Galios nublokšti

2009 m. rugpjūčio 27 d., ketvirtadienis

Naujasis sezonas: septintoji sesija

Toli toli, seniai seniai, kažkur galaktikoje... trumpai.

Po pasitarimo kompanija nusprendė nusileisti Lelen prašymui vykti į nežinomą planetą, kur pasakjos gali būti Džedajus, kuriam ji kadaise išgelbėjo gyvybę. Nors kai kurie kompanijos nariai raukėsi, tačiau geresnio pasiūlymo neturėjo niekas.

Tiesa, vos grįžusi į laivą ledi atrodė puikios nuotaikos ir padėkojo visiems už pagalbą ir palaikyma ir bandė dėkingumo ženklan apsikabinti Ra, tačiau šis refleksyviai atšoko atgal ir numykęs, jog gal kitą kartą išspruko iš laivo valgomojo.

Tačiau jam ramiai gyventi vis tiek nebuvo lemta. Lelen po nusileidimo pas atsiskyrelį ėmė miegoti ytin neramiai. Kol galiausiai, vieną naktį jį pažadino negera nuojauta. Ranka, kaip Ra buvo mokintas, tuoj pat atsidūrė ant blasterio. Tamsoje jis tespėjo pamatyti dvi geltonai švytinčias akis, ir tuomet ore švystelėjęs kardas perpjovė petį. Blykstelėjo blasterio šūvis ir klonas skubiai išvirto lauk iš kambario. Durys užsivėrė už nugaros, o jas kiaurai pervėrė kardo ašmenys.

Tik tuomet Lelen, kurią jau kelios dienos kankino vis pasikartojantys sapnai apie tai kaip ji rankomis kala kardą ir vėliau juo kapoja nesibaigiančias minias, ir visa tai sekant pritariančiam nežinomų šeimininkų žvilgsniui, susiprotėjo, jog tai jau nebe sapnas.

Nuo tos akimirkos miegoti pasidarė beveik neįmanoma, kankinantis sapnai, baimė vėl ką nors užpulti... Net meditacijos vargiai bepadėjo. Nors Lelen ir buvo pratusi prie įvairiausių sunkumų, tačiau po truputi jos jėgos ėmė sekti. Pakankamai lėtai, tačiau, rodos, negrįžtamai.

Tiesa, tai nesutrukdė dviem galios mokinėm pasismaginti, išaiškinus Ra, jg jei jau jis kartu miega su Lelen, tai privalo tuoj pat su ja tuoktis. Po ko abi nuo ledi gavo pylos ir treniruočių.

Nespėjus iki galo susivokti su šia problema, teko spręsti naują. Nes visiškai netikėtai laivas išnėrė iš hipererdvės visa savaite anksčiau nei turėjo.

Laivas pakibo virš naktinės, tačiau gausyve žiburių švytinčios, planetos pusės. Aplinkui zujo gausybė laivų. Ir netrukus su laivu susisiekusi skrydžių kontrolė pranešė jog tai Nexus 4, bei nukreipė laivą reikiama kryptimi. Kadangi šokti atgal, pasirodo, galimybės nebuvo. Variklyje įvyko netikėtas gedimas... Pasitaręs su astromechiniu droidu, Giras iškeikė reontininkus, keitusius variklį ir senus žemėlapius, tačiau ką nors pakeisti galimybės nebebuvo.

Sutvarkius biurokratinius reikalus, ir lydint eismą reguliuojančių droidų, laivas nusileido gigantiškame nusileidimo lauke, kurus kiek tik akys užmatė, buvo nutūptas laivais. Virš galvos zujo eismas. Ties smoge skendinčiu horizontu švytėjo iki dangaus kylančio miesto pašvaistės. Viskas buvo gyva, judru, triukšminga. DR-10 paaiškino, jog ši planeta - vienas didžiausių korporacijos sektoriaus prekybos mazgų.

Vos nutūpus teko trumpai šnektelti su prisistačiusiais pareigūnais, kurie dviprasmiškomis užuominomis paaiškino, jog šis laivas GALI būti vogtas, tačiau keli džedajų triukai viską išsprendė. Nors pasikarščiavusiam Ra ir teko keletą valandų praleisti nuovadoje.

Giras tuoj pat užsiėmė remontininkų paieška, Lelen paniekinamai dėbtelėjus į visą šią sumaištį pasitraukė į savo apartamentą, o likusieji ėmėsi apžiūrinėti miestą, o tą daryti buvo galima neišeinant iš laivo - holoneto pagalba, bei stumti laiką.

Netrukus klonas jau buvo įsigijęs krediditę kortelę ir mėgavosi leisdamas pinigus. O tuo tarpu Aalaya, prisiminusi kaip smagu yra apsilankyti dideliame mieste įkalbėjo jį apsilankyti ir vietiniame masažo salone, kur Ra ir iškeliavo išsikvietęs taksi.

Kol Ra buvo išvykęs, prie laivo pasirodė keistas asmuo, tuoj pat patraukęs dėmesį. Kompanija spėjo pamatyti, kai jis mostelėjo ranka ties vietinio pareigūno veidu ir šis parodęs kitiems, jog viskas gerai, nuėjo savo reikalais. Nepažįstamasis - puikiai apsirengęs tarro, blizgančia plike ir vėšliais bakenbardais, taip pat rodos kažką pajuto. Jo ranka refkelsyviai nuslydo po apsiaustu, kur kompanija spėjo pamatyti šviesos kardo rankeną...

Netrukus paaiškėjo, jog tai Pay Lodresas, jo įteiktoje vizitinėje kortelėje buvo nurodyta ir jo profesija - galios talentas, jūsų paslaugoms... Apžiūrėjęs laivą, į kurį jį pakvietė merginos, ignoruodamos Giro protestus, ir pasiklausinėjęs apie šio laivo įgulą, jis pakvietė Eymą ir Aalaya pas save į svečius, po to kai Aalaya paklausė ar jis nenorėtų joms sukonstruoti ir parduoti šviesos kardo.

Netrukus grįžo Ra, šį bei tą sužinojęs apie tikrą gyvenimą ir jo malonumus. Nuotaika buvo puiki, o dantyse smilko mirties lazdelė. Jos dūmus jis su dideliu pasimėgavimu gainiojo naudodamasis tuo, ko pramoko iš Lelen. Čia jau ledi kantrybė trūko, perkami kardai, piršlybos, klono vedimas iš kelio... mokynės gavo išklausyti moralo, kuris bent jau privertė jas nudelbti akis, tačiau susigėdusios ar iš baimės..?

Kitą dieną atvyko užsakytoji laivo detalė, o Aalaya, Eyma ir Lelen iškeliavo pas Pay'ų į svečius. Netrukus jie jau buvo prie durų prabangaus dangoraižio, kurio vienas iš viršutinių aukštų priklausė jų naujajam bičiuliui. Po trumpo nesusipratimo su apsauga, kuri labai įtariai nužvelgė viešnių aprangas, galiausiai jų pasitikti nusileido pats Payus.

Tarro butas buvo neskoningos pabangos pavizdys. Kailiniai kilimai, brangūs papuošalai, holografinės statulos vaizduojančios patį Payjų. Kurį laiką jie praleido besišnekučiuodami apie nieką, šeimininkas pasiklausė istorijų apie kompanijos paieškas, uždavė kelis klausimus, pasidomėjo ar tik kartais ne iš enklavos jos čia atkeliavo? Paklaustas apie kokią enkląva kalba, atsakė, jog sklinda gandai, jog kažkur, už korporacinio sektoriaus, pačiame visatos pakraštyje slypi beveik niekam nežinoma džedajų stovykla, detalesnės informacijos, deja, nežino niekas, tačiau Payus buvo linkęs apie tai sužinoti. Tad viešnių atsakymas jį kiek nuvylė.

Toliau pokalbis pakrypo apie šeimininko gyvenimą, ir čia jis mielu noru papasakojo apie tai, kaip atrado, jog daug geriau nei mirti už idėją yra korporacijų sektoriuje, kur negalioja Respublikos, o dabar jau ir imperijos istatymai, pardavinėti savo talentus už pinigus.

Galiausiai neištvėrė Lelen. Atsistojusi ji išrėžė savo nuomonę visiems apie viską: kardų pirkimą, džedajų parsidavinėjimą... Nudaužė droidą atnešusį jai išgerti ir apsisukusi išėjo pro duris. Palikdama šeimininką su Aalaya ir Eyma.

Vis dar pikta, nusileido liftu prie traukinio platformos, kur ją pasitiko grupelė juodai apsirengusių asmenų, rankose laikančių plakatus: "Galia mus pražudys", "lauk galios naudotojus" ir "gėda galios naudotojams". Bandymas juos tiesiog ignoruoti nepavyko, grupelė susiformavo į sieną ir šaukdama kvailus lozungus nukreiptus prieš galią užtvėrė Lelen kelią. Viena iš personų tuo tarpu kreipėsi tiesiai į Lelen, apeliuodama į tai, jog jai dar ne viskas prarasta, ir tai, jog lankymasis pas galios naudotoją Payjų prie gero neprives.

Ledi kantrybė netruko išsekti, rankos mostas:

- Tu nori mane praleisti.

Mitinguotojo akys išsiplėtė:

- Ji taip pat galios naudotoja!

Jis dar bandė kažką išsitraukti iš už skverno, tačiau nebespėjo, galios smūgis jį nubloškė šalin. Tačiau praeidama pro šalį Lelen dar spėjo akies krašteliu pamatyti kaip iš po skverno jam išriedėjo luitas akmens, labai jau matyto... primenančio tai iš ko buvo padaryti laivai, matyti holokrone.

Tuo tarpu Payaus apartamentuose toliau vyko pokalbis. Šeimininkas jau kelis kartus išsisuko nuo atsakymo apie kardą, patikindamas, jog dar trūksta kelių detalių, kurias jam tuoj tuoj turėtų atgabenti. Ir Eyma vis dažniau neramiai žvilgčiojo į Aalayą. Galiausiai, su šeimininkui pasišalinus pokalbiui holofonu, su jam skambinusiu droidu, Eyma pasiūlė kuo greičiau iš čia pasišalinti, dėl ko niekas neprieštaravo. Niekas, išskyrus Payjų, kuris primygtinai prašė pasilikti. Bet merginos visai neketino persigalvoti.

Jų derybas staiga nutraukė skambutis į duris. Prisistatės patarnaujantis droidas atidarė duris ir tarro veidą perkreipė pasitenkinimo šypsnis.

- O štai ir jie, - tarstelėjo jis ir pasitraukė į šalį.

Už durų rykiavosi keistų, agresyviai atrodančių droidų burys, smailios formos, į visas puses styrantys sensoriai, šešios rankos, kuriose jie laikė ginklus... Jaunosios padavanės netrukus buvo priverstos slėptis už pargriautos sofos, o tuo tarpu droidai jas apsupinėjo. Kova atrodė linkstanti į vieną pusę, tačiau išsigelbėjimas atsirado tiesiog sienoje - apėję improvizuotą priedangą, droidai ten terado atidarytą liuką, vedantį į oranžerijos drėkinimo ir vėdinimo tunelį, kuriuo dabar skubiai ropojo Aalaya ir Eyma.

Tačiau išsigelbėjimas nebuvo pasiekiamas taip lengvai kaip norėjosi. Tunelis tiesiog apsuko visą aukštą ratu ir atvedė ten pat iš kur merginos į jį ir pateko. Ir tik tuomet joms stuktelėjo mintis susisiekti su Giru. Šiam, situacija, kurioje dabar buvo merginos tuoj pat priminė jo mokslo metus...

- Kažkur po jumis turi būti nutekėjimo šachta, ieškokite rankenos po vamzdžiais!

Ir iš tikruju, Eyma netrukus užčiuopė rankeną, nuplėšė dangtį, ir stačia galva nėrė į atsivėrusią tamsą angą. Tačiau Aalaya to nebespėjo padaryti, kadangi visai šalia jos, perpjauta šviesos kardu, išvirto sienos dalis ir kardo ašmenys užstojo jai kelią į laisvę. Galvos mostu Payus liepė merginai lįsti lauk.

Tuo metu laive, Giras ir Lelen sprendė ką daryti. Ryšys su merginomis nutrūko, tad buvo akivaizdu, jog geruoju tai nekvepia. Radusi Payaus kontaktus terminale, Lelen susisiekė su juo. Tarro atrodė puikiai nusiteikęs ir po neilgų derybų sutiko susitikti su Lelen asmeniškai, akis į akį, gerai matomoje vietoje. Tuo tarpu Giras, kaip visada prigriebęs kelis techninius triukus, nuskubėjo tiesiai į Payaus namus.

Ten jo tikrai nelaukė išskėstomis rankomis. Tačiau netikėtai įsijunges holoprojektorius, kurį Giras apdairiai buvo įmetęs į patalpą prieš mūšį, nukreipė priešų dėmesį tai lemiamai akimirkai, kurios otavianui reikėjo, kad pasukti mūšį sau reikalinga linkme. Netrukus koridoriuje voliojosi tik droidų liekanos.

- Aalaya, - šūktelėjo gyras ir atidarė duris, už kurių išgirdo pažįstamą balsą.

Nedideliame kambarėlyje stovėjo energetiniais antrankiais surakinta Aalaya, kambario vidury buvo matyti holografinis žvaigždėlapis, kuriame matėsi pažymėtas jų laivo maršrutas, šalia sienos stovėjo stendas, kuriame po stiklu buvo išdėlioti keturi šviesos kardai. Pasigriebusi vieną, Aalaya kartu su Giru pasišalino iš įvykio vietos.

O tuo metu Lelen pokalbį su Payumi prekybos centro kavinėje, kuriame Payus bandė įtikinti Lelen, jog jiems visai nebūtina visų užmušinėti, nes jam pilnai pakaks kelių jos bendrakeleivių, o jai jis galėtų net ir atiduoti dalį savo honoraro, nutraukė suskambėjęs tarro komunikatorius. Užmetęs žvilgsnį į gautą žinutę, šis akimirkai nutilo. Šypsena dingo nuo lūpų...

- Tai sugalvojot mane pergudraut?!

Nušvito geltoni ašmenys, kurie pervėrė virstantį stalą ir ismigo Lelen į petį. Tuoj pat nuaidėjo traukiamo kardo garsas, prasidėjo įtemptas susirėmimas. Ir nepaisant to, jog tarro teko patirti siurprizą, kai jo šviesos kardas, vietoj to, jog perkirstu Lelen ginklą pusiau, sumirgėjo ir užgęso, tačiau jo koviniai įgūdžiai būvo tikrai įspūdingi, o Lelen jėgos nuo nemigos buvo gerokai išsekusios. Todėl netrukus ji pasijuto įremta į kampą ir griebėsi kraštutinių priemonių. Ranka nutraukė raištį, atidengdama grėsmingai geltonuojančias akis. Per plauka išvengusi kirčio, galėjusio pabaigti kovą, smeigė kardu ir šį kartą jis pasiekė tikslą. Geltonas kardas nukrito ir užgęso. Lelen jį pasičiupo ir nespėjus niekam susivokti kas įvyko, vienu šuoliu dingo iš scenos.

Buvo akivaizdu, jog laikas dingti iš šios planetos, tačiau tam reikėjo įveikti dar vieną kliūtį. Uoste prie laivo būriavosi grupelė įtartinų žmonių. Iš saugaus atstumo kompanija galėjo matyti kaip jie atsiskaito su uostą saugojusiais espais, o tuomet visi išskyrus du sulipo į laivo vidų.

Pasitarę, kompanija nusprendė nekelti samyšio vidury uosto, tad tyliai nusėlino po laivu, kur Giras atvėrė savo paties sumontuotą liuką ir pro jį visi pateko į laivo vidų. Toliau viskas buvo paprasta, netikėtai užklupti samdiniai neturėjo jokių šansų ir pro tą patį liuką buvo išmesti lauk iš kylančio laivo. Administracinis droidas tuo metu baigė tvarkyti skubaus pakylimo prašymą ir pavojus jau rodės liko už nugaros...

2009 m. rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis

Eymos taip ir neįšsiųstas laiškas, gulintis kažkur po pagalve

Sveiki,
Tikiuosi jums verslas sekasi gerai, o pūstagalviai velniai netrukdo darbininkams gaudyti tų retų moliuskų, aš vis pamirštu kaip gi jie vadinasi. Dabar, kiek pamenu, turėtu būti pats jų neršimo įkarštis.
Man sekasi neblogai. Esu sveika ir gyva. Nieko netrūksta.
Atsiprašau, kad nedaviau jokių žinių apie save tokį ilgą laiką. Mama, tik prašau neverk, Glee Anselme ir taip pakankamai daug vandens.
Šiuo metu keliauju su na vadinkim juos draugais, nes kol kas sutarti ne su visais pavyksta. Bet kokie jie įdomūs visi: tiek planetų aplankiau, bet tokių sutikti net sapnuose nesisapnavo. Pirmiausia Aalaya. Įsivaizduokit: ji yra twi‘leke, bet tokia raudona kaip ugniažuvės pelekai. Įsivaizduojat?! Na bet nepaisant to, kad mūsų draugystės pradžia buvo nelabai maloni, dabar mes esam geriausios draugės. Na dar yra Ashla, bet šiuo metu mūsų keliai išsiskyrė. Ji gan nepaklusnus vaikas, ir ledi Lelen surado jai gerą mokