvyko toliau, pastebėjo visi, tie kas nepamatė, pajuto. Galia, rodos suvirpėjo visur aplinkui. Kardo ašmenys pasirodė ne švytintys, kaip kad įprasta, o aklinai juodi. Tiesa, dėl neįprastos konstrukcijos sunku buvo sufokusuoti kardo energiją, tada ašmenys mirgėjo, plėtėsii, traukėsi, tai prarasdami tai įgaudami fokusą. Aplink ašmenys ore sproginėjo maži juodi ratilai, pats kardas Korvino rankose ėmė sunkėti, ir atrodė, jog jis po truputi į save siurbia kabinos orą.

Riteris atleido mygtuką, ir kardas užgeso, rankena vėl tapo lengva. Korvinas žvilgtelėjo į savo kompanijonus, kurie susirinko pažiūrėti kas čia vyksta, ir nieko nesakęs įsidėjo kardą į kišenę.

Artėjo laikas, kai laivas išnirs iš hipererdvės. Ir buvo akivaizdu, jog tokioje būsenoje jis jau niekur nebeskris. Vienisntelis variantas buvo dvi mažutės gelbėjimosi kapsulės, kurios nors ir buvo apgadintos, tačiau po remontobent jau teroriškai turėjo atlaikyti nusileidimą planetoje.

Į vieną iš kapsulių buvo sukrauti visi holokronai, ir ant viršaus sugrūstos padavanės. Mokytojai liko stebėti prietaisų. Galiausiai, hypererdvės mirgėjimą pakeitė šviesos juostos, kurios virto žvaigždėmis, ir riteriai suprato patekę į asteroidų lauką. Vargais negalais sugebėję priversti laivą išvengti susidūrimo, jie turėjo pripažinti, jog jų vargai dar tik prasidėjo. Iš komunikatoriaus pasigirdo įsakmus balsas:

- Čia kalba Imperijos kreiseris "Teisingumas", tuoj pat išjunkite visas laivo sistemas ir pasiduokite.

Į ką atsakydami, riteriai įššovė gelbėjimosi kapsulę su mokinėmis. Buvo akivaizdu, jog imperijos kreiseris fiksavo jų išnyrimą iš hipererdvės, tačiau gelbėjimosi kapsulės paleidiomo asteroidų lauke greičiausiai niekas neužfiksuos. Patys tuo metu pradėjo skausmingai lėtą manevra, kuriuo atsuktų laivą į tinkamą poziciją antrosios kapsulės paleidimui. Tačiau kol tai įvyko, iš už gretimo, milžiniško asteroido išniro imperijos kreiserio pirmagalis, prieš kurį džedajų laivas (tiksliau, džedajų užgrobtas laivas' atrodė tikras nykštukas. Koka dar pamėgino įžokti į pabūklų bokštelį, tačiau jo šūviai buvo sugerti galios skydų, o atgal paleisti šūviai leido suprasti, jog pasirinkimas yra tarp pasidavimo arba mirties atvirame kosmose.

Gravitacinių spindulių pagalba laivas buvo nutupdytas angare. Saugumo pajėgų vadas, pulkininkas Moren Meldres, įdėmiai stebėjo operaciją per saugumo monitorius. Kapitonas Sky Torek, atidavinejo komandas savo klonų pajėgoms. Visą procedūrą prižiūrėjo Kapitonė Ananika Mowere:

- Kodėl toks didelis sujudimas dėl šito laivo? Ir kodėl mes turėjom skristi taip toli, kad jį prigauti? Greičiau suimkite laivo keleivius ir skrendam atgal.

Tai kas įvyko paskui, truputi nušvietė situaciją, tačiau visai nenudžiugino.

- Kapitone, čia džedajai, - pirmasis atsipeikėjo pilkininkas.

Tuo tarpu laive virė įnirtingas mūšis. Džedajai, dengdami vienas kitą, pamažu judėjo laivu link tiltelio, paskui save palikdami nejudančius klonų kūnus. Ir galima buvo pagalvoti, kad Koka šiuo procesu iš tiesu mėgaujasi. Nepraleisdamas progos kirsti mirtinus smūgius, ten kur būtų užtekę sužeidžiančių, kertantis du kartus, ten kur užtektų vieno. Kitomis aplinkybėmis Korvinas gal ir būtų ką nors pasakęs, tačiau dabar buvo svarbesnių reikalų, tokių kaip išgyvenimas. Ir nors klonai krito dešimtimis, tačiau džedajų jėgos seko, o kad ir kur jie beeitų, visur atsirasdavo vis nauji ir nauji priešininkai. Atsikvėpti irgi nebuvo jokios progos, nes paskui, ventiliacijomis ir aptarnavimo tuneliais juos vijosi saugumo droidai. Garsiakalbiai pastoviai šaukė:

- Čia ne pratybos, būrys gama tuč tuojau judėkite į sektorių 2C... Džedajai, pasiduokite, jūs neturite jokių šansų!.. Būrys beta, skubiai užimkite kovines pozicijas sektoriuje 3A...

Tiek Koka, tiek Korvinas jau buvo sužaloti, kai pagaliau pasiekė laivugalį, iš kurio tikėjosi patekti į kapitono tiltelį, priešo pajėgos, rodos irgi ėmė po truputi silpti. Tačiau netikėtai paleistas blasterio šūvis parbloškė Koką ant žemės, o atsisukęs pasižiūrėti, ar jis dar gyvas, Korvinas spėjo pajusti buožės smūgį į pakaušį.

Kapitono tiltelyje, kuriame nervingai marširavo kapitonė, o karininkai buvo užgulę komunikavimo priemones, iš garsiakalbio staiga pasigirdo uždusęs seržanto balsas, rodos negalintis patikėti tuo ką pats sako:

- Mes juos turime, mes juos turime...

Už kapitonės nugaros pasigirdo atsiveriančių durų garsas. Į tiltelį įžengė viriškis, kurio rodos pati aurą pripildė kambarį nejaukumu:

- Na, ar sugavote mūsų kalinius?

Tuo metu mokinės, stengdamosis neprispausti viena kitos ataugų ankštoje kabinoje, skirtoje dviems asmenims, palengva dreifavo asterodų žiedu, ir padaryti nebuvo galima nieko, vien tikėtis, jog viskas baigsis gerai. Ir Aalaya paniro į apmąstymus, kodėl ji atsidurė čia, tokioje apgailėtinoj situacijoje, kodėl nepaliko Kokos pirmai progai pasitaikius? Mintyse ji grįžo į ne tokią jau tolimą praeitį, kaip prieš savo norą pateko į savo dabartinio mokytojo, o tuomet tiesiog pagrobėjo, laivą. Kai laivas, palikęs Kanaan planetą, kurioje viskas ir prasidėjo, ir kurioje felucianas greičiausiai nužudė Aalayos pusseserę, išnėrė iš hypererdvės toli nuo bent kokios žvaigždės, šalia tamsoje dreifuojančio milžiniško asteroido, kuris, nepaisant savo nuošalumo, o greičiausiai kaip tik ir dėl jo, buvo kunkuliuojantis givybe. Čia vyko remontų darbai, tai šen tai ten matėsi blasteriių iškrovos, pirmyn - atgal zujo laivai.

- Pranešk savo tikslą atvykeli, - iš garsiakalbių pasigirdo nemalonus balsas.

- Aš turiu kreditų, - atsakė Koka ir tuoj pat gavo nusileidimo koordinates.

Kaip jau minėta, asteroidas virė gyvenimu. Jo viduje iškirstuose koridoriuose galėjai pamatyti pačių įvairiausių rasių atstovų, perkančių, parduodančių ir mainančių pačias netikėčiausias prekes, kurių nerastum niekur kitur, nes už prekiavimą jomis, geriausiu atveju ilgam atsidurtum už grotų.

Aalaya, pagaliau sukaupusi drąsą ir nuėjo pas savo pagrobėją ir pareikalavo ją gražinti atgal pas jos dėdę. Į ką Kokos atsakymas buvo labai paprastas.

- Niekur aš taves negražinsiu, aš tave čia ir dabar parduosiu, taip kaip tu norėjei parduoti Eymą, va ir bus tvarka ir teisybė atstatyti.

Bandymai protestuoti, nei bandymai aiškinti, jog jos dėdė labai turtingas ir gali daug už ją sumokėti, Kokos nei kiek nesujaudino. Galiausiai jis ją, lengvu judesiu, užsimetė ant peties ir išlipo iš laivo. Aalaya vis dar nenurimo, tai reikalaudama, tai prašydama jos neparduoti.

Netrukus ši scena atkreipė vieno iš praeivių dėmesį, bjauraus, purvino, dvokiančio ir apdriskusio:

- Parduodi Twi'lekę? Pirksiu! Duosiu tau šimtą kreditų.

- Va, matai, jau ir pirkėjų atsirado.

Tačiau Aalayos džiaugsmui, Koka nepradėjo derybų, o nužygiavo savo keliais. Vingiuotais ir tamsiais koridoriaus, vis giliau į asteroido vidų, vis tamsesniais praėjimais, kol galų gale twi'lekė susivokė atsiradusi vietojse, į kurias pati viena niekuomet nebūtų drįsusi eiti. Džedajus praėjo pro grupelę Twi'lekų, kurie susidomėjo pamatytų vaizdeliu, ir netrukus vienas iš jų pasivijo Koką.

- Ei, atiduok mums šitą lethanę.

- O kiek jūs už ją siūlote?

- Siūlome mes nieko, tu ją mums atiduosi, - likę grupės nariai pamažu supo keliautojus.

- Gerai, pasiimkit ją, - felucianas nusimetė Aalaya nuo peties.

- Niekur aš neeisiu! - ši įsikibo į džedajaus drabužius.

Tuo tarpu Koka jau ruošėsi keliauti savo reikalais. Bet Aalaya, dabar jau jo nepaleido ir sekė kartu.

- Aš nenoriu čia pasilikti, aš eisiu su tavim.

Kažkuris iš twi'lekų bandė ją sugriebti už rankos, tačiau tuoj pat gavo tokį smūgį, nuo kurio nusirito kelis metrus. Atsikėlęs jis išsitraukė peilį, ir jau tikrai nebeatrodė linkęs juokauti. Tačiau čia įsikišo ir felucianas. Kelios akimirkos ir užpuolikai jau ropojo kuo toliau nuo savo netinkamai pasirinktų aukų. O Džedajus kaip niekur nieko užsuko pro šalia įsikūrusio baro duris.

Pravingiavęs pro būrį baro lankytojų, jis ir nuo jo nebeatsiliekanti twi'lekė atsidūrė priešais už širmos paslėptą nišą, kurią saugojo du ginkluoti asmenys, kuriems džedajus mostelėjęs ranka pasakė, kad jų čia laukia ir pastarieji nė nebandė diskutuoti.

Pranėrus pro širmą, juos pasitikodžiaugsmingas šūktelėjimas:

- Koka! Mano bičiuli! - už stalo buvo įsitaisęs žmogus, iš abiejų šonų pasisodinęs po kukliai (o gal kaip tik nekukliai) aprengtą twi'lekę vergę.

- Gal čia man tave pavyks parduoti, - tarstelėjo šis savo palydovei, ir įsitaisė prie stalo.

Aalayai liko tik du pasirinkimai, bėgti ir pasilikti šioje skylėje vienai, ar likti su savo pagrobėju, tikintis jog jis juokauja. Netrukus priešais ją buvo pastatyta taurė kažkokio stipraus vietinio gėrimo, ir kadangi daryti daugiau nebebuvo ką, tai twi'lekė tą taurę išlenkė iki dugno, tuomet dar vieną, dar vieną dar vieną...

Pabudo ji nuo siaubingo galvos skausmo, laivo kajutėje. Pasukusi galvą ji išvydo smalsiai žvelgiančią Eymą.

- Tai manes nepardavė?

- Ne, nors ir galėjo, - atsakė ši, ir užgrojo savo keistuoju instrumentu, kiekkvienas skimbtelėjimas kurio, rodės grežesi tiesiai į pagiringas Aalayos smegenis.

Kitas išsilaipinimas jau buvo akademijoje ir po to jau Aalayai drąsos nebeužteko prieštarauti savo mokytojui. Ir taip, prieš savo norą, iš doros prekeivės vergais, ji virto vienu iš asmeniškai imperijos persekiojamų asmenų...



Tačiau dabar bent jau mokytojo šalia nebebuvo... Ir jei pasiseks, gal ir nebebus. Twi'lekė apsičiupinėjo holokronų maišą ant kurio sėdėjo.

Kapsulė išniro iš asteroidų žiedo, po kojomis matėsi balta planeta, o pasižvalgius pro žiūronus, padavanės pastebėjo ir imperijos kreiserį, vangiai, tarsi sužeistas monstras, manevruojantį tarp asteroidų, kurie daužėsi ir dužo atsimušę į jo korpusą. Merginos susižvalgė tarpusavy:

- Turbūt mūsų mokytojai pasidarbavo...

Galiausiai, prabrėžusi milžinišką parabolę orbitoje, kapsulė įsirėžė į atmosferą. Kur tik akys užmatė, viskas buvo balta, išskyrus kelis milžiniškus darinius, atrodančius tarsi susisukę sraigių kiautai, išskytus tai, jog jie turėjo būti gigantiškų mastų, jei jau matėsi iš pačios orbitos. Viena dalis planetos buvo pasidengusi milžinišku baltu debesiu, kuris slinko jos paviršiumi - greičiausiai sniego pūga... Tačiau grožėtis nebuvo kada, nes kapsulę ėmė purtyti, tempera viduje ėmė darytis nepakenčiama, maža to, nemalonus traškėjimas atkreipė visų dėmesį į aižėjantį kapsulės stiklą.

Viena per kitą jaunosios džedajės puolė remontuoti įtrukimo, kol ir taip pažeista kapsulė nesubyrėjo į gabalus tiesiog atmosferoje. Sugraibiusios hermetizatoriaus flakoną, vargais negalais ižkaišė juo plyšius, to tuomet kapsulė rėžėsi į žemę... Bet taip tik atrodė. Tai tebuvo ledas, kurį įkaitusi kapsulė nesunkiai pramišė ir paniro į juodus vandenis. Į kabiną pasipylė vanduo, įkaitusi kapsulė prisipildė garų.

Čia jau nebesusitvardė Ashla, sukaupusi visas galias ji išmušė kapsulės didijį iliuminatorių, ir akimirksniu visi atsidūrė lediniame vandenyje, aklinoje tamsoje. Vienintelė Eyma nesupanikavo, nes vanduo jai tikrai nebuvo svetima aplinka. Sugribiusi kitas dvi savo bendrakeleives, ji ėmė irtis aukštyn. Ir netrukus ėmė matytis šviesa, tačiau ne iš viršaus, kur to galima buvo tikėtis, bet apačioje.

Link jų lėtai plaukė milžiniška, plačiažabtė žuvis, pasišviesdama dviem ataugomis, dygstančiomis jai iš kaktos. Žuvis pakankamai didelė, kad jas nesunkiai visas galėtų praryti, ką rodos, ji ir ketino daryti.

Užvirė žutbūtinė kova. Ir tik išmušus jai vieną akį, bei nulaužus vieną iš ataugų, plėšrūnas galiaisiai nusprendė pasiieškoti grobio kur nors kitur. Tuo tarpu dviem iš trijų padavanių, plaučiuosio oro jau visai nebebuvo likę. Ir tamsa virš galvų, nesuteikė jokios vilties. O pasiekus ledo lubas, viskas pasirodė visiškai beviltiška...

Tačiau Eyma netrukus rado nedidelę oro pripildytą nišą. Kur visos galėjo godžiai įkvėpti. Maža to, visų džiaugsmui, pasirodė, jog nuo šios nišos tolyn eina ledo tunelis, apaugęs geltonu augalu, kuris tarsi vijoklis buvo išsivingiavęs koridoriais, o ant jo stiebo esančios mažos puslelės generavo blankų švytėjimą.

Besikapstydamos ledo labirintais, merginos atkreipė dėmesį, jog jos čia ne vienintelės lankytojos, buyvo matyti, jog didesnėse labirinto salėse, kažkas lankydavosi, žolės kai kur buvo apgraužtos. O netrukus tą įtarimą patvirtino ir artėjantis maurojimas. Netrukus, iš vieno iš koridorių, tarsi čiuožikla nusileido stambus sutvėrimas, truputi primenantis jūsų vėplį, nors apžiūrinėti jį trukdė prieblanda, o ir noro nebuvo. Keli kirčiai, ir kardas perrėžė padaro pilvą, iš kurio lauk išvirto pusiau apvirškintas jo turinys. Bent kurioje kitoje situacijoje tai sukeltų šleikštulį, tačiau dabar visi puolė megautis galimybe susišildyti...

Dar kurį laiką paklaidžiojusios tuneliais, jos galiausiai pasiekė tai, kas atrodė yra aukščiausias taškas. Tačiau išėjimo lauk vis tiek nebuvo. Tad Aalaya išsitraukė savo kardą ir ėmė juo darbuotis. Galiausiai, po ilgo ir sudėtingo darbo, nes kardą teko saugoti nuo tirpstančio ledo, kuris galėjo jį užgesinti, grupė pastebėjo, jog pro ledą jau matyti blausi balta šviesa, ir netrukus, ledo paviršiuje atsivėrė plyšys.

Iš urvo gilumos dvelktelėjo stiprus vėjas, ir merginos suprato, jog atvėrusios skylę, leido vandeniui užtvindyti urvus, kuriuose susikaupęs oras anksčiau neleido to padaryti. Įtarimus patvirtino ir vis stiprėjantis gargaliavimas.

Aalaya į paviršių iššoko pirmoji, akies kraštu ji matė kaip link jos, bekrašte balta lyguma, artėja sniego siena - pūgos, kurią matė besileisdami, frontas. Greitai persisvėrė per kraštą, ir ištiesė rankas žemyn:

- Paduokit man holokronus.

Likusios dvi mokinės, ketino lipti pačios, tačiau, Aalaya savo kūnu užstojo praėjimą:

- Greičiau duokit man holokronus!

Pačiupusi maišus, tei'lekė dingo iš savo bendrakeleivių akiračio. Ir tuomet jas pasivijo vanduo. Eyma dar spėjo nusitverti už ledo krašto, o Ashlą vanduo nusinešė atgal į klaidžius labirintus. Laimai, eyma sugebėjo rasti ją vienoje iš salių, nes pati ji iš ten jau nebeturėjo jėgų išsikapstyti.

Gryžus atgal prie angos, pasirodė, jog viršuje jau siautėja pūga, tad eiti nebuvo kur, teko laukti kol ji baigsis. Urvai, nors ir greitai vėso, tačiau bent jau suteikė užuovėją.

Ryte, pasibaigus pūgai, jos, išsikapstė lauk į sniego dykumą, ir stingdantį šaltį. Visai netoliese iš po sniego, kur buvo radusi kažkokio gyvūno apleistą urvą, išsikapstė ir Aalaya. Ašla dar bandė išsakyti savo priekaištus, tačiau tam padaryti nebuvo likę jėgų. Tad visos trys patraukė link ties horizontu besimatančio gigantiškos kriauklės silueto. Diena kelionės leido suvokti, jog kriauklė turbūt yra gerokai didesnė, nei tikėtasi, nes ji kaip buvo taip ir liko ties horizontų. O ryte, pernakvojus rastame ledo urve, pabudo vienintelė Aalaya. Pažadino ją kosminio laivo variklio gaudimas. Tačiau išlindus lauk, nakties tamsoje nebuvo nieko matyti, mosavimas šviesos kardu irgi nedavė jokio rezultato. Grįžusi atgal, ir supratusi, jog jos bendrakeleivės jau tikrai niekur nebeeis, o ir gyvent joms turbūt liko labai nedaug, ji pasiėme holokronus, ir pratesė kelionę viena.

Žingsnis vis lėtėjo, akiratis - siaurėjo, kol galų gale samonė aptemo, ir Aalaya pasijuto maloniai begulinti sniege. Šalčio nebesijautė, jautėsi tik noras miegoti... Ji dar kartą pramerkė amkis, ir per miglą, bei sniegą, pamatė priešais savę stovinčią moterį, vėjyje besiplaikstančiais plaukais, ir juosta perrištomis akimis. Jai iš už nugaros žvelgė klonas kareivis, pilnai šarvuotas, tik be šalmo...

Dėkoju Dy už iliustraciją. Ir trumpas komentaras, man visai patiko principas, kai situacijoje, kur medžiojama viena grupė personažų, yra kontroliuojama likusios grupės. Kitaip tariant, šioje sesijoje riterių medžioklei imperijos kreiseryje, vadovavo likę žaidėjai. Ant to galima būtų visą scenarijų kada nors sukurpti. Tik tas prakeiktas žaidėjų negebėjimas ir nenoras laikytis subordinacijos...

Galios nublokšti. Vienuoliktoji sesija

Ši sesija buvo trumpa, tad, manau ir aprašymas bus trumpas.

Hypererdve, į nežinią, skriejo pamuštas laivas, gabenantis džedajus. Laiką keleiviai stumė dirbdami ir mokydamiesi, mokydamiesi ir dirbdami. Korvinas užsiėmė paslaptinguoju kardu, kuriam šį kartą turėjo tinkamą generatorių. Naujokui, tai sudėtingas darbas, tačiau patyrusiam riteriui, kurio nespaudė laikas, tai buvo pakankamai atpalaiduojanti veikla. Tad mintys nejučiomis ėmė grimzti į praeitį...

Jau penkis metus tęsėsi Lelen paieškos. Pabėgusios Kokos padavanės. Rodėsi jog pastaroji prasmego skradžiai į hipererdvę. Šimtai patikrintų planetų ir nė menkiausio pėdsako. O dar klonų karai, atitraukę, pastoviai reialaujantys džedajų dėmesio. Tad paieškos atrodė vis labiau ir labiau beprasmės.

Korvinas, akademijos žvaigždėlapių salėje žvelgė į holografinį galaktikos atvaizdą, kuriame buvo pažymėta teritoriją, kurią būtų galėjusi pasiekti Lelen savo laivu. Gausybė žvaigždžių jau buvo pažymėtos kaip patikrintos. Į vieną iš nedaugelio likusiųjų kaip tik išvyko Koka.

Korvinus besvarstant likusias galimybes, į patalpą įžengė du asmenys. Viena ju buvo puikiai pažįstama - Meistrė Sera Lar, šios akademijos rezidentė, bei buvusi Kokos mokytoja. Antrosios Korvinas nepažinojo - žmogus, juodaodė, sidabrinėmis akimis ir auksiniais plaukais, supintais į sudėtingus raštus. Meistrė tuoj pat pristatė nepažįstamąją. Jos vardas buvo Ariq Saar - riteris, ir keliautojas, ką tik gavęs paskyrimą iš Koruskanto į šią nuošalią akademiją. Kol ją pristatinėjo, riterė su dideliu susidomėjimu žvelgė į žemėlapį. Ir pasiklaususi ko jie jame ieško, paaiškino, jog paieškų zonoje, uždengtoje milžinišku ūku, kur nebuvo matyti jokių žvaigždžių, senuose žemėlapiuose galima būtų rasti ir kitokių detalių, nes ūkas dar nebuvo uždengęs tų teritorijų.

Archyvaras Ro netrukus parūpino be galo seną žvaigždėlapį ir iš tiesų, toje vietoje, kur dabar plytėjo ūkas, galima buvo pamatyti nedidelę žvaigždutę, nieko neišsiskiriančiu pavadinimu - PHV - 616.

Apskaičiuoti maršrutą per ūką, pagal beviltiškai seną žvaigždėlapį, senučiui akademijos droidui 8T-P0 užėme beveik dvi savaites. Tačiau galų gale kompanija buvo pasiruošusi į kelionę, kuri pasak paskaičiavimų turėtų trukti visą mėnesį, mat droidas buvo užprogramuotas ne tik sudaryti maršrutus, bet ir parinkti juos taip, kad tai būtų maksimaliai saugu.

30 dienų praslinko medituojant, treniruojantis ir diskutuojant. Paskutinėmis sekundėmis, prieš laivui išįnyrant, visi laukė kas atsivers prieš jų akis, vienaip ar kitaip, tai buvo sistema, nepažymėta oficialiuose akademijos žemėlapiose. Tačiau vaizdas kiek nuvylė. Hyperkosmoso raibuliavimą pakeitė tamsiai violetinė migla, laivas sudrebėjo, nes dulkių prisiriję varikliai ėmė springti. Radarai matė ne ką daugiau nei akys, viską dengė dulkių debesis. Tačiau radio ryšys užtiko kažkokius signalus, trukinėjančius ir neaiškius, tačiau pagal juos buvo galima nustatyti signalų šaltinio kryptį.

Neilgai trukus, balsai pasidarė pakankamai gerai suprantami, ir kompanija suvokė, jog pati yra stebima. Ir jų kryptimi jau skrieja keli laivai, su įsakymu pašalinti juos... Iš to buvo akivaizdu, jog tie, kas buvo įsikūrę šioje sistemoje, visai nenorėjo būti rasti. Bandymas susitarti efekto nedavė. Trys laivai išniro iš ūko ir atidengė ugnį. Bet netrukus visi liko be savo ginklų, kai Ariq pademanstravo savo galimybes įsitaisiusi laivo bokštelyje. Dabar tereikėjo vytis sprunkančius užpuolikus ir netrukus priešais, violetinėje migloje, pasirodė milžiniškas šešėlis. Tai buvo sena ir apgadinta kosminė stotis. Su kuria susisiekus, ir pagrasinus, jog vietoj vieno laivo, čia gali netrukus pasirodyti visas respublikos patrulių laivynas, buvo gautas nurodymas leistis nurodytame angare.

Išsilaipinus, laukė toks vaizdelis, kokio ir buvo tikimasi. Priešais laivą lanku išsirikiavo ginkluotų kareivių būrys, šone buvo matyti laivas su ant borto nupiešta kaukuole... Nieko netikėto ir nieko neįprasto. Keli džedajų triukai ir vyriausiasis kareivis jau vedė svitą pas savo vadą.

Šis pasirodė beesas khil rasės atstovas, mandagus, elegantiškas ir pakankamai protingas, kad supratęs su kuo turi reikalą, tuoj pats pasiūlytų visokeriopą pagalbą. Pasimėgave kapitono svetingumu ir išsiaiškine, jog sistemoje yra planeta (kurioje kapitonas dievagojosi nebuvęs, nes ten pasak, istorijų vaidenasi) ir gavę jos koordinates, padėjojo už priėmimą ir paliko stotį.

Planeta buvo ten, kur ir buvo nurodyta. Planeta svečius pasitiko šiurpinančiu jausmu, jausmu, kuris perspėjo, jog čia stipri tamsioji galios pusė. Planeta buvo padengta negyvais, suakmenėjusiais miškais. Tai šen tai ten buvo matyti geizeriai. Ūko dulkės kristalizavosi planetos viršutiniuose sluoksniuose ir tarsi violetinis sniegas pamažu leidosi žemyn.

Galų gale Sera, pro iliuminatoriaus stiklą, pastebėjo keistą dalinį - beveik taisiklingos formos kalvą, apaugusę mirusiu mišku. Netoliese ir buvo nuspręsta leistis, tiesa, nusileisti visai šalia nebuvo galimybės, trukdė medžių kamienai, tad teko leistis miško pakraštyje ir paskui nemažą kelio gabalą kulniuoti pėsčiomis. Pasiekus objektą, teko kiek nusivilti. Be medžių šaknų, čia nieko nebuvo matyti, ir nuo žemės, jis priminė pačią paprasčiausią kalvą.

Tačiau po gero pusvalandžio einant jo papėde, pasimatė didelė išvartytų medžių proskyna. O jos smaigalyje gulėjo Aetherspace Naikintuvas... toks pat, kokiu paspruko Lelen. Korvinas dar patikrino identifikacinius kodus ir įsitikino, jog tai tikrai tas pats laivas. Tačiau laivo keleivės matyti nebuvo. Apieškojus vietą, ir nieko daugiau neberadus, visi patraukė toliau. Ir galiausiai, pasiekė priešingą kalvos pusę, kuri pasirodė beesanti milžiniško laivo galas, iš kurio kyšojo variklių tūtos. Vienoje iš jų, džedajai aptiko pėdsakus.

Laivo vidus buvo gigantiškas ir be galo senas. Keista, ir seniai sudūlėjusi technika, medžių šaknys, klaidūs koridoriau ir stipri bloga nuojauta. Po ilgų klaidžiojimų kompanija galiausiai aptiko tai, ko turbūt ir ieškojo. Salę, vienoje jos pusėse jie rado kambarį, kuriame buvo primėtyta daugybė nebaigtų gaminti kardų. Geriau įsižiūrėjus, savo nuostabai, jie pamatė, jog ant improvizuoto priekalo gulinčiame ruošinyje matyti krumplų įspaudai, tarsi gelešis būtų kalta kumščiais. Kampe, tarp sumestų nepavykusių bandymų jie aptiko ir kardą, kurio rankena buvo pagaminta iš šviesos kardo korpuso...

Kitoje patalpoje grupė aptiko patalpą, kurioje turbūt buvo gyvenama. Maisto likučiai, skudurai, ant kurių turbūt miegota, ir visos sienos išpaišytos šimtais akių, labai panašių į tas, kurias ant savo kaukės paišė Koka. Išvydusį tokį reginį, kokos mokytoja net aiktelėjo.

Trečiojoje, patalpoje, kurią pavyko pasiekti tik prasikirtus akivaizdžiai dirbtinai suformuotą spygliuotų vyjoklių sieną, visų laukė didžiausias netikėtumas. Mirgančios šviesos, vis dar veikiančios, nepaisant nesuvokiamo laivo senumo, apšvietė apskritą patalpą, kurios centre stovėjo milžiniškas monolitinis sostas, su humanoido formos iškaltu siluetų, kuriame galėjo patogiai įsitaisyti žmogus. Apskritos patalpos sienos buvo panašios į lentynas, su tūkstančiais vienodų skyrelių, kiekviename kurių tilpo po vieną nežinomos med-žiagos plokštę, Dauguma kurių buvo ištrauktos ir sudėliotos į krūvas, vietomis net laiptelius, kuriais galima buvo pasiekti lubas.

Viskas, grindys, sienos ir lubos buvo išpaišytos keistais juodais simboliais, kurių nei kilmės nei reikšmės niekas nežinojo. Bet buvo akivaizdu, jog šita vieta yra pats centras to jausmo, kuris sklido po visą planetą, jausmo, kad tamsioji galios pusė čia stipri. Apžiūrėjus "sostą" kompanija aptiko plyšį, kaip tik tokio dudžio, kaip ir plokštelės iš lentynų. Taip pat matėsi, jog atsisėdus į jį, asmeniui ant galvos nusileisdavo masyvus šalmas. Tačiau eksperimentuoti niekas nebandė. Korvinas kardu perkirto "sostą", kas pasirodė sudėtingiau nei galima buvo tikėtis. Sera ėmęsi plokščių. Ir greitai buvo pasirūpinta, jog daugiau niekas nebepasinaudotų šioje vietoje paslėptomis paslaptimis. Kai galų gale krėslo atlošas passidavė kardui, ir su dideliu trenksmu nuvirto ant žemės, ir nuo smūgio nuskilęs šalmas nusirideno Serai po kojomis, Sera dar spėjo pamatyti jog jo viduje akivaizdžiai trūksta nedidelės detalės. Nedidelis apskritas objektas buvo visai neseniai išrautas iš šalmo, toje vietoje, kur jį užsimovus turėtų būti žmogaus kakta.

Apžiūrėjus patalpą, buvo akivaizdu, jog ji dažnai lankoma, tačiau paties lankytojo nebuvo niekur matyti. Tad kompanija ėmėsi tolesnių paieškų relikto viduje. Tačiau rezultatų tos paieškos nedavė. Kol galiausiai džedajai neaptiko salės, laivo priešaktyje, ko gero polotavimo salę. Čia lubos buvo visiškai išdraskytos medžių šaknų, pro tarpus liejosi šviesa. Tačiau visų dėmesį patraukė ne tai, o virš galvų praskrendančio kosminio laivo garsas...

- Mes juk užrakinome savo laivą, - dar pajuokavo Korvinas.

Bet iš tiesu, laivo, ten kur jį paliko, nebebuvo... Nebuvo ir kaip palikti šią planetą. Tačiau dar kiek paklaidžiojus, vienoje iš relikto salių pavyko aptikti iš aerospace naikintuvo išluptą radio stotį. Kuria buvo klausomasi piratų stoties pokalbių. Ir nors šie neturėjo jokio entuziazmo gelbėti džedajus, tačiau supratę, jog jų anksčiau ar vėliau atskris ieškoti, galiausiai nenopromis nusileido.

Tad tokia trumputė istoriją apie ne visai sėkmingas Lelen paieškas.

Galios nublokšti. Dešimtoji sesija

Seniai senia, tolimoje tolimoje galaktikoje... O tiksliau hipererdvėje. Sužalotas laivas skriejo link savo nežinomo tikslo. Sveikoje laivo dalyje susispaudusi kompanija užsiiminėjo remonto darbais. Koka meditavo užsidaręs kambaryje.

Rutiną prasklaidė Korvinas, užkalbinęs savo mokinę. Jis padavė jai holokroną, ir paaiškino kaip jame surasti reikiamą istoriją. Pastaroji užduoties ėmėsi su dideliu entuziazmu. Skubiai įvykdžiusi visas instrukcijas, ji pasijuto bestovinti karinio laivo tiltelyje, dar akimirka, ir suvokimas, jog ji - Ashla, pirklio duktė, besimokanti galios subtilybių, užsimiršo tartuim sapnas pabudus.

Ji buvo Kaadi Ni, togruta ir visai dar vaikas, kuris iš savo tėvų pavogė šautuvą ir keliavo naktį į mišką pamedžioti, taip, kaip tą daro suaugusieji. Bet vietoj laimikio, kuriuo galėtų nustebinti namiškius, ji tiesiog pasiklydo. O tą supratusi, užsilipo ant medžio, kad rastų kelią namo. Tačiau aplinkui buvo tik miškas. Bet netrukus, mintis apie pasiklydimą, išblaškė krintančios žvaigždės. Dar niekada jaunoji togruta jų nebuvo mačiusi tiek daug. Žvaigždės vis artėjo ir didėjo, kol virto spindinčia kruša, kuri pasipylė ant miško su dideliu trenksmu. Kaadi privalėjo išsiaiškinti kas ten nutiko, todėl nuskuodė apžiūrėti įvykio vietos.

