Seniai seniai, labai tolimoje galaktikoje.
Eyma pabudo iš miego. Nebebuvo šalta, nors gulinti šalia Ašla ir atrodė visai sušalusi. Nautolanė ėmė judėti link urvo išėjimo, kuris atrodė daug gilesnis, nei ji prisiminė. Jos ausis pasiekė čiurlenančio vandens garsas, tuomet pasijuto šiluma. Galiausia, išnirus lauk, ji suprato, jog aplinkui tirpsta ledas. Ant žemės buvo galima matyti pro likusį sniegą besistiebiančią žolę. Pasirodo, urvas, kuriame jie nakvojo, buvo pačiame, nedidelės salelės centre. Aplinkui driekėsi skaidri jūra, kurioje plūduriavo tarsi neonu iš vidaus nušviestos ledo lytys.
Staiga Eyma išgirdo pažįstamus balsus. Atsisukusi, ji pamatė Koką ir Korviną. Korvinas nešėsi jos instrumentą, kurį eyma buvo pametusi kapsulei įkritus į vandenį.
- Mes radom tavo instrumentą.
- Kaip jūs čia patekot?
- Mus paleido, Koruskante įvyko perversmas. Imperijos nebėra, Respublika vėl atstatyta. Be to mes tau turim dar vieną gerą naujieną. Čia jau atskrenda tavo brolis.
Eyma apsisuko ir nėrė atgal į urvą. Rado ten ašlą ir ištraukė ją lauk. Tačiau atrodė, jog nei vienas iš mokytojų jos nepastebi. Nautolanė pamėgino gaivinti ją, tačiau pūstelėjęs šalto vėjo gūsis užpūstė togrutą. Eyma puolė nukasinėti sniegą, tačiau pajuto, kaip stingsta jos rankos. Pakėlė akis į mokytojus, tačiau vietoj jų tepamatė neatpažįstamus siluetus.
Aayala žvelgė į šalia jos stovinčius nepažistamuosius. Keistoji moteris, užrištomis akimis pasilenkė virš jos.
- Gelbėkit, - tesugebėjo pasakyti Aalaya.
Kai ji buvo pastatuta ant kojų, nepažįstamoji nužvelgė sunkią twi'lekes kuprinę. Ir susiraukė išgirdusi, kad Aalaya čia ne viena.
- Tu palikai savo drauges, o pasiėmei šį nešulį? - priekaištavo ji, - dabar vesk mane ten, kur jas palikai.
Kelionė buvo ilga ir sunki, tiesa, nepažįstamoji ir jos palydovas, rodos jautėsi visai gerai. Tačiau Aalayay kiekvienas žingsnis, nors ją ir laikė, kad nepargriūtų, buvo kančia.
Po gero pusdienio jie pagaliau pasiekė urvą, kuriame turėjo būti Eyma ir Ashla. Eyma atrodė, dar turinti samonę, ir atvykusiuosius pasitiko atmerktomis akimis, nors daugiau nelabai ką tesugebėjo padaryti. Tuo tarpu Ashlos būklė buvo visai kritiška.
Nepažįstamoji greitai apieškojo abi sušalusiąsias, ir radusi šviesos kardą tuoj pat uždavė klausimą:
- Kas tavo mokytojas?
- Koka.
-Mhm...
Išėjusi lauk, ji greitai sukonstravo laikiną stovyklą, o kloną, kuris prisistatinėjo kaip: Apsaugos virsininko antros pamainos patarejo strateginiais klausimais pavaduotojas, asmeninis sargybinis ir finansininkas, Vohy Manah. Kas, regis, moteriai kiekvieną kartą sužadindavo pasitenkinimo šypsnį. Ji pasiuntė atgal į laivą, paimti reikalingų daiktų. Pasirodė, jog šalia yra nukritęs dar viena kapsulė, kurią nepažįstamoji buvo pasiryžusi apžiūrėti.
Visi kiti buvo suguldyti naujai pastatytoje užuovėjoje, kuri buvo gerokai patogesnė ir šiltesnė (kiek kad gali būti patogi ir šilta arktinė užuovėja). Paimtąjį kardą ji panaudojo užvirinti vandeniui, kuris buvo pats skaniausias vanduo, kokį tik padavanės kada nors gėrė. Truputi sušilusios, jos dar spėjo pasiteirauti nepažįstamosios vardo. Ši prisistatė kaip ledi Angra. Paklausta apie tai, kas yra jos pačios, Aalaya pareiškė, jog yra pirklio duktė, o šios dvi yra džedajų mokinės.
