Galios nublokšti. Ketvirtoji sesija. Antra dalis

Taigi, sirena nuaidėjo ir podai šovė į priekį. Linksmybės prasidėjo dar ties starto linija, kai iš vieno lenktynininko variklio pasipylė žiežirbos ir dūmai, staiga podas tapo sunkiai valdomu ir čia jam kelią pastojo Aldaro Beedo - vienas iš garsiausių galaktikos lenktynininkų. Žymus ne tik savo pergalėmis, bet ir metodais kuriais jis tas pergales laimėdavo. Lenktynių startas įrodė, jog reputacija nebuvo iš piršto laužta ir tuo tik suteikė žiūrovams daug džiaugsmo. Nevaldomas podas rėžėsi į krantinę, po ko tik vienas jo variklis tarsi mestas į vandenį akmenukas nušuoliavo trasa pirmyn, kur jį pralenkė likę trys lenktynių dalyviai.

Vandens alėja vingiuojanti tarp komplekso pastatų baigėsi atvirame vandenyne, pirmas iš ten išniro Sai, ir tuoj pat susidūrė su stipriu šoniniu vėju. Vanduo tiško į variklius, gamintus sausumos lenktynėms, tačiau visas techninis pasirengimas nenuėjo per nieką, vienas mygtuko spragtelėjimas ir variklius nuo nepageidaujamo vandens uždengė specialiai sukonstruoti vožtuvai.

Kiek atsilikę į atvirus vandenis išnėrė dar trys lenktynininkai, tai vienas tai kitas jų išsiverždavo į priekį, tačiau nei vienas jų negalėjo įgauti akivaizdaus pranašumo. Šią problemą Aldaras sprendė sau būdingais metodais - taranuodamas konkurentus, trijulė įsivėlė į aršų susistumdymą.

Tuo tarpu Sai jau įveikė trasos dalį vingiuojančią archipelagu, pranėrė pro salos paviršiumi einančią atkarpą, pasibaigiančią skardžiu, nuo kurio tarsi nuo tramplyno nėrė atgal į vandenį, tuomet tiesiąją iki ugnikalnio, po kuriuo žiojėjo raudonai apšviesti ir pilni garų tuneliai. Po jų liko tik tiesi atkarpa iki komplekso, tuomet tą pačia alėja iki starto finišo tiesiosios ir tuomet antras - paskutinysis ratas. Sai buvo tiek atsiplėšęs nuo savo varžovų, jog net ir neturėdamas didelio poreikio tą daryti vis tiek sustojo pitstope, bent jau langus nusivalyti. Aldaras finišo tiesiąją kerta trečias, gerokai apdaužytu podu, paskui jį vargais negalais vingiuoja ketvirtasis, paskui save paliekantis dūmų šleifą. Pastarųjų dviejų sustojimas pituose baigėsi tuo, jog į trasą išnirdamas Aldaras agresyviu manevru užkirto kelią savo varžovui ir šis vėl liko tik su vienu varikliu. Ir įveikęs dar pusę rato, galiausiai nusprendė baigti pasitraukti iš lenktynių. Tuo tarpu Sai ties ugnikalniu pasivijo kitas lenktynių dalyvis ir žiūrovai sulaikę kvapą laukė, kas iš garais uždengto tunelio išnirs pirmas. Tačiau kuris mėgausis pergale buvo lemta sužinoti tik paskutiniuose trasos metruose. Vandens alėja, apsupta baltomis išdidžiai į lenktynininkus žvelgiančiomis pirklių ir kapitonų skulptūromis, vedanti į centrinį komplekso baseiną, kur ir buvo finišo linija, virto paskutiniu dvikovos lauku. Ir čia lemiamu faktoriumi tapo Saijaus slaptas ginklas, specialus kuro mišinys, kurį jis paleido į darbą, ir kuris jam suteikia kelias lemiamas drastiškai padidėjusio greičio akimirkas, ko tiesiojoje ir tereikėjo.

Šis epizodas buvo geras testas žaidimo mechanikai, ir nors ji vis dar nėra iki galo nušlifuota, lenktynių eigoje teko daryti šiokias tokias modifikacijas, tačiau metimų pagalba išgautas pasakojimas išėjo visai padorus. Scena man padėjo geriau suprasti kokias galimybės ji teikia ir kokios yra jos ribos. Pagrindinis pranašumas kurį aš matau, metimai ir skaičiavimai čia užima daug mažiau laiko nei pasakojimas kas įvyko, o atitinkamai nenutraukia dėmesio nuo istorijos. Ir visa tai vyksta neaukojant pačių taisyklių, kaip kad tarkim, paskutinis spurtas finišo tiesiojoje buvo padiktuotas prieš lenktynes padaryto metimo, kuris sugeneravo ekstra kauliukus, kuriuos galėjo panaudoti Sai lenktynių metu, vienam metimui. Minusas - žaidėjų įprotis pirmiau imti kauliuką, paskui galvoti ką jis reiškia, nors norėtųsi kad būtų atvirkščiai. Na, su laikui tai gal nusišlifuos...

Dar vienas momentas, prie kurio man pačiam teks priprasti, tai kad konfliktai čia sprendžiasi labai greitai. Tuo tarpu seni įpročiai sako, kad geriausias būdas laimėti laiko yra mesti kauliukus. Tad visada reikia prisiminti, kad taisyklė ,jog prasidėjus kovai kelios sekundės žaidimo pasaulio laiko gali virsti valanda realaus laiko čia negalioja, kas daugiau ar mažiau įtakoja pasiruošimą sesijai.

Finišas, sveikinimai, Saijui teikiama taurė ir kvietimai į didžiąją pobūvių salę, kur vakarieniaus garbingiausi vakaro svečiai. Po ko, jau vidurnaktį, laukė įspūdingi fejerverkai, su muzika, holografinėmis žuvimis nardančiomis aplink visą kompleksą, pasibaigiantys didingu ugnikalnio išsiveržimu. Ir kai danguje liko tik paskutiniai krintančių kibirkščių atšvaitai, Eymos akys pastebėjo vieną žybtelėjimą išsiskiriantį iš kitų. Iš dangaus į vandenyną nukrito žvaigždė. Brolis, kuris jau skubėjo į operos salės užkulisius, salės kurioje tuojau koncertuos Rissa, visai nebuvo linkęs plaukti ir žiūrėti kas ten įvyko. Jis tiesiog numojo ranka į sesers įtikinėjimus, jog ji matė kažką krentančio ir tai visai nebuvo fejerverkai. Ir besispyriojančią už rankos nutempė ją į koncertą.

Čia su dviem jaunom damom apsilankė ir Sai, tačiau skirtingai nei O'Doras jis nebuvo toks muzikos gerbėjas, kad ištvertų visą nautolaniškos operos pasirodymą. Tad progai pasitaikius grįžo atgal prie savo garažo. Kur jį surado Eyma, pasprukusi nuo brolio, kuris buvo tiek susižavėjęs solistės balsu, jog nebematė nieko aplink save.

Nautolanė jau buvo spėjusi paplaukioti toje vietoje kur matė krentant žvaigždę ir ten aptiko sudužusį ir nugrimzdusį laivo korpusą. Tačiau viduje buvo per tamsu ir per pavojinga, tad Eyma ieškojo sąjungininko savo antrajai ekspedicijai. Tuo tarpu Saijaus planai buvo kiti ir baigęs rūkyti mirties lazdelę jis patraukė link rausvomis šviesomis nušviesto kupolo, iš kurio koridorių sklido ne tokia rafinuota muzika bei kuriuose buvo matyti gundančiai pasipuošusių twi'lekių siluetai...
Bet tai neužgesino Eymos entuziazmo, kuri galų gale iškaulijo žibintuvėlį iš techninius darbus atliekančių besiliskų ir panėrė antrajai ekspedicijai. Smalsumą dar labiau skatino radinys aptiktas pirmojo plaukimo metu: keistas juodas, rausvais atšvaitais, akmuo, įrėmintas grubiame juodo metalo rėmelyje ir pakabintas ant grubios, tačiau tvirtos ašutinės virvelės. Nautolanė pastebėjo jį pakibusį ant koralo, šalia kurio buvo nugrimzdęs laivas. Tamsoje šis pakabukas būtų likęs nepastebimu, tačiau dėl kažkokių priežasčių jis mirgėjo mažomis kibirkštėlėmis ir todėl lengvai patraukė Eymos dėmesį ir be abejo, atsidūrė jos kišenėje. Ir jei jau tokie daiktai mėtėsi aplinkui, tai viduje turėjo būti kažkas dar įdomesnio.

Antroji ekspedicija pasuko kiek netikėta vaga, kai vandenyje sujautrėjusios Eymos galvos ataugos pajuto pažįstamą emocijų prieskonį. Šalia vienos iš salų, toli nuo triukšmingus svečius plukdančių katerių takų, sau tykią vietelę buvo susiradę O'Doras ir Rissa. Ir ypatingai Rissa visai nenudžiugo, kai jų romantišką pasiplaukiojimą staiga nutraukė klausimas: "O jūs ką čia darot?" Po ko broliui teko rinktis tarp malonumų ir pareigos, o Rissa prisiminė, jog yra pavargus ir jai reikėtų jau grįžti į savo kambarį.

Po kurio laiko brolis pasidavė Eymos įkalbinėjimams ir nuplaukė apžiūrėti radinio. Ir šį kartą žibintuvėlis leido pasidairyti sudužusio laivo viduje, kur nautolanai aptiko leisgyvio mon kalamario kūną. Ištempę jį į krantą, brolis ir sesuo nuskubėjo kviesti pagalbos. Kuri netrukus buvo pasiųsta į įvykio vietą. Tuo tarpu prie O'Doro ir Eymos prisistatęs aukšto rango Federacijos pareigūnas neimodianas, paklausė ar jie kam nors pasakojo apie tai, kas čia nutiko, tuomet paprašė eiti su juo. Palydėjo į erdvius apartamentus, paaiškino kaip naudotis komunikatoriumi, jei ko prireiks, palinkėjo labos nakties ir išeidamas užrakino apartamento duris iš lauko pusės.

