Aalayos laiskas dzedaju riteriui Kokai Deppui i anapus

Gerbiamas Mokytojau Koka,

Žinau, kad Jūs niekada nebeperskaitysite šito laiško, tačiau namuose mes turime tokią tradiciją: jei netikėtai mirtis pasiglemžia giminaitį arba draugą, mes atsisveikiname su juo parašydami laišką, kurį paskui pririšame prie laukinio faziro kojos ir paleidžiame tą gyvūną atgal į laisvę. Sakoma, kad atsisveikinimo žodžiai, nešami eikliojo faziro, pasiveja mirusįjį ir pagreitina jo kelionę į sekantį įsikūnijimą.

Gerbiamas Mokytojau, Jūs buvote teisus, emocijos veda į tamsiąją pusę. Aš nusprendžiau, jog sielvartas ir kaltė daugiau neturėtų įtakoti mano veiksmų, tad nuo šiol stengsiuosi elgtis santūriai ir apgalvotai, taip, kaip mane mokinote Jūs ir mano šeima.

Gerbiamas mano Mokytojau, Jūs buvote teisus, kad džedajui tereikia tik tiek nuosavybės, kiek būtina, ir ne daugiau. Aš nusprendžiau, jog pinigai, papuošalai ir kiti mieli, bet nebūtini dalykai, tik apsunkina gyvenimą ir blaško tikslo siekiantį padawaną.

Mokytojau, aš visados liūdėsiu dėl to, kad man teko pakelti kardą prieš Jus. Jūsų auka nebus pamiršta, aš kiek galėdama stengsiuosi susilaikyti nuo žiaurumo, taip, kaip Jūs ir prisakėte, nes savo pavyzdžiu Jūs parodėte, jog žiaurumas veda į tamsiąją pusę ir nebeleidžia išplaukti iš tos juodos balos, kaip iš kokio sarlako skrandžio.

Norėčiau, kad dabar būtumėte šalia ir palaikytumėte mane savo patarimais. Galia Eymą, Ašlą ir mane suvedė su keistais žmonėmis. Ledi Lelen, Jūsų buvusi mokinė, po truputį ima užimti Jūsų buvusią padėtį. Ledi mokina mus medituoti, kautis šviesos kardu, būti atsargioms ir
naudoti Galią. Deja, ledi nėra džedajus, be to, jos žodžiai kartais kertasi su tuo, ką sakydavote Jūs, ir tada aš ieškau atsakymo savo šeimos tikėjime. Kartais Lelen veiksmai ir žodžiai visiškai sutampa su Jūsiškiais, ir tuomet aš jaučiu savo mokslų tęstinumą ir imu tvirčiau žengti padawano keliu. Tikiuosi, kad Galia dar atves mums mokytoją džedajų, o jei ne, vadinasi, taip reikėjo Visatos harmonijos pusiausvyrai. Mano ateitis vis dar skendi migloje, tačiau tvirtai žinau, kad noriu tapti džedajumi, ir padarysiu viską, kad taip nutiktų.

Eyma, Jūsų kita mokinė, mane palaiko patarimais ir ypač savo geru pavyzdžiu. Tikiuosi, jog ji pamils šviesos kardą taip pat, kaip ir aš, ir mes toliau abi sieksime bendros svajonės. Džiaugiuosi greta savęs turėdama tokią draugę.

Ašla vis dar miega, bet ledi Lelen sako, jog taip jai bus lengviau atgauti jėgas. Nieko apie tai neišmanau, tad tenka pasikliauti Lelen žodžiais. Juk ji jau išgelbėjo mūsų visų gyvybes.

O dar, aš mokausi karinės taktikos iš buvusio Imperijos klono, kariūno Ra. Pagaliau jis sutiko prisidėti prie mano treniruočių, už ką jaučiuosi dėkinga. Ra yra stiprus ir greitas, nors ir ne džedajus, todėl tikiuosi su juo išmokti keleto reikalingų dalykų, nes džedajus juk irgi karys. Kasdieniniame gyvenime Ra veiksmai ir poelgiai man dažnai nesuprantami, bet aš stengsiuosi nepamiršti, kad jam tik treji metai, ir jis dar labai daug ko nėra patyręs, dėl to neturėtų būti vertinamas taip pat, kaip bet kuris kitas žmogus, o labiau kaip išskirtinais karo talentais pasižymintis vaikas, gyvenantis suaugusio vyro kūne.

Paskutinis pakeleivis, kurį mums atvedė Galia, yra Gyras, buvęs Imperijos inžinierius. Jis gerai išmano laivą ir padėjo mano draugei Eymai pasigaminti instrumentą, tačiau, kaip nutinka daugumai netikėtai išlaisvintų vergų, Gyras yra sutrikęs. Jis nemoka elgtis su privačia nuosavybe, nes niekada anksčiau tokios neturėjo, yra paranojiškas, žiaurus ir nevertina žmonių gyvybių, nes jo paties gyvybės Imperija niekad nevertino, ir negerbia ledi Lelen autoriteto, nes ši, skirtingai nuo buvusių inžinieriaus šeimininkų, nelaiko prie jo pakaušio užtaisyto blasterio. Tikiuosi, jis dar apsipras su naująja savo padėtimi ir sugebės prisitaikyti prie gyvenimo laisvėje.

Štai taip dabar klostosi mano reikalai. Gaila, kad daugiau niekados nebesusitiksime, bet aš tikiu, jog ateityje pateisinsiu tas viltis, kurias į mane sudėjote. Kadangi mes toli nuo gimtosios fazirų planetos, pabaigusį šį laišką, aš jį sudeginsiu.

Gerbiamas Mokytojau, džedajų riteri Koka, prisiekiu visados minėti Jus su pagarba, kurios nusipelnėte, ir nepamiršti Jūsų pamokų. Sudie.


Nuoširdžiai Jūsų,
Padawanė Aalaya Fortuna

Klonų kario Ra užrašai, kuriuos jis pakeverzojo savo buhalterinės apskaitos knygelėje: puslapis 4

Visą valandą atidžiai stebėjau kapitono kajutėje pakabintą kelių kvadratinių metrų dydžio įrėminto audinio gabalą. Jame chaotiškai buvo išdrabstytos įvairios geometrinės figūros, žali kvadratai, rausvi apskritimai, juodi trikampiai, jie kirtosi, persidengdavo, tiesės ir kreivės susisukdavo ir ilgiau koncentruojant žvilgsnį akyse imdavo juokingai mirgėti. Apskritai šio daikto paskirtis mane glumino. Giras ant staliuko stovinčiam huto biustui tepaluotomis galūnėmis pripaišė kelis organus, kurių hutas iš tiesų neturėtų turėt (bet aš turiu) pareiškė, kad tai vadinama viena iš vaizduojamojo meno apraiškų, kuri jokios funkcijos neatlieka. O žmonės, kurie tai daro vadinami menininkais. Aš juokiausi. Tačiau ar tikrai neatlieka?
Pragaro skylėj (taip mes vaikinai vadinom įstaigą, kurioje atsiradom ir buvom disciplinuojami) irgi viskas atrodė kaip menas. Į ją žvelgiant neraibdavo akys, tačiau apie jos paskirtį galima buvo tik nuspėt. Aišku, skylė nepasižymėjo ypatinga spalvinio spektro gausa ir visgi. Mano draugas Čipas iš prigimties buvo menininkas. Jam patiko spalvos, ypač spalvoti laideliai: žali, geltoni, mėlyni. Žinojo kaip juos apkirpti, kaip juos sujungti. Žvelgdamas iš šalies aš lygiai taip pat pasimesdavau formų ir spalvų įvairovėj. Net jei Čipas ir buvo menininkas, kurio niekas nesuprato, jam jo menas ir paskirtį, ir pasekmes turėjo. Darbo alternatyvos, kaip jis mėgdavo sakyti, buvo tik dvi, skylė sienoje, arba skylė klone. Aš dėl visa ko, ši paveikslą apsuksiu į kitą pusę... maža ką, o aš atsargus vaikinas.
„Sušiktas hutų paveikslas“, štai kaip Miledi panašų drobės audeklą buvo pavadinusi, kai aš paklausiau kas tai. Pabėgau nuo imperatoriaus, pabėgau ir nuo Miledi. Miledi kartais išties primena imperatorių (pastaba ateičiai – tikslesniam sulyginimui būtini duomenys apie patį imperatorių). Todėl ją galima būtų vadint dar vienu bandymų poligono labirintu. Tačiau galvodamas apie ją, aš keistai jaučiuosi. Jausmas panašus, kai aš be šarvų miegojai su ja vienoje lovoje. Miegot man nepavyko, todėl kitą dieną aš negalėjau tinkamai vykdyt savo tiesioginių užduočių. Ne tai, kad Miledi man grasino ar maišė, ji galima sakyt manim rūpinosi ir nuolat kartojo „Ra, ar su tavim viskas gerai?“, „Ra gal nori mane paliesti?“. Negaliu sakyt, kad gulėt be šarvų man nepatiko. Aš nežinojau ką derėtų atsakyt ar kaip reikėtų elgtis. Dabar jos nėra, o aš jau tris paras neefektyviai miegu, todėl pavargęs ir prastai jaučiuosi. Todėl bandau analizuot situaciją raštu.
Visa įvykių seka iki kol mes perėmėm kosminės jachtos kontrolę atrodo logiški ir efektyvūs. Analizė:
1) Jaunos džedajės, aiškiai nusiteikusios nedraugiškai. Ypatingai Alaja, rodo didelį nepasitenkinimą mumis (pastaba sau – įvykiai aprašyti ankstesnėje dienoraščių dalyje). Miledi nematant, Alaja ir Eima keistai elgėsi, stebėjo mane, tačiau aš buvau gudrus vaikinas ir mano taktikos įgūdžiai neleido joms užimti efektyvios puolimui pozicijos.
2) Miledi. Galingiausias karinis vienetas dabartinėj grupėj. Atrodo geranoriškas, tačiau psichologinio profilio analizė leidžia daryti išvadas, kad susidarius situacijoms, liečiančiom jos interesus (kartais net netiesiogiai) yra linkusi į neracionalią agresiją. Savo labui galinti iškraipyti faktus ar pažadus:
a) nesilaikė pažado kultistus apdovanot džedajams būdingu jėgos įvaldymu
b) sudarė sutartį su Ra, kaip atlyginimą perdavė kultistų grupę, vėliau kultistų grupės likučius atsiėmė atgal. Iš esmės pažeisdama darbo sutarties punktą. Jėgos diktato šalininkė.
Išvada: nelygiavertis jėgos pasiskirstymas ir santykiai galintys susiklosčius tam tikrai situacijai gali
tiesiogiai pažeisti, mano veiksmų laisves, kardinaliu atveju pasibaigti mano terminacija (su ar be Miledi žinia).
Efektyviausias sprendimas – palikti Miledi ir džedajus planetoje. Terminuoti laive likusį džedajų ir kultistus. Laivą pakeisti į vertybinius vienetus arba nusamdyti naują laivo darbo grupę, pagal mūsų sąlygas.
Geras sprendimas – susisiekti koduotu imperijos kanalu su artimiausiu patruliu, informuoti apie situaciją ir arba vykdyti pirmą sprendimą arba su dideliu rizikos faktoriumi laukt imperijos laivyno tikintis amnestijos ir t.t.
[Toliau seka dar eilė sprendimų, įskaitančių Giro terminaciją, ir jachtos kontrolės gražinimą Miledi grupei]
Didžiausio žinomo rizikos faktoriaus variantas, atsižvelgiant į įvykių analizę, yra tiesioginės derybos su Miledi grupe, laivo gražinimas už pozicijų grupėje įtvirtinimą. Principu - mes jums laivą, jūs mums garantijas, kad duotų įsipareigojimų būtų laikomasi, pareigų apibrėžtumas, tokių kaip pvz. iškilus karinei situacijai, susijusiai su laivo saugumu asmens atsakingo už tai veiksmai nebūtų varžomi ir t.t. Tačiau turint omenį elgesio analizės punktus, šie įsipareigojimai vėlgi būtų sulaužomi stipresnės pusės, taigi derybos be garantijų. Pasekmė, Ra ir Giro terminacija, galbūt net deryboms neprasidėjus.
Tačiau, kodėl aš tiek mąstau apie paskutinį variantą, nors anksčiau iš kart jis būtų atmestas, kaip neefektyviausias. Kodėl aš keistai jaučiuosi, galvodamas, kad reikės apleist Miledi ir kodėl man kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad noriu priimt būtent pastarąjį, nepaisant akivaizdžiai didelės terminacijos galimybės. Galbūt priėmimas pačio nefunkcionaliausio sprendimo ir yra menas? Kurio net aš pats nesuprantu? Dėl vieno aš esu tikras, Čipas, nors ir savotiškas menininkas manęs tikrai nesuprastų.

Naujasis sezonas: trečioji ir ketvirtoji sesijos

Toliau, trumpai.

O povandeniniame pasaulyje jų laukė keletas nedidelių siurpriazų. Pasirodė, jog čia egzistuoja nedidelė civilizacija, kuri ilgą laiką prekiavo su tikraisiais pilies gyventojais, tačiau jiems nelikus, prekyba nutrūko, kas kėlė grėsmę tiek povandeninės civilizacijos išlikimi, tiek pačiai jų socialinei struktūrai, mat jos aukštuomenė savo statusą palaikė ginklų ir kitų techninių gudrybių pagalba, kurias pirkdavo iš pilies gyventojų už juoduosius perlus, kuriuos jiems kasdavo vergai, kurių gi paklusnumą garantavo gązdinančios hologramos, rodomos ne be pilies gyventojų techninio palaikymo.