Tuo tarpu Koota, Kaadi dvinys brolis, pabudo iš miego, kažkas jo viduje sakė, jog sesei reikia pagalbos. Tad tyliai pasiėmęs mamos šautuvą (tėvo šautuvas jau buvo dingęs) jis išsėlino iš kaimo. Nereikėjo toli eiti, netrukus miške pasigirdo triukšmas, sunkūs, metalu barškantys žingsniai, keista, grubi kalba. Netrukus pasirodė ir triukšmo skleidėjai, šarvuoti žmonės, kai kurie jų jojo ant stambių metalinių padarų. Ant vieno iš tokių padarų vaikas spėjo pastebėti ir suruštą savo sesę. Ir tuomet jį už pakarpos pačiupo šarvuota ranka.

Surištą jį atgabeno į jų kaimą, kuriame jau buvo daugiau šarvuotų žmonių, kalbančių nežinoma kalba. Keli namai degė ir vienas iš degančių namų priklausė vaikų šeimai. Brolis ir sesuo buvo nukelti nuo geležinių žvėrių, niekas jiems nieko nedarė, tačiau eiti į savo namus jiems nebuvo leista, nepaisant vaikiškų protestų. Tačiau netrukus, kažkur pasigirdo šūviai, kurie ėmė garsėti ir gausėti, ir visų dėmesys nukrypo triukšmo kryptimi. Vaikai, pasinaudoję proga, nuskuodė į mišką. Kur susiginčijo, ką reiks daryti toliau. Tačiau jų ginčą nutrauko iš nežinia kur pasirodžiusi būtybė baltu kaip kreida veidu, ir gintariniais trumpais plaukais. Tai buvo Žmogus, mesitras džedajus, Mella, čia atvykusi kartu su respublikos pajėgomis, apsaugoti civilių nuo mendalorų atakos. Tačiau jos pajėgos kiek pavėlavo. Pirmasis kraujas jau buvo pralietas. Kas Mellai buvo tikrai liūdinantis faktas, tarp džedajų ji buvo žinoma kaip agituotoja už taikių sprendimų paiešką.

Netrukus mūšis pasibaigė, respublikos kareiviiai rykiavo suimtuosius. Tuo tarpu brolis su seserim pasileido link savo namų. Šie degė atvira liepsna ir buvo akivaizdu, jog viduje gyvų jau tikrai nėra. Tuomet vaikai nubėgo ten, kur matėsi togrutų sambūtis. Iš būrio jų pasitikti išbėgo tėvas. Džaiugsmą jo veidė pakeitė liūdesys, kai vaikai jo paklausė kur yra mama.

Mellos, prižiūrėjusios ligonius, dėmesį patraukė vaikiškas riksmas. Tai Kaadi, šaukė ant suimtujų mendalorų. Tuo pat metu beviltiškai spardydama jų šarvus. Tačiau staiga įvyko kažkas, kas privertė meistrę įsikišti. Nes mendaloras, su lengva pašaipa stebėjęs togrutos veiksmus, staiga susigriebė už gerklės ir ėmė dūsti.

- Jis nužudė mano mamą! - šaukė mažoji togruta, tačiau Mellai ėmus ją raminti, pamažu nutilo. Džedajės balsas užgožė visus kitus balsus, privertė klausytis...

- Kerštas ir pyktis nieko neišspręs, nurimk, - šnekėjo ji ir žodžiai skambėjo Kaadi galvoje.

Kai Mella paliko planetą, kartu su ja į Koruskantą iškeliavo ir brolis bei sesuo.

Praėjo daug metų. Dabar ji buvo džedajų riterė, respublikos laivyno admirolė, senojoje respublikoje vyko Sithų - Džedajų pilietinis karas. Darth Revanas, nugalėjęs mendalorus, namo grįžo ne kaip didvyri, o kaip sithų lordas milžiniško laivyno priešakyje, grąsindamas sunaikinti visą Respubliką.

Hypererdvės raibuliavimą už iliuminatorių pakeitė žvaigždės. Apdaužytas laivynas išniro iš hypererdvės. Penki laivai, trys iš jų sunkiai sumaitoti, ant kulnų lipantis priešas... Netoliese tyliai sukosi dujų gigantas apsuptas margaspalviais žiedais. Pasitarus su kitame laive sužeistaisiais besirūpinančia džedajų meistre Mella, juose ir buvo nuspręsta paslėpti laivyną. Palikus vienintelį laivą, į kurį bus sukrauti visi sužeistieji. Laivas turėjo šokti į hipererdvę ir skris link artimiausio Respublikos įtvirtinimo, kaip tik tuo momentu, kai sistemoje atsiras priešų laivai, tikintis, jog jie nuspręs, kad ten paspruko visas laivynas. Deja, trys laivai dabartinėje būsenoje tokio šuolio negalėjo atlikti.

Tačiau planui nebuvo lemta išsipildyti, mat patogiai įsitaisius žiede, tarp milžiniškų ledo luitų, staiga, tarsi iš niekur išniro grupelė senų tačiau ginkluotų laivų, ir prisistatę kaip Mendalorai, bei pareikalavę atiduoti liems vieną iš laivų, atidengė ugnį. Ir nors jų pastangos buvo visiškai beviltiškos, tačiau ataka padarė pasislėpusį laivyną puikiai matomu. Ir kaip tik į sistemą įnėręs Sithų laivynas tuoj pat pastebėjo savo taikinį. Užvirė kova. Netrukus vienas iš pažeistųjų laivų paskendo liepsnose, dar vienas atsilikinėjo nuo grupės, paskui jį driekėsi dūmų šleifas. Tik vienintelis laivas buvo pasirengęs šuoliui. Tačiau to neprireikė. Iš hypererdvės netikėtai išniro respublikos simbolika papuoštų laivų rykiuotė. Ir nieko nelaukdama atidengė ugnį. Šluodama priešo laivus, bei pakeliui pasitaikiusius savus naikintuvus.

Tačiau ne tik tai sujaudino Kaadi, be išsigelbėjimo džiaugsmo ji pajuto ir kažką artimo, kažką, ko nejuto labai ilgą laiką, tarsi dabar jai kas būtų sugražinęs jos pačios dalį. Ji pajuto savo brolį, ir šį jausmą netrukus patvirtino atsiradęs videoryšys. Tačiau džiugaus ir nuoširįdaus sveikiniomo nebuvo, brolis buvo šaltas ir visos jo mintys nukreiptos į karą.

Ataka buvo brutali, tačiau be galo efektinga. Netrukus byuvo likęs tik admirolo laivas. Kuris paskubomis nėrė į hypererdvę. O paskui jį pasileido ir visas respublikos laivynas, palikęs paskui save nukentėjusius laivus.

Po keliolikos valandų, laivynas grįžo su pergale ir suimtu priešų admirolu. Ir tik sužinojęs apie puolimą planetos žieduose, įsakė savo laivynui pradėti paieškas. Tuo tarpu Mella įkalbėjo Kaadi Ni pasikalbėti su savo broliu asmeniškai. Toks agresyvus brolio elgesys kėlė susirūpinimą tiek meistrei tiek ir pačiai admirolei. Kol jos šatlas artėjo prie brolio laivyo, šis aptiko tai, ko ieškojo - senovinę kosminę stotį, pasislėpusią žieduose. Supratę, klas jų laukia, stotyje buvę mendalorai paprašė leisti pasitraukti moterims ir vaikams prieš prasidedant mūšiui. Tačiau vietoj atsakymo gavo salvę raketų, sudaužiusių ne tik stotį bet ir beveik visus laivus, kuriais buvo bandoma evakluotis iš pasmerktos stoties. Akimirksniu tūkstančiai givybių buvo sunaikinta, ir visų čia buvusių džedajų nugaromis perbėgo šiurpas. Nerimauta buvo ne veltui.

Netrukus Ni jau stovėjo priešais savo brolį. Tačiau bandymai jam aiškinti, jog jis pasiduoda tamsiąjai galios pusei ir jog jam reikėtų grįžti į koruskantą, kur meistrai padėtų jam susigaudyti savo jausmuose, nebuvo išgirsti. Jie tieėsiog supykdė brolį, pokalbis peraugio į ginčą, ir neilgai trukus rolio kardas persmeigė seserį:

- Išdavikai, šnipai, čia karas, jį reikia laimėti, o ne filosofuot!

Žaizda nebuvo mirtina, tačiau to pakako, kad sesuo nuspręstų, jog derybos baigtos. Visą šią sceną, be tiltelyje buvusio personalo, stebėjo ir Azil - Kooto Ney padavanė, Quarren. Kuri šiuo metu sprendė labai svarbų klausimą: kas šioje situacijoje teisus? Mokytojas, kurio pergalėmis ji žavėjosi? Ar jo sesuo, kuri sakė tai, kas jau seniai neramino padavanę: admirolo metodai buvo nederantys džedajui..?

Galiausiai ji paprasše sujungti ją su kitu laivynu ir susisielė su Mella. Ši, deja, pati neturėjo galimybės įsikišti, nes Kooto Ney jau ruošėsi hyperšuoliui, tad paprašė Azil, jei tik bus galimybė, sulaikyti savo mokytoją nuo tolimesnių veiksmų ir pažadėjo kuo skubiau pasirūpinti situacija. Tuo metu Kaadi, ne tik sužeista, bet ir be galo nusiminusi dėl tokios brolio transformacijos, admirolo įsakymu buvo per prievartą nugabenta į savo laivą ir išsiųsta į kosmosą. Kooto laivynės nėrė į hipererdvę, link mūšio, į kurį jis jau gerokai vėlavo.

Bet atvykus į mūšio vietą, jo laukė nemalonus siurprizas. Džedajui buo liepta perduoti laivyną kito admirolo žinion, o pačiam grįžti į Koruskantą. Po to, kai Kooto atsisakė paklusti įsakymui, jam buvo pranešta, jog į jo laivą tuoj atskris džedajus.

Svečią admirolas pasitiko dar doke, su kardu rankoje. Ir kai, visų nuostabai, po neilgo susirėmimo, jis svečiui nurėžė galvą... Azil, galiausiai nusprendė veikti. Mokytojas, kuris ir pats kovoje lengvai nukentėjo, nė nepastebėjo, kaip iš užnugario prišokęs jo paties padavanas, galios pagalbą jį parbloškė. Sutrikusiai laivo įgulai liepė kūną įmesti į gelbėjimosi kapsulę, sukapojo visus ten buvusius valdymo mechanizmus ir išsiuntė savo mokytoją į kosmosą. Nes puikiai suprato, jog šiam atsipeikėjus, antro šanso gali ir nebebūti. Iš kapsulės Kooto po kelių valandų pasiėme tiesiai iš Koruskanto atvykusi grupė džedajų, kuri visai nebuvo linkusi juokauti.

Toliau sekė teismas, kurio pasekmėje, Koota ilgam atsidūrė Taar planetoje - nuošalioje džedajų akademijoje, kurią galima būtų pavadinti ir džedajų kaleimu, kuriame jis turėjo būti gražintas į teisingą kelią... Tačiau, po daugelio metų, sesei laukiant jo grįžtančio, paaiškėjo, jog jis užgrobė laivą gabenusį jį namo ir juo paspruko į galaktikos pakraščius.

Praėjo dar daugiau metų... Džedajų kompanija: Mella, Kaadi ir Azil, išsilaipino nuošalioje, negyvenamoje planetoje, kur, pasak liudininkų, turėjo slapstytis Koota. Tarp senovinių, džiunglėmis apaugusių griūvėsių, džedajai rado sudužusią gelbėjimosi kapsulę, o netrukus, laioptuotos piramidės viršūnėje pasirodė ir pats Koota.

- Sese, tu atėjei, kad prisijungtum prie manęs? Imk kardą į rankas ir mes pribaigsime šituos išdavikus.

- Tu nebe mano brolis. - Kaadi išsitraukė kardą ir ėmė lipti piramidės laiptais.

Netrukus jų kardai jau susirėmė mūšyje. Seni mūrai skilinėjo ir kilo į orą, bandydami partrenkti tai vieną tai kitą kovotoją.