Priekaištaujantis brolio žvilgsnis ir ryto laukimas. Iš karto po pusryčių, svečiai iš kambario, blizgančių droidų, atrodančių labai panašiai kaip ir kiti patarnaujantieji, tačiau gerai įsižiūrėjus, galima buvo pamatyti papildomų detalių, viena jų - dailus ir blizgantis, kaip ir pats droidas, pistoletas, kurį neatidus praeivis galėjo palaikyti tiesiog dar viena roboto detale, buvo palydėti iki šatlo. Sklandus skrytis iki stoties, nuorodos į kurį doką keliauti. Kelionė pėsčiomis iki nurodytos vietos, pakeliui aplenkiant nežinia dėl ko kilusią sumaištį... Ir brolis su seserimi jau prie transporterio, kuris juos turėjo nugabenti iki kitos stoties, kur jie persėstų į laivą nugabensiantį juos tiesiai namo (ar bent jau taip vylėsi O‘Doras, neramiai dairydamasis į šalis). Transporterio salone jau buvo įsitaisę du kiti gerai pažįstami keleiviai: lenktynininkas Sai ir solistė Rissa. Kas tuoj pat pataisė nuotaiką O'Dorui ir sugadino ją Eymai.

Erdvėlaivis sklandžiai atsiplėšė nuo stoties ir paniro į hiperedvę, kelionei turėjusiai užtrukti šešias valandas. Keturios valdos praėjo ramiai. O'Doras nurimo po nakties įvykių ir galų gale nusprendęs, kad niekas jo nebestebi papasakojo apie nakties įvykius Rissa, su kuria leido laiką keleivinio denio salone. Eyma plepėjosi su Saijumi krovinių skyriuje, kur stovėjo lenktyninis podas... kai be jokio įspėjimo laivą supurtė sprogimas, akimirkai viskas paskendo tamsoje, o tuomet laivo patalpas užpildė raudona avarinių lempų šviesa.

Įgulos narių niekur nesimatė, iš variklių skyriaus sklido keisti blyksniai. Kai kompanija nuėjo pažiūrėti kas ten įvyko, prieš savo akis išvydo stipriai pažeistą variklį. Viskas buvo apsvilę, tai šen tai ten blykčiojo iškrovos, pats variklis veikė avariniu režimu. Tačiau ne tai buvo pats nemaloniausias atradimas, visame skyriuje gulėjo daugybė apdegusių įgulos narių kūnų...

Nusprendęs, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, O'Doras nuskubėjo pranešti apie tai Rissai, kuri buvo palikta savo kajutėje, tačiau čia jo laukė dar nemalonesnis vaizdas -nautolanė su nenatūraliai persukta galva gulėjo lovoje nebegyva.

Kai po akimirkos vis ėmė suvokti kas nutiko, drąsiausias iš visų likusiųjų - Sai, pakilo į viršutinįjį denį, kur buvo laivo tiltelis. Tačiau ir ten jo laukė panašus vaizdas: kibirkščiuojantys valdymo pultai ir apdegę pilotų kūnai krėsluose. Nusileisti žemyn ir papasakoti apie tai kas įvyko Sai nebebuvo progos. Priešais kopėčių apačioje(mat liftas nebeveikė) laukiančius brolį ir seserį, iš viršaus nukrito tik sumaitotas lenktynininko kūnas.

O'Dorui daugiau nieko ir nebereikėjo žinoti, čiupęs seserį už rankos, jis pasileido į apatinį denį, link gelbėjimosi kapsulių. Jų čia buvo pakankamai išsigelbėti visiems, tačiau bėda buvo ta, jog pasinaudoti jomis galima buvo tik išnirus iš hipererdvės. Pakartotinis atidarymo mygtuko spaudinėjimas nedavė jokiu rezultatų išskyrus įkyriai mirksinčią raudoną lemputę. O'Doras sukaupė drąsą ir liepęs sesei laukti jo tolimiausiame koridoriaus kampe, patraukė link mašinų skyriaus, turbūt tikėdamasis kaip nors išjungti hipervariklį. Suvokęs, kad vis dar iš įpročio nešiojasi savo instrumentą, atidavė jį Eymai. Tačiau jo kelionė netikėtai baigėsi kai vos tik pasukęs už posūkio, už nugaros jis pajuto kažką esant. Pasukęs galvą išvydo ten žemesnę už save būtybė, susisupusią į skarmalus, sulipusiais sruogomis krintančiais plaukais, gelsvai švytinčiomis akimis... "Atiduok jį man!". "Aš nieko neturiu!" daugiau nautolanas pasakyti nebegalėjo nieko, nes pajuto kaip aplink jo gerklę susispaudžia geležiniai gniaužtai, nors priešais esanti būtybė jo nė neprilietė.

Šią sceną pamatė ir Eyma, kuri pasigirdus triukšmui, nusėlino pažiūrėti kas ten vyksta. Pakeliui, kažkodėl iš kišenės išsitraukdama rastąjį pakabuką, kuris dabar vėl kibirkščiavo lygiai taip pat kaip tuomet kai jį rado pakibusį ant koralo. Akimirksniu būtybė atsisuko į Eymą, gniaužtai laikę O'Dorą atsileido. Keletą sekundžių buvo tylu, o tuomet būtybė apsisuko ir nužygiavo į variklių skyrių.

Nei laiko nei noro bandyti suprasti kas įvyko nebuvo. Brolis išplėšė pakabuką sesei iš rankų ir sviedė jį į tamsą, abu vėl pasileido atgal. Tuo tarpu, variklių skyriuje dar kartą nuaidėjo sprogimas, užgulė ausis, jausmas toks pat kaip išnyrant iš hipererdvės! Ir iš tiesu, prie visų gelbėjimosi kapsulių degė žalios signalinės švieselės. Be kalbų į pirmąją buvo tiesiog įstumta Eyma, kuri, prieš užsiveriant liukui, dar spėjo pamatyti tamsų siluetą iškylantį už O'Doro nugaros. Liukas hermetizavosi, kapsulė šovė į atvirą kosmosą, ir paskutinis vaizdas, kurį pamatė Eymos akys buvo kaip kažkas tamsaus užliejo laivo iliuminatorių už kurio liko jos brolis...

Štai tokia yra Eymos instrumento istorija ir priežastis, dėl ko ji niekuomet nebegrįžo namo, o tapo klajojančiu muzikantu, kol galų gale atsitiktinumas ar Galia jos nesuvedė su Koka.

Po šio atsiminimo liko atvirų klausimų, kas įvyko? Kodėl Nereidone sudužo laivas, kas buvo tas keistas pakabukas? Kas buvo ta būtybė švytinčiomis akimis? Ko ir kodėl ji norėjo? Kas su ja nutiko vėliau? Visi šie klausimai turi atsakymus, kurie turbūt bus papasakoti kada nors vėliau.

Dėl pačios sesijos kokybės, man atrodo, kad galėjau visą tai padaryti geriau. Ruošiantis šiai sesijai, pirmas planas buvo visą nuotykį padaryti laive, kuriame vienas po kito žūną įgula ir keleiviai. Tačiau pamastęs supratau, kad įprastai žaidėjai paprastai būna gan atsipalaidavę, be to trys iš jų žaidžia už NPC, prie kurių nėra labai prisirišę, o Eymos žaidėja puikiai žino, jog negali mirti. Todėl pagrindinė sesijos dalis ir buvo gan nuotaikinga, su daugiau ar mažiau netikėta liūdna pabaiga. Tik kai dabar viską permastau, manau, kad iš tos paskutinės scenos galima buvo išspausti ir daugiau dramos.

Dar viena šios sesijos pamoka ir pamastymas yra ateivių įvairovė. RPG mano galva yra pasakojimo žanras, todėl visą laiką jaučiuosi tarsi daryčiau kažką nelegalaus, kai reikia rodyti piešinius. Tačiau su tokia gausybe ateivių tai yra pats patogiausias variantas. Vis tik, reikia pratintis apie kitas rūšis pradėti pasakoti ne nuo jų pavadinimo, o išvaizdos nusakymo ir tik esant rimtam reikalui, ar jei rūšis žaidėjams gerai žinoma, minėti jų pavadinimą.

Paskutinis pastebėjimas: Eymos instrumentas. Nors ji yra įveikusi išorinį lojalumą ir materializmą, vis tik ji su savimi visur nešiojasi labai jai brangų daiktą, primenantį apie jai artimą žmogų... Tikrai tai nereiškia, jog teks kažką keisti lentelėje, tačiau šis faktas reikalauja papildomo dėmesio, gal čia slypi dar kokia nors potenciali istorija :)

Galios nublokšti. Ketvirtoji sesija. Pirma dalis

Šios sesijos idėją pagimdė Eymos žaidėja, tad ačiū jai.

Tolimoje tolimoje galaktikoje, seniai seniai...

Laivas hipererdve gabena margą džedajų kompaniją. Nutaikiusios progą, kol mokytojai diskutuoja tarpusavyje filosofinėmis temomis, dvi mokinės bando sužinoti viena apie kitą daugiau (jos juk pažįstamos dar tik 8 dienas). Tačiau Ašlai Eymos paklausus apie instrumentą pokalbis staiga nutrūksta. Akivaizdu, jog jaunosios padavanės praeityje yra dalykų apie kuriuos ji visai nenori pasakoti. Tuo tarpu klausimas, nors ir neatsakytas, Eymą gražina į tolimą praeitį, kuomet ji dar buvo visai paauglė...

Laivas išnyra iš hipererdvės smaragdinės planetos orbitoje. Priešaky spindinti, ką tik pastatyta stotis. Tai naujas Prekybos Federacijos projektas: iki šiol nekolonizuotoje vandens planetoje, neturinčioje jokių natūrialių naudingų resursų, tačiau esančioje labai patogioje vietoje - visai šalia Hydian prekybos kelio, įrengtas poilsio kompleksas. Nuo šiol čia galės atokvėpio stoti laivai, o kol laivai tvarkomi, jų įgulos galės mėgautis galybe, planetos paviršiuje pastatyto pramogų parko, teikiamų malonumų.