Kai merginos, sušilusios užmigo, ledi Angra apieškojo Aalaya ir rado jos kardą. Pabudusios twi'lekės laukė klausimas:
- O iš kur pas pirklio dukterį, džedajų ginklas?
Galiausiai išgavusi prisipažinimą ir sužinojusi, jog tai Kokos mokinė, ledi pergalingai šyptelėjo.
- Tik Koka ir galėjo išmokyti padavanę palikti savo bendrakeleivius miršiai. Taip Vohy?
- Žinoma miledi, - atsakė klonas, kuris jau buvo grįžęs su krūva šiltų rūbų.
Jiems besirengiant, merginos pabandė klausinėtis apie savo gelbėtojus, tačiau sužinoti nelabai ką pavyko.
- Aš joks ne klonas, - rodos įsižeidė klonas, paklausta apie tai, kaip jis čia atsidūrė.
- Aš ne džedajus, - atsikirto Ledi angra, kai padavanės ėmė kalbint ją.
Tuomet nukreipė pokalbį, į Aalayą. Paklaususi kam tokioje dykvietėje jai reikalingi visi papuošalai, kuriuos ji nešioja. Ir tik tuomet ši suprato, jog metaliniai žiedai ir auskarai buvo prišalę prie jos odos. Dejuodama jis vargais negalais juos nusiėmė, palikdama atviras žaizdas ant rankų, lekų ir ausų.
Po geros dienos kelio, kompanija pasiekė lygumą, kuria buvo išvagojusi kapsulės kritimo palikta žymė. Vagos galė stūgsojo pūsnies kalnas, matėsi bandymai užkapstuti ir kritimo vagą. Tuo pat metu, Vohy pastebėjo danguje kelias krintančias žvaigždes. Per mažas, jog tai būtų gelbėjimosi kapsulės ar laivai, tačiau vis tiek tai sukėlė šiokį tokį rūpestį.
Nubraukus sniegą nuo kupsto, po juo pasirodė tai, ko galima buvo tikėtis - gelbėjimosi kapsulės korpusas. Pro jos stiklą viduje buvo matyti įdėmiai atėjūnus stebinti žmogaus pavidalo būtybė. Netrukus paaiškėjo, jog tai owiatianas (pilkos odos humanoidas, su baltomis plunksnomis augančiomis vietoj plaukų), vardu Gir. Jis paaiškino, jog buvo įkalintas imperijos kreiseryje, tačiau kilus samyšiui (jis girdėjo, jog garsiakalbiai įsakinėjo kažkokiems džedajams pasiduoti, kas konkrečiai ten vyko jis nežinojo), Giras sugebėjo išjungti durų mechanizmą, kartu su didele dalimi kitų laivo sistemų. Pasinaudodamas samišiu nusėlino iki gelbėjimosi kapsulių denio ir paspruko į planetą. Pamatęs kloną, jis atsargiai paklausė:
- Ra? - tačiau nesulaukė jokios reakcijos.
Jiems besiaiškinant, klonas pastebėjo iš snieko trmpam išnirusią žvalgybinio droido galvą. Buvo aišku, jog pasilikti čia nebesaugu. Tačiau toli pasprukti nepavyko, jau netrukus jiems virš galvų ratą suko desantinis laivas, kuris gi nebuvo pasiruošęs džedajų triukams, ir kai Aalayos švysteltas ledo gabalas pramušė variklį kiaurai, jis žnektelėjo ant sniego, pračiuožė keliasdešimt metrų ir sustojo rūkdamas. Iš Vidaus pasipylė klonai. Blasterių šūviai sumišo su šviesos kardų žybčiojimais. Kova tęsėsi neilgai. Netrukus sniege tysojo visas klonų būrys, tik vieną ledi angra laikė pačiupusi dar gyvą.
Liepusi Vohy pasaugoti, kad nieks jai netrukdytų, jis pradingo kartu su savo beleisviu laivo viduje. Iš kur netrukus pasigirdo veriantys riksmai. Tuo pat metu Giras įlipo į valdymo kajutę. Iš komunikatoriaus sklido reikalavimas pranešti apie savo situaciją.
