Galios nublokšti. Aštuntoji sesija

Per apsileidimą rašau sesijos aprašymą praėjus daug laiko, tad yra rizika, jog jau pamiršau kei kurias svarbias detales.

Taigi, seniai seniai, tolimoje tolimoje galaktikoje.

Du džedajai klajojo klaidžiais dangoraižio koridoriais. Pakeliui, galios pagalba įtikinę padavėją parodyti kur čia rasti vyriausią asmenį, taip suradę žmogų atsakingą už maitinimą, iš jo sužinoję, kas yra vyresnis už ją, kelis kartus įrodę apsaugai, jog jie čia turi būti, galiausiai atsidūrę pas finansų administratorių, kuris vėl pakvietė tuos pačius apsauginius ir liepė palydėti svečius iki kambario kuriame jie galėtų palaukti susitikimo su asmeniniu Pašos sekretoriumi.

Tiesą sakant, scena, nors ir linksma, tačiau gavosi truputi tuštoka. Planas buvo jos pagalba įmesti truputi papildomos informacijos, tačiau kažkaip šitoj scenoj turbūt mano ir žaidėjų bioritmai nesutapo...

Tuo metu, netoli dangoraižio esančios aikštės pakraštyje, neramiai mokytojų sugrįžimo laukė dvi padavanės. Tačiau anksčiau nei jos sulaukė mokytojų, jas surado vienas iš Hamut Mon vergų. Pranešęs, jog šeimininkas primygtinai jas kviečia į susitikimą. Netoliese jų laukė sidabrinis skimeris, ir netrukus Aalaya ir Ashla jau stovėjo ant tos pačios dangoraižio platformos, ant kurios išsilaipino pirmą kartą pasiekusios šį miestą.

Po platformą pirmyn atgal žingsniavo Hamutas. Ir vs tik padavanėms iškišus nosis, tuoj pat puolė aiškinti kas ir kaip. Pagrindinė bėda buvo ta, jog Hamutas buvo sunerimęs dėl fakto, jog jis atgabeno į miestą asmenis, kurie pasikėsino į patį Pašą Sish... o tai negalėjo būti gerai chevino bizniui. Viskas, ką jis dabar norėjo padaryti, tai kuo greičiau atsikratyti visais džedajais (kuriuos jis taip ir pavadino, nepaisant Ashlos aiškinimų, jog jis labai klysta). Todėl, jis jiems garantuoja susitikimą su Sish, ir tuomet Hamutas jiems parūpina transportą, kuris juos visus nugabens kur tik reikia.

Riterių laukimą nutraukė komunikatoriumi gauta žinutė. Tai padavanės skambino ir džiaugėsi, jog suorganizavo susitikimą, kaip kad joms ir buvo pavesta. Dar po ketvirčio valandos, ant tos pačios platformos išsilaipino Koka ir Korvinas. Po trumpo aiškinimosi su mokiniais, kurio metu jie vietoj pagyrimų sulaukė priekaištų už tai, jog taip neatsargiai sutiko su visom Hamuto salygom, kuriomis jis tikrai saves nenuskriaus. Tuomet dar buvo prisiminta ir skola - 500 kreditų, kuriuos Hamutas pažadėjo, bet taip ir nesumokėjo. Tiesa Aalaya prisiminė didesnę sumą, tačiau po trumpo ginčo džedajai paėmė 500. Taip pat buvo išsiaiškinta, jog Hamutas nė nesiruošia traukti kompanijos laivo iš ežero dugno, transporto parūpinimą jis laikė adekvačiu pakaitalu šiai paslaugai. Paklaustas, kokiu būdu jis suorganizuos susitikimą, chevinas gudriai šyptelėjo ir paaiškino, jog čia džedajai jam turės padaryti nedidelę paslaugą, kurios metu ir bus proga susitikti.

Hamutui priminus, jog jo pageidavimas yra, kad iš planetos išsinešdintų visi penki, o čia jis mato tik keturis, Koka pamėgino susisiekti su savo antrąja padavane. Tačiau kažkodėl susisiekti nepavyko, kitoje ryšio pusėje niekas neatsiliepė.

Kiek palaukus, kambaryje, kurį parūpino chevinas, kartu su sočiu maistu ir gėrimais, visi buvo pakviesti atgal ant platformos į ten laukusį skimerį, kuriame be Hamuto ir jo vergų buvo ir dar vienas asmuo - kelioniniais rūbais apsirengęs žmogus, kurio pusę veido, kartu su akimi, buvo pakeitęs kibernetinis implantas. Ten kur implantą supo ryškus randas. Chevinas atsainiai pristatė bendrakeleivį, trumpai paaiškinęs, jog tai yra pilotas kuris visus išveš ten kur jiems reikia, mat jis Hamutui yra skolingas už prarastą krovinį.

Skimeris pakilo ir nuskriejo miesto gatvėmis, tarp dangoraižių. Jam išnirus iš pastatų miško, galima buvo pamatyti kur link yra keliaujama. Vakarėjo, todėl sala, link kurios artėjo skimeris, švytėjo visu ryškumu, nuo jos į dangų švietė galingi prožektorių spinduliai. Ežero paviršiumi links salos plaukė gausybė ryškiai nušviestų burlaivių. Skimeris leidosi vis žemiau ir žemiau, kol galiausiai tiesiog čiuožė vandens paviršiumi, lenkdamas burlaivius, kuriuose buvo galima matyti turtingus miesto svečius bei gyventojus. Laivų priekius puošė auksiniai driežai. Skimerio stogas atsidengė, leisdamas keleiviams laisvai žvalgytis aplinkui.

Tačiau ne visi spoksojo pro langą. Kai kas bandė kalbinti naująjį bendrakeleivį, ir nors šis neatrodė šnekus, tačiau galima buvo įtarti, jog jis - kontrabandininkas.

Skimeris lengvai stuktelėjo į krantinę. Vanduo po juo švytėjo, ir pasilenkus per skimerio kraštą, galima buvo matyti, jog ežero pakrantė aplink salą padengta gausybe suskilusių kiaušinių iš kurių ir sklido šviesa, o nuo jų į krantą ropojo tūkstančiai mažų driežiukų. Ir tik geriau įsižiūrėjus galima buvo suprati, jog visa tai yra tik dekoracija.

Pakėlus akis, priešais stūksojo milžiniškas ir didingas kompleksas, kurio postamentą supo gigantiško ošūno dekoracija, kandanti pati sau į uodegą. Buvo aiškiai matytį įėjimas, pro kurį plūdo gausybė žmonių (tiesą sakant dauguma "žmonių" iš tiesų buvo trandoshanai). Visiems išlipus į krantą, Hamutas paaiškino, kad į vidų reikia patekti pro pagrindinius vartus, ir pabrėžė, jog reikia nepamiršti paaukoti šventyklai prie įėjimo. Pats pasitraukė truputi nuošaliau ir praėjo per postą atskirai nuo visos grupės. Kurioje, tarp kitko, padavanės šurmuliavo, kad chevinas visus apgavo, nes įėjimas/auka kainavo ne taip jau ir pigiai.

Lenktynininku vienbalsiai buvo išrinktas Koka, jau užsirekomendavęs ošūnų tramdyme ir turbūt jaunystėje jodinėjęs ant rankorų, nors kas juos ten supaisys, tuos felucianus... Ir kai visa kompanija, lydimi Hamuto tarno pasuko link ložės, Koka ir Hamut Mon nuėjo ten, kur lenktynėms ruošėsi visi raiteliai. Paklaustas, o kaip vis tik įvyks susitikimas, chavinas paaiškino, jog šios lenktynės yra Sish aistra, ir jog tai vienintelė vieta, kur tikrai galima susitikti su pačiu paša, o ne jo antrininku. Riteriui buvo pristatytas jo ošūnas, didelis ir agresyviai nusiteikęs ošūnas. Tačiau visas nusiteikimas buvo niekis prieš Galią, tad netrukus felucianas jau manevravo manieže.

Tuo pat metu kompanija praėjusi galeriją su beprotiškai brangiais suvenyrais, pasiekė savo ložę ir patogiai įsitaisę apžiūrinėjo areną. Tai buvo žiedo formos trasa, pusė jos buvo sausa, kita - panirusi į vandenį. Žiedo centre ant užpakalinių kojų stiebėsi devyni milžiniški ošūnai, kurių nasruose nuo ten susirinkusių svečių raudonavo pačios prabangiausios ložės.