Tačiau šiandieną stotyje dar nėra lankytojų, paskubomis atliekami paskutiniai pasirengimo darbai. Tiek stotyje tiek pačioje planetoje organizuojamas prabangus atidarymas, laukiami ypatingi iškilmių svečiai. Be svečių stotyje renkasi ir tie, kieno darbas bus tuos svečius linksminti. Vienas jų - O'Doras, nautolanas muzikantas, atvykęs čia su savo jaunąją ir pastoviai į bėdas įsiveliančia sesute - Eyma.

Transporteris prisišvartuoja stotyje, kur operatyviai nukreipiami pas atsakingus asmenis ir netrukus jie jau šatlų švartavimosi salėje, kurioje liejasi holografiniai kriokliai, o per grindis, tarsi milžinišką padidinamą stiklą, matosi planetos paviršiuje esantis naujasis pramogų kompleksas. Tris milžiniški kupolai, nuo kurių į visas puses driekiasi prieplaukos. Kiek toliau - dailus tropinių salų archipelagas, kitame šone - rūkstantis ugnikalnis, viskas tarsi iš paveiksliuko.

Patarnaujantys droidai pažada pasirūpinti bagažu, tad O'Dorui (kas beja reiškia delfinas) belieka rūpintis savo smalsiąja sesute ir savo įmantriu instrumentu. Šatle, į kurį jie nukreipiami, jau įsitaisęs neaukštas, baltaplaukis, pilku, kariško sukirpimo munduru vilkintis žmogus, kiek paklaikusiu žvilgsniu, tačiau šiaip maloniu manierų. Tuoj pat užmezga pokalbį su savo bendrakeliaiviais.

Liukui užsidarinėjant ir šatlui ruošiantis pakilti, orą suvirpina be galo tyras moteriškas balsas: "Palaukite manęs!" Paskutinę akimirką į saloną grakščiai įšoka įšoka liekna ir be galo daili nautolanė. Šatlas pakyla ir pranėręs pro holografinį krioklį neria link planetos paviršiaus. Dešimties minučių (kiek užtrunka nusileidimas) užtenka visiems susipažinti. Jau pristatytų brolio ir sesers kelionės kompanionai: jaunas podų lenktynininkas Sai Swiftrunner, kuris linksmins čia susirinkusiuosius rizikuodamas savo gyvybe, bei nautolanų operos solistė - Rissa D'von (teisybės dėlei reikia pastebėti, jog tikruosius nautolaniškus vardus ištarti ir suprasti gali tik patys nautolanai ir tik būdami vandenyje, tad čia minimi vardai yra tik gerokai supaprastinti variantai), kurios pasirodymas vyks atidarymo proga.

Šioje sesijoje tik vienas personažas buvo savimi, dar trims teko NPC vaidmenys (kaip galima buvo suprasti - tai šio šatlo keleiviai). Jei sąžiningai, prieš sesiją truputi nuogąstavau, jog jaunosios žaidėjos gali nesusidoroti su savo užduotimi ir man teks įsikišti, kad veiksmas nenudreifuotų kur nors į šoną ir kad visiems žaidėjams būtų ką veikti. Tačiau visi labai puikiai pagavo savo roles ir veiksmas rutuliojosi sklandžiai be jokio papildomo mano kišimosi. Taip, kad čia turiu atiduoti pagarbą savo kompanijai :)

Nusileidimas ant vandens, šalia skulptūromis papuoštos prieplaukos ir įsikūrimas komplekse, po kurio permatomomis grindimis nardė margaspalvės egzotiškos žuvys, pavyko sklandžiai. O'Doras kaip galėdamas asistavo Rissai, tuo pat metu bandydamas prižiūrėti savo sesę. Ši jausdama, kad iš jos atiminėjamas brolio dėmesys, žiūrėjo į solistę kaip į savo konkurentę ir leido laiką su lenktynininku, kuris turėjo tūkstantį ir vieną istoriją iš planetų kuriose lenktyniavo.

Įsikūrimas, vakarienė, naktis. Eyma demonstratyviai laukianti brolio, kol galų gale kantrybė baigėsi ir ji išėjo pasivaikščioti po naktinį parką, o kai grįžo, rado sėdintį ir jos laukiantį brolį. Paskui pusryčiai, pusdienis laisvo laiko, pietūs, o tada paskutiniai pasirengimai prieš prasidedant atidarymo šventei. O'Dorui buvo parengtas Mėlynojo koralo launžas, kur jis antigravitacinių pagalvių pagalba pakabintame vandens kamuolyje turės groti čia užsukusiems svečiams. Rissa ruošėsi nedidelėje operos salėje, su dar imantresniais vandens efektais. Sai, krapštėsi prie savo podo. O Eyma tiesiog trukdė visiems kam galėjo, nes realaus darbo ji neturėjo, brolis ją čia buvo paėmęs kaip savo asistentę, tačiau vienintelė priežastis buvo ta, jog Eymą kažkam reikėjo prižiūrėti, o savanorių šeimoje daugiau nebuvo, o ir klausė ji labiausiai savo brolio, kuris jai buvo daugiau ar mažiau autoritetas. Tačiau tą progą prisiklausė gandų, apie kuriuos šnekėjosi čia susirinkusieji. Vienas kurių buvo karinė Fedracijos invazija į tolimą Nabu planetą.

Čia dar galima paaiškinti kaip šiame atidaryme atsidūrė O'Doras. Nautalanai nėra labai galaktikoje paplitusi rūšis, nelabai ji geruose santykiuose ir su federacija. Tačiau O'Doro (o drauge ir Eymos) šeima buvo pirkliai. Tad vienokie ar kitokie santykiai su federacija buvo neišvengiami. Tuo tarpu O'Doras širdyje buvo tikras nautolanas, jo nedomino prekyba, jis buvo muzikantas. Dėl ko tėvas kartais padejuodavo, nes kas gi perims šeimos verslą, kai jis bus per senas tuo užsiimti... Ir čia pasitaikė tokia proga. Prekybos federacija atidarinėjo pramogų kompleksą vandenų pasaulyje ir tinkamai atmosferai sukurti ieškojo su vandeniu susijusių meno formų. Taip O'Doras ir atsidūrė Mėlynojo koralo launže.

Čia dabar jau ėmė rinktis įvairiausi svečiai. Didikai iš artimų planetų, Prekybos Federacijos ir Bankų Klano aukšto rango funkcionieriai, lainerių kapitonai ir kiti grietinėlės atstovai. Dauguma tik iš smalsumo trumpam priglausdavo prie ausies kriauklės formos ausines (nes tik jų pagalba galima buvo išgirsti nautalanišką muzikos skambesį). Čia jo muzikos pasiklausyti atėjo ir savo koncertui jau pasidabinusi Rissa, kuri turbūt buvo vienintelė tikrai suprantanti šios muzikos prasmę. Nes nautolanų muzika atliekama pagal kitus principus, ilgas natas čia lydi ilgos tylos pauzės, kurios yra dar svarbesnės nei garsas. Tačiau ir šio vieno klausytojo muzikantui visiškai pakako.

O'Doro pasirodymui einant į pabaigą, Eyma, kurią patarnaujantys droidai maloniai išprašė iš salės, kur dirbo jos brolis, nes paprasta jos apranga trikdė ten susirinkusią aukštuomenę, jau buvo užsiėmusi patogią vietą ties centriniu komplekso fontanu, kuriame lenktynių startui jau rikiavosi penki podai. Kai brolis galų gale baigęs savo darbą, pro minią prasibrovė iki Eymos, starto sirena jau buvo nuaidėjusi.

Bet apie jas jau antroje dalyje. Pabaigoje šio posto tik noriu pastebėti, kad labai greitai visi epizodiniai personažai užėmė savo istorijos nišas. Operos solistė atitraukė dėmesį nuo Eymos, kurios brolis mėtėsi tarp pareigos ir naujai atsiradusios simpatijos, tuo tarpu Eyma mėtėsi tarp pavydo ir mėgavimosi atsiradusia laisve ir dalį laiko leido su lenktynininku, tad niekas neliko už borto.

Galios nublokšti. Trečioji sesija. Trečia dalis

Pasiekus naikintuvus teko greitai spręsti akivaizdžią problemą, tarp naikintuvų ir kosmoso buvo masyvūs vartai uždengę nusileidimo angą. Valdymo pulto niekur nebuvo matyti. Naikintuvų ginklai buvo per silpni, kad greitai padarytų pakankama skylę. Beliko pasikliauti Galia. Čia Koka pranoko visus, padedamas Korvino jis privertė vartus pajudėti, raudona migla plūstelėjo į beorę erdvę ir netrukus anga jau buvo pakankama, kad pro ją naikintuvas galėtų saugiai išnerti lauk. Felucianas šūktelėjo visiems, kad naudotusi proga, o jis vienas išlaikys vartus. Lelen, kuri visur stengėsi būti pirma, ir tik mokytojo baimė ją galėjo sulaikyti, tik to ir telaukė. Stryktelėjo į naikintuvo kabiną ir atlikusi įmantrų manevrą nėrė lauk. Ir štai būtent šią akimirką įvyko kažkas, ko nepajuto niekas kitas...

Lelen žaidėja šioje vietoje savo iniciatyva metė kauliukus, vienas iš iškritusių derinių buvo šešetukai ir vienas šešetukų buvo juodas... tamsioji pusė susilygino su disciplina, o tai vadinasi, jog padavano ydos agresija ir arogancija ją užvaldė ir nuo šiol diktavo visus jos veiksmus. Kodėl tai įvyko būtent šią akimirką? Gal tai buvo staigus laisvės pojūtis, juk mokytojas visą dėmesį nukreipęs kitur, priekyje laukia jaudinanti kova... kažkas spragtelėjo padavanės galvoje ir tą akimirką nutrūko ryšys jungęs ją su mokytoju.

Stotį sėkmingai paliko ir paskutinysis džedajus, už nugaros jam užsitrenkė milžiniški vartai. Pro stipriai nukentėjusį gvardiečių kapitonės naikintuvą prašvilpė pirmasis Aetherspace interceptor'ius. Jame įsitaisiusi padavanė dabar jau aiškiai juto kur yra jos tikslas. Trikdžių galioje šaltinis nebebuvo vien juntamas, dabar jis jau tiesiog kvietė.

Pro kapitonė, vienas paskui kita, prašvilpė dar du naikintuvai.