Visą šią schemą perprasti užtruko truputi laiko, per kurį Giras pataisė gyvenvietės elektros generatorius bei nebeveikiantį holografijų generatorių, gulintį prarajos dugne, kartu su senoviniu kosminiu laivu, kuriame jau buvo spėjęs apsigyventi kažkoks jūrų monstras. Ir remonto darbai neapsiėjo be nedidelio susirėmimo.

Taip pat, nedidelis pakabukas, mergaitės, parodžiusios kaimą, rankose, Lelen priminė jos dienas praleistas šioje planetoje. O praleido ji čia savo pirmus keturis gyvenimo metus. Gyveno kaip princesė tarp Juodosios Saulės grietinėlės, kol vieną dieną, tiesiog per jos gimtadienį, kurio viena iš dovanu ir buvo pakabukas, kai į pilį iš nežinia kur įsiveržęs keistas žmogus, išmargintas juodis ir raudonais dryžiais ir rankose laikantys šviečiančią lazdą sukėlė tikras skerdynes, ir palikęs vienintelę gyvą liūdininkę, pradingo taip pat kaip ir atsirado. Vieninteliai jo ištarti žodžiai buvo: Ramybė tai melas... Po kelių dienų į planetą nusileido džedajai, ir mažoji Lelen atsidūrė akademijoje.

Tuo tarpu realiame laike, situacijai paaiškėjus, kaimo vaduo buvo paaiškinta, jog daugiau perlų nebereikės, ir jis privalo paleisti visus vergus, o pusė perlų, kuriuos jis buvo sumokėjęs, jam gražino... Valdančiąjai kastai tai sukėlė nemažą šoką.

Tačiau grįžus atgal (o derėtis vyko Eyma, Aalaya ir Lelen), šokas laukė jau ir jų. Mat pasirodė, jog saloje nebeliko nei Giro, nei Ra, nei laivo. Tegulėjo tik paliktas komunikatorius, kuriuo susisiekti nepavyko. Tą naktį, padavanės girdėjo kaip per miegus šaukia Lelen...

Praėjo trys dienos, ir ant salos kranto iš dangaus nukrito kapsulė su miegančia Ashla, maisto atsargomis ir laišku, kuriame Ra braižu buvo paaiškinta, jog jis ir Giras laivą paėmė tam, kad pasiekti artimiausią saugų uostą, ten apsirūpinti atsargomis bei nauja įgula.

Dar po dviejų dienų laivas, paskui save palikdamas lengvą dūmų šleifą nusileido atgal į salą. Paaiškėjo, jog laive buvę Lelen pasekėjei sukėlė maištą, ir patekę į variklių skyrių ventiliacinėmis šachtomis susprogdino pagrindinį laivo generatorių, kas baigėsi vieno iš pasekėjų mirtimi (vėliau ir visų kitų, nes Ra nusprendė juos pamokinti išmesdamas visus į atvirą kosmosą), bei nedideliu gaisru, kuris kadaise gražų laivą pavertė KADAISE gražiu laivu.

Kompanijos susitikimas nebuvo draugiškas, tačiau galų gale, aapsižodžiavus, viskas atlėgo. Giras nuėjo padėti Eymai konstruoti naujo instrumento. Ra su Aalaya užsiėme treniruotėmis. O Lelen nuėjo į bokštą iš kur netrukus panikoje išsilakstė paukščiau ir nuo viršūnės nuvirto kelios statulos.

Kitą dieną iš vandenyno dugno, Giro sukonstruotu mechanizmu, buvo iškeltas senovinis generatorius, maitinęs holografinį projektorių. Kino daugiau nebebus... Jau kitą rytą, laivas mirksėdamas keliomis įspėjančiomis lemputėmis, tačiau vis gi gan lengvai atsiplėšė nuo planetos ir pasinėrė į hiperkosmosą.

Savaitę trukusi kelionė baigėsi virš pilkai rusvos planetos, apšviestos žalia saule. Pasak gyro, šioje planetoje buvo galima susitaisyti ir reikiamom atsargom pasipildyti laivą ir išvengti nereikalingų klausimų.

Pranėrę pro milžinišką smėlio audrą, praskridę virš gigantiškų ir rodos apleistų kasyklų, jie įnėrė į akivaizdžiai dirbtinės kilmės šachtą, kuria bevingiuodami, vos išvengė susidūrimo su didžiuliu droidų transporteriu, o tuomet pateko į kryžminę ugnį tarp jo, ir kito, tokio paties, besivijusio pirmąjį. Vienas iš šūvių kliuvo ir laivui, ir nors nebuvo pavojingas, tačiau tuoj pat pažadino kareiviškus Ra refleksus, kuris paleido seriją šūvių iš bokštelio patrankos. Po ko laivo komunikatoriuje pasigirdęs droido balsas prissistatė kaip CSA (Corporate Sector Authority), ir pareikalavo pasiduoti. Į ka alaja sureagavo nėrimu kuo toliau nuo šios vietos.