Netrukus lenktynės prasidėjo. Kaip ir reikėjo tikėtis. Kokai pirmam kirsti finišo liniją nesukėlė jokių problemų. Tačiau čia laukė šioks toks siurprizas, lenktynės tuo nesibaigė. Pirmieji du baigę trasą, o tai buvo Koka ir pats paša atsidūrė nedideliame ringe ir tuomet jau tapo aišku kaip išrenkamas nugalėtojas. Net neišsitraukęs kardo, Koka suprato, jog šią dvikovą laimės, Sish, žinoma, buvo visai kitos nuomonės. Užvirė kova, bet tai kas Sish buvo garbės reikalas, Kokai buvo proga pagaliau pasikalbėti. Tad tarp smūgių, draskymusi ir kandžiojimusi, kuriais mainėsi driežai, dar vyko ir pokalbis.

Pokalbis padėjo padaryti situaciją aiškesne, tačiau pasirodė, kad viskas ne taip paprasta kaip kad norėtųsi... nors jau ir taip nebuvo paprasta. Sish, su kuriuo kalbėjosi Koka, buvo Sish, su kuriuo kadaise bendravo Meistras Ro sūnus. Sūnus, kurio keliai su tėvu išsiskyrė, vienam pasirinkus prabangą ir miestą, kitam - tradiciją ir prerijas. Paaiškėjus kas ko ieško, paaiškėjo ir faktas jog džedajus dabar stovi priešais, ko gero, patį aršiausią savo ieškomo trandoshano priešą. O pokalbiui pasiekus šį tašką, abu Ošūnai jau gulėjo kruvini ringe, abu raiteliai stovėjo ant žemės, paša rankose laikė kardą, tačiau vis tik juo nepasinaudojo, gal todėl, jog trandoshanai gerbė jėgą, o felucianas įrodė, jog yra daugiau nei pajėgus varžovas, o gal kažko dėta buvo baimė... Kad ir kaip ten bebūtų paša iškėlė rankas, taip skelbdamas savo pergalę, kadangi Koka nerodė iniciatyvos tęsti kovą.

- Tu gali eiti, tačiau kitas mūsų susitikimas baigsis tavo mirtimi.

Koka, gavęs tai, dėl ko čia atėjo, tiesiog apsisuko ir paliko ringą, kur prasidėjo apdovanojimų ceremonija. Neilgai trukus jis jau susirado savo kompanionus. Chevinas atrodė patenkintas savo gyvenimu, tačiau vos pamatęs felucianą pasiskubino išsinešdinti, dar kartą primines, jog visi reikalai su juo jau baigti, visos skolos atsiskaitytos ir kompanija tegu likusias savo bėdas aiškinasi su pilotu (kuris visą laiką išliko gan nekalbus).

Su minia traukdami iš šventyklos/stadiono, visi aptarinėjo susidariusią situaciją. Buvo akivaizdu, jog reikia tikrojo pašos ieškoti kažkur stepėse, tačiau kur? Gal jis buvo vienas iš tų kurie juos buvo užpuolęs? Tokiu atveju gal jau ir ieškoti nebėra ko. Tačiau netikėtai pasirodė, jog pilotas puikiai žino kur reikėtų skristi.

Nusigavę iki ežero krante esančio lūšnyno, apsupusio nedidelį kosmouostą, kompanija atsidūrė prie nedidelio Korelijos gamybos transporterio, kuris atrodė dar visai naujas. Juo, po poros valandų skrydžio, buvo pasiekta kita planetos pusė, kur laivas nusileido šalia nedidelio kalvų darinio.

PO trumpo pokalbio su dviem pasirodžiusiais klajokliais, kurio metu Aalaya, mokytojų nepasitenkinimui, spėjo pasipuikuoti savo kardu, trandošanau pagaliau nuleido šautuvus ir pilotas ėmė iškraudinėti savo prekes - dėžes su ginklais. O džedajai susitiko su vietiniu klajoklių vadu ir išsiderėjo būti palydėti pas pašą Sish.

Kitą dieną kompanija, išskyrus pilotą, raiti ant ošūnų, pajudėjo link stovyklavietės, kurioje buvo įsikūręs ir ilgai ieškotas trandoshanas. Kelionė užėmė visą pusdienį, kai galų gale tolumoje pasimatė jurtų kaimas. Besiganantys ošūnai, žaidžiantys vaikai, dirbantys suaugusieji. Viskas rodos, nuščiuvo pasirodžius svetimšaliams. Tačiau netrukus iš centrinės palapinės, puoštos didžiule ošūno kaukole, išėjo gausiai išsipuošęs trandošanas. Kuris tuoj pat pareikalavo paaiškinti, kodėl miestų svetimšaliai, savo purvinomis kojomis teršia šventą žemę? Konfliktas buvo beįsibėgėjąs, tačiau tuo metu iš palapinės išlindo dar viena figūra. Susikuprinusi ir baltomis akimis. Triukšmingasis trandoshanas, o tiksliau trandoshanė, tuš tuojau nutilo.

Svečiams prisistačius ir paaiškinus savo atvykimo tikslą, o trandošanei užginčijus: "Iš kur mums žinoti, jog jie sako tiesą?" Senasis trandošanas teatsakė: "Tai turbūt paskutinis mano šansas išsivaduoti nuo skolos, nes perduoti jos nebeturiu kam..." Galvos linktelėjimu jis davė ženklą ir trandošanė nusiplėšė vieną iš gausybės savo auskarų. Atidavė jį džedajams, kurie galėjo įvertinti, jog tai - grubiomis inkrustacijomis dengtas nedidelis holokronas.

Visa kompanija prie laivo grįžo jau vakare. Aalaya netrukus pradėjo pokalbį apie harmoniją visatoje ir kontrabandininkų vaidmenį tame, su pilotu. O Koka tuo metu pasitraukė į atskirą kajutę, su savimi pasiėmes holokroną. Holokrono skaitytmas užėmė apie valandą, per kurią Koka pasijuto dar jaunu Han-Indra-Ro. Archivaro atsiminimai keitė vienas kitą, tai peršokdami laiku tai sustodami ties tam tikru įvykiu.

Kai felucianas išėjo iš savo kajutė, dar truputi apsvaigęs nuo šviežios patirties, visi klausiamai sužiuro į jį. Tad felucianui beliko viską papasakoti. Prieš daugybę metų į akademiją iš svarbaus, tačiau holokrone neįvardinto konflikto, grįžo džedajus Shava Keyron. Grįžo jis su pergale ir šlove, tačiau labai pasikeitęs, tiesiog švytintis galia. Tačiau tai, kas padarė jį galingu, pakeitė ir jo požiūrį, privertė suabejoti tūkstančius metų gyvuojančia džedajų tradicija, atsiminimuose pasirodė ir juodasis holokronas, tačiau jo turinys irgi nebuvo paaiškintas, aišku buvo tik tai, jog jį akademijos taryba irgi reikalavo sunaikinti. Kokios tai buvo idėjos, holokronas taip ir nepaaiškino. Tačiau viskas istorija baigėsi Shava tremtimi ir... paskutinis vaizdinys buvo Ro slepiantis juodąjį holokroną akademijos saugykloje, toje pačioje vietoje, kurioje paskui jį "netyčia" ir aptiko.

"O dabar pakalbėkime apie žaibus kazino", - savo pasakojimą baigė Koka. Ir abu džedajai nužvelgė savo padavanes, kurios čia buvo užkluptos iš netyčių. Pirmiausiai visa ugnis buvo nukreipta į Ashlą, ir nereikėjo ilgo pokalbio, kad būtų aišku, kas su ja vyksta. "Neverskite manęs daryti to, ko aš visai nenoriu!" Ten kur ji buvo nugriebusi stalą, duraplienas sulinko, padavanės akys žaižaravo. Galiausiai ji paplūdo ašaromis ir išbėgo iš kambario. Džedajų žvilgsniai nukrypo į Aalaya, ši pasirodė daug sukalbamesnė, tiesa, pasakodama vis apeidavo tas detales kuriose buvo pati. O kai pasakojimas pasiekė tą vietą, kurioje Ashla trinktelėjo žaibu, iš užnugario pasigirdo balsas: "o tu ir pati apsauginį numetei kokius keturis metrus". "Keturis! Ten buvo bent jau keturiolika!". Toliau džedajams nieko nereikėjo klausinėti, padavanės greitai išvardino viena kitos nuodėmes.