Planetos paviršių pirmoji pasiekė Lelen, gerokai atsiplėšusi nuo savo mokytojo ir jo bendražygio. Naikintuvas prašvilpė virš dviejų sudužusių nusileidimo kapsulių ir štai trečioji, nusileidusi saugiai! Nuo kapsulės tolyn vingiavo aiškiai matomos pėdos. Kuriomis netrukus jau skuodė ir mergaitė su paruoštu kardu rankoje.

Kilo saulė, ir mergaitės šešėlis rodos driekėsi iki pat horizonto, ties kuriuo buvo matyti keistos struktūros, primenančios kolonų eilę. Horizontas visai nebuvo taip toli, kaip galima buvo tikėtis, priešais driekėsi milžiniškas skardis, kuris artėjant prie jo galėjo pasirodyti tarsi pasaulio kraštas. Nusitęsęs per visą akiratį, atsistojus ant jo krašto galima buvo matyti milžinišką lygumą nusidriekusią skardžio papėdėje, keliais šimtais metrų žemiau. Tačiau tai nebuvo vien tik didingas gamtos kūrinys. Kažkas kadaise šiame skardyje iškalė milžinišką amfiteatrą, iš daugybės aukštų pakopų, kiekvienoje pakopoje buvo iškaltos nišos sujungtomis lanku einančiomis galerijomis. Šio kūrinio autoriai jau seniai buvo pradingę ir pamiršti, dabar amfiteatras buvo tapęs prieglobsčiu keistiems primatus primenantiems, juodu kaip anglis kailiu dengtiems, raudonomis žibančiomis akimis, padarams.

Tačiau ne padarai dabar domino Lelen, jos žvilgsnis sustingo ties aukštu tamsiu siluetu, stovinčiu keliomis pakopomis žemiau. Keistu, juodu iš gausybės įvairaus dydžio ir formų atplaišų pasiūtu apsiaustu buvo apsigaubęs kel doras. Rodėsi, jog jis laukė kol kažkas jį pasivys. Vos tik susidūrus žvilgsniams jis nėrė į vieną iš nišų ir dingo iš akių. Lelen akimirksniu atsidūrė ten, kur tikėjosi rasti savo auką. Tačiau niša skendėjo tamsoje. Joje buvo matyti tik spindinčios raudonos vietinių gyventojų akys. Ir staiga, iš tamsos atsklido balsas: "Aš tavęs laukiau ir dabar aš galėčiau tave sukapoti į gabalus tarsi kūdikį. Tačiau čia mes esame ne tam. Jaučiu, kad tu - kitokia nei jie. Tu supranti tai, ko nesupranta tavo mokytojai." Lelen tuo metu dūrė į šešėlį, kuriame jos manymu slėpėsi kel doras: "Tuoj čia ateis mano mokytojas, jis tave sukapos į gabalus!"
"Taip, žinau, aš tapsiu auka, tokia pačia kokias čia kadaise atnašaudavo tie, kurie čia pastatė šį aukurą, jie čia atnašaudavo aukas savo dievams, tikėdamiesi, kad šie juos apgins, kaip matai, jų jau seniai nebėra." Tęsė balsas tiesiai iš už merginos užnugario. "Aš žinau, kad mirsiu, tačiau prieš tai aš atliksiu savo darbą, aš perduosiu tau žinią, kurią tu išsineši iš šios planetos". Lelen atsigręžė ir išvydo ten stovintį, pečiais ir galva už ją aukštesnį kel dorą. Ir kažkas, daugiau nei baimė, ją sulaikė nuo bandymo tęsti kovą.


Tuo tarpu nepažįstamasis kalbėjo toliau: "Džedajų ordinas gyvena savo paskutines dienas, visi tai jaučia, tačiau niekas nieko nedaro, nes ordinui daug svarbiau yra laikytis tradicijos, nei daryti viską, kad išvengti artėjančios nelaimės. Tačiau mes turime suprasti, kad tokio pavojaus akivaizdoje reikia pamiršti tai, kas trukdo kovoti, reikia imtis visų galimų priemonių, nevaržant saves tradicijomis. Aš tai jiems sakiau, tačiau jie manęs nesuprato, už mano žodžius jie mane išvijo... tačiau dabar pasirodei tu ir tu paskelbsi šią mano žinią!" Kel doro žodžiai skambėjo ne tik ore, buvo jų nešėja, kiekvienas žodis pasiekė Lelen ausis ir protą ir sklaidė paskutines abejones.

"Gerai, aš sutinku nešti tavo žinią, tačiau kaip mano mokytojas?"

"Tuo pasirūpinsiu aš, mes jam surengsime nedidelį spektaklį"

Stengiausi detaliai atkurti šią sceną, neesu tikras ar pokalbis tarp Lelen ir kel doro yra visiškai tikslus, tačiau stengiausi atkartoti jį jei jau ne pažodžiui tai bent jau kuo tiksliau. Nes ji kaip ir įprasmino ir paaiškino daugumą šio epizodo įvykių ir susiejo prisiminimą su dabartimi.

Tuo metu abu riteriai bėgo tais pačiais pėdsakais. Lykuma slinko aplink planetą besisukančių asteroidų šešėliai, tolumoje krito meteoritų lietus, juodieji padarai, sutūpę amfiteatre tylėdami stebėjo juos savo raudonomis akimis.

Riterių akims atsivėrė milžiniško amfiteatro panorama, ir nors nebuvo matyti nei Lelen nei to, kurį jie vijosi, aiškiai matėsi žali ir mėlyni atšvaitai, žybsintis iš tamsių nišų. Keli šuoliai ir džedajai atsidūrė šalia įsibėgėjusios dvikovos. Jaunoji padavanė kovėsi prieš kel dorą, kuris demonstravo labai neįprastą kovos techniką: jo kūnas pastoviai judėjo, apsiausto klostės plevėsavo ir iš po jų tai išnirdavo tai vėl po jomis pradingdavo trumpas galios kardas. Nieko nelaukdami, ir neįtardami, jog pateko į spąstus, abu riteriai puolė Lelen į pagalbą. Ši to tik ir telaukė. Kai po gan įtemptos, tačiau jau iš anksto nulemtos kovos, Korvinas galų galė kirto paskutinį smūgį į priešininko nugarą, o Koka suprato, jog jo padavanė pradingo. Ši jau buvo prie savo naikintuvo.

Bandymas susisiekti baigėsi atsakymų: "Tu man melavai, tu mane stabdei. Dzedaju ordinui gresia sunaikinimas - ir reikia imtis VISu priemoniu. Ramybe yra melas!". Aetherspace Interceptorius atsiplėšė nuo žemės, bet prieš nuskrisdamas dar sušaudė ir žemėje paliktus riterių naikintuvus. "Pasedek sitoje planetoje ir pagalvok, kaip tu blogai su manimi elgeisi!"

Sprogimo garsas ir suvokimas kas įvyko, pasiekė ties kūnu stovinčius džedajus. Kurie taip pat atpažino ir prieš juos gulinčiojo asmenybę. Jie niekada anksčiau nebuvo su juo susidūrę, tačiau apie šį puolusį džedajų buvo paskleista žinia. Dar Klonų karų priešaušryje jis stojo prieš tarybą ir pareiškė, jog visi jaučia artėjančią nelaimę ir jos išvengti nepavyks jei nebus imtasi visų įmanomų priemonių, visų, net ir tamsiosios Galios pusės. Savo pozicijos jis laikėsi atkakliai ir galiausiai tarybai neliko nieko kito, kaip tik pašalinti jį iš ordino, tačiau priėmus šį sprendimą kel doras jau buvo dingęs...

Riterių laivai buvo virtę nuolaužų krūva, tačiau tai dar negarantavo Lelen saugumo. Jos naikintuvas buvo pajėgus atlikti tik labai netolimus hiperšuolius, tuo tarpų ši kosmoso vieta buvo tik didelio prekybinio kelio šalikelis, aplinkui driekėsi šimtai šviesmečių nekolonizuotos erdvės. Bet buvo dar viena galimybė, visai netoli, lūkuriavo visus čia atgabenes prekybinis laivas, dabar likęs visiškai be apsaugos, nes jį saugoję keturi naikintuvai gelbėjo gvardijos kapitonę. Lelen griebėsi šio šiaudo. Tačiau Koka ją pralenkė, priversdamas iš netikėtumo aiktelti gvardiečius, kurie savo ausinėse išgirdo įsakymą laivui nerti į hipererdvę... Ir čia mergina griebėsi paskutinio jai likusio varianto, pasikliauti Galia ir aklai nerti pirmos pasitaikiusios žvaigždės link.

Po dviejų savaičių, Kapitonė Drona a Tull jau žygiavo triumfo parade Roavau gatvėmis, jos tėvas atsargiai dėkojo džedajams, vis dar nesuprasdamas kas iš tiesų ten įvyko, tačiau džiaugdamasis, kad bent jau piratų problema išspręsta.

Šį siaubingai ilgą aprašymą baigsiu gan trumpu apibendrinimu. Manau, kad iš kel doro personažo galėjau išgauti dar daugiau dramos, tačiau vėl gi, truputi kiša koją iškalbos trūkumas. Pasibaigus epizodui, manau liko neatsakytas klausimas, ką jis veikė šioje stotyje... ką gi, yra kur tobulėti. Kitą vertus tema davė daug peno apmastymams ir kabliukų ateičiai. Apjungė Kokos ir Korvino praeitis, truputi kita šviesa nušvietė situaciją, jog felucianas dabartyje turi net du padavanus. Taip pat noriu pastebėti, kad tai, kas buvo tikras pralaimėjimas Kokai kaip personažui, žaidėjui yra nemaža pergalė, kadangi tai stipriai praturtino ir emociškai sujungė jo personažą su pačiu žaidimo pasauliu.
Tai jau atrodo tuo galima ir baigti šį savo begalo ilgą postą, kurio iki pabaigos turbūt niekas nepajėgs perskaityti... :)

Na ir pačioje pačioje pabaigoje, nes kaip žinia, svarbiausios personos minimos pačios paskutinės, dar kartą dėkoju žaidimo viešniai už pagalbą, idėjas ir iliustracijas, padariusias šią sesiją tokią kokia ji gavosi (žinoma nepamirštant ir pastovios grupės indelio).