- Niekšai, išdavikai! O tu, mano sesuo, kaip tu gali būti su jais?!
O tuo metu, buvusi Kooto padavanė, dabar jau pilnateisė riterė, apėjo piramidę iš kitos pusės, rado kaip pakilti į viršų ir atsidūrė Kootai už nugaros. Sesuo, stovėdama priešais savo brolį spėjo pamatyti, kaip kardas persmeigė jo liemenį ir brolis griuvo ant žemės.

- Revanas buvo teisus... - dar spėjo pasakyti ir užgęso.

Staiga ašlai grįžo jausmai, ji vėl pasijuto sėdinti kajutėje, su holokronu rankose. Nieko nelaukdama ji atsistojo, išėjo iš savo kajutės, surado Korviną pilotų kabinoje (tuo tarpų kitos dvi padavanės įdėmiai stebėjo kas vyksta), ir kreipėsi į riterį tokiais žodžiais:

- Aš buvau neteisi, Korvinai, ar jūs vis dar sutinkate būti mano mokytoju?

Atsakymas buvo trumpas:

- Taip.

Tuo ši sesija ir baigėsi. Ir visų pirma už idėją norėčiau padėkoti Korvino žaidėjui. Nors prasidėjęs kiek vangokai, žaidimas įsibėgėjo ir galiausiai davė pakankamai stiprų efektą - taikos sutartį tarp mokytojo ir padavanės. Tad galiu tik padėkoti dalyvavusiems ir pasidžiaugti sėkme :)

Galios nublokšti. Devintoji sesija

Seniai seniai, tolimoje tolimoje galaktikoje.

Tik parskridusi į miestą visa kompanija patraukė ieškoti Eymos. Apžiūrėjus visą turgų, kur įvyko mažas ekskursas pas vergų pirklius, kurie teigė, jog kaip tik gavo naują nautolanę... kuri pasirodė visai ne Eyma ir net ne nautolanė, nors ir turėjo panašias galvos ataugas, ėmė aiškėti, kad padavanės taip lengvai rasti nepavyks.

Ir jei mokytojai būtų iš tiesų žinoję kas įvyko, turbūt būtų susirūpinę dar labiau. Mat Eymai beklaidžiojant po turgų, su šūsnimi popierių, kuriuose jau buvo surašytos devynios galybės turguje esančių prekių, ją netikėtai užkalbino du, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantys žmonės. Toliau viskas vyko labai greitai ir paprastai: "Labas, pastebėjome, kad domina egzotiškos prekės, mes čia turime vieną tokią, ar nenorėtum apžiūrėti. Sako, kad tokiais daiktais naudojasi džedajai, eime ten už kampo, galėsi jį apžiūrėti". Įsukus į skersgatvį, vienas iš žmonių išsitraukė holokroną. Paprašius jį apžiūrėti, nepažįstamieji mielai sutiko. Bet tereikėjo tik paliesti holokroną ir viskas paskendo tamsoje...

Galiausiai Aalaya aptiko siūlo galą, kai twi'lekas - gatvės muzikantas pasakė, jog matė kaip du žmonės nusivedė nautolanę į skersgatvį. Tačiau skersgatvyje nebuvo nieko, kas galėtų papasakoti apie Eymos buvimo vietą. Galiausiai, apklausus aplinkinius pardavėjus, mokytojai padarė išvadą, jog kažkas jų mokinę nusigabeno į už miesto esantį kosmouostą, tą patį, kuriame buvo nutūpęs ir juos atskraidinęs laivas.

Tilto, jungiančio miestą su pakrante, sargyba, patvirtino, jog tikrai matė mašiną, su dviem vyrais ir nautolane. Tačiau uoste pėdsakai pradingo. Teko iškvosti tiek sargybą, tiek angarų savininką, kol galų gale ėmė ryškėti įvykių paveikslas. Mašina su nautolane priparkuota tame pačiame angare, kuriame ir juos skraidinančio piloto laivas, angare, kuriuo, pasak jo savininko naudojosi tik pastarasis pilotas, angare iš kurio, pasak gretimą angarą serginčių trandošanų, atvykus automobiliui pakilo ir nusileido laivas, kuriuo vėliau skraidė patys džedajai...

Sudėliojus faktus į vietas, visų akys nukrypo į pilotą. Kuris dar bandė sau įprastu tonu aiškinti, jog jo asmeniniai reikalai nėra kompanijos reikalai, tačiau jau netrukus prieš jį sušmėžavo kardai. Ir tuomet, džedajai suvokė kad susidūrė ne su paprastu pirkliu vergais. Prie šono kabėjęs, grėsmingai atrodantis spygliuotas rimbas pats įšoko į "piloto" delną o Kokos kardas sumirgėjo ir išsijungė, susidūręs su juo... Tačiau jėgos buvo nelygios, penki prieš vieną. Ir netrukus taiklus kirtis perkirto "piloto" ginklo rankeną, palikdamas jį beginkliu, o sekantis smūgis nurėžė ir visą dešinę plaštaką...

Tuo tarpu nuo miesto į dangų pasipylė fejerverkai... nors tai buvo tik pirmas įspūdis, Korvinas vos pažvelgęs suprato, jog tai orbitinės gynybos ugnis. Tačiau buvo daug skubesnių reikalų. Pagriebę sukniubusį "pilotą" riteriai jį ėmė grubiai kvosti ir atsakymas kurį gavo buvo kiek netikėtas.

- Kas tu toks?
- Jaran Wolfant, Galaktikos Imperijos inkvizicija.

Kompanija susižvalgė, tačiau trauktis jau nebebuvo kur. Dar kelis klausimai, keli galios triukai, galutinai palaužę inkvizitoriaus valią ir paaiškėjo jog Eyma laikoma orbitoje skriejančiame laive. Nespėjo tardymas pasibaigti, o klonų kareivių desantinis laivas jau suko ratus virš kosmouosto. Tad apmąstymams laiko nebuvo. Visi kompanija, su savo belaisviu nuskuodė į angarą, ir suvirto į ten stovintį laivą. Aalaya sėdo už šturvalo, Koka susirangė lazerio bokštelyje. Vartus atidarinėti nebuvo laiko, Koka juose tiesiog prašovė reikiamo dydžio skylę. Už kurios laukė nemalonus siurprizas - desantinis laivas. Tačiau lazerio ugnis nepasigailėjo ir jo. Keli blyksniai ir ant žemės jau gulėjo liepsnojanti krūva, nuo kurios į visas puses bėgo gyvi like kariai.

Po dar vieno susidūrimo, pasibaigusiu fejerverku Danšyko danguje, jie galiausiai priartėjo prie nurodytų orbitos koordinačių. Tačiau vietoj žadėto nedidelio laivo, su aštuonių žmonių įgula, jiems prieš akis išniro trijų šimtų metrų kreiseris, dvigubu deniu... Tačiau pasiryžimo išgelbėti Eymą tas neužgesino. Korvinui prižiūrint, Jaran išsiuntė identifikacijos kodus. Netrukus laivas nutūpė ankštame ir tamsiame doke, už jų nusileido dokų vartai, atkirsdami galimybę pabėgti.

Pro atsidariusį laivo liuką į priekį buvo išstumtas inkvizitorius, šalia jo, su įjungtu galios kardu stovėjo Korvinas. Po kelių akimirkų, doko durys atsivėrė ir tarpduryje pasirodė trys klonai kariai.

- Atveskite kalinę čionai, - pareikalavo Jaran.
- Bet vade... šalia jūsų stovi džedajus....
- Aš žinau, vykdyk įsakymą.
- Tu padarysi taip kaip tau pasakė, - pridėjo Korvinas balsu, kuriam karys negalėjo pasipriešinti.

Po neilgai trukusios pauzės, kurios metu klonai nenuleisdami akių stebėjo neįprastą sceną, į angarą buvo įvežta tvirtai prie gulto pririšta Eyma, užrištomis akimis ir užkimšta burna. Gavę įsakymą, kareiviai ją atrišo. Ir ši pasirodė nei kiek nenukentėjusi. Tačiau pasinaudodamas akimirka, kai visų dėmesys buvo nukrypęs į belaisvę, Jaran desperatiškai pamėgino susigražinti situacijos kontrolę į savo rankas. Galios smūgis nukreiptas į Korviną nesugebėjo užklupti riterio iš netyčių, tačiau tai davė ženklą imperijos kareiviams atidengti ugnį.

Kol užvirusioje sumaištyje, tarp žybsinčių blasterių iškrovų, Eyma buvo įtempta į laivą. Ashla tuo metu susidorojo su inkvizitoriumi, nukirsdama jam antrą ranką ir palikdama jį gulėti ant angaro grindų. Uždaryti vartai į laisvę dar kartą buvo atverti lazerių pagalba ir laivas šovė lauk, o kartu su juo į vakuumą buvo išsiurbti keli sužeisti kareiviai.

Tačiau išskristi lauk buvo lengvoji dalis, išorėje jų laukė tikras pragaras, kai kreiseris atidengė ugnį visu pajėgumu. Neilgai trukus laivo galios skydai pasidavė ir šūviai ėmė smigti tiesiai į laivo korpusą.

- Šokite, šokite! - šaukė koka. Tačiau tuomet buvo susigriebta, jog prie navigacinio kompiuterio niekas nesėdi. Į krėslą šoko Ashla. Ir Aalayai desperatiškai išsisukinėjant nuo šūvių, puolė suvedinėti koordinates, nekreipdama dėmesio į kompiuteryje esančius maršrutus, ji įvedė savo programą ir spustelėjo paleidimo mygtuką. Paskutinis vaizdas, kurį Koka iš bokštelio spėjo pamatyti, buvo tolstantis jų pačių variklis, kurį nuo laivo nupjovė taiklus turbolazerio šūvis...

Avarinė pertvara uždengė angaro angą, ant kurio grindų gulėjo leisgyvis inkvizitorius, tačiau prieš prarasdamas sąmonę, jis dar spėjo pamatyti kaip į jo veido proteze įtaisytą imtumą ateina navigacinio kompiuterio duomenys...

Tuo metu, jau hiperkosmose, visus nustebino Koka, su keiksmais ir riksmu įsiveržęs į Kajutę. Apšaukęs visus apsileidimu ir nesugebėjimu net pasirūpinti, jog prie navigacinio kompiuterio tokią akimirką kas nors susiprotėtų atsisėsti laiku, jis galiausiai apsisuko ir užsidarė vienoje iš kabinų, kur paniro į gilią meditaciją, bandydamas susidoroti su įsisiautėjusiu pykčiu.

Padavanės ėmėsi lopyti laivo skyles. Didelė jo dalis buvo visiškai suniokota ir ją galima buvo tik izoliuoti, ir taip hermetizuoti likusias patalpas. Korvinas užsiėmė variklių apžiūra. Paaiškėjo, jog manevrinių variklių tiesiog nebėra, ir išniręs iš hipererdvės laivas bus priverstas tiesiog dreifuoti. Patikrinus navigacinį kompiuterį, paaiškėjo, jog tai bent kuriuo atveju įvyks tik po dvidešimt penkių dienų, kai pasibaigs laivo kuras, kažkur toli laukiniuose galaktikos pakraščiuose. Taip pat navigaciniame kompiuteryje Korvinas aptiko ir blakę. Tad buvo akivaizdu, jog kad ir kur jie beišnirtų, greičiausiai ten jų jau lauks...

Eyma tuo tarpu, susiradusi popieriaus, mėgino surašyti viską, ką prisiminė radusi turguje, kaip kad buvo liepęs mokytojas.