Tuo mes žaidimą ir baigėme, ir turiu pasakyti, jog paskutinioji tema man be galo patiko. Vyko ji savaime, be mano įsikišimo ir buvo tokia graži ir teisinga, jog jei mano žaidime egzistuotų patirties taškai, tai tikrai juos būčiau padalinęs. Taip pat galiu pasidžiaugti ir tuo, jog sceną kiek pakurstė ir pati mechanika. Dar žaidimui belieka nušlifuoti paskutinį elementą - padavanų ir mokytojų santykius, šis procesas irgi judinamas, tik dar neduoda vaisių, bet optimizmo yra :)

Galios nublokšti. Septintoji sesija. Antra dalis

Kai Koka su savo padavanėmis ir išgelbėtąja šeima parsigavo į nakvynės vietą, buvau jau vėlu. Visi aštuoni asmenys, vargais negalais susispaudė mažame kambarėlyje. Šeimininkas, kuris atėjo pareikšti pretenzijų dėl to, kad kambaryje nemokamai apsigyvens dar trys asmenys, po labai trumpo pokalbio su džedajais suprato, jog mokestis neturi būti padidintas, jei visi telpa vienoje patalpoje...

Naktis praėjo neramiai, dejavo sužalotas twi'lekas, tad ryte Koka jam atliko nedidelį gydimo seansą (užmaskuotą kaip tradicinis nežinia kokios planetos medicina). Ir tuomet visa trijulė buvo nuvesta į turgaus aikštę, kur darbdaviai ieškojo nekvalifikuotų darbininkų ir taip pat kaip ir nakvynės namų šeimininkas, darbdavys suprato, jog tai yra būtent tie twi'lekai kurių jis ir ieškojo savo darbams.

Eyma iš pat ryto išmovė į turgų pasidairyti. Tuo tarpu likusios dvi padavanės, po įnirtingo ginčo (kurio kurstytoja buvo Ashla, apkaltinusi visus idėjų neturėjimu), buvo paleistos į turgų pardavinėti Aalayos vakar nupirktų drabužių, ir vietoj jų įsigyti paprastų, su kuriais galėtų patekti pas Pašą Sish. Pinigų uždirbti nepavyko, o ir Aalaya pasistengė parduoti ne visus savo blizgučius, tad gautų pinigų tepakako paprastiems švariems drabužiams. Per visą tą laiką Eyma taip ir nepasirodė, susisiekus su ja komunikatoriaus pagalba, paaiškėjo, kad ji užsiima tuo, kuo ir galima buvo tikėtis - tyrinėja. Tad neapsikentęs Koka liepė jai sudaryti sąrašą visų turguje esančių prekių.

Aalaya ir Ashla, baigusios prekiauti ir persirengusios, patraukė link pašos dangoraižio. Jai įėjus į rajoną, jos pasijuto jog išsiskiria iš minios savo drabužiais, o priartėjusios prie pastato ir pamačiusios raudonus kilimus ir auksinius driežus, bei ryškiai raudonai pasidabinusius įstaigos svečius, suprato, jog nepastebėtoms į vidų patekti bus sunku. Iniciatyvos ėmėsi Aalaya. Tačiau paaiškėjus, jog geruoju praeiti pro stambų apsauginį trandoshaną nėra jokių šansų... bet tik jei nesinaudoji galia. Po šios minties visų masčiusių nustebimui, smulkutė twi'lekė švystelėjo apsauginį taip, jog šis nuskriejo kelis metrus oru ir žnektelėjo ant žemės. Abi padavanės, naudodamasis proga, nėrė į vidų, kur buvo įrengtas prašmatnus kazino. O pačioje garbingiausioje vietoje, ant pakylos, nuo kurios galima buvo apžvelgti visą salę, buvo įsitaisęs išsipustęs trandošanas, apsuptas būrio draugų, moterų ir asmens sargybinių.

Kol Aalaya bandė susivokti, ką padarė, puse ausies klausydamasi, kaip parblokštasis apsauginis teisinasi prieš iš jo besikvatojančius kolegas. Ashla nieko nelaukdama surado pirmą pasitaikiusį salę prižiūrintį sargybinį ir pareikalavo ją pristatyti Pašai. Ir kai sargybinis iš jos tik pasijuokė, kitas prašimas nuskambėjo taip, jog visame kazino akimirkai stojo visiška tyla, sargybinis prarado bent kokį norą prieštarauto, nes švytinčios geltonos akys, žvelgiančios, rodos, tiesiai į sielą, nežadėjo nieko gero. Nurijęs seilę, jis skubiai nulydėjo togrutą laiptais aukštyn, tiesiai pas savo bosą. Kuris buvo gerokai nustebintas tokio savo sargybinio darbu ir dar labiau nustebo, kai pareikalavus nešdintis, togruta išsvaidė į šalis jo asmeninę sargybą ir uždėjusi jam ranką ant peties pareiškė, jog čia atvyko Han Indra Ro vardu, atsiimti jo skolos.

Iš baimės trandošanui ant sprando pasišiaušė žvynai, tačiau suprasti ko iš jo nori jei nesugebėjo, ar bent jau nespėjo. Mat iš salės, kuri dabar buvo nebesaugoma, kadangi visa sargyba skubėjo bosui į pagalbą, pasigirdo šūvis. Ir pakirstas blasterio, trandošanas krito negyvas. Tuo tarpu šaulys išdidžiai pakėlęs šautuvą triumfuodamas sušuko: "Štai tau už viską, galite dabar mane nužudyti, aš savo darbą atlikau". Tai ir buvo paskutiniai jo žodžiai, nes nuo pakylos apskriejęs žaibas jį partrenkė ant žemės. Ashla, vis dar besimėgaujanti savo ką tik atrasta nevaržoma galia taip išliejo savo apmaudą.

Toliau sekė klyksmai ir panika. Kuo pasinaudojusios padavanės išsmuko į gatvę, ir radusios nuošalų kampelį susitarė mokytojams nepasakoti detalių apie svaidomus žaibus bei skraidančius apsauginius, ir tik tuomet susisiekė su riteriais ir pranešė, jog paša Sish mirė.

Po pusvalandžio visi (išskyrus Eymą) jau aptarinėjo įvykius gyvai. Ir nors buvo aišku, jog padavanės sako ne viską, vis tik nei vienas iš mokytojų iki galo nesuprato kiek situacija tapo rimta. Pirmasis signalas buvo Korvino nugirstas pokalbis tarp kazino svečių, į kurio patalpas jie pateko labai lengvai ir buvo nustebinti, jog kazino buvo beveik griežęs į normalias vežias. O nugirstas pokalbis tikrai galėjo sukelti blogų įtarimų, svečiai kalbėjosi apie žaibą trenkusį vidury salės.

Apžiūrėję pagrindinę salę, ir nesuradę čia nieko įdomaus, džedajai įsmuko į tarnybines patalpas, nusprendę patekti į viršutinius pastato aukštus. Kur, galbūt, jie tikisi rasti Sish paveldėtoją, kuris be viso ko, turėjo paveldėti ir savo tėvo skolą. Kuo baigsis šios paieškos paaiškės jau kitoje sesijoje.

Taigi, viena sesija, du juodi kauliukai, vienas jų Aalayai, kitas - Ashlai. Ir tai jau trečiasis. Kitaip tariant mokinys dabar virto vaikščiojančia bomba - galios, nevaržomos jokiomis filosofijomis, įsikūnijimu. Iš pradžių tai mane išgąsdino. O taip pat kažkiek nuliūdino žaidėjų atsainumas. Mokytojai elgiasi daugiau nei neatsakingai, mokiniai - piktnaudžiauja galia pirmai progai pasitaikius... Na bet jei jau tokia yra žaidėju valia, tuomet man belieka stebėti kas vyks toliau. O apskritai, nepaisant sudėtingos situacijos, siužetas, rodos, dėliojasi gan logiškai (nors gal kiek forsuotai). Rašydamas žodį "logiškai" turiu galvoje logiką dviejų trilogijų rėmuose, o tai labai laisvi rėmai :)

Šitas žaidimas man yra didelis iššūkis, ir nors ne viskas sekasi taip, kaip norėtųsi, tuo pat metu aš gaunu daug naudingų įžvalgų, tiek apie savo galimybes, tiek apie žaidėjus. Vien jau šio blogo rašymas leidžia gan nuodugniai analizuoti tai, kas vyksta. Taip pat ši kampanija yra išbandymas ir žaidėjams, nes jiems čia suteikta didelė laisvė ne tik veikti, bet ir kurti. Bent jau kol kad didžioji dalis žaidėjų tos laisvės neišnaudoja, nors kai kurie karts nuo karto ir pradžiugina.

Trumpai tariant, abejonė, likusi po šios sesijos, buvo ta ar nepadariau aš klaidos pasirinkdamas žaidimo stilių, kuriame žaidėjai turi tokią laisvę, tačiau kartu ir didelę atsakomybę už žaidimą ir už žaidimo siužetą... Tačiau galiausiai tą abejonę pakeitė mintis, kad problemos vis tik kyla ne todėl, jog žaidėjai to nesugeba, o todėl, jog jie nėra taip įpratę. Tad kol kas tegu viskas tęsiasi, o ateitis parodys ar toks metodas turi kažkokių perspektyvų, ar vis tik aš čia perlenkiau lazdą (kas būtų labai liūdnas atradimas). Ir jei vis tik viskas baigsis gerai, tuomet aš jau žinau tolimesnius žingsnius šią kryptimi: Pallaris ir Houses of the Bloaded - dar daugiau laisvės ir valdžios žaidėjams :)

Galios nublokšti. Septintoji sesija. Pirma dalis

Tiesą sakant šią sesiją veiksmo įvyko dar mažiau nei praėjusią? Tendencija? Jei tai pasikartos trečią sesiją iš eilės, reiks imtis kažkokių priemonių. Tačiau nepaisant to, skelsiu ją į dvi dalis.

Praėjusią sesiją Korvinas su Ashla praleido visą dieną šnekučiuodamiesi apie savo praeitį. Ką gi konkrečiai?

Dar prieš atvykstant į akademiją, riteris ir jo naujoji padavanė jau spėjo įsivelti į nuotykius. Desperatiškas bandymas pasprukti nuo juos persekiojančio Žvaigždžių Naikintojo "Visą matantis" baigėsi stipriai pamuštam laivui nusileidus nežinomoje sistemoje (Korvinas tiesiog suvedė pirmas pasitaikiusias koordinates, priešingu atveju jau nebebūtų ką gelbėti). Laivas iš hypererdvės išniro šalia dujų giganto. Tačiau netrukus įsijungęs ryšys leido suprasti, jog sistema nėra negyvenama. Aplinkui dujų gigantą skriejo palydovas, kurio orbitoje sukosi kosminė stotis.

Gavę sutikimą atlikti avarinį nusileidimą, kuris iš tiesų buvo avarinis, ir po kurio laivas jau tikrai buvo pasmerktas niekada nebepakilti, Korvinas ir Ashla atsidūrė kosminėje stotyje. Pirmas, nerimą keliantis vaizdas buvo Tie naikintuvų dalys, judančios konvejerių juostomis. Tuomet pilkomis uniformomis aprengti kareiviai atstatę į kompaniją šautuvus nebepaliko abejonių.

Bet džedajai nebūtų džedajai, ir kareivis, priėjęs apieškoti belaisvių, Korvinui mostelėjus ranka, savo vadui raportavo, jog jie neginkluoti. Dar po kelių minučių, tiek mokytojas, tiek mokinė, jau sėdėjo kamerose. Atskirose, tačiau ne vieni. Ashlos kameroje sėdėjo mažo ūgio sullustanė, ilga, juoda kasa. Korvino - žmogus, su imperijos uniformos likučiais. Kelios valandos praleistos kartu ir visi jau žinojo apie visus. Sullustanė buvo vardu Jua Kiv, inžinierė, streiku pabandžiusi reikšti nepasitenkinimą tuo, jog imperija nacionalizuoja Sienar Fleet Systems (visa stotis priklausė būtent šiai korporacijai). Streikas jai ir jos kolegoms baigėsi įkalinimu. Tuo tarpu žmogus Korvino draugijoje buvo vardu Kelke Orkus, neseniai dar buvęs eilinis Imperijos armijoje, dabar jis laukė tribunolo už bandymą parduoti armijos amuniciją planetoje ir taip padengti savo skolas, kurų turėjo begales, mat labai mėgo lošti. Tiesą sakant būtent persekiojančios skolos jį ir atvedė į armiją, kur jis manė busiąs saugus nuo kreditorių...

Ėjo valandos, kamerose mezgėsi pokalbiai, ginčai ir pabėgimo planai. Ashla piktinosi Jua nenoru užpulti atėjusį sargybinį. Tuo tarpu Korvinas planavo išpjauti duris savo kardu. Galiausiai, supratusi, jog jos kameros draugė neturi jokio noro vaidinti didvyrę, Ashla ėmė ieškoti kitų būdų pasprukti. Paieškos davė savo vaisių - maža ventiliacijos anga, per siaura suaugusiam žmogui, tačiau tinkama mažutei sullustanei ar jaunai togrutai. Varžtai, laikę ventiliacijos grotas, nesudarė sunkumų jaunajai padavanei, ir netrukus abi merginos jau ropojo ventiliacijos angomis. Kur reikia eiti sullustanė žinojo puikiai, tiek jos klausa, tiek orientacija tiek stoties išmanymas neleido pasiklysti ir netrukus mokytojas išgirdo bildėjimą sau virš galvų.

Čia jau Korvinas nustebino savo kameros bičiulį, plikomis rankomis nuraudamas ventiliacijos grotas. Dabar kameroje jau buvo visas pulkas, tik ir laukiančių progos sprukti. Ginčus ir abejones, kas čia yra džedajus ir ar džedajai apskritai egzistuoja, nutraukė riteris išsitraukęs šviesos kardą kaip tik tuo momentu, kai sargybinis bandė paduoti maistą pro durų apačią.

Džedajų galios, inžinierės - žinių ir buvusio kareivio patirties dėka, jau nebe keturi, o visi penkiolika kalinių (sullustanė pareikalavo, kad būtų išlaisvinti ir jos kolegos), be didelio triukšmo, techniniais tuneliais pasiekė vieną iš dokų, kuriame švartuodavosi krovininiai šatlai. Liepęs kompanijai luktelėti, Kelkė, apsivilkęs nuo vieno iš kalėjimo sargybinių, numauta uniforma, nesukeldamas jokio įtarimo nuėjo apsižvalgyti. Pakeliui gavęs pastabą dėl savo purvinos uniformos iš karininko ir nugirdęs pokalbį, jog į stotį ruošiasi atvykti kažkoks ypatingas svečias, prokuratorius Savos Betrain, netrukus jo žvilgsnį patraukė apžvalgos kabina, įsitaisiusi doko palubėje.

Pakilęs liftu jis pamėgino užimti kabiną, tačiau tesugebėjo įveikti vieną iš dviejų ten buvusių sargybinių. Tad netrukus visa likusi kompanija skuodė doku, gaudžiant pavojaus sirenai. Ironiška, tačiau sirena, suveikė jų naudai. Niekas nekreipė dėmesio į būrelį bėgančio techninio personalo ir ir nepastebėjo jų tarpe įsimaišiusios poros džedajų.

Visa ši minia suvirto į artimiausią krovininį šatlą. Ten dirbę darbininkai buvo užčiaupti pagrasinus blasteriu. Du imperijos pilotai Korvino buvo išsviesti iš kabinos, o Ashla tuo metu jau jungė laivo variklius. Bendrame samaišyje, niekas taip ir nesuvokė, kas čia vyksta, šatlas sėkmingai perdavė savo identifikacinius kodus stoties didpečeriams ir gavęs leidimą nėrė į hipererdvę. Ir tik džedajus ir jo padavanė dar spėjo pajusti per nugarą perbėgantį šiurpą, kai paskutinę akimirką prieš panyrant į hipererdvę, šalia jų išnėrė laivas su imperijos žymėjimas. Kažkas, esantis jame, sudrumstė Galią...

Taigi, akivaizdu, kad šis prisiminimas dar laukia savo pabaigos. Ir ji turės neužilgo įvykti. Tačiau tai ne taip skubu, kaip kitos bėdos, kurios ėmė ryškėti. Pastarojo prisiminimo tikslas buvo duoti meistrui ir mokinei kažkokią bendrą praeitį, tačiau turiu pripažinti, jog bent jau šios sesijos rėmuose, rezultatas buvo visiškai nulinis. Tenka susitaikyti, jog Korvino ir Ashlos pora nefunkcionuoja... Ir jei jau kalnas neeina pas Machometą, tai vadinasi kažką iš esmės teks keisti žaidimo meistrui. Tiesa, tolesnė sesijos eiga man pakišo ne tik idėjų bet ir galimybių tą įgyvendinti. Bet apie tai kituose postuose.

Galios nublokšti. Šeštoji sesija.

Šeštoji sesija nebuvo labai turtinga įvykiais, tad aprašymas ko gero bus trumpas.

Seniai seniai, labai tolimoje galaktikoje...