Galios nublokšti. Trečioji sesija. Antra dalis.

Tęsiu toliau.

Lydima mokytojo grasinimų, Lelen pirmoji pasiekė trikdžių šaltinį - asteroidą, kurio viduje buvo įrengta stotis. Padavanė greitai surado leidimosi angą, tačiau įskristi vidun neužteko drąsos, ne todėl, kad gąsdino tai, kas slypėjo stotyje, o todėl, kad mokytojas atrodė tikrai suirzęs. Todėl ji tiesiog apsuko kelis ratus, kol abiejų riterių Aetherspace Interceptor'iai išniro iš už artimiausio asteroido. Tuo pačiu metu artyn stoties judėjo ir savo pergale besidžiaugiantys gvardiečiai (keturi jų pasiliko saugoti visus čia atgabenusio krovininio laivo), kurie skrido truputi kita trajektorija ir savo kelyje aptiko užgrobtųjų laivų kapinyną. Tarp asteroidų plūduriavo ne tik sudarkyti laivų korpusai, bet ir sustingę įgulos narių kūnai.

Ši žinia pasiekė džedajaus jau besileidžiančius į stoties visų. Lelen, žinoma, priešakyje. Paskui mokytojas, tik Korvinas sulaukė gvardiečių ir perdavė jiems nurodymus patruliuoti erdvę aplink asteroidą. Kol buvo atidavinėjami įsakymai, stoties nusileidimo anga ėmė užsivėrinėti, grasindama atskirti Koką ir Lelen stoties viduje. Tačiau tas įvyko nepakankamai greitai, kad sukeltų džedajų riteriui didelių sunkumų, ir užsitrenkus paskutiniai vartų sekcijai stoties nusileidimo denyje jau buvo visi kurie ten ir norėjo būti.

Čia komentaras būdų labai trumpas. Šioje scenoje kaip ir buvo nuo veiksmo atitrauktas vienas iš žaidėjų, kuriam teko gvardiečių kapitono vaidmuo, jam buvo skirta likti orbitoje aplink stotį. Nelabai gera situacija, tačiau nelabai turėjau kaip ją užglaistyti, o paleisti paraleliai du veiksmus irgi nesinorėjo, dėl jau anksčiau minėto spaudžiančio laiko.

Nusileidimo denis buvo tamsus ir užgriozdintas dėžėmis bei konteineriais. Iš jo, gilyn į stotį vedė du koridoriai. Kuriais, kompanijai dar lipant iš naikintuvų, jau skubėjo dvi kovinių droidų komandos, kurios gi neturėjo jokių šansų prieš tris džedajus. Netrukus visur voliojosi tik laužo krūva. O jau tuomet prasidėjo paieškos trikdžių šaltinio stoties labirintuose. Visa vidinė stoties struktūra buvo iškirsta asteroido uolienoje, koridoriai, rodėsi, išdėstyti be jokios tvarkos, jie tai kilo, tai leidosi, tai pynėsi. Šen bei ten išsimėčiusios patalpos, dalis kurių atrodė apleistos, kitose netvarkingai buvo išmėtyti stoties gyventojų daiktai. Vienos iš patalpų hermetiškos durys rodėsi išpjautos šviesos kardu, ir jokios gyvos būtybės.

Šitos scenos tikslai buvo du: pirma sukurti nuojautą, jog čia kažkas ne taip (I have bad feeling about this :), jog tai nėra tiesiog piratų bazė. Tyla ir tuštuma, turėjo būti perspėjimas. Neesu tikras kiek tai pasiekė žaidėjus... Antrasis tikslas buvo paskatinti grupę išsiskirstyti paieškoms. Tas klausimas grupėje buvo apsvarstytas ir atmestas. Kas apsunkino mano gyvenimą, nes tai, kas jų laukė šioje stotyje turėjo neblogus šansus kovoje prieš du, tačiau trys priešininkai jau kėlė labai realų pavojų... tačiau nebuvo kur dėtis, teko rizikuoti. Žinoma, viskas būtų buvę paprasčiau, jei žaidimo viešnia, žaidusi už Lelen, būtų perspėta susiorganizuoti tokį atsiskyrimą, tačiau labiau norėjosi jai suteikti pasirinkimo laisvę (scenos tikslą ir galimą baigtį jį žinojo). Galų gale jei jau kažkam patikėjau atlikti šį darbą, vadinasi reikia ir pasitikėti, kad jis jį atliks taip kaip reikia, nors gal ir ne taip kaip aš to tikiuosi :)

Netikėtai iš palei sienas išvingiuotų instaliacijų ėmė sklisti švilpimas, koridoriai ir kambariai ėmė pildytis tiršta rausva migla. Nieko, kas keltų realų pavojų, mat visa kompanija vilkėjo skafandrus, tačiau ši migla beveik visiškai atėmė gebėjimą pasikliauti akimis, ir taip tamsoje skendinčiuose labirintuose. Kas, vienok, džedajui galinčiam pagalbon pasitelkti Galią, nebuvo neįveikiama kliūtis. Tad paieškų tas visiškai nesustabdė.

Ir visai netrukus, tikrinant dar vieną patalpą, vos atsivėrus durims, pirmiau nei tą išdavė juslės, visus persmelkė nuojauta... ir turbūt tik Lelen spėjo pamatyti du žalsvus taškus silpnai švytinčius migloje. Greitas rankos mostas ir visi patalpoje buvę vamzdžiai bei laidai, su kibirkščių spiečiumi, atitrūko nuo sienų ir tarsi gyvatės apsivijo vietą, kur migloje galėjo slėptis... kažkas, akivaizdžiai stiprus galioje.

Akimirka laukimo, ir raudoną rūką perskrodė mėlyni šviesos kardo atšvaitai. Migloje sukosi tamsus siluetas, kardas tai atsirasdavo tai išnykdavo. Tačiau tai buvo kova vienas prieš tris. Galų gale kardas dar kartą žybtelėjo, tuomet vėl užgeso ir viskas paskendo tyloje. Paslaptingasis priešininkas dingo taip pat netikėtai kaip ir atirado.

Ką gi, sistema man realiai nesuteikia šansų sukčiauti, todėl teko rizikuoti ir pasikliauti sėkme. Pasibaigus raundui (t.y. kai jau niekas nebeturėjo nepanaudotų derinių), priešininkas teturėjo tik vieną likusį disciplinos kauliuką. Tačiau to užteko, kad jis galėtų pasitraukti iš konflikto, realiai nieko nepešęs, tačiau tokio tikslo ir nebuvo. Tikslas buvo pasėti sėklą tolimesniam siužeto vystymuisi ir tai suveikė.

Taip pat čia norėčiau įterpti šiokį tokį mechanikos komentarą. Miglą aš traktavau kaip palankią priešininkui aplinkybę (t.y. du kauliukai kuriuos gali išnaudoti tik jis), tačiau realiai, kadangi ji visiškai blokavo regą, ją galima buvo interpretuoti ir kaip aplinkybes kurios reikalauja iš džedajų papildomos koncentracijos, taigi realiai tokios aplinkybės galėjo tiesiog atimti po vieną galios kauliuką, simbolizuojant tą papildomą koncentraciją, kurios reikia aplinkos pajutimui Galios pagalba.

Dar pusvalandį užsitęsęs klaidžiojimas po stotį, jau pasiruošus pratęsti mūšį. Tačiau šis te pajuto kaip stotis suvirpėjo kai nuo jos atsiskyrė gelbėjimosi kapsulė. Gvardija patruliavusi orbitoje, žinoma, nesnaudė. Vos tik gavę pranešimą jie ėmėsi persekioti sprunkantįjį, tačiau čia pat susidūrė su dvejomis problemomis. Pirma, kapsulės buvo trys. Nedidelė bėda, turint galvoje, kad tai tik trys pabėgimo kapsulės prieš penkis naikintuvus žibančius savo saulės burėmis ir pilotuojamais kilmingųjų, ką tik jau įvykdžiusių vieną žygdarbį. Antroji, vienoje iš kapsulių buvo kažkas, kuriam pakluso Galia. Ir persekiojimas akimirksniu apvirto aukštyn kojom, pirmieji du naikintuvai be jokios priežasties rėžėsi vienas į kitą, po akimirkos tas pat nutiko ir kitiems dviem, pastarųjų nuolaužos rėžėsi į kapitono pilotuojamą naikintuvą, kuri tik vargais negalais sugebėjo sušvelninti smūgį tiek, kad paskutinysis naikintuvas nesubyrėtų į šipulius.

O stotyje džedajai tuo metu skubėjo prie išėjimo. Kelias link kurio vedė pro koridorių su išėjimais į gelbėjimosi kapsules. Akimirką pasvarstė, jie vis tik nusprendė pasinaudoti savo naikintuvais.

Šioje situacijoje aš truputi pastumdžiau veiksmą taip, kad siužetas vyktų dramatiškiau. Leidau oponentui išvengti susidūrimo stotyje (kas buvo gan logiška, nes stotį jis pažinojo labai gerai) ir tuomet susidoroti su penkiais naikintuvais. Teoriškai kauliukai jam tą leido padaryti, tačiau jei būti priekabiu, tai neturėdamas jokių ginklų jis realiai galėjo atakuoti tik galios pagalba, ką aš tiesiog praignoravau. Vienok nesigailiu tai padaręs, nes priešingu atveju jis būtų nukautas nedalyvaujant pagrindiniams istorijos personažams, kas būtų kaip ir antidramatiška...

Dar vienas momentas šioje scenoje buvo gelbėjimosi kapsulės, kuriomis grupė vis tik nusprendė nepasinaudoti, jos buvo dar vienas įrankis pasiekti riterių ir padavanės išskyrimą... nesuveikė :)
Kadangi postas darosi nežmoniškai ilgas, tai skeliu jį į dvi dalis, tęsinis trečiojoje :)

Kadangi sesijos aprašymas išėjo be galo ilgas, skeliu jį į dvi dalis, tęsinys trečioje :)

Žvaigždžių karai: galios nublokšti. Trečioji sesija. Antra dalis

Tęsiu toliau.