- Pas mus viskas gerai, tęsiame paieškas.
Balsas kitapus ryšio rodos liko patenkintas atsakymu. Kiek pasikapstęs laivo sistemose, ir pasinaudojęs nuo nukautųjų klonų nuimtomis granatomis, jis užminavo laivą. Tuo metu iš jo išlipo ledi, be savo kalinio, žvilgtelėjo į Vohi, kuris susimąstęs apžiūrinėjo nukautus klonus, lygindamas savo ir jų šarvus.
- Koka yra imperijos kreiseryje. Mes skrįsim jo laisvinti, - pareiškė ji.
Šis pareiškimas užklupo Girą visiškai netikėtai. Pulti imperijos kreiserį? Iš kurio jis pats per stebuklą ką tik pabėgo..?
Kompanijai tolstant nuo sudaužyto laivo, nugriaudėjo sprogimas - suveikė Giro paliktas mechanizmas. Tačiau tai buvo ne vienintelis triukšmas. Po kojomis sudrebėjo ledas. Nuo žemės, į orą pasipylė ledo ir sniego fontanai. Lede vėrėsi milžiniškas plyšys. Dar po akimirkos, sprogusio laivo korpusas pajudėjo ir vis su didesniu pagreičiu nučiuožė link atsivėrusio plyšio ir dingo jame.
Priėjus arčiau, pasidarė aišku, jog atsivėrusio plyšiuo perlipti nepavyks, o laivas, deja, buvo kitoje jo pusėje. Maža to, iš vandens, atsivėrusio plyšio kraštais lipo daugybė geltonų čiuptuvėlių, labai panašių į tuos augalus, kuriuos mokinės matė lediniame tunelyje, tačiau čia jų būdo begalės, maža to, jie raitėsi ir rangėsi, tuo labiau primindami gyvūną nei augalą.
Kuo įsitikino ir Giras, pamėginęs prieiti arčiau krašto, iš už kurio ant jo užvirto geltonas čiuptuvų raizginys. Pasprukti padėjo tik Aalayos įsikišimas. Po kurio ledi Angra visus apibarė už neatsargumą ir liepusi surinkti nukapotus čiuptuvus paaiškino, jog tai dabar bus visų jų maistas.
Kelionė aplink skylimą, kuris kaip atrodė eina nuo ties horizontu besimatančios milžiniško kriauklės, užtruko keturias dienas. Katvirtosios vakare, kompanija atsidūrė ties kriauklės, kurios kupolas kilo aukštai į dangų, ir kuris buvo porėtas, o jo angose lizdus suko paukščiai. Čia rodos buvo kiek šilčiau, ant pačios kriauklės net nebuvo sniego.
Ledo įtrūkimas ėjo iš po kriauklės. Tad vienintelis kelias buvo lipti jos sienomis, kas atrodė visai įveikiamas maršrutas. Tačiau čia kilo nedidelis ginčas, kas liks, o kas keliaus iki laivo. Owiatianas buvo prieš ledi siūlomą idėją keliauti iki laivo tik jai ir klonui. Giras tvirtino, jog jie greičiausiai ketina juos čia palikti. Tačiau galiausiai nusileido ir sėdo valgyti buliono išvirto iš trofėjiniu blateriu pašauto paukščio, vandenyje užvirtame šviesos kardo pagalba.
Kompanija dar kurį laiką stebėjo du taškus tolstančius kriauklės paviršiumi. Netikėtai, viskas aplink juos nusidažė geltonai. Tai Angra, išerzinta vis iš angų išneriančių paukščių, impulsyviai mestelėjo galios smūgį į kriauklės tunelius, ir netrukus iš ten pasipylė gausybė vijoklių-čiuptuvų. Jų kapojimas tik dar labiau erzino padarą, ar kas tai bebūtų, ir tik kai ledi bei jos asmens sargybinis liovėsi elgtis agresyviai, čiuptuvai nurimo ir pasitraukė.
Atėjo naktis, ketvertas likęs kitoje plyšio pusėje susirentė šiokią tokią užuovėją ir nuėjo miegoti. Ryte pabudo sušalę ir mažai tepailsėję, tačiau viskas išsisklaidė, kai virš galvų pranėrė dailus, juodas, kosminės jachtos siluetas.