Prašmatnus skimeris milžinišku greičiu skriejo link miesto. Tuo tarpu jo viduje Korvinas tylomis žvelgė į savo padavanę. Likusi grupė šnekučiavosi tarpusavyje, tuo tarpu mokytojo mintys nevalingai nuklydo toli į praeitį. Kai jis pats dar tebuvo paauglys, ir akademijos koridoriumi, po eilinės savo pamokos, skaudančiais šonais ir neatsakytais klausimais galvoje, keliavo link meditacijų salės. Didelės, tuščios ir apšviestos tik žvaigždžių šviesa.

Čia Korvinas rado dar vieną savo likimo draugą... mažą kūkčiojantį siluetą, priklaupusį salės kamputyje. Prisėdęs šalia, Korvinas atpažino šviesiaplaukę, didelėm mėlynom akim mergaitę. Ką tik tapusia pirmaja enigmatiško džedajaus Kokos, kuris net senus meistrus dažnai priversdavo sutrikti, padavane. Užkalbinta ji rydama ašaras ėmė pasakoti, jog iš visų jėgų stengiasi vykdyti savo mokytojo nurodymus, tačiau ji jo visiškai nesupranta, o jis pyksta... galų gale ji įsikibo Korvini į apsiaustą ėmė prašyti, kad jis būtų jos mokytojas. "Bet aš dar tik padavanas...", nors kažkur pasąmonėje Korvinui ši mintis pasirodė visai patraukli...

Skimeris ėmė mažinti greitį, dabar jau pro langus galima buvo matyti detales. Iš ežero centro į dangų kilo spindintis miestas. Modernių formų dangoraižiai, didelis skraidančių transporto priemonių judėjimas. Tarsi spinduliai, į visas puses nuo miesto driekėsi tiltai. Skimeris įsiliejo į vieną iš transporto srautų ir ėmė vingiuoti tarp dangoraižių. Keleiviai pro langus galėjo iš arti matyti prašmatnias struktūras, kai kurios iš jų vis dar statomos, mirgančios iškabos, daugybė judesio, žodžiu, jaunas ir klestintis miestas.

Galiausiai skraidantis transportas nutūpė ant vieno iš dangoraižių leidimosi padų. Vos išlipusį Hamutą čia pasitiko jo patarnaujantis personalas. Kompanija buvo palydėta iki stiklinio lifto, judančio pastato išore. Leisdamiesi visi turėjo dar vieną progą pasidairyti po miestą iš didelio aukščio.

Manau, kad čia praleidau progą pakutenti žaidėjų smalsumą. Detalesnis miesto nupasakojimas galėjo iškelti klausimų, kurie būtų užduoti Hamutui, kuris savo ruožtu buvo visai geranoriškai nusiteikęs. Ką gi, bent jau ateity tokiom situacijom reikėtų labiau pasiruošti.

Liftui artėjant prie žemės, Hamutas pats užkalbino džedajus. Girdamas jų kaip varovų įgūdžius, jis paminėjo, jog galėtų pasiūlyti neblogą galimybę užsidirbti, jei kompanija sutiktų jam padirbėti ateityje. Tačiau džedajų pasiūlymas nesudomino, tad pokalbis tuo ir baigėsi. Liftas pasiekė žemę, ir Hamutas nuėjo sau, palikęs džedajus judrioje miesto gatvėje.

Ką daryti toliau? Čia sprendimą padiktavo Koka, "Tegu padavanai parodo ką sugeba, pirmyn". Pirmoji susigaudė Aalaya, jau atsigavusi nuo karštinės, nors apie įkandimus priminė tamsiai raudonos, beveik juodos gyslos, vingiuojančios vidine rankos puse nuo įkandimo vietos.

Twi'leke greitai susirado gatvės prekeivį ir po neilgo pokalbio, bei nedidelio pirkinio, jau žinojo kur yra turgus, kad mieste yra bent devyni pašos, kuris dangoraižis priklauso Pašai Sish, ir kad gatvėse svetimšaliams būtina vaikščioti užsirišus mėlyną juostą (vietiniai, kurie, rodos, buvo tik trandošanai, nešiojo raudonus drabužius), juostų prekeivis taip pat turėjo. Todėl netrukus visa grupė jau žygiavo link turgaus, pagal vietinį reikalavimą persirišę mėlynomis juostomis.

Turgus buvo milžiniškas ir jame galėjai įsigyti visko. Aalajai buvo įteikti pinigai ir kartu su Eyma ji buvo išsiųsta nupirkti naujų drabužių (senieji gerokai nukentėjo avarijos metu). Korvinas su Eshla kiek pasisukinėjo tarp prekystalių, kur rado generatorius, tinkamus jo restauruojamas kardui, tačiau pinigų jam įsigyti jis neturėjo, mat sutartos premijos iš Chevino jie taip ir nepasiėmė. Likusią dienos dalį jis praleido šnekėdamasis su savo mokine (įdomu apie ką?).

Likusios dvi padavanės neleido laiko veltui, greitai susirado laisvesnę vietelę, kur surengė nedidelį koncertą. Ir nors Eymai toks variantas neatrodė labai priimtinas, tačiau twi'lekes kviečiami ir agituojami žmonės labai greitai primetė pinigų, kuriuos ji pati būtu rinkusi visą dieną ir kurių turėjo užtekti ir maistui ir rūbams ir kitoms smulkmenoms. Dar po kelių valandų jos jau buvo apžiūrėjusios visą rajoną, radusios ten rūbų, žuvų ir vergų prekybos vietas. Eyma buvo susirinkusi krūvą egzotiškai atrodančių amuletų, o Aalaya - twi'lekei priderančių drabužių. Kai netikėtai iš niekur išniręs mokytojas, priekaištingai nužvelgęs pirkinius, pareiškė, jog kadangi mokinės jau nupirko viską, ko tik gali joms prisireikti, tai dabar galima eiti pasiilsėti (Korvinas jau buvo suradęs įperkamą nakvynės vietą), o rytoj jos pademonstruos kaip jų pirkiniai joms padės patekti pas Pašą Sish (kurį visa kompanija jau seniai pervadino Saša-Paša).

Susižvalgiusios tarpusavyje, mokinės pasiūlė dar užsukti į vieną iš begalės čia esančių barų, informacijai surinkti. Tačiau nelabai ką pavyko išpešti iš vienišų, girtų ir bedarbių baro lankytojų išskyrus kvietimą kartu praleisti daugiau laiko.

Iš baro kompanija išėjo jau temstant. Aukštų pastatų šešėliai greitai gramzdino gatves prieblandoje. Vienoje iš tokių gatvių, truputi atokiau nuo turgaus šurmulio, grįžtantieji namo išvydo sceną: trys trandošanai buvo apsupę grupę twil'ekų. Moteris, vyras ir jauna mergina. Vyras jau buvo parblokštas ir du trandošanai jį spardė. Tuo tarpu trečiasis vilko moterį šalin, garsiai reikšdamas savo ketinimą ją rytoj parduoti vergų turguje.

Pamačiusi praeivius, twi'lekė ėmė kviestis pagalbos, ir padavanės neliko abejingos, skirtingai nei mokytojas, kuris nusprendė likti nuošalyje. Gatvės chuliganai nė nesuprato su kuo susidūrė, ir netrukus du gulėjo ant žemės, likę skubiai spruko. Tiesa, kodėl vienas jų, bandęs apeiti Aalają iš nugaros staiga atsidūrė šiukšlių krūvoje, niekas (išskyrus Koką) taip ir nesuprato. Nors mokytojo, susirėmimo metu, atliktas darbas buvo kur kas svarbesnis. Jei ne jo pastangos, Aalaja būtų skersgatvyje pasišvaisčiusi savo kardu, tačiau su nedidelis galios triukas ir kardas tiesiog neįsijungė, o twi'lekes galvoje nuskambėjo grėsmingas mokytojo įspėjimas...

Atrodo, jog pamažu nusistovi padavanų ir mokytojų santykis. Mokytojai mechaniškai yra galingesni, tačiau konfliktuose kauliukai jiems reikalingi ne tik priešams bet ir savo padavanams nuo tamsiosios galios pusės saugoti. Tačiau šita sistema gali imti klibėti, kai padavanams stiprėjant, jėgų skirtumas ims mažėti. Nuo ko gali apsaugoti padavanų disciplinos treniravimas, ko mokytojai kol kas nedaro, o padavanai nesiprašo.

Ir vis dar nė karto nepanaudota patarimų mechanika... aš suprantu, kad mokytojams nusispjauti, tačiau kodėl padavanai neparodo iniciatyvos?!

Tvi'lekų grupelė atrodė tikrai varganai, pasirodė, jog jie neturi net kur gyventi. Atskrido jie čia privilioti pažadų apie nuostabias perspektyvas naujame mieste, o atvykę čia buvo apiplėšti ir išmesti į gatvę. Vyrui buvo sulaužyti keli kaulai, ir judėti jis galėjo tik su kitų pagalba... Galų gale buvo nuspręsta juos pasiimti pernakvoti kartu su savimi.

Aalaya, žingsniuodama šalia naujųjų pažįstamų, galvojo apie savo praeitį, apie savo gyvenimą iki susitikimo su Koka ir apie dalykus kurie anksčiau jai keldavo abejones ir galų gale turbūt paskatino bent jau pabandyti įsiklausyti į tai, ko moko džedajai, nepaisant pirmojo susidūrimo (jei pamenate, ten žuvo jos pusseserė)...

Vyko tai prieš kelerius metus. Prekybos federacijos enklavoje - Blueport. Jis tarsi svetimkūnis dygo Khaleek planetos, kuri buvo saugoma izoliacionistinių įsakymų nuo likusios galaktikos. Tad vienintelė vieta, kurioje buvo įmanomas kontaktas tarp vietinių (žmonių porūšio, neaukštų, pailgomis kaukolėmis, žydromis akimis) ir Respublikos, buvo ši bokšto formos enklava, kurioje susispaudę egzistavo keliasdešimt tūkstančių gyventojų.
Enklavos pramogų rajone, viename iš geresnių barų, smagiai laiką leido Aalaya, sėkmingai prasukusi savo pirmąjį tikrai pelningą sandorį, ir už tai iš dėdės gavusi dosnų kiekį kreditų ir savaitę laisvalaikio. O laisvalaikis čia buvo visai neblogas. Vietinė planeta garsėjo savo mėlynuoju vandeniu - svaiginančiu skysčiu, pagal tradicinius metodus gaminamu iš tik šioje planetoje augančių samanų žiedų. Tai ir buvo pagrindinis planetos eksportas ir prekybos federacijos interesas. Ironiška, tačiau jos gyventojai, nors ir atsiribodami nuo bent kokio kultūrinio kontakto su Respublika, vis intensyviau įsitraukė į šią prekybą, ir pažvelgęs pro enklavos langą, galėjai matyti į visas puses besidriekiančias samanų plantacijas... Tačiau grįžkime į barą.

Čia savo kokteilį gurkšnojo Aalaya, o šalia jos buvo prisėdusi naujoji jos pažįstama Oola - nepaprasto grožio Lethan Twi'leke (kitaip tariant labai retos - raudonos spalvos, kaip ir Aalaya). Jau du metus ji Blueporto baruose dirbo šokėja, gyvenimas buvo lengvas ir be rūpesčių (su visais potencialiais rūpesčiais susitvarkydavo visada šalia esantis Sadonas - jos samdomas asmens sargyvinis, vietinis), honorarai buvo geri, o ir gerbėjai niekuomet nenustojo jos lepinti dėmesiu ir dovanomis. Tačiau gyvenimas svetimoje planetoje, svetimoje kultūroje, vis tik darė savo, tad susitikti kitą savo rasės atstovę, o dar ir Lethanę, buvo tikrai malonus siurprizas ir merginos (padedant mėlynajam vandeniui) labai greitai susibičiuliavo.

Trys vakarai pralėkė geriausiuose Blueporto baruose (visų jų durys buvo atviros Oolai) , juokas, kokteiliai, pokalbiai. Kol galiausiai, visai atsitiktinai, draugės atsidūrė tam pačiam bare, kuriame savo reikalus tvarkė Taal'fort - Aalayos dėdė ir klano galva. Būdamas gerokai praktiškesnis nei jo dukterėčia, šis greitai suvokė kokį lobį jis čia sutiko. Dvi dienos draugiškai praleistu vakarų ir Oola su dideliu entuziazmu sutiko, jog ją Taal'fort savo laivu nuskraidintų iki Coruscanto, kur pasako dėdės pasakojimų, jos lauktų svaiginanti karjera...

Tuo tarpu užkulisuose tarp dėdės ir Aalayos vyko tikros filosofinės batalijos. Jei kas dar pamena, tai Aalayos šeima buvo ne tik prekeiviai vergais, bet ir galios naudotojai, savo verslą pinantys su filosofinėmis idėjomis apie balanso palaikymą visatoje. Aalayos argumentai buvo: "Ji mano draugė, ir ji ne vergė, koks tai pusiausvyros palaikymas - laisvus žmones versti vergais?", dėdės kontrargumentai buvo paprasti: "Tai aišku, kad ji vergė, tiesiog ji dar apie tai nežino, ir aš jos neversiu nieko daryti, tačiau jei ji pati pasirinks skristi su manimi, tai ir bus įrodymas, jog viskas vyksta taip kaip ir turi vykti".

Ir tikrai, Oola savo noru atvyko į Taal'forto laivą, tačiau tai nenuramino Aalayos, nes jei jos draugė tik būtų žinojusi jog ji skris visai ne į Coruscantą... Tačiau nepaklusti dėdei, ji drąsos neturėjo, ypač dėl to, jog spaudimas buvo juntamas iš visų jos bendrakeleivių - giminaičių.

Taigi, tarp gero uždarbio ir Taal'forto tebuvo likęs tik Sadonas. O jis pasirodė daugiau nei sukalbamas. Lojalumas jam buvo honoraro klausimas, tad netrukus jis bent jau teoriškai buvo dėdės, o ne savo ilgalaikės darbdavės pusėje.

Tuo metu debatai tarp Taal'fort ir Aalayos vis dar tęsėsi. Ir vieną iš jų galų gale nugirdo ir šokėja. Tačiau buvo jau per vėlu. Laivui nusileidus (visai ne Coruscante), Aalaya buvo tiesiog užrakinta savo kambaryje, o dėdė sutvarkė savo reikalus taip, kaip tą ir buvo suplanavęs. Tiesa, paskutinę akimirką, gal dėl pabudusios sąžinės, o gal dėl godumo, Sadonas bandė sukliudyti sandoriui, tačiau prieš galios naudotojų grupę tos pastangos buvo beviltiškos...

Truputi gaila, jog spaudžiant laikui, teko paforsuoti prisiminimo pabaigą, tačiau iš esmės istorija susiklostė visai dailiai (idėjos autorė čia buvo Aalayos žaidėja). Rezultatas: praeitis, kur gyvenimas buvo gerokai paprastesnis, tačiau kartais tekdavo taip, kai liepia vyresnieji, o ne sąžinė, ir dabartis, kur ji dar kartą gavo progą atsidurti truputi panašioje situacijoje ir šį kartą pasielgti taip, kaip jai to norėjosi. Bet ar tai pakankama priežastis manyti, jog džedajų mokymas yra teisingesnis nei tas, kurį dėstė jos dėdė..?

Galios nublokšti. Penktoji sesija. Vienintelė dalis

Seniai seniai, labai jau tolimoje galaktikoje...

Kompaniją gabenęs laivas išnėrė virš Daišyko planetos. Pasak meistro Ro - nuošalios ir apgyvendintos tik klajoklių. Tačiau šiuo faktu buvo tuoj pat suabejota, nes tik išniręs laivas pateko į tikrą spūstį, vargais negalais išvengė susidūrimo ir atsipirko keliomis nurėžtomis antenomis, ko pasekmėje išklausė laivą, kurį kliudė, pilotavusio trandošano keiksmažodžių. Vėliau eteryje jį pakeitė kosmouosto dispečerio nuorodos.

Tačiau tai buvo tik pradžia, tuoj pat nusprogo ir užsidegė navigacinis kompiuteris. Į ką pirmoji reakcija buvo: "Viskas pagal planą". Nes Ro tikrai buvo minėjęs, jog kompiuteris susinaikins pasiekus skrydžio tikslą, kad niekas nebegalėtų susekti iš kur atvyko laivas. Tačiau tai toli gražu nebuvo problemų pabaiga, kabina prisipildė dūmų, nes po navigacinio kompiuterio atsisakė paklusti ir gyvybės palaikymo mechanizmai, turėję išvalyti orą, o paskui gedimai kaip kaskada nuėjo per visas likusias laivo sistemas. Nevaldomas laivai įsirėžė į atmosferą, ir ėmė nekontroliuojamai vartytis. Visos įgulos pastangos tik vargais negalais išlygino kritimą, ir išvengė perkaitimo nuo trinties, tačiau tuomet laivas paniro į debesis, ir kadangi radarai nebeveikė, visiškai pradingo ir orientacija. Išnirus iš miglos, kažkas dar spėjo pamatyti ties horizontu kylantį miestą ir gausybę ežerų, kurių paviršiuje akivaizdžiai matėsi žmonių (ar kitų protingų būtybių) veikla. Korvinas, kuris ką tik prie šturvalo pakeitė Koką, kuris jau buvo padaręs viską, ką tik mokėjo, vargais negalais išvengė pro šalį skriejančio skimerio, ir smailu kampu tėškėsi į ežero paviršių. Pračiuožė kelis šimtus metrų, pakeliui daugybę kartų apsiversdamas ir griaudamas viską kas pasitaikė jo kelyje.