Pavojui praėjus, laivas grįžo į savo trasą ir galiausiai pasiekė gyvenamas šachtos vietas. Kuriose zujo dirbantys droidai ir tynnanai. Uoste jau buvo prisišvartavęs anksčiau sutiktas laivas, skridęs pirmiau. Antrojo kol kas nesimatė. Tačiau Ra, Aalayai ir Eymai nuėjus parduoti perlų, kuriais galima būtų susimokėti už laivo remontą, prisistatė ir antrasis, iš kurio pabiro droidų armija. Vienas iš bučių pradėjo derybas su greičiausiai vietinevaldžia, tuo tarpu kitas, nužygiavo tiesiai prie herojų laivo ir Girui, kuris ką tik baigė derėtis dėl laivo apžiūros, į rankas įbruko ieškinį su pakankamai įspūdinga suma - už laivo apgadinimą. Įvertinęs prieš jį stovintį trisdešimties droidų būrį, Giras nuėjo raustis Huto seife, kurio slėptuvę laive jau buvo radęs.

Tuo metu kompanija su perlu, paklaidžiojusi koridoriais galiausiai pateko į turtingą gyvenvietės dalį, kurioje atrodė bus galima parduoti perlą už padorią kainą. Ir čia Ra, visus nustebino, kai priėjusiam tvarkos prižiūrėtojui, staiga pareiškė, jog jis atstovauja Imperiją. Jaunosiosm padavanėms teliko pritarti, nes toks prisistatymas tynnanus padarė kur kas paslaugesniais. Netrukus jie jau sėdėjo prekybininko namuose, gurkšnojo jo arbatą ir laukė, kol šis atneš pinigus už perlą.

Tuo ir baigėsi ketvirtoji sesija.

Klonų kario Ra užrašai, kuriuos jis pakeverzojo savo buhalterinės apskaitos knygelėje: puslapis 3

Džedajus – pavojingas ir nenuspėjamas priešo karinis vienetas. Norint užtikrinti Imperijos pajėgų pergalę, būtina, esant galimybei, vengti tiesioginio konflikto, kol bus pasiekta žymi skaitlinė persvara.
Ištrauka iš Imperijos klonų dalinio X-XXXX-YP karinės doktrinos


Krėslas ypatingai gražus ir tuo pačiu siaubingai nepatogus, tačiau imperijos klonui pavojai ir nepritekliai – duona kasdieninė. Miledi tvirtina, kad praktiškai visi prabangos daiktai yra beprotiškai nefunkcionalūs, tiek respublikos išauginti miestai, tiek juose gyvenančių kilmingų ponų ir ponių įnoriai bei įgeidžiai. Ne tik respublikos, ši buvusio kilmingo hato, buvusi liukso klasės jachta irgi yra dar vienas liūdnas šio teiginio įrodymas – begalė tuščios erdvės tenkinti nefunkcionalios tuštybės poreikiams, antra vertus, hatui po blasterio saliutų tas jau seniai neberūpi. Aš manau, kad vienintelis į ši sąrašą nepakliūsiantis daiktas yra mano puikusis blasteris.
Šianakt aš miegojau Miledi lovoje ! Su Miledi ! Be šarvų !
Miledi per miegus tyliai niurnėdama verčiasi ant kito šono, mano šarvai ilsisi tvarkingai sudėti po mano kojomis, o blasteris, geriausias klono draugas, guli štai čia pat ant rašomojo stalo (pastaba ateičiai – rašomasis stalas dar kitaip darbastalis pats nerašo ir ant jų nerašoma, taip, kai kuriose imperijos provincijose vadinami stalai ant kurių pildoma ne ant kurių rašoma, o ant kurių rašiklių pagalba užpildomos plokščios, pagamintos iš nežinia kokio gyvulio odos primityvios informacijos talpos) ir visus mus budriai saugo.
Šiandieną jis puikiai pasitarnavo. Jo dėka, vienai jaunai ir nedisciplinuotai džedajai vardu Alaja, buvo suteikta subordinacijos pamokėlė. Pačiam man tai padėjo suprast, kad kartais išties nebūtinas imperijos kreiseris, kad nukenksmint vieną chaotišką ir piktavališkai mojuojančia jėgos kardu džedaję. Elgiantis lanksčiai kai kada momentinis taktinis pranašumą ir situacijos nenuspėjamumas (pastaba ateičiai – vienas galimas variantas sušukti „Ei džedajau, ne tuo galu jėgos kardą laikai!”) gali atsverti kiekybinę ir kokybinę karinės galios persvarą. Taigi užtenka prabangaus blasterio ir gudraus klono, tai yra manęs - Ra. Aš nesididžiuoju tik darau pažangą ir mokausi.