Ant trapo juos pasitiko ledi, sargybinis ir dar keletas personų, paslėpusių savo veidus po kaukėmis, ant kurių buvo chaotiškai išpieštos akys, pas vienus daugiau, pas kitus mažiau. Angros paliepimu, jie nuskubėjo paimti merdėjančio Ashlos kūno. Kuris netrukus jau plūduriavo medicininės kajutės bakta tanke.
Laivo vidus spindėjo prabanga, nors užėjus į kajutes kiek keistai atrodė į ryšulius susukti prašmatnių drabūžių rišuliai. Tarp kurių Aalaya tuoj pat rado sau tinkančius, twi'lekiškus rūbus, bei papuošalus. Kadangi tiek rankos riek lekai, tiek ausys buvo sužalotos prišalusių papuošalų, teko apsiriboti žiedais ant kojų.
Tačiau išejus iš kajutės, jos laukė nemaloni akistata su laivo šeimininke.
- Matau radai sau tinkamus papuošalus? Tuomet pasiimk ir štai šitą, - ledi mestelėjo nedidelį pultelį twi'lekei.
Pažvelgus į jį, ši suvokė, jog rankoje laiko vergų pančų valdymo mechanizmą, o ant jos kojų šiuo metu visai ne gražūs žiedai, o labai dailiai pagamintas mechanizmas, kuris vienu mygtuko paspaudimu gali virsti spąstais. Jau po akimirkos viskas gulėju nusviesta į kampą.
Tuo pat metu, Giras, apžiūrėjęs iš drabužių krūvos ištrauktą papuošalą, akivaizdžiai priklausiusį hutams, palingavo galvą, ir atsargiai, stengdamasis pats saves nenustebinti netiketai atrastu skeletu spintoje, ėmė nuodugniai apžiūrinėti laivą. Kuris pasirodė ne tik be galo prašmatnus, bet ir aprūpintas naujausia technika, greitas, sunkiai fiksuojamas, turintis slaptų skyrių... žodžiu tikro kontrabandininkų karaliaus laivas. Bėda buvo ta, jog jau kurį laiką laivas buvo labai prastai prižiūrimas, ir akivaizdu, jog dar po kurio laiko tokio neatsakingo elgimosi su juo, iš neįkainuojamo turto jis būtų pavirtęs į beverčio laužo krūvą.
Tačiau owiatiano ekskursijos sukėlė kaukėtosios įgulos nepasitenkinimą. Vienas kurių, nuskubėjo skųstis savo Angrai. Kuri, tuo metu kalbino Eymą.
- Tu stipresnė nei pati apie save galvoji. Nepaisant visų sunkumų tu pasirinkai savo kelią, ir skirtingai nei kiti, iš jo niekuomet neišsukai, tam, kad pasijusti stipresne...
Čia jų pokalbį ir nutraukė nepatenkintas įgūlos narys. Teko eiti malšinti įsiliepsnojusį konfliktą, į kurį jau buvo įsipainiojęs ir ledi apsaugininkas bei buhalteris.
Galiausiai, laivas pakilo, praskrendant virš kriauklės, visi dar spėjo pamatyti milžinišką raizginį geltonų čiuptuvų ir kriauklės besidriekiančių į plyšį lede, šiuptuvai pulsavo, traukdami į save viską, ką tik sugabėjo pasičiupti vandenyne.
- Kadaise, mano buvęs mokytojas žadėjo ir mane sumaitinti panašiam padarui... - tarsi sau pakomentavo laivo šeimininkė.
Pasiekę orbitą ir pasinaudodamas asteroidų lauku kaip priedanga, jie prisiartino prie vis dar čia esančio imperijos kreiserio tiek, jog galėtų stebėti, kas ten vyksta. O aplink kreiserį Teisingumas, virė darbai. Buvo akivaizdu, jog į jį įsirėžta keleto asteroidų. Kompanijai besvarstant, kaip elgtis noliau, iš hipererdvės išniro dar vienas, identiškos konstrukcijos kreiseris.
Neilgai trukus, ledi žvilgsnį prikaustė nedidelis šatlas atsiskiriantis nuo pamuštojo kreiserio.