O imperijos kreiseryje Jeran Wolfant stovėjo priešais prokuratorių. Stengdamasis nenualpti, nes medicininės pagalbos jam niekas taip ir nesuteikė, jis klausėsi priekaištų, dėl nepavykusios misijos. Atrodė, jog jo karjera šiandieną baigėsi... tačiau vienas koziris, suteikė inkvizitoriui paskutinį šansą.
- Aš žinau kur jie nuskrido.
Prokuratorius pakėlė akis nuo popierių:
- Tuomet tu turi vieną galimybę ištaisyti savo klaidą, nenuvilk manęs dar kartą...

Širdingai dėkoju žaidimo svečiui, padėjusiam sukurti šitą įsimintiną susidūrimą. Tiesa, kadangi NPC buvo valdomas kito žmogaus, teko paaukoti dalį sesijos kontrolės, kas savo ruožtu pasuko įvykių tėkmę visai kita linkme nei tikėjausi ir atitinkamai buvo prarasti keli elementai, kuriuos tikėjausi įdėti į žaidimą. Be atsakymo liko klausimas, kaip į visą šią įstoriją įsimaišė Hamutas, imperija pasirodė be jokio įspėjimo. Na bet tai priimtina kaina už sesijoje gimusį antagonistą - inkvizitorių Jaran Wolfant. Be svečio pagalbos nebūčiau turėjęs progos sužaisti sceną kurioje inkvizitoriui suteikiamas dar vienas šansas.

Kitas momentas, - dovana kurią man padovanojo žaidėjai - atsitiktinės koordinatės, padiktuotos tamsiosios galios pusės... 25 dienos kelionės nežinia kur, bet žinant, jog kitoje šuolio pusėje jų greičiausiai laukia... Gera proga ilgoms meditacijoms ir pamokoms :) Kas, manau, užims ateinančias dvi sesijas.

Galios nublokšti. Aštuntoji sesija

Per apsileidimą rašau sesijos aprašymą praėjus daug laiko, tad yra rizika, jog jau pamiršau kei kurias svarbias detales.

Taigi, seniai seniai, tolimoje tolimoje galaktikoje.

Du džedajai klajojo klaidžiais dangoraižio koridoriais. Pakeliui, galios pagalba įtikinę padavėją parodyti kur čia rasti vyriausią asmenį, taip suradę žmogų atsakingą už maitinimą, iš jo sužinoję, kas yra vyresnis už ją, kelis kartus įrodę apsaugai, jog jie čia turi būti, galiausiai atsidūrę pas finansų administratorių, kuris vėl pakvietė tuos pačius apsauginius ir liepė palydėti svečius iki kambario kuriame jie galėtų palaukti susitikimo su asmeniniu Pašos sekretoriumi.

Tiesą sakant, scena, nors ir linksma, tačiau gavosi truputi tuštoka. Planas buvo jos pagalba įmesti truputi papildomos informacijos, tačiau kažkaip šitoj scenoj turbūt mano ir žaidėjų bioritmai nesutapo...

Tuo metu, netoli dangoraižio esančios aikštės pakraštyje, neramiai mokytojų sugrįžimo laukė dvi padavanės. Tačiau anksčiau nei jos sulaukė mokytojų, jas surado vienas iš Hamut Mon vergų. Pranešęs, jog šeimininkas primygtinai jas kviečia į susitikimą. Netoliese jų laukė sidabrinis skimeris, ir netrukus Aalaya ir Ashla jau stovėjo ant tos pačios dangoraižio platformos, ant kurios išsilaipino pirmą kartą pasiekusios šį miestą.

Po platformą pirmyn atgal žingsniavo Hamutas. Ir vs tik padavanėms iškišus nosis, tuoj pat puolė aiškinti kas ir kaip. Pagrindinė bėda buvo ta, jog Hamutas buvo sunerimęs dėl fakto, jog jis atgabeno į miestą asmenis, kurie pasikėsino į patį Pašą Sish... o tai negalėjo būti gerai chevino bizniui. Viskas, ką jis dabar norėjo padaryti, tai kuo greičiau atsikratyti visais džedajais (kuriuos jis taip ir pavadino, nepaisant Ashlos aiškinimų, jog jis labai klysta). Todėl, jis jiems garantuoja susitikimą su Sish, ir tuomet Hamutas jiems parūpina transportą, kuris juos visus nugabens kur tik reikia.

Riterių laukimą nutraukė komunikatoriumi gauta žinutė. Tai padavanės skambino ir džiaugėsi, jog suorganizavo susitikimą, kaip kad joms ir buvo pavesta. Dar po ketvirčio valandos, ant tos pačios platformos išsilaipino Koka ir Korvinas. Po trumpo aiškinimosi su mokiniais, kurio metu jie vietoj pagyrimų sulaukė priekaištų už tai, jog taip neatsargiai sutiko su visom Hamuto salygom, kuriomis jis tikrai saves nenuskriaus. Tuomet dar buvo prisiminta ir skola - 500 kreditų, kuriuos Hamutas pažadėjo, bet taip ir nesumokėjo. Tiesa Aalaya prisiminė didesnę sumą, tačiau po trumpo ginčo džedajai paėmė 500. Taip pat buvo išsiaiškinta, jog Hamutas nė nesiruošia traukti kompanijos laivo iš ežero dugno, transporto parūpinimą jis laikė adekvačiu pakaitalu šiai paslaugai. Paklaustas, kokiu būdu jis suorganizuos susitikimą, chevinas gudriai šyptelėjo ir paaiškino, jog čia džedajai jam turės padaryti nedidelę paslaugą, kurios metu ir bus proga susitikti.

Hamutui priminus, jog jo pageidavimas yra, kad iš planetos išsinešdintų visi penki, o čia jis mato tik keturis, Koka pamėgino susisiekti su savo antrąja padavane. Tačiau kažkodėl susisiekti nepavyko, kitoje ryšio pusėje niekas neatsiliepė.

Kiek palaukus, kambaryje, kurį parūpino chevinas, kartu su sočiu maistu ir gėrimais, visi buvo pakviesti atgal ant platformos į ten laukusį skimerį, kuriame be Hamuto ir jo vergų buvo ir dar vienas asmuo - kelioniniais rūbais apsirengęs žmogus, kurio pusę veido, kartu su akimi, buvo pakeitęs kibernetinis implantas. Ten kur implantą supo ryškus randas. Chevinas atsainiai pristatė bendrakeleivį, trumpai paaiškinęs, jog tai yra pilotas kuris visus išveš ten kur jiems reikia, mat jis Hamutui yra skolingas už prarastą krovinį.

Skimeris pakilo ir nuskriejo miesto gatvėmis, tarp dangoraižių. Jam išnirus iš pastatų miško, galima buvo pamatyti kur link yra keliaujama. Vakarėjo, todėl sala, link kurios artėjo skimeris, švytėjo visu ryškumu, nuo jos į dangų švietė galingi prožektorių spinduliai. Ežero paviršiumi links salos plaukė gausybė ryškiai nušviestų burlaivių. Skimeris leidosi vis žemiau ir žemiau, kol galiausiai tiesiog čiuožė vandens paviršiumi, lenkdamas burlaivius, kuriuose buvo galima matyti turtingus miesto svečius bei gyventojus. Laivų priekius puošė auksiniai driežai. Skimerio stogas atsidengė, leisdamas keleiviams laisvai žvalgytis aplinkui.

Tačiau ne visi spoksojo pro langą. Kai kas bandė kalbinti naująjį bendrakeleivį, ir nors šis neatrodė šnekus, tačiau galima buvo įtarti, jog jis - kontrabandininkas.

Skimeris lengvai stuktelėjo į krantinę. Vanduo po juo švytėjo, ir pasilenkus per skimerio kraštą, galima buvo matyti, jog ežero pakrantė aplink salą padengta gausybe suskilusių kiaušinių iš kurių ir sklido šviesa, o nuo jų į krantą ropojo tūkstančiai mažų driežiukų. Ir tik geriau įsižiūrėjus galima buvo suprati, jog visa tai yra tik dekoracija.

Pakėlus akis, priešais stūksojo milžiniškas ir didingas kompleksas, kurio postamentą supo gigantiško ošūno dekoracija, kandanti pati sau į uodegą. Buvo aiškiai matytį įėjimas, pro kurį plūdo gausybė žmonių (tiesą sakant dauguma "žmonių" iš tiesų buvo trandoshanai). Visiems išlipus į krantą, Hamutas paaiškino, kad į vidų reikia patekti pro pagrindinius vartus, ir pabrėžė, jog reikia nepamiršti paaukoti šventyklai prie įėjimo. Pats pasitraukė truputi nuošaliau ir praėjo per postą atskirai nuo visos grupės. Kurioje, tarp kitko, padavanės šurmuliavo, kad chevinas visus apgavo, nes įėjimas/auka kainavo ne taip jau ir pigiai.

Lenktynininku vienbalsiai buvo išrinktas Koka, jau užsirekomendavęs ošūnų tramdyme ir turbūt jaunystėje jodinėjęs ant rankorų, nors kas juos ten supaisys, tuos felucianus... Ir kai visa kompanija, lydimi Hamuto tarno pasuko link ložės, Koka ir Hamut Mon nuėjo ten, kur lenktynėms ruošėsi visi raiteliai. Paklaustas, o kaip vis tik įvyks susitikimas, chavinas paaiškino, jog šios lenktynės yra Sish aistra, ir jog tai vienintelė vieta, kur tikrai galima susitikti su pačiu paša, o ne jo antrininku. Riteriui buvo pristatytas jo ošūnas, didelis ir agresyviai nusiteikęs ošūnas. Tačiau visas nusiteikimas buvo niekis prieš Galią, tad netrukus felucianas jau manevravo manieže.

Tuo pat metu kompanija praėjusi galeriją su beprotiškai brangiais suvenyrais, pasiekė savo ložę ir patogiai įsitaisę apžiūrinėjo areną. Tai buvo žiedo formos trasa, pusė jos buvo sausa, kita - panirusi į vandenį. Žiedo centre ant užpakalinių kojų stiebėsi devyni milžiniški ošūnai, kurių nasruose nuo ten susirinkusių svečių raudonavo pačios prabangiausios ložės.

Netrukus lenktynės prasidėjo. Kaip ir reikėjo tikėtis. Kokai pirmam kirsti finišo liniją nesukėlė jokių problemų. Tačiau čia laukė šioks toks siurprizas, lenktynės tuo nesibaigė. Pirmieji du baigę trasą, o tai buvo Koka ir pats paša atsidūrė nedideliame ringe ir tuomet jau tapo aišku kaip išrenkamas nugalėtojas. Net neišsitraukęs kardo, Koka suprato, jog šią dvikovą laimės, Sish, žinoma, buvo visai kitos nuomonės. Užvirė kova, bet tai kas Sish buvo garbės reikalas, Kokai buvo proga pagaliau pasikalbėti. Tad tarp smūgių, draskymusi ir kandžiojimusi, kuriais mainėsi driežai, dar vyko ir pokalbis.

Pokalbis padėjo padaryti situaciją aiškesne, tačiau pasirodė, kad viskas ne taip paprasta kaip kad norėtųsi... nors jau ir taip nebuvo paprasta. Sish, su kuriuo kalbėjosi Koka, buvo Sish, su kuriuo kadaise bendravo Meistras Ro sūnus. Sūnus, kurio keliai su tėvu išsiskyrė, vienam pasirinkus prabangą ir miestą, kitam - tradiciją ir prerijas. Paaiškėjus kas ko ieško, paaiškėjo ir faktas jog džedajus dabar stovi priešais, ko gero, patį aršiausią savo ieškomo trandoshano priešą. O pokalbiui pasiekus šį tašką, abu Ošūnai jau gulėjo kruvini ringe, abu raiteliai stovėjo ant žemės, paša rankose laikė kardą, tačiau vis tik juo nepasinaudojo, gal todėl, jog trandoshanai gerbė jėgą, o felucianas įrodė, jog yra daugiau nei pajėgus varžovas, o gal kažko dėta buvo baimė... Kad ir kaip ten bebūtų paša iškėlė rankas, taip skelbdamas savo pergalę, kadangi Koka nerodė iniciatyvos tęsti kovą.