Kompanija iš laivo išsikrapštė gerokai apdaužyta, bet aukų buvo išvengta. Labiausiai nukentėjo Aalaya, kuri vis dar kankinosi nuo nuodų poveikio, todėl avarijos metu buvo savo kajutėje, lovoje, o ne prisisegusi prie krėslo. Iš laivo ją po pažastimi išnešė pats mokytojas. Aplinkui plytėjo ežeras padengtas tvarkingu lieptelių tinklu, jungiančiu gausybę plūduriuojančių šiltnamių. Šioje tvarkingoje sistemoje dabar žiojėjo ką tik padaryta vaga - avarijos pėdsakas.

Kiek toliau plūduriavo kelios valtys, iš kurių į nukritusiuosius žvelgė keturrankiai padarai (Eyma juos jau buvo mačiusi ir žinojo, jog jie vadinasi Basaliskais). Mokytojui paprašius ji vikriai nėrė į vandenį ir išnėrė prie vienos valčių, prašydama pagalbos. Iš pradžiū kiek sutrikęs, basaliskas, galų gale, laikydamas keturiose rankose po irklą nusiyrė link po truputi skęstančio laivo. Jam pamojus, prie jo prisijungė ir daugiau, valčių, nuo toliau esančio kranto pasirodė ir kelios motorinės valtys. Neilgai trukus daiktai, kuriuos pavyko išgelbėti, jau buvo saugiai pakrauti, į motorinę valtį padėta labiausiai iš visų nukentėjusi twi'leke. Kompanijai buvo pažadėta, jog ji bus saugiau pargabenta į krantą, kur ja pasirūpins gydytojas.

Tuo metu Ashla, pasigedo savo kardo, apie ką pasakė mokytojui, kuris tuoj pat pataisė ją, primindamas, jog tai buvo ne šviesos kardas, o žibintuvėlis... nors vietiniai neatrodė agresyvūs, tačiau konfidencialumą išlaikyti vertėjo. Eyma, kuri vandenyje jautėsi turbūt geriau nei sausumoje, greitai šią problemą sutvarkė ir žibintuvėlis grįžo į Ašlos rankas.

Plaukiant link kranto, džedajai išklausinėjo vietinių apie tai, kas čia vyksta. Paaiškėjo, jog Basaliskai čia buvo atvežti kaip darbo jėga ir dabar gyvena tam tikroje baudžiavos formoje - augina kažkokias bakterijas, kurias parduoda ir uždirbtais pinigais moka už savo darbo įrankių nuomą. Dalis jų buvo tikrai nusiminę, nes avarijos metu sugadinta nemažai jų nuosavybės, kas juos dar labiau stumė į ir taip sunkiai išmokamą skolą. Paklausti, kam jie moka pinigus, basaliskai tegalėjo pasakyti vardą - Hamut Mon.

Pastarojo ilgai laukti neteko, nuo miesto netrukus atskriejo ir, vidury kaimelio sulipdyto iš molio ir dumblių, nusileido blizgantis ir prabangus skimeris. Iš kurio kartu su savo asmenine sargyba išlipo Chevinas. Apsigaubes paprastu apsiaustu, iš po kurio blizgėjo prabangūs papuošalai. Greitai įvertinęs situaciją jis pradėjo pokalbį su atvykėliais. Pokalbio esmė buvo paprasta: jūs nuniokojot mano turtą, ir esat man skolingi. Kadangi neturite kaip iš čia išskristi ir be leidimo jūsų neįleis į miestą, tai faktiškai esate mano malonėje. Į ką džedajai sureagavo be didelio džiaugsmo, nepaisant to, kad apskritai Hamut elgėsi gan mandagiai. Ilgos ir gan įtemptos derybos, kurios vienu momentu buvo ant kardų ištraukimo ribos, galiausiai baigėsi susitarimu, jog skolą bus galima atidirbti. Chevinas paaiškino, jog jis yra įsipareigojęs parduoti kelis ošunus (jojamieji driežai), tačiau tam juos reikėtų visų pirma parginti, kas užtruktų gerą savaitę. Darbas skubus, o jis kaip ir neturi patikimų žmonių kurie tai galėtų greitai atlikti... Ir nors buvo akivaizdu, jog jis sako ne viską, džedajai sutiko su pasiūlymu, kuris bent jau atrodė daug geresnis už pradinį variantą: 50 000 kreditų.

Nors dar naktį ir vyko pasitarimas, ar neverta būtų tiesiog išeiti, tačiau ryte, kaimelyje nusileidus stambiam krovininiam skimeriui, visi tvarkingai sulipo į krovinių skyrių. Juo be mūsų kompanijos dar keliavo ir keturi prijaukinti ošūnai. Vienas kurių pasirodė gan nedraugiškas ir bandė nukąsti Korvinui ranką (ošūnai yra plėšrūs driežai, maždaug 2,5 metrų aukščio ir ~5 metrų ilgio, plačiu snukiu, pilnu aštrių dantų ir kauline karūna, kurią išskleidžia kai būna nepatenkinti, būdami blogos nuotaikos, gali nesunkiai nukasti žmogaus dydžio padaro galūnę ar galvą). Tačiau čia sužibėjo Koka, kuris, pasirodo, turėjo talentą bendrauti su gyvūnais.

Tuo tarpu Eyma atrado kampe sustatytus įrankius, vienas kurių buvo elektrošoką duodanti ietis, naudojama raitelių bei varovų, kurią ji labai noriai ėmė bandyti ant garde uždaryto ošūno ir už ką tuoj pat per rankas gavo nuo savo mokytojo.

Pora valandų skrydžio ir skimeris nusileido ant ežero kranto, Hamut skubiai paaiškino kur galima rasti ošūnų bandą, trindamasis rankas užtrenkė duris ir pradingo iš akiračio.

Dar po kelių minučių kompanija jau stebėjo kaimenę kuri buvo sustojusi prie ežero atsigerti. Kaimenės stebėjimas užtruko visą dieną, o ryte visi, su Koka (kuris jau užsirekomendavo kaip Ošūnų tramdytojas), pajudėjo bandos ginti. Pasirengimų diena nenuėjo veltui, ir Koka jau visai netrukus sėdėjo bandos dominuojančiam patinui ant nugaros. Po keletą minučių trūkusios kovos, galios pagalba gyvūnas buvo nuramintas, o visa banda paklusniai nusekė paskui.

Štai čia pagaliau įterpsiu pirmąjį komentarą. Nors teoriškai ši scena suveikė, tačiau aš čia neišnaudojau viso sistemos potencialo. Vietoj vieno žaidėjo dvikovos, čia galima buvo naudoti komandinį darbą, be to visas tabūnas tiesiog turėjo šansą pasprukti, kai visi deriniai jau buvo išnaudoti... šiuo atveju tai smulkmena, tačiau sakyčiau visai nebloga pamoka man pačiam, nes šią mechaniką vis dar atradinėju :) Labiausia,i žinoma, gaila neišnaudotos progos komandiniam darbui. Dar vienas momentas - komandiniam darbui išprovokuoti, turbūt, reikalingi ir stipresni oponentai. Tačiau čia dar reiks perprasti ir statistinę sistemos pusę, kuris yra gan sudėtinga.

Sugauta banda dvi dienas buvo genama nurodyta kryptimi. Kiekvienos dienos ryte ir vakare per holografinį komunikatorių su kompanija susisiekdavo Hamutas, vis nekantriai klausinėdamas ar viskas tvarkoje. Ir trečios dienos rytą džedajai jam turėjo ką papasakoti. Nes naktį kai kas įvyko.

Tas kai kas, buvo trandošanų klajoklių antpuolis. Pirmas šūvis iš tamsos prašvilpė visai netoli Eymos, budėjusios tuo metu prie laužo, kurios atsakas buvo į šūvio pusę paleista ošanų banda. Netrukus, užvirė mūšis, nors reikia pasakyti, jog mūšio baigtis buvo nulemta iš anksto. Medžiokliniai blasteriai, jau praretinti pabaidytos ošunų bandos, prieš galios vartotojus neturėjo šansų. Tačiau visai netikėtai mūšis įgavo visai kitą, kiek tamsesnį pobūdį, kai abu mokytojai suprato, jog svarbu yra ne tik nukauti priešą, bet ir nepaleisti iš akių savo padavanų, kurie pajutę kovos azartą iš tiesu ėmė smagintis. Ir visą tai tapo labai rimta, kai Korvinas, matydamas su kokiu pasimėgavimu Eshla švaistosi savo naujai atrastomis galiomis ją numušė nuo balno ir bandė liepti jai nurimti, o ši jam į akis rėžusi "ne!" šoko atgal į mūšį... Tuo pat metu Koka jau stovėjo priešais klajoklių būrio vadeivą. Dar akimirka ir kova baigsis, tačiau iš tamsos išnirusi Eima galios smūgiu nubloškė trandošaną tolyn nuo mokytojo. Klajoklis žnektelėjo ant žemės šalia nukauto savo bendro ir jo numesto šautuvo. Akimirkos, kurią Koka sugaišo priekaištingu žvelgdamas į savo mokinę, pakako, kad jam į šoną įsirėžtų blasterio iškrova...

Likę gyvi užpuolikai spruko, supratę kovos beviltiškumą, o mokytojai užsiėmė moralizavimu. Koka tepaklausė savo padavanės: "Ar tu tikrai nori, kad aš mirčiau?". Tuo tarpu Korvinas ilgai barė savo mokinę, kuri nuleidusi galvą tvirtino, jog ji savo klaidą supranta... Tačiau buvo akivaizdu, jog jaunoji padavanė ką tik mėgavosi tamsiosios galio teikiama jėga ir paprasto „kaltas, daugiau taip nebedarysiu“ čia nepakanka. Kitą dieną Eshla pradėjo be pusryčiu ir keliaudama pėsčia paskui raitus bendražygius...

Šioje vietoje istorija staiga pasuko neplanuota (nors negalima sakyti, netikėta, mat mechanika leido to tikėtis anksčiau ar vėliau) vaga. Eshla mūšio scenoje įsigijo dar vieną juodą kauliuką, kitaip tariant, kiekvienas jos galios panaudojimas ateityje, potencialiai reiškia, jog tamsioji galios pusė taps jos varančiąja jėga, kaip kadaise nutiko Lelen. Situacija kuri išsivysčiusi žaidimo metu buvo labai logiška: mokytojai buvo nustūmę mokines į antrą planą, patys tvarkė reikalus, jas palikdami saugoti daiktų ir panašiai. Tad visai nekeista, jog perdėtai savimi pasitikinti Eshla, kuri pajuto galios prieskonį mūšio metu, mokytojui, ją vėl bandančiam pašalinti iš veiksmo antrą planą, įžuliai pasakė "ne" ir tuo būdu žengė žingsnį link tamsiosios galios pusės. Puiki pamoka mokytojams, labai gerai personažą atitinkantis poelgis. Tačiau kiekviena lazda turi du galus. Eshla yra labai pavojingai arti nuopuolio į tamsiąją pusę. Kas savaime jos personažo nenužudys, tačiau jei tai įvyktų, tolimesnis jos ir likusios grupės bendradarbiavimas taptų be galo sudėtingas... Todėl prioritetiniu reikalu tampa išeities iš šios situacijos ieškojimas. Pirmas žingsnis, tai būtų Korvino ir Eshlospirmojo susitikimo prisiminimui skirta sesija. Gal tai duos kokių nors svertų spręsti mokytojo ir padavano santykiuose atsiradusiam trūkiui. Kitas momentas - istorijos prasme šis epizodas man labai patinka, todėl kad ir kokių priemonių bus imtasi, jokiais būdais nenorėčiau, kad tai virstų kokios nors formos bausme Ešlos žaidėjai (dar ir dėl to, jog tai - jaunas žaidėjas, su palyginus mažesne patirtimi nei žaidėjai valdantys mokytojus). Optimaliausias galimas išeities iš šios situacijos scenarijus būtų: pagerėjęs susikalbėjimas tarp mokytojų ir padavanų (atrodo, jog Kokos žaidėjas jau pasidarė išvadas po sesijos apie jo pirmąją mokinę), bei graži istorijos arka pasakojanti kaip Eshla įveikė pati save (gal ir su mokytojo pagalba, tačiau pirmame plane čia turėtų būti ji). Pesimistinis scenarijus - prarastas veikėjas, tikiuosi, jog to neįvyks. Tad kaip ir sakiau, pirmasis gelbėjimosi ratas bus prisiminimas. Kitas momentas, vis neužsiakcentuojantis suvokimas, jog mokytojo ir padavano santykis yra vienintelis galimas kelias padavanui tobulėti. Be to padavanai visuomet gali prašyti savo mokytojo patarimo, tuo faktiškai gaudami vieną papildomą situacinį kauliuką. Vėl gi, istorijos prasme šie padavanai su mokytojais pažįstami tik kelis mėnesius, tačiau kuo greičiau santykio nauda bus įsisąmoninta, tuo geriau, tuo sklandžiau seksis bendradarbiauti visai trupei. Nuo šiol patarimas galės būti sunaudotas ne tik kaip situacinis kauliukas, bet ir kaip galimybė sustabdyti galimą juodo kauliuko įsigijimą (gal tai paskatins ir mokytojus parodyti iniciatyvą).
Kitas momentas, riba skirianti tamsiąją ir šviesiąją galios puses. Galvojant apie susidariusią situaciją, bei mastant apie filmą, man susidėliojo mintis, jog paskutinis žingsnis visuomet žengiamas sąmoningai. Kaip ir mirtis, taip ir tamsioji pusė turėtų būti žaidėjo pasirinkimas. Taip, susilyginus disciplinai ir juodajai galios pusei, personažas tampa valdomas savo ydų, tačiau tai dar nėra ribos perėjimas, paskutinis žingsnis turi būti tarsi "taip" prie altoriaus. Kaip kad Anakinas ištarė imperatoriui ir taip kaip Lukas pasakė imperatoriui "ne". Tai būtų tarsi aukščiausias konflikto taškas, nuo kurio galima tik ristis žemyn, tiek į vieną tiek į kitą pusę. Šioje vietoja aš dar neesu tvirtai suformulavęs principo, tačiau man pro truputi ima aiškėti, jog toks sprendimas turi visai neblogą potencialą istorijos prasme... laikas parodys.

Rytė paskambinęs ir apie naktinius įvykius sužinojęs (apie mūšį, žinoma, ne džedajiškus reikalus) Hamutas be galo nudžiugo ir už poros valandų jau kalbėjosi su džedajais asmeniškai. Pokalbis virtęs derybomis atskleidė keletą naujų faktų: Chevinui driežai nors ir buvo svarbūs, tačiau pagrindinis jo tikslas buvo čia siautėjančių klajoklių sudorojimas. Varovų jis turėjo, tačiau pakankamai gerų karių už jam priimtiną užmokestį - ne. Džedajai šioje situacijoje taip pat nepasimetė ir persiderėjo sutarties sąlygas. Viskas baigėsi tuo, jog buvo pažadėta, kad jie bus nugabenti tiesiai į miestą, gaus simbolinę sumą kreditų (kurių reikėjo elementariam pragyvenimui), bei iš ežero dugno bus ištrauktas jų laivas.

Tai pat paaiškėjo ir planetos istorijos detalės. Kaip pasirodė, prieš ne tiek ir daug metų, ši planeta vis dar buvo niekam nežinoma, tačiau netikėtai atradus, jog vietinė grybų kultūra yra tinkama alazhi bakterijoms auginti (vienas iš pagrindinių bakta skysčio komponentų). Planetos statusas pasikeitė akimirksniu, o kai kurie jos gyventojai beveik per naktį tapo beprotiškai turtingais. Tačiau ne visi čia gyvenę klajokliai trandošanai norėjo pakeisti savo tūkstantmečius puoselėtą gyvenimo būdą. Ir kaip tai dažnai nutinka tokiomis situacijomis, planetos populiacija pasidalino į dvi stovyklas - turtingą, modernią ir gerai aprūpintą, bei idėjišką, kovojančią už savo tradicinį gyvenimo būdą ir savo tikslų siekiančią desperatiškais išpuoliais... Su ko apraiška kompanija ir susidūrė naktį ir kas tapo katalizatoriumi konflikto grupės viduje.

Penktoji pasakojimo dalis baigėsi prabangiam skimeriui, kuriame patogiai įsitaisė džedajai, pajudėjus link miesto.

Ha! Viena dalis! :)