- Jis ten, - bedė ji pirštu į monitorius, ir užgulė laivo valdymo mechanizmus.
Antpuolis imperijai buvo visiškai netikėtas, tad kai "Juodasis perlas" (taip ledi pavadino savo laivą), jau būvo šūvio nuotolyje nuo šatlo, naikintuvai dar tik kilo nuo kreiserių.
Ir čia, kopiloto kėdėje sėdinti Aalaya atrado ventrinės patrankos valdymo mechanizmą ir nesugabėjo atsispirti pagundai. Lazerio serija perkirto šatlą pusiau. Iš kieuro korpuso į kosmosą pasipylė kareivių kūnai, detalės, bei didelis cilindras su viduje plūduriuojančiu kūnų. Jis sukosi aplink savo ašį, švirkšdamas į erdvę savo tūrinį - žalsvą skystį.
Priekaišrauti nebuvo kada. Jau buvo parengtas dedantinis tunelis, kuris prisisiurbė prie likusios sveikos šatlo korpuso sekcijos. Šviesos kardas išpjovė korpusę skylę ir iš ten pasipylė blasterių šūviai. Keli likę šatlo kareiviai buvo užėmę ginybines pozicijas, tačiau jų pasipriešinimas buvo numalšintas beveik akimirksniu. Aalaya peršokusi klono kario kūną atvėrė kajutės duris... ir akimirksniu buvo ištraukta į vakuumą, mat ši kajutė, buvo paskutinė hermetiška laivo dalis, po jos pačios paleistos salvės.
Tuo pat metu, likusieji laive organizavo cilindro įtraukimo laivo vidun manevrą. Ledi, apsivilkus skafanrą tarp šatlo nuolaužų ieškojo Kokos ir netrukus atrado jį dar viename cilindre, pilname žalio skusčio. Nukirtusi jį, su laivu jungusius mechanizmus, įstūmė visą cilindrą atgal į savo laivą.
Taip pat laive atsidūrė ir pamuštasis cilindras, kurio viduje mokinės jau spėjo atpažinti Korviną, bei Aalaya iš kurios ausų plūdo kraujas, o akys buvo virtusios dviem ryškiai raudonomis kraujosruvomis. Tik galios pagalba ji vis dar buvo gyve ir galios pagalba netrukus ji jau po truputi ėmė atgauti regą ir klausą. Vos tik liukai užsivėrė, laivas paniro į hypererdvę, paskui save palikdamas jau šūvio nuotolį pasiekusius laivus...
Koridoriuje voliojosi du cilindrai, iš vieno jų, ant prabangaus laivo kilimo liejosi žalias ir aitriai kvepiantis skystis. Viduje sudaužyto cilindro matėsi laidais apraizgytas ir siaubingai sužalotas Korvino kūnas. Kitame, sveikesniame, panašioje būsenoje, tik kiek sveikesnis, plūduriavo Koka.
Eyma, pirmiausiai puolė gelbėti Korviną. Tačiau išvadavus jį iš laidų apsiviniojusį jo kūną, tapo aišku, jog vienintelis būdas jį išgelbėti buvo bakta tankas, kuriame jau buvo Ashla, tad jaunoji nautolanė dabar turėjo rinktis...
O tuo pat metu, ledi sudaužė antrąjį cilindrą ir iš jo ištraukė, Koką. Ant jo kūno buvo matyti daugybė kankinimo žymių, tačiau, nepaisant skausmo, kurį jos turėjo kelti, nei viena jų neatrodė mirtina.
- Atsargiai, nes jūsų mokytojas nebėra toks, koks buvo, - perspėjo ledi.
Samone Koka atgavo vos tik Angra nuplėšė jam nuo galvos įrenginį, kuris buvo užspaudęs šio smilkinius. Ir akimirksniu džiugi išsigelbėjimo akimirka virtuo kai kuo kitu.
- Stai ir susitikom vel, mano buves Mokytojau. Pagaliau atejo laikas viska issiaiskinti. As tau duosiu laiko pasveikti..."
- Kaip matau, arogancijos taip ir neatsikratei, mano NETIKUSI MOKINE
- Ir aš norėsiu garbingos dvikovos... - pabaigti sakinio ji nesuspėjo.