- Tu gali eiti, tačiau kitas mūsų susitikimas baigsis tavo mirtimi.

Koka, gavęs tai, dėl ko čia atėjo, tiesiog apsisuko ir paliko ringą, kur prasidėjo apdovanojimų ceremonija. Neilgai trukus jis jau susirado savo kompanionus. Chevinas atrodė patenkintas savo gyvenimu, tačiau vos pamatęs felucianą pasiskubino išsinešdinti, dar kartą primines, jog visi reikalai su juo jau baigti, visos skolos atsiskaitytos ir kompanija tegu likusias savo bėdas aiškinasi su pilotu (kuris visą laiką išliko gan nekalbus).

Su minia traukdami iš šventyklos/stadiono, visi aptarinėjo susidariusią situaciją. Buvo akivaizdu, jog reikia tikrojo pašos ieškoti kažkur stepėse, tačiau kur? Gal jis buvo vienas iš tų kurie juos buvo užpuolęs? Tokiu atveju gal jau ir ieškoti nebėra ko. Tačiau netikėtai pasirodė, jog pilotas puikiai žino kur reikėtų skristi.

Nusigavę iki ežero krante esančio lūšnyno, apsupusio nedidelį kosmouostą, kompanija atsidūrė prie nedidelio Korelijos gamybos transporterio, kuris atrodė dar visai naujas. Juo, po poros valandų skrydžio, buvo pasiekta kita planetos pusė, kur laivas nusileido šalia nedidelio kalvų darinio.

PO trumpo pokalbio su dviem pasirodžiusiais klajokliais, kurio metu Aalaya, mokytojų nepasitenkinimui, spėjo pasipuikuoti savo kardu, trandošanau pagaliau nuleido šautuvus ir pilotas ėmė iškraudinėti savo prekes - dėžes su ginklais. O džedajai susitiko su vietiniu klajoklių vadu ir išsiderėjo būti palydėti pas pašą Sish.

Kitą dieną kompanija, išskyrus pilotą, raiti ant ošūnų, pajudėjo link stovyklavietės, kurioje buvo įsikūręs ir ilgai ieškotas trandoshanas. Kelionė užėmė visą pusdienį, kai galų gale tolumoje pasimatė jurtų kaimas. Besiganantys ošūnai, žaidžiantys vaikai, dirbantys suaugusieji. Viskas rodos, nuščiuvo pasirodžius svetimšaliams. Tačiau netrukus iš centrinės palapinės, puoštos didžiule ošūno kaukole, išėjo gausiai išsipuošęs trandošanas. Kuris tuoj pat pareikalavo paaiškinti, kodėl miestų svetimšaliai, savo purvinomis kojomis teršia šventą žemę? Konfliktas buvo beįsibėgėjąs, tačiau tuo metu iš palapinės išlindo dar viena figūra. Susikuprinusi ir baltomis akimis. Triukšmingasis trandoshanas, o tiksliau trandoshanė, tuš tuojau nutilo.

Svečiams prisistačius ir paaiškinus savo atvykimo tikslą, o trandošanei užginčijus: "Iš kur mums žinoti, jog jie sako tiesą?" Senasis trandošanas teatsakė: "Tai turbūt paskutinis mano šansas išsivaduoti nuo skolos, nes perduoti jos nebeturiu kam..." Galvos linktelėjimu jis davė ženklą ir trandošanė nusiplėšė vieną iš gausybės savo auskarų. Atidavė jį džedajams, kurie galėjo įvertinti, jog tai - grubiomis inkrustacijomis dengtas nedidelis holokronas.

Visa kompanija prie laivo grįžo jau vakare. Aalaya netrukus pradėjo pokalbį apie harmoniją visatoje ir kontrabandininkų vaidmenį tame, su pilotu. O Koka tuo metu pasitraukė į atskirą kajutę, su savimi pasiėmes holokroną. Holokrono skaitytmas užėmė apie valandą, per kurią Koka pasijuto dar jaunu Han-Indra-Ro. Archivaro atsiminimai keitė vienas kitą, tai peršokdami laiku tai sustodami ties tam tikru įvykiu.

Kai felucianas išėjo iš savo kajutė, dar truputi apsvaigęs nuo šviežios patirties, visi klausiamai sužiuro į jį. Tad felucianui beliko viską papasakoti. Prieš daugybę metų į akademiją iš svarbaus, tačiau holokrone neįvardinto konflikto, grįžo džedajus Shava Keyron. Grįžo jis su pergale ir šlove, tačiau labai pasikeitęs, tiesiog švytintis galia. Tačiau tai, kas padarė jį galingu, pakeitė ir jo požiūrį, privertė suabejoti tūkstančius metų gyvuojančia džedajų tradicija, atsiminimuose pasirodė ir juodasis holokronas, tačiau jo turinys irgi nebuvo paaiškintas, aišku buvo tik tai, jog jį akademijos taryba irgi reikalavo sunaikinti. Kokios tai buvo idėjos, holokronas taip ir nepaaiškino. Tačiau viskas istorija baigėsi Shava tremtimi ir... paskutinis vaizdinys buvo Ro slepiantis juodąjį holokroną akademijos saugykloje, toje pačioje vietoje, kurioje paskui jį "netyčia" ir aptiko.

"O dabar pakalbėkime apie žaibus kazino", - savo pasakojimą baigė Koka. Ir abu džedajai nužvelgė savo padavanes, kurios čia buvo užkluptos iš netyčių. Pirmiausiai visa ugnis buvo nukreipta į Ashlą, ir nereikėjo ilgo pokalbio, kad būtų aišku, kas su ja vyksta. "Neverskite manęs daryti to, ko aš visai nenoriu!" Ten kur ji buvo nugriebusi stalą, duraplienas sulinko, padavanės akys žaižaravo. Galiausiai ji paplūdo ašaromis ir išbėgo iš kambario. Džedajų žvilgsniai nukrypo į Aalaya, ši pasirodė daug sukalbamesnė, tiesa, pasakodama vis apeidavo tas detales kuriose buvo pati. O kai pasakojimas pasiekė tą vietą, kurioje Ashla trinktelėjo žaibu, iš užnugario pasigirdo balsas: "o tu ir pati apsauginį numetei kokius keturis metrus". "Keturis! Ten buvo bent jau keturiolika!". Toliau džedajams nieko nereikėjo klausinėti, padavanės greitai išvardino viena kitos nuodėmes.

Tuo mes žaidimą ir baigėme, ir turiu pasakyti, jog paskutinioji tema man be galo patiko. Vyko ji savaime, be mano įsikišimo ir buvo tokia graži ir teisinga, jog jei mano žaidime egzistuotų patirties taškai, tai tikrai juos būčiau padalinęs. Taip pat galiu pasidžiaugti ir tuo, jog sceną kiek pakurstė ir pati mechanika. Dar žaidimui belieka nušlifuoti paskutinį elementą - padavanų ir mokytojų santykius, šis procesas irgi judinamas, tik dar neduoda vaisių, bet optimizmo yra :)

Galios nublokšti. Septintoji sesija. Antra dalis

Kai Koka su savo padavanėmis ir išgelbėtąja šeima parsigavo į nakvynės vietą, buvau jau vėlu. Visi aštuoni asmenys, vargais negalais susispaudė mažame kambarėlyje. Šeimininkas, kuris atėjo pareikšti pretenzijų dėl to, kad kambaryje nemokamai apsigyvens dar trys asmenys, po labai trumpo pokalbio su džedajais suprato, jog mokestis neturi būti padidintas, jei visi telpa vienoje patalpoje...

Naktis praėjo neramiai, dejavo sužalotas twi'lekas, tad ryte Koka jam atliko nedidelį gydimo seansą (užmaskuotą kaip tradicinis nežinia kokios planetos medicina). Ir tuomet visa trijulė buvo nuvesta į turgaus aikštę, kur darbdaviai ieškojo nekvalifikuotų darbininkų ir taip pat kaip ir nakvynės namų šeimininkas, darbdavys suprato, jog tai yra būtent tie twi'lekai kurių jis ir ieškojo savo darbams.

Eyma iš pat ryto išmovė į turgų pasidairyti. Tuo tarpu likusios dvi padavanės, po įnirtingo ginčo (kurio kurstytoja buvo Ashla, apkaltinusi visus idėjų neturėjimu), buvo paleistos į turgų pardavinėti Aalayos vakar nupirktų drabužių, ir vietoj jų įsigyti paprastų, su kuriais galėtų patekti pas Pašą Sish. Pinigų uždirbti nepavyko, o ir Aalaya pasistengė parduoti ne visus savo blizgučius, tad gautų pinigų tepakako paprastiems švariems drabužiams. Per visą tą laiką Eyma taip ir nepasirodė, susisiekus su ja komunikatoriaus pagalba, paaiškėjo, kad ji užsiima tuo, kuo ir galima buvo tikėtis - tyrinėja. Tad neapsikentęs Koka liepė jai sudaryti sąrašą visų turguje esančių prekių.

Aalaya ir Ashla, baigusios prekiauti ir persirengusios, patraukė link pašos dangoraižio. Jai įėjus į rajoną, jos pasijuto jog išsiskiria iš minios savo drabužiais, o priartėjusios prie pastato ir pamačiusios raudonus kilimus ir auksinius driežus, bei ryškiai raudonai pasidabinusius įstaigos svečius, suprato, jog nepastebėtoms į vidų patekti bus sunku. Iniciatyvos ėmėsi Aalaya. Tačiau paaiškėjus, jog geruoju praeiti pro stambų apsauginį trandoshaną nėra jokių šansų... bet tik jei nesinaudoji galia. Po šios minties visų masčiusių nustebimui, smulkutė twi'lekė švystelėjo apsauginį taip, jog šis nuskriejo kelis metrus oru ir žnektelėjo ant žemės. Abi padavanės, naudodamasis proga, nėrė į vidų, kur buvo įrengtas prašmatnus kazino. O pačioje garbingiausioje vietoje, ant pakylos, nuo kurios galima buvo apžvelgti visą salę, buvo įsitaisęs išsipustęs trandošanas, apsuptas būrio draugų, moterų ir asmens sargybinių.

Kol Aalaya bandė susivokti, ką padarė, puse ausies klausydamasi, kaip parblokštasis apsauginis teisinasi prieš iš jo besikvatojančius kolegas. Ashla nieko nelaukdama surado pirmą pasitaikiusį salę prižiūrintį sargybinį ir pareikalavo ją pristatyti Pašai. Ir kai sargybinis iš jos tik pasijuokė, kitas prašimas nuskambėjo taip, jog visame kazino akimirkai stojo visiška tyla, sargybinis prarado bent kokį norą prieštarauto, nes švytinčios geltonos akys, žvelgiančios, rodos, tiesiai į sielą, nežadėjo nieko gero. Nurijęs seilę, jis skubiai nulydėjo togrutą laiptais aukštyn, tiesiai pas savo bosą. Kuris buvo gerokai nustebintas tokio savo sargybinio darbu ir dar labiau nustebo, kai pareikalavus nešdintis, togruta išsvaidė į šalis jo asmeninę sargybą ir uždėjusi jam ranką ant peties pareiškė, jog čia atvyko Han Indra Ro vardu, atsiimti jo skolos.