Lydima mokytojo grasinimų, Lelen pirmoji pasiekė trikdžių šaltinį - asteroidą, kurio viduje buvo įrengta stotis. Padavanė greitai surado leidimosi angą, tačiau įskristi vidun neužteko drąsos, ne todėl, kad gąsdino tai, kas slypėjo stotyje, o todėl, kad mokytojas atrodė tikrai suirzęs. Todėl ji tiesiog apsuko kelis ratus, kol abiejų riterių Aetherspace Interceptor'iai išniro iš už artimiausio asteroido. Tuo pačiu metu artyn stoties judėjo ir savo pergale besidžiaugiantys gvardiečiai (keturi jų pasiliko saugoti visus čia atgabenusio krovininio laivo), kurie skrido truputi kita trajektorija ir savo kelyje aptiko užgrobtųjų laivų kapinyną. Tarp asteroidų plūduriavo ne tik sudarkyti laivų korpusai, bet ir sustingę įgulos narių kūnai.

Ši žinia pasiekė džedajaus jau besileidžiančius į stoties visų. Lelen, žinoma, priešakyje. Paskui mokytojas, tik Korvinas sulaukė gvardiečių ir perdavė jiems nurodymus patruliuoti erdvę aplink asteroidą. Kol buvo atidavinėjami įsakymai, stoties nusileidimo anga ėmė užsivėrinėti, grasindama atskirti Koką ir Lelen stoties viduje. Tačiau tas įvyko nepakankamai greitai, kad sukeltų džedajų riteriui didelių sunkumų, ir užsitrenkus paskutiniai vartų sekcijai stoties nusileidimo denyje jau buvo visi kurie ten ir norėjo būti.

Čia komentaras būdų labai trumpas. Šioje scenoje kaip ir buvo nuo veiksmo atitrauktas vienas iš žaidėjų, kuriam teko gvardiečių kapitono vaidmuo, jam buvo skirta likti orbitoje aplink stotį. Nelabai gera situacija, tačiau nelabai turėjau kaip ją užglaistyti, o paleisti paraleliai du veiksmus irgi nesinorėjo, dėl jau anksčiau minėto spaudžiančio laiko.

Nusileidimo denis buvo tamsus ir užgriozdintas dėžėmis bei konteineriais. Iš jo, gilyn į stotį vedė du koridoriai. Kuriais, kompanijai dar lipant iš naikintuvų, jau skubėjo dvi kovinių droidų komandos, kurios gi neturėjo jokių šansų prieš tris džedajus. Netrukus visur voliojosi tik laužo krūva. O jau tuomet prasidėjo paieškos trikdžių šaltinio stoties labirintuose. Visa vidinė stoties struktūra buvo iškirsta asteroido uolienoje, koridoriai, rodėsi, išdėstyti be jokios tvarkos, jie tai kilo, tai leidosi, tai pynėsi. Šen bei ten išsimėčiusios patalpos, dalis kurių atrodė apleistos, kitose netvarkingai buvo išmėtyti stoties gyventojų daiktai. Vienos iš patalpų hermetiškos durys rodėsi išpjautos šviesos kardu, ir jokios gyvos būtybės.

Šitos scenos tikslai buvo du: pirma sukurti nuojautą, jog čia kažkas ne taip (I have bad feeling about this :), jog tai nėra tiesiog piratų bazė. Tyla ir tuštuma, turėjo būti perspėjimas. Neesu tikras kiek tai pasiekė žaidėjus... Antrasis tikslas buvo paskatinti grupę išsiskirstyti paieškoms. Tas klausimas grupėje buvo apsvarstytas ir atmestas. Kas apsunkino mano gyvenimą, nes tai, kas jų laukė šioje stotyje turėjo neblogus šansus kovoje prieš du, tačiau trys priešininkai jau kėlė labai realų pavojų... tačiau nebuvo kur dėtis, teko rizikuoti. Žinoma, viskas būtų buvę paprasčiau, jei žaidimo viešnia, žaidusi už Lelen, būtų perspėta susiorganizuoti tokį atsiskyrimą, tačiau labiau norėjosi jai suteikti pasirinkimo laisvę (scenos tikslą ir galimą baigtį jį žinojo). Galų gale jei jau kažkam patikėjau atlikti šį darbą, vadinasi reikia ir pasitikėti, kad jis jį atliks taip kaip reikia, nors gal ir ne taip kaip aš to tikiuosi :)

Netikėtai iš palei sienas išvingiuotų instaliacijų ėmė sklisti švilpimas, koridoriai ir kambariai ėmė pildytis tiršta rausva migla. Nieko, kas keltų realų pavojų, mat visa kompanija vilkėjo skafandrus, tačiau ši migla beveik visiškai atėmė gebėjimą pasikliauti akimis, ir taip tamsoje skendinčiuose labirintuose. Kas, vienok, džedajui galinčiam pagalbon pasitelkti Galią, nebuvo neįveikiama kliūtis. Tad paieškų tas visiškai nesustabdė.

Ir visai netrukus, tikrinant dar vieną patalpą, vos atsivėrus durims, pirmiau nei tą išdavė juslės, visus persmelkė nuojauta... ir turbūt tik Lelen spėjo pamatyti du žalsvus taškus silpnai švytinčius migloje. Greitas rankos mostas ir visi patalpoje buvę vamzdžiai bei laidai, su kibirkščių spiečiumi, atitrūko nuo sienų ir tarsi gyvatės apsivijo vietą, kur migloje galėjo slėptis... kažkas, akivaizdžiai stiprus galioje.

Akimirka laukimo, ir raudoną rūką perskrodė mėlyni šviesos kardo atšvaitai. Migloje sukosi tamsus siluetas, kardas tai atsirasdavo tai išnykdavo. Tačiau tai buvo kova vienas prieš tris. Galų gale kardas dar kartą žybtelėjo, tuomet vėl užgeso ir viskas paskendo tyloje. Paslaptingasis priešininkas dingo taip pat netikėtai kaip ir atirado.

Ką gi, sistema man realiai nesuteikia šansų sukčiauti, todėl teko rizikuoti ir pasikliauti sėkme. Pasibaigus raundui (t.y. kai jau niekas nebeturėjo nepanaudotų derinių), priešininkas teturėjo tik vieną likusį disciplinos kauliuką. Tačiau to užteko, kad jis galėtų pasitraukti iš konflikto, realiai nieko nepešęs, tačiau tokio tikslo ir nebuvo. Tikslas buvo pasėti sėklą tolimesniam siužeto vystymuisi ir tai suveikė.

Taip pat čia norėčiau įterpti šiokį tokį mechanikos komentarą. Miglą aš traktavau kaip palankią priešininkui aplinkybę (t.y. du kauliukai kuriuos gali išnaudoti tik jis), tačiau realiai, kadangi ji visiškai blokavo regą, ją galima buvo interpretuoti ir kaip aplinkybes kurios reikalauja iš džedajų papildomos koncentracijos, taigi realiai tokios aplinkybės galėjo tiesiog atimti po vieną galios kauliuką, simbolizuojant tą papildomą koncentraciją, kurios reikia aplinkos pajutimui Galios pagalba.

Dar pusvalandį užsitęsęs klaidžiojimas po stotį, jau pasiruošus pratęsti mūšį. Tačiau šis te pajuto kaip stotis suvirpėjo kai nuo jos atsiskyrė gelbėjimosi kapsulė. Gvardija patruliavusi orbitoje, žinoma, nesnaudė. Vos tik gavę pranešimą jie ėmėsi persekioti sprunkantįjį, tačiau čia pat susidūrė su dvejomis problemomis. Pirma, kapsulės buvo trys. Nedidelė bėda, turint galvoje, kad tai tik trys pabėgimo kapsulės prieš penkis naikintuvus žibančius savo saulės burėmis ir pilotuojamais kilmingųjų, ką tik jau įvykdžiusių vieną žygdarbį. Antroji, vienoje iš kapsulių buvo kažkas, kuriam pakluso Galia. Ir persekiojimas akimirksniu apvirto aukštyn kojom, pirmieji du naikintuvai be jokios priežasties rėžėsi vienas į kitą, po akimirkos tas pat nutiko ir kitiems dviem, pastarųjų nuolaužos rėžėsi į kapitono pilotuojamą naikintuvą, kuri tik vargais negalais sugebėjo sušvelninti smūgį tiek, kad paskutinysis naikintuvas nesubyrėtų į šipulius.

O stotyje džedajai tuo metu skubėjo prie išėjimo. Kelias link kurio vedė pro koridorių su išėjimais į gelbėjimosi kapsules. Akimirką pasvarstė, jie vis tik nusprendė pasinaudoti savo naikintuvais.

Šioje situacijoje aš truputi pastumdžiau veiksmą taip, kad siužetas vyktų dramatiškiau. Leidau oponentui išvengti susidūrimo stotyje (kas buvo gan logiška, nes stotį jis pažinojo labai gerai) ir tuomet susidoroti su penkiais naikintuvais. Teoriškai kauliukai jam tą leido padaryti, tačiau jei būti priekabiu, tai neturėdamas jokių ginklų jis realiai galėjo atakuoti tik galios pagalba, ką aš tiesiog praignoravau. Vienok nesigailiu tai padaręs, nes priešingu atveju jis būtų nukautas nedalyvaujant pagrindiniams istorijos personažams, kas būtų kaip ir antidramatiška...

Dar vienas momentas šioje scenoje buvo gelbėjimosi kapsulės, kuriomis grupė vis tik nusprendė nepasinaudoti, jos buvo dar vienas įrankis pasiekti riterių ir padavanės išskyrimą... nesuveikė :)

Kadangi postas gaunasi beprotiškai ilgas, skeliu jį šioje vietoje. Tęsinys trečioje dalyje.

Žvaigždžių karai: galios nublokšti. Trečioji sesija. Pirma dalis

Vienas postas vienas postas vienas postas... susikaupiam :)

Sesijos kredituose reikėtu paminėti du žmones - feluciano žaidėją, kuris pasiūlė idėją prisiminimų epizodui, bei ypatingą žaidimo svečiui padėjusį sukurti bei atlikusį Lelen Neidles rolę.

Seniai seniai, tolimoje tolimoje galaktikoje

Trečiojoje sesijoje kompanija jau savaitę keliauja hipererdve, mokytojas Korvinas bando sutaisyti paslaptingąjį šviesos kardą, matydamas kaip su savo padavanais dirba mokytojas Koka jis mintimis nusikelia į praeitį, kai kartu su felucianu ir jo pirmuoju padavanu tuomet dar jauni džedajai kovojo už taiką galaktikoje.

Taigi, vis dar neturintis pavadinimo laivas jau savaitę keliauja raibuliuojančia hypererdve ir laikas slenka monotoniškai, nors tai nereiškia, kad visi nuobodžiauja. Mokytojai naudojasi kiekviena akimirka, kad perduotų savo žinias padavanams, šie savo ruožtu neturi laisvos akimirkos vykdydami mokytojų užduotis. Tuo pat metu Korvinas bando priversti veikti juodąjį kardą. Pirmasis bandymas neduoda norimų rezultatų, tačiau suteikia šiek tiek įžvalgų, ką daryti toliau. Akinanti blyksnis ir kibirkščiuojantis oras ten, kur turėjo pasirodyti ašmenys... Korvino pasirinktas galios generatorius kardui akivaizdžiai buvo per silpnas, svarbiausių pirkinių sąrašą papildo naujas ir galingesnis generatorius.

Šioje vietoje Korvino žaidėjas atliko visus reikiamus metimus, tačiau daiktas su kuriuo jis dirba turi per daug gerą potencialą istorijos prasme, kad jis atsiskleistų pačioje pradžioje, tegu tai bus tarsi kiniška galvosūkių dėžutė, savo paslaptis atskleidžianti vienas mažas žingsnelis po kito.

Žodžiu, laikas plaukia pamažu ir tai skartina mintis klajoti, ir viena iš tokių akimirkų Korviną gražino į praeitį, kai jis buvo visai jaunas riteris, ką tik išsivadavęs iš savo tironiško (o gal griežto bet teisingo) mokytojo globos. Tuo tarpu Koka, jau buvo vietinės reikšmės legenda: nežinia iš kur atsiradęs ant akademijos slenksčio ir pareiškęs, kad jį čia atvedė galia. Vienintelis dalykas, kurio jį reikėjo mokyti buvo džedajų filosofija, visą kitą jis mokėjo pats. Labai greitai felucianas gavo ir padavaną - Lelen Neidles, šviesiaplaukę, dildelėm mėlynom akim mergaitę, tikras nekaltumo įsikūnijimas, tačiau turintis nerimą keliantį praeities šleifą... kadaise, visai dar mažą, akademijos mokytojai ją užtiko bežaidžiant su kitais savo bendraamžiais, kas nebūtų nieko ypatingo, jei ne skaičiuotės, kurią ji rečitavo žodžiai: Ramybė yra melas, tėra tik aistra/ Per aistrą aš gaunu jėgą/ Per jėgą aš gaunu stiprybę/ Per stiprybę aš gaunu pergalę/ Per pergalęmano grandinės sutraukomos/ Galia mane išlaisvins!
Niekas niekada taip ir neišsiaiškino iš kur mergaitė išmoko šią skaičiuotę, tačiau tas įvykis nors ir retai minimas, tačiau niekada nebuvo visiškai pamirštas. Sklido gandai, jog Kokos padavane ji tapo būtent todėl, kad felucianas nesidrovėdavo deklaruoti, jog visų puolusių į tamsiąją galios pusę likimas yra sarlako skrandyje. Bet tai tik gandai... O kol kas jaunoji padavanė stebino savo talentais ir darė mokytojo gyvenimą sunkiu paaugliui būdingais, tačiau busimam džedajui nederančiais kaprizais: "aš viską galiu!" ir "leiskit aš jį sukaposiu į gabalus!"

Tai buvo pirmoji Korvino savarankiška misija. Į akademiją kreipėsi Roavau planetos kilmingieji, prašydami padėti išspręsti problemą, kurios patys jie išspręsti nebuvo pajėgūs. Jau kelis mėnesius iš eilės, vienas po kito dingdavo stambiausi krovininiai laivai gabenantys brangų prašmatnios medienos, labai pamėgtos urbanizuotų planetų tokių kaip Korusantas, turtingųjų.

Pasakojimas prasidėjo tyrimui jau gerokai įsibėgėjus, Kokai su savo dabar jau paaugle padavane grįžtant iš rezultatų nedavusių dingusio krovinio paieškų. Kas stebino, nes pagrobtos labai brangios prekės turėjo būti nesunkiai susekamos. Tuo tarpu Korvinas šniukštinėjo pačioje planetoje, bandydamas rasti kur nuteka informacija apie skrydžius (nes dingdavo tik pačius stambiausius krovinius gabenę laivai). Bet ir šios paieško buvo bevaisės.

Po trumpo pasitarimo tarp už prekybą atsakingo markgrafo Parnan A Tull, ir džedajų, buvo nuspręsta imtis kraštutinės priemonės - paskutinę akimirką patiems užgrobti prekybinį laivą (kas nesėkmės atveju būtų labai skaudžiai atsiliepę visai planetos ekonomikai), ir pakeisti konteinerius su mediena į konteinerius su naikintuvais. Džedajams į pagalbą buvo skirti dar ir žalioji gvardija - iš žemesnio rango kilmingųjų sudarytas elitinis būrys, kurio pagrindinė funkcija buvo labiau ceremoninė nei karinė ir kuriai atrodo, desperatiškai reikėjo herojiško žygio, gvardijai ir ypatingai jos kapitonei - Dronai A tull, markgrafo dukrai.

Paskutinė mintis apie didikų poreikį vieną kartą gyvenime atlikti žygdarbį, o visą likusį gyvenimą juo girtis, statyti paminklus ir rengti iškilmes žygdarbio proga, gimė kaip juokas sesijos metu, tačiau apskritai, man ji labai patiko, nepaisant savo komiškumo ji atrodo pakankamai logiška ar bent jau verta anekdoto :)

Greitas pasirengimas, genialiai Korvino sumąstytas puolimo planas, gvardijos rikiuoti ir instruktažas, ir operacija startuoja. Ir pirmosiomis dūdomis užgroja Lelen, šaudama į rikiuotės priekį, demonstruodamas savo džedajiškus pilotavimo įgūdžius, sukeldama sumaištį gvardiečių rikiuotėje. Kai konteinerių dangčiai užsitrenkė, paslėpdami naikintuvus, prasidėjo ilgas pokalbis tarp mokytojo ir padavanės. Užtrukęs beveik dvi dienas, ir nedavęs jokių rezultatų išskyrus nuskriaustą žvilgsnį iš padavanės pusės. Kaip, kad ir padavanei nepagelbėjo bandymas užtarimo rasti pas savo mokytojo kolegą.

Pastaroji scena žaidimo metu užtruko gan ilgai, ir čia man iš esmės dėmesį patraukė du momentai. Pirmas - Koka kaip personažas nėra be trūkumų, tą supranta ir žaidėjas, o tai reiškia, kad tai atveria kelią ir jam slystelėt į tamsiąją pusę, ypač kai kalba eina apie mokinius, kurių jis dabar turi jau du! Antras momentas... džedajus mokosi daugybę metų, tuo tarpu žaidėjui džedajų filosofija toli gražu nėra kiaurai pažįstama. Kadangi žaidime yra gan svarbus mokytojo ir padavano santykis ir atitinkamai mokymo procesas... tačiau, kai mokytojui žaidime realiai tenka atsakinėti į mokinio klausimus, atsiranda tam tikrų sunkumų... Reikia dar pamedituoti ties šiuo aspektu ir suteikti kažkokią pagalbą mokytojams.

Taigi, dvi paros mažose naikintuvų kabinose, apšviestiems tik prietaisų skydo lemputėmis ir tuomet tai įvyko. Netikėtai, skrydžio kelyje atsiradęs gravitacijos laukas ištraukė konteinerius gabenusį laivą iš hipererdvės. Toliau viskas vyko taip, kaip Korvinas ir buvo suplanavęs. Gvardiečiai rikiuojasi vienoje, džedajai kitoje pusėje, nepriekaištinga gynybinė rikiuotė, tuo tarpu radarai fiksuoja artėjantį, puolimo formacija išsidėsčiusį naikintuvų pulką. Visi atlieka savo pareiga, ir mūšis baigiasi be aukų (turiu galvoje, be aukų tiems kurie kovoja už teisingumą ir taiką galaktikoje).

Radarai fiksuoja gravitacijos šaltinį, kurį dabar galima matyti ir vizualiai - didelis apskritas objektas, besisukantis aplink planetą, pačiame ją gaubiančio asteroidų žiedo pakraštyje. Tačiau radarai parodė toli gražu ne viską. Svarbiau buvo tai, ką pajuto galiai jautrūs asmenys - trikdžius galioje. Pirmoji jį tai sureagavo Lelen, ji net nelaukė čia pat vykusio mūšio pabaigos, o tiesiu taikiniu nėrė į asteroidų lauką. Mokytojui beliko sukąsti dantis (jei tik felucianai jų turi) ir sekti paskui. Korvinas taip pat prisijungė, prieš tai, kaip ir dera pajėgų vadui, davęs įsakymus gvardijos naikintuvams atakuoti gravitacinio lauko generatorių.

Trumpas komentaras apie mūšį, po ranka turėjau pasiruošęs šiokias tokias naikintuvų statistikas, kurios veiktu taip pat kaip ir aspektai, tačiau jomis nepasinaudojau... iš principo taip padariau todėl, kad tai būtų kainavę laiko, o ir taip mačiau, jog viskas vyksta truputi per ilgai (sesiją pabaigėme jau po vidurnakčio), taip pat nesinorėjo stabdyti pasakojimo tam, kad visi užsirašytų skaičius (ką būtų buve lengva praspresti paprasčiausiai tai užrašius ant lapelių dar pireš sesiją, bet aš to, žinoma nepadariau), negaliu pasakyti, jog tai kažką sugadino, tačiau potencialiai tas galėjo įnešti į mūšį dar daugiau spalvos, nes naikintuvai buvo skirtingų modelių ir atitinkamai pasakojant mūšio eigą jų skirtumai būtų akcentuojami. Taigi, pastaba sau, ateityje nepatingėti paruošti handautus.

Kol džedajai asteroidų lauke ieškojo trikdžių šaltinio, gvardijos naikintuvai ėmėsi gravitacijos generatoriaus, kuris pasirodė beesas nuardytas, ir kažkokiu būdu čia atgabentas interdiktoriaus fragmentas. Nuardytas, reiškė, jog jo korpuse žiojėjo nekuo nedengtos kiaurymės, o tai savo ruožtu reiškė manevrą: "nagi, susprogdinkime jo reaktorių!". Operacija įvyko pagal planą, netvarkingai išdėstytoje lazerinių bokštelių sistemoje netrukus buvo rasta silpna vieta, naikintuvai nėrė į struktūros vidų, manevruodami tarp vidinių generatoriaus konstrukcijų pasiekė jo centrą, kur, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo reaktorius. Na o toliau buvo malonioji dalis, visų greičių nerti lauk, kai paskui vejasi sprogimo liepsnos. Štai taip žalioji gvardija įvykdė žygdarbį, kurį, kaip jau minėjau anksčiau, kiekvienas kilmingasis turi atlikti vieną ir tik vienintelį kartą!

Tiesą sakant, čia buvo numatytas didesnis mūšis, tačiau laikas spaudė, o pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas kitur. Bet apie tai jau papasakosiu antrojoje dalyje! O taip tikėjausi, kad išsiteksiu vienoje... :(

Žvaigždžių karai: galios nublokšti. Antroji sesija. Antra dalis

Išsimiegojau, galiu tęsti :)

Kol vyko Aalayos gydimas, kita Kokos padavanė buvo palikta oloje, kartu su meistru Han-Indra-Ro kuris užsiėmė holokronų rūšiavimu ir tuo pat metu kalbino Eymą, bandydamas išsiaiškinti kas dedasi jos galvoje (cereanai turi dvejas smegenis, tad atlikti du darbus vienu metu jiems yra įprasta). Pokalbiui jau įsibėgėjus, archyvaras, savo didžiai nuostabai aptiko bibliotekoje tai, ko visiškai nesitikėjo: vienoje iš nišų, už žinomo holokrono, buvo paslėptas nedidelis juodos medžiagos ryšulėlis, kuriame suvynioti juodas žybčiojantis holokronas bei senas, nebeveikiantis šviesos kardas (nerandu lightsaber'iui gražaus vertimo į lietuvių kalbą :( ), kurio korpusas buvo pagamintas iš panašios medžiagos. Radinys, žinoma sukėlė didelį nautolanės susidomėjimą, kas savo ruožtu paskatino archyvarą išdėstyti paskaitą apie tai kuo gali baigtis smalsavimas ir neatsargus elgesys su nežinomais holokronais. Pamoka kuri padavanės taip ir nepasiekė, nor tuo momentu Ro tiesiog skėstelėjo rankomis, nusprendęs, kad su laiku vis tiek padarys įtaką. Nepaisant savo ilgametės patirties, šioje vietoje jis pasielgė gan lengvabūdiškai, išjudindamas įvykių grandię.

Pasibaigus gydimo seansui visa grupė šatlu grįžo į stotį, mokytojai įsikūrė savo senai nelankytuose kambariuose, padavanės gavo naujus. Kartu su visais į stotį atvyko ir vienas rišulys holokronų, kuriuos archyvaras buvo kruopščiai atrinkęs. Tarp visų kitų, jame buvo ir paslaptingasis radinys. Kuris nedavė ramybės Eymai, kuo ji dalinosi su ką tik gydimo kursą praėjusia teil'eke. "Tu gi žinai kur jis yra...". Tokio padrąsinimo Eymai ir pakako. Juodajį ryšuliuką ištraukti nebuvo sunku. Susiradus nuošalią vietyą ir akimirką padvejojus jį paėmė holokroną į ranką. Ir visas akiratis prisipildė žvaigždžių, žvaigždžių matomų ne nuo planetos paviršiaus ir ne per laivo iliuminatorių, žvaigždės buvo matomos be jokio trpininko tarp jų ir stebėtojo, tuomet pasirodė žvaigždes temdantis diskas, kuris didėjo ir užpildė visą akiratį ir tuomet liko tik tamsa...

Tuo pat metu visi kiti stoties gyventojai susirinko pietų, kurių metu Han-Indra-Ro buvo pažadėjęs pasakyti kažką svarbaus. Eymos buvo tuoj pat pasigęsta, ir kai 8TP0 paieškojęs parweiškė, kad jos nėra nei kambariuose nei archyve buvo imtasi paieškų. Ilgai jos neužtruko - mokytojas savo mokinę širdimi jaučia. Rado ją nuošaliame koridoriuje, be samonės, su daug ką išduodančiu holokronu rankoje, bei baigiančia išnykti galios aura. Situacija visų pirma labai kvailai ir kaltai privertė pasijusti archyvarą.

Nautolanė buvo nugabenta į valgomajį, korvinas tuo tarpu užsiėmė juodojo galios kardo tyrinėjimais. Jį išardžius pasirodė, jog vidus visiškai sudūlėjęs, iš kardo buvo likę tik korpusas ir trys kristalai... tiksliau, kas ir buvo įdomiausia, vietoj kristalų ten buvo trys juodi nugludinti akmenukai. Korvinui beardant kardą, atsipeikėjo smalsioji padavanė. Nepaisant bandymų ką nors sužinoti ji nedaug tegalėjo pasakyti ir pasinėrė į savo muzikos instrumento melodijas - meditacijos forma.

Šia scena aš taip pat likau patenkintas. Puikiai įpinta nautolanės yda, subtilus smalsios padavanės stumtelėjimas iš Aalayos pusės. Korvino susidomėjimas kardu (ir net prasprūdusi frazė: "o jei tai dar galingesnis ginklas nei šviesos kardas?" O taip, Korvino personažas yra džedajus dažniau sprendžiantis konfliktus jėga, o ne žodžiais (bent jau kol kas yra tokia nuostata, pažiūrėsim dar ar ji užsitvirtins), galimybė įgyti daugiau galios yra geras potencialas dar vienai istorijos arkai. Kas yra holokrone, ar twi'leke taip pasielgė samoningai, kokios bus holokrono skaitymo pasekmės, ką gali kardas ir kaip priversti jį veikti? Kodėl, nepaisant jo patirties, taip neapdairiai pasielgė meistras Ro? Žodžiu, dabar turiu nemažai kabliukų, kurie suteikia man galimybių toliau vystyti siužetą. Plius, Koka pro pirštus praleido savo mokinės "paišdykavimą", kitaip tariant už tai ką padarė, jos niekas nenubaudė, taigi durys tolimesniems eksperimentams plačiai atvertos :)

Kai jau viskas nurimo, archyvaras pradėjo pokalbį, kurį buvo prižadėjęs. Archyvaras dažnai stebindavo kitus akademijos narius netikėtais pasisakymais, tą jis padarė ir šį kartą. Trumpai jo kalbą galima būtų apibendrinti taip: džedajų ordinas žlugo ir taip nutiko todėl, kad jo mokymas nepaisant gerų norų kažkur klydo, kas ir privedė prie katastrofos visą galaktiką, o jok kaip tik nuo tokių katastrofų ordinas ir turėjo visus apsaugoti...

Tokia kalba iššaukė Korvino nepasitenkinimą: 'Kaip tai ordinas žlugo, jis gyvas kol gyvi mes!", tačiau meistro nuomonės tas nepakeitė: "jūs galite galvoti ką norite, aš esu seno ir nepavykusio mokymo atstovas ir nebeturiu jokios teisės jums nurodinėti. Imkite mūsų per amžius rinktą išmintį", aiškino archivaras rodydamas į holokronų ryšulį, "Imkite tai kas nauja ir nepaveikta mūsų mokymo", nurodė jis naujuosius padavanus. "Ir gal, kad ir koks nedidelis būtų šansas, iš viso to jums pavyks sukurti kažką naujo, sėkmingesnio ir geresnio. Visą akademijos archyva aš padalinau į tris dalis, viena jų jau iškeliavo iš akademijos, antroji keliaus su jumis, trečioji iškeliaus su tuo, kas dar sugrįš, ir nors tai gali skambėti žiauriai, tačiau tai vienintelis šansas, jog bent trečdaliui archyvo pavyks išlikti... O dabar jauskitės kaip namuose, kuriuose ir esate, tačiau turėkite galvoje, jog šios akademijos dienos yra suskaičiuotos, ir niekada nežinia, kada čia įsiverš imperijos pajėgos."

Šis pokalbis paliko gan įdomų ispūdį. Nepaisant mano šlubuojančios iškalbos galiu manyti, kad skirtingiems personažams ji padarė skirtingą poveikį. Tačiau prieš pasidarant išvadas reikia šnektelti su žaidėjais. Bent kuriuo atveju, tikiuosi, tai neblogas startas kuriame visi patenka į vieną puodą, tačiau kiekvienas turi savo požiūrio tašką ir tikslus.

Pasirengimas skrydžiui užtruko apie dvi standartines paras. Trumpas atsisveikinimas, kurį dar labiau patrumpino Koka užtrenkdamas laivo duris per vidurį sakinio. Kelionės tikslas - Danšykas. Nekuo neišsiskirianti išorinės juostos planeta, apgyvendinta klajojančiomis trandoshanų gentimis. Vieno iš kurių paša (klano vadas) yra skolingas Han-Indra-Ro paslaugą. O tai reiškia, kad bent jau teoriškai jis turėtu padėti herojams nuspręsti kur keliauti toliau ieškant saugaus prieglobsčio.
Laivui pradedant paskutinį manevrą prieš hyper šuolį, pro juos prašvilpė kitas laivas, kurio, panašu kad iš paieškų grįžo dar vienas riteris.

Čia sesiją ir baigėme. Ir tik po jos susigriebiau, kad pražiopsojau vieną svarbų momentą, archyvaras buvo prisižadėjęs paieškoti bibliotekoje informacijos apie medžiagą iš kurios buvo pagaminti rastojo kardo akmenukai. Na nieko tokio, aš gi turiu puikų įrankį tokioms klaidoms ištaisyti - flashbackus :) Kitą sesiją atidirbsiu.

Du postai, trečdaliu mažiau nei praeitą kartą :)