Feluciano ataugos prisipildė sodria raudona spalva, dvelkiančia pykčiu ir skausmu. Kitą akimirką, sudaužyto cilindro šukės pakilo nuo žemės ir šovė į laivo savininkę, pjaustydamos ir smigdamos į jos kūną, parblokšdamos pastarąją ant žemės.
Aalaya ir Eyma, pastarosios rankose ką tik užgęso Korvino gyvybė, įtarusios, kas čia vyksta, stojo ginti ledi. Netrukus visu buvo įsivėlę į chaotišką mūšį siaurame laivo koridoriuje, kurio grindys užtvindytos cilindruose buvusiu skysčiu, visus mėtėsi šukės ir nuolaužos... Sumaištyje niekas nė nepastebėjo, kaip be jokios aiškios priežasties klonas susmuko nat žemės.
Aalaya galios pagalba švystelėjo į savo mokytoją koridoriuje kabėjusį masyvų paveikslą. Tačiau kai jis praskridęs koridoriumi nukrito ant žemės, felucianas rodos tarsi būtų ore išgaravęs. Žinodama apie savo mokytojo gebėjimus susilieti su aplinka, twi'lekė pakėlė nuo žemės, medicinos kajutėje gulėjusį neveikianti medicininį droidą, ir paleido šį skrieti koridoriumi.
Nors ir paleistas aklai, tačiau siaurame koridoriuje koka nesugebėjo išvengti masyvaus droido korpuso. aštrūs manipuliatoriai susmigo į jo kūną, masyvus korpusas aprbloškė ant žemės. Iš žaizdų sunkėsi tirštas ir skaidrus felucioano kraujas.
Akimirką buvo tylu, tuomet visi išgirdo Kokos balsą:
- Atleiskite man...
Tuo metu galvą pakėlė klonas, parkritęs prasidėjus mūšiui:
- Girai? - sutrikusiu balsu sumurmėjo jis, pamatęs owiatianą.
- Ra?
- Ra? Taip. Rodos toks buvo mano vardas...
Štai taip ir baigiasi pirmasis žaidimo sezonas. 
Trumpas komentaras, antrajam sezonui bus įvestos kelios naujos taisyklės, nieko drastiško, tačiau tikiuosi jos duos teigiamų rezultatų, pašlifuos kai kuriuos žaidimo dinamikos momentus. Taip pat žadu dar įdėti nedidelį tarpinį postą, peržvelgti visas praėjusias 13 žaidimo sesijų. Gal dar galiu kiek atsidūsti, kad paskutinioji scena, gavosi kiek paforsuota, ir Lelen bei Kokos susidūrimas pašaliniam stebėtojui galėjo likti nesuprastas... ką gi, dar ateityje laukia kitos 13 sesijų, per kurias mėginsime šias skyles lopyti :)
Buvo labai šalta. Nepakeliamai šalta. Jaučiausi labai pavargusi ir alkana, todėl nusprendžiau prigulti ir pailsėti. Net nepajutau kaip užmigau. Kai atsibudau jau nebebuvo nei šalčio nei alkio. Abi merginos buvo kažkur dingusios. Išlindau iš olos ir nusprendžiau jog reikia judėti pirmyn. Apsižvalgiusi pamačiau tolumoje baltą siluetą. Nusprendžiau eiti link jo, juk reikėjo nors kokio nors tikslo. Neilgai trukus paaiškėjo, jog siluetas moters. Šitam baltam fone jis atrodė kažkaip keistai... kaižkaip... nenatūraliai. Buvo labai ryškus, lyg švytėtų. Ji pamojo man ranka. Aš priėjau artyn ir tuomet išgirdau jos balsą. Jis skambėjo... na, taip kaip skamba sidabriniai varpeliai ankstyvą pavasario rytą pašiūrėj prie ežero. Ji pažadėjo nusivesti mane ten kur bus visad šilta ir gera. Aš paliečiau jos ranką, švelnią lyg šilkas, ir mes atsidūrėm labai senam miške tarp didelių galingų medžių. Aš mačiau kaimą. Ten buvo mano broliai ir mano tautiečiai. Jie visi atrodė labai laimingi. Ten buvo ir mano mama. Supratau, jog nuo dabar viskas bus gerai.