Iš baimės trandošanui ant sprando pasišiaušė žvynai, tačiau suprasti ko iš jo nori jei nesugebėjo, ar bent jau nespėjo. Mat iš salės, kuri dabar buvo nebesaugoma, kadangi visa sargyba skubėjo bosui į pagalbą, pasigirdo šūvis. Ir pakirstas blasterio, trandošanas krito negyvas. Tuo tarpu šaulys išdidžiai pakėlęs šautuvą triumfuodamas sušuko: "Štai tau už viską, galite dabar mane nužudyti, aš savo darbą atlikau". Tai ir buvo paskutiniai jo žodžiai, nes nuo pakylos apskriejęs žaibas jį partrenkė ant žemės. Ashla, vis dar besimėgaujanti savo ką tik atrasta nevaržoma galia taip išliejo savo apmaudą.

Toliau sekė klyksmai ir panika. Kuo pasinaudojusios padavanės išsmuko į gatvę, ir radusios nuošalų kampelį susitarė mokytojams nepasakoti detalių apie svaidomus žaibus bei skraidančius apsauginius, ir tik tuomet susisiekė su riteriais ir pranešė, jog paša Sish mirė.

Po pusvalandžio visi (išskyrus Eymą) jau aptarinėjo įvykius gyvai. Ir nors buvo aišku, jog padavanės sako ne viską, vis tik nei vienas iš mokytojų iki galo nesuprato kiek situacija tapo rimta. Pirmasis signalas buvo Korvino nugirstas pokalbis tarp kazino svečių, į kurio patalpas jie pateko labai lengvai ir buvo nustebinti, jog kazino buvo beveik griežęs į normalias vežias. O nugirstas pokalbis tikrai galėjo sukelti blogų įtarimų, svečiai kalbėjosi apie žaibą trenkusį vidury salės.

Apžiūrėję pagrindinę salę, ir nesuradę čia nieko įdomaus, džedajai įsmuko į tarnybines patalpas, nusprendę patekti į viršutinius pastato aukštus. Kur, galbūt, jie tikisi rasti Sish paveldėtoją, kuris be viso ko, turėjo paveldėti ir savo tėvo skolą. Kuo baigsis šios paieškos paaiškės jau kitoje sesijoje.

Taigi, viena sesija, du juodi kauliukai, vienas jų Aalayai, kitas - Ashlai. Ir tai jau trečiasis. Kitaip tariant mokinys dabar virto vaikščiojančia bomba - galios, nevaržomos jokiomis filosofijomis, įsikūnijimu. Iš pradžių tai mane išgąsdino. O taip pat kažkiek nuliūdino žaidėjų atsainumas. Mokytojai elgiasi daugiau nei neatsakingai, mokiniai - piktnaudžiauja galia pirmai progai pasitaikius... Na bet jei jau tokia yra žaidėju valia, tuomet man belieka stebėti kas vyks toliau. O apskritai, nepaisant sudėtingos situacijos, siužetas, rodos, dėliojasi gan logiškai (nors gal kiek forsuotai). Rašydamas žodį "logiškai" turiu galvoje logiką dviejų trilogijų rėmuose, o tai labai laisvi rėmai :)

Šitas žaidimas man yra didelis iššūkis, ir nors ne viskas sekasi taip, kaip norėtųsi, tuo pat metu aš gaunu daug naudingų įžvalgų, tiek apie savo galimybes, tiek apie žaidėjus. Vien jau šio blogo rašymas leidžia gan nuodugniai analizuoti tai, kas vyksta. Taip pat ši kampanija yra išbandymas ir žaidėjams, nes jiems čia suteikta didelė laisvė ne tik veikti, bet ir kurti. Bent jau kol kad didžioji dalis žaidėjų tos laisvės neišnaudoja, nors kai kurie karts nuo karto ir pradžiugina.

Trumpai tariant, abejonė, likusi po šios sesijos, buvo ta ar nepadariau aš klaidos pasirinkdamas žaidimo stilių, kuriame žaidėjai turi tokią laisvę, tačiau kartu ir didelę atsakomybę už žaidimą ir už žaidimo siužetą... Tačiau galiausiai tą abejonę pakeitė mintis, kad problemos vis tik kyla ne todėl, jog žaidėjai to nesugeba, o todėl, jog jie nėra taip įpratę. Tad kol kas tegu viskas tęsiasi, o ateitis parodys ar toks metodas turi kažkokių perspektyvų, ar vis tik aš čia perlenkiau lazdą (kas būtų labai liūdnas atradimas). Ir jei vis tik viskas baigsis gerai, tuomet aš jau žinau tolimesnius žingsnius šią kryptimi: Pallaris ir Houses of the Bloaded - dar daugiau laisvės ir valdžios žaidėjams :)

Galios nublokšti. Septintoji sesija. Pirma dalis

Tiesą sakant šią sesiją veiksmo įvyko dar mažiau nei praėjusią? Tendencija? Jei tai pasikartos trečią sesiją iš eilės, reiks imtis kažkokių priemonių. Tačiau nepaisant to, skelsiu ją į dvi dalis.

Praėjusią sesiją Korvinas su Ashla praleido visą dieną šnekučiuodamiesi apie savo praeitį. Ką gi konkrečiai?

Dar prieš atvykstant į akademiją, riteris ir jo naujoji padavanė jau spėjo įsivelti į nuotykius. Desperatiškas bandymas pasprukti nuo juos persekiojančio Žvaigždžių Naikintojo "Visą matantis" baigėsi stipriai pamuštam laivui nusileidus nežinomoje sistemoje (Korvinas tiesiog suvedė pirmas pasitaikiusias koordinates, priešingu atveju jau nebebūtų ką gelbėti). Laivas iš hypererdvės išniro šalia dujų giganto. Tačiau netrukus įsijungęs ryšys leido suprasti, jog sistema nėra negyvenama. Aplinkui dujų gigantą skriejo palydovas, kurio orbitoje sukosi kosminė stotis.

Gavę sutikimą atlikti avarinį nusileidimą, kuris iš tiesų buvo avarinis, ir po kurio laivas jau tikrai buvo pasmerktas niekada nebepakilti, Korvinas ir Ashla atsidūrė kosminėje stotyje. Pirmas, nerimą keliantis vaizdas buvo Tie naikintuvų dalys, judančios konvejerių juostomis. Tuomet pilkomis uniformomis aprengti kareiviai atstatę į kompaniją šautuvus nebepaliko abejonių.

Bet džedajai nebūtų džedajai, ir kareivis, priėjęs apieškoti belaisvių, Korvinui mostelėjus ranka, savo vadui raportavo, jog jie neginkluoti. Dar po kelių minučių, tiek mokytojas, tiek mokinė, jau sėdėjo kamerose. Atskirose, tačiau ne vieni. Ashlos kameroje sėdėjo mažo ūgio sullustanė, ilga, juoda kasa. Korvino - žmogus, su imperijos uniformos likučiais. Kelios valandos praleistos kartu ir visi jau žinojo apie visus. Sullustanė buvo vardu Jua Kiv, inžinierė, streiku pabandžiusi reikšti nepasitenkinimą tuo, jog imperija nacionalizuoja Sienar Fleet Systems (visa stotis priklausė būtent šiai korporacijai). Streikas jai ir jos kolegoms baigėsi įkalinimu. Tuo tarpu žmogus Korvino draugijoje buvo vardu Kelke Orkus, neseniai dar buvęs eilinis Imperijos armijoje, dabar jis laukė tribunolo už bandymą parduoti armijos amuniciją planetoje ir taip padengti savo skolas, kurų turėjo begales, mat labai mėgo lošti. Tiesą sakant būtent persekiojančios skolos jį ir atvedė į armiją, kur jis manė busiąs saugus nuo kreditorių...

Ėjo valandos, kamerose mezgėsi pokalbiai, ginčai ir pabėgimo planai. Ashla piktinosi Jua nenoru užpulti atėjusį sargybinį. Tuo tarpu Korvinas planavo išpjauti duris savo kardu. Galiausiai, supratusi, jog jos kameros draugė neturi jokio noro vaidinti didvyrę, Ashla ėmė ieškoti kitų būdų pasprukti. Paieškos davė savo vaisių - maža ventiliacijos anga, per siaura suaugusiam žmogui, tačiau tinkama mažutei sullustanei ar jaunai togrutai. Varžtai, laikę ventiliacijos grotas, nesudarė sunkumų jaunajai padavanei, ir netrukus abi merginos jau ropojo ventiliacijos angomis. Kur reikia eiti sullustanė žinojo puikiai, tiek jos klausa, tiek orientacija tiek stoties išmanymas neleido pasiklysti ir netrukus mokytojas išgirdo bildėjimą sau virš galvų.

Čia jau Korvinas nustebino savo kameros bičiulį, plikomis rankomis nuraudamas ventiliacijos grotas. Dabar kameroje jau buvo visas pulkas, tik ir laukiančių progos sprukti. Ginčus ir abejones, kas čia yra džedajus ir ar džedajai apskritai egzistuoja, nutraukė riteris išsitraukęs šviesos kardą kaip tik tuo momentu, kai sargybinis bandė paduoti maistą pro durų apačią.

Džedajų galios, inžinierės - žinių ir buvusio kareivio patirties dėka, jau nebe keturi, o visi penkiolika kalinių (sullustanė pareikalavo, kad būtų išlaisvinti ir jos kolegos), be didelio triukšmo, techniniais tuneliais pasiekė vieną iš dokų, kuriame švartuodavosi krovininiai šatlai. Liepęs kompanijai luktelėti, Kelkė, apsivilkęs nuo vieno iš kalėjimo sargybinių, numauta uniforma, nesukeldamas jokio įtarimo nuėjo apsižvalgyti. Pakeliui gavęs pastabą dėl savo purvinos uniformos iš karininko ir nugirdęs pokalbį, jog į stotį ruošiasi atvykti kažkoks ypatingas svečias, prokuratorius Savos Betrain, netrukus jo žvilgsnį patraukė apžvalgos kabina, įsitaisiusi doko palubėje.

Pakilęs liftu jis pamėgino užimti kabiną, tačiau tesugebėjo įveikti vieną iš dviejų ten buvusių sargybinių. Tad netrukus visa likusi kompanija skuodė doku, gaudžiant pavojaus sirenai. Ironiška, tačiau sirena, suveikė jų naudai. Niekas nekreipė dėmesio į būrelį bėgančio techninio personalo ir ir nepastebėjo jų tarpe įsimaišiusios poros džedajų.

Visa ši minia suvirto į artimiausią krovininį šatlą. Ten dirbę darbininkai buvo užčiaupti pagrasinus blasteriu. Du imperijos pilotai Korvino buvo išsviesti iš kabinos, o Ashla tuo metu jau jungė laivo variklius. Bendrame samaišyje, niekas taip ir nesuvokė, kas čia vyksta, šatlas sėkmingai perdavė savo identifikacinius kodus stoties didpečeriams ir gavęs leidimą nėrė į hipererdvę. Ir tik džedajus ir jo padavanė dar spėjo pajusti per nugarą perbėgantį šiurpą, kai paskutinę akimirką prieš panyrant į hipererdvę, šalia jų išnėrė laivas su imperijos žymėjimas. Kažkas, esantis jame, sudrumstė Galią...

Taigi, akivaizdu, kad šis prisiminimas dar laukia savo pabaigos. Ir ji turės neužilgo įvykti. Tačiau tai ne taip skubu, kaip kitos bėdos, kurios ėmė ryškėti. Pastarojo prisiminimo tikslas buvo duoti meistrui ir mokinei kažkokią bendrą praeitį, tačiau turiu pripažinti, jog bent jau šios sesijos rėmuose, rezultatas buvo visiškai nulinis. Tenka susitaikyti, jog Korvino ir Ashlos pora nefunkcionuoja... Ir jei jau kalnas neeina pas Machometą, tai vadinasi kažką iš esmės teks keisti žaidimo meistrui. Tiesa, tolesnė sesijos eiga man pakišo ne tik idėjų bet ir galimybių tą įgyvendinti. Bet apie tai kituose postuose.