Klonų kario Ra užrašai, kuriuos jis pakeverzojo savo buhalterinės apskaitos knygelėje: puslapiai 1 ir 2

Diena buvo sunki, bet aš susitvarkiau. Jau toks aš vaikinas. Miledi, mano buvusi šeimininkė, o dabar tiesiog darbdavė, nemėgsta, kai aš save vadinu klonu. Ji sako, kad aš asmenybė, nesvarbu, kad negimiau taip kaip devynios dešimtosios imperijos gyvosios populiacijos, o buvau sukurtas ir kolboje išaugintas (kartu su savo klonų serijos broliais) šviesiausių tuometinės respublikos protų, idant atliktume užduotį, kurios aš ir po šiai dienai nesuprantu. Tačiau tai manęs labiau nestebina nei faktas, kad aš galiu būt asmenybė. Visata tokia paslaptinga ir nuostabi vieta, palyginus su treniravimosi poligonu, kad viskas aplink tiesiog labai stebina. Sunku nustebt labiau nei labai. Yra būtybių kurios į šį pasaulį atsiranda dar keistesniais labirintais nei kolba ir karinis poligonas. Todėl vadinsiu save vaikinu Ra. Skamba neįprastai.
Taigi, visi išplaukė padėti šioje planetoje po vandeniu gyvenantiems humanoidams remontuoti kažkokių įrenginių, o aš likau saugoti laivo ir Miledi (klausimas ateičiai – ši grupė žmonių man buvo atiduota su viskam ar tai dalis Miledi vykdomo plano-žaidimo) kultistų grupelės likučių užrakintos vienoje iš laivo kajučių ir laukiančių kol bus parduoti ir pasitarnaus laivo atnaujinimo remontui. Ra nepatinka sušlapti, jau toks jis yra vaikinas.
Rašau atsigulęs ant pilies platformos, kuri skirta nutūpti skraidančiom transporto priemonėm. Tiek pilis tiek pati platforma nestabili ir svyra link vandenyno, todėl ji vis labiau panašėja į prieplauką jūriniams laivams. Mūsų laivui tupėti nepatogu, Giras (mano naujas ir geriausias draugas) laivą pakabino ant gravitacinių pagalvių. Aš irgi bandžiau tupėti, parietęs po savim kojas, rašyti, tačiau nepavyko. Dabar atsiguliau ir rašyti ėmė pavykti.
Mūsų komanda išvyko atlikti remonto darbų už kuriuos mes atlygį neplanuotai pasiėmėm (pastaba ateičiai – kartais juodi ir apvalūs kamuoliukai yra vadinami juodaisiais perlais todėl yra, cituojant Alają, beprotiškai brangūs), o asmuo, kuriam už darbą sumokama, privalo tvarkingai tą darbą atlikti. Taip pat ir už darbus, kuriuos atlikai, protinga reikalauti užmokesčio (pastaba ateičiai – pasak Alajos, viskas turi kainą, o jei dirbi veltui, esi vergas. Atsižvelgti į šį teiginį, turint omenį, kad aš nors ir protingas vaikinas esu, turiu tik tris metus, o Alaja – šešiolika).
Man ši darbo ir atlygio pamoka prasidėjo nuo tos akimirkos, kai Miledi nutarė man sumokėt už visą darbą, kurį atlikau iki šiolei eidamas tiek buhalterio, tiek asmens sargybinio darbus. Tiesa, nieko iš to funkcionalaus ir tvarkingo šį kartą taip ir nesigavo. Su užmokesčiu irgi reikia mokėt protingai elgtis (pastaba ateičiai – vartotinas terminas: investuoti kapitalą). Paslaptingas tas pasaulis, na bet nuo pradžių.
Šį rytą Miledi atidavė savo 14 kaukėtų įgulos narių mano žinion. Pasak jos, kultistai savo vaidmenį jai jau atliko, todėl nuo šiol jie yra mano ir aš privalau spręst ką su jais daryti. Giras (dar kartą pabrėžiu – mano naujausias ir geriausias draugas) teigia, kad ir kaip įgulos nariai jie buvo niekam tikę, atnešę laivui daugiau bėdų nei naudos. Būdamas geros širdies vyrukas (pastaba ateičiai – klonas turi gyvybinius organus, kuomet asmenybės gali turėti širdis, kartais net būti nuoširdūs ar širdingi) aš supratau, kad geriau jau būtų ištaškyti blasteriu jų arogantiškas marmūzes nei išlaipinti juos iš laivo ir palikti vienus šios planetos saloje-pilyje ilgai ir kankinančiai mirčiai. Todėl pasiūliau jiems vienintelę logišką išeitį – norit likt laive, privalot būt funkcionalūs ir toliau, tampate man pavaldūs kovotojai, o aš jus apmokysiu karinės doktrinos ir kitų gudrybių. Didžioji dalis kaukėtųjų kultistų be didesnio entuziazmo, supratę, kad toks ir Miledi noras, atidavė savo blasterius ir perėjo mano žinion. Garbingoji jachtos apsauga. Hah.
Tačiau čia aš padariau nedovanotiną klaidą (pastaba ateičiai – tariamas saugumas ir savo galimybių neadekvatus įvertinimas buvo ir yra didelio nuošimčio klonų ruoštų pagal X-XXXX-YP karinės doktrinos terminavimo priežastis) neįvertinau jų grupės lyderio Triakio ambicijų. Jį ir dar du jo pasekėjus sutikau pilies rūsiuose medituojant (pastaba ateičiai – Miledi vartojamas terminas kada kontempliuojamos ypatingai sudėtingomis mintimis ir yra tylima) priešais statulą. Pokalbio metu jis elgėsi arogantiškai, akiplėšiškai, abejojo ne tik mano žodžiu, bet ir Miledi įsakymu bei, kiek supratau, sveiku (funkcionaliu) jos protu. Idant būtų išsaugota darbuotojų subordinacija buvau priverstas panaudoti jėgą ir blasterį, tačiau, buvau be šalmo, taktiškai prastoje pozicijoje, todėl tolesnė ir netikėta įvykių seka paliko mane truputėlį be sąmonės.
Atsipeikėjęs aš supratau, kad kojomis nesiremiu į žemę, supratau todėl, kad už kojų aš buvau pririštas prie statulos, taigi kabėjau aukštyn galva. Racijos pagalba informavau Girą apie susiklėsčiusią situaciją, o jis ėmėsi veiksmų siekdamas užkirsti kelią tolesnei kultistų pseudo lyderio savivalei. Giras terminavo kultistų sukilimo lyderį bei aršiausius jo sąjungininkus šiems nespėjus perimti kosminės jachtos kontrolės. Džedajė Alaja, išgirdusi apie mano būseną, pasiekė pilies rūsius pirmiau už Giirą ir nusikvatojusi mane pažemino, galios kardo smūgiu perkirsdama mano kojas laikančias virves. Kadangi pasielgė kaip naudinga įgulos narė mano nuomonė apie ją ėmė gėrėti. Kritimo žemyn metu potencialiai galimų galvos traumų išvengti man padėjo geras fizinis pasiruošimas, toks jau atletiškas vyrukas aš esu.
Girui ir man įvertinus nuslopinto maišto matmenis ir nuostolius, buvo nuspręsta kaltininkus
nubausti pavyzdine bausme. Analizuojant galimus variantus, į diskusiją įsikišo Alaja – mojuodama jėgos kardu, ji suabejojo mūsų kompetencija atlikti pačių suformuluotą užduotį be Miledi sutikimo, ko pasekoje buvo pažeista subordinacija ir nukentėjo mano prestižas mano pavaldinių akyse. Aš vaikinas jaunas, daug ir vingriai kalbėt nepratęs, todėl aš kalboj painiojausi, o jinai juokėsi. Pasinaudoję situacija, mano pavaldiniai puolė bėgti. Ir man tai nepatiko.
Tolesnė situacija rėmėsi doktrinos teiginiu, kad stovintis ir galvojantis klonas yra puikus taikinys blasteriu. Jaunoji džedajė, mano ir Giiro veiksmų eigoje buvo nukenksminta, o likę tvarkos laužytojai sutramdyti. Drįstu prisipažinti, jaučiau keistą ir nepaaiškinamai nenumaldomą norą šiai džedajei ištaškyti smegenis tą pačią akimirką kuomet šarvuotu batu prispaudžiau jos gležną kūnelį prie pilies menės grindų. Tačiau aš protingas vaikinas, dirbu pagal sudarytą darbo sutartį, kuri numato galimybė savus pavaldinius bausti pačiam. Ši džedajė, kiek suprantu yra Miledi pavaldinė, tegul ir viršijusi savo įgaliojimus, įsikišo mano darbo sferon. Spręsti apie ją lydėsiančią bausmę gali tik tiesioginė jos darbdavė. Teko laukti kol Miledi parvyks iš povandeninės žvalgybos (į kurią išvyko džedajės Eimos surinktos informacijos patvirtinimui) ir nuspręs ką daryti su prasikaltusia ir sulaikyta darbuotoja. Miledi liepė ją paleist. Ir man tai nepatiko.
Tačiau blasteriu aš nemojuosiu. Komandoj turi būti tvarka. Toks jau aš tvarkingas vaikinas.

Naujasis sezonas: pirmoji ir antroji sesija

Taigi, nuo šiol sesijų apžvalgos bus triumpesnės, tačiau turiu naivią viltį, kad tą kiek kompensuos žaidėjų indelis :)

Trumpa pirmųjų dviejų sesijų reziume:

Giras ir Ra papasakoja savo istoriją. Kaip jie kadaise bėgo iš imperijos tyrimų centro. Kuriame Gyras, prieš savo norą dalyvavo programoje ruošainčioje superinžinierius (mat otavianų protai turi specifinę savybę, labai starčiai vystytis esant kraštutinio streso situacijai). Tad pamokos vykdavo kulkoms švilpiant virš galvų. Tuo tarpu Ra, buvo specialios klonų partijos atstovas, tikslus programos tikslas nebuvo aiškus, tačiau principas buvo toks, jog klonai būdavo metami į labai pavojingas situacijas, kuriose patys turėdavo rasti sprendimus. Ra, buvo vienas iš sėkmingiausių partijos atstovų, nes tokiomis salygomis vis dar buvo gyvas, nors programa tęsėsi jau du metus. Tačiau vieną dieną, jo galvoje subrendo genialus planas, kaip išsppręsti jam teikiamas užduotis vieną kartą ir visiems laikams: reikia pabėgti iš šio komplekso!

Planas netrukus tapo realybe, kai otavianai sukėlė nedidelį sukilimą stotyje. Ir taip, Ra ir Gyras atsidūrė laisvėje, kur po neilgų nuotikių jų keliai netikėtai išsiskyrė, kai laivo ieškantis Ra sutiko Ledi Angrą...

Laivas su kompanija nusileidžia nuošalioje vandenų planetoje, saloje vis puromoje žemės drebėjimų, su pakrypusia akmenine pilimi. Lelen užsidaro savo kajutėje, pareiškusi, jog jai reikia apgalvoti viską kas nutiko, tuo tarpų likusi kompanija apžiūrinėja salą, kurioje jie nusileido.

Eyma nardydama aplinkui, po vandeniu sutinka mažą mergaitę (žmogų, simbiozėje su augalu, leidžiančiu jai kvėpuoti po vandeniu). Ši palaiko nautalanę demonu iš dangaus, tačiau galios pagalba ją pavyksta nuraminti ir suitarti dėl kito susitikimo.

Lelen, paskelbia, jog nuo šiol laivas priklauso visiems, ir po pasitarimo priimamas sprendimas bandyti ieškoti prieglobščio Korporaciniame sektoriuje. Savo pasekėjus ji paveda prižiūrėti Ra, kuris ir atgavęs atminti vis tik lieka lojalus savo šeimininkei, nors po nedidelių derybų pakeičia savo statusą iš pavaldinio į darbuotoją, ir sutaria, kad jam už darbą bus mokama... tik neaišku kaip ir kiek.

Eyma su Lelen kitą dieną keliauja susitikti su vandenyno mergaite. O likusieji sausumoje imasi keturiolikos pasekėjų disciplinavimo. Kas sukelia nemažą nepasitenkinimą tarp pačių pasekėjų, kurie vieninteliu autoritetu laikė Lelen. Konfliktas galiausiai baigiasi kraujo praliejimu. Ir Aalaya, kuri bando užstoti akivaizdžiai pralaiminčius kultistus, baigia savo žygį po šarvuotu klono batu.

Tuo tarpu Lelen ir Eyma sutikusios mergaitę ir papirkusios ją paketu saldainių sužino kad ji gyvena povandeniniame kaime, tačiau po Lelen paskaitos apie smalsumo tenkinimą grįžta atgal. į salą ir ten randa konflikto pasekmes: šūvių žymes ir kultistų kūnus. Parodžiusi, kas čia viršiausias, Lelen išvaikė visus ruoštis skrydžiui. Tuo pat metu, Eyma apatiniame pilies aukšte aptiko ryšulį su krūva perlų. Paėmę kuriuos kompanija paliko jų vietoje saldainių.

Tačiau skrydis buvo atidėtas, kai iš vandens išniro žmogaus siluetas. Paaiškėjo, jog jis čia atvyko pasiaiškinti dėl mainų, mat už perlus jis tikėjosi visai ne saldainių, o ginklų. Ir kadangi kompanija neturėjo tokių, kurie šaudytų po vandeniu, tai vietoj to sutiko atsimokėti savo įgūdžiais - kažką reikėjo pataisyti po vandeniu.

Kadangi be Eymos gerų narų čia nebuvo, tai teko remointuoti senas povandenines valtis, plūduriavusias pilies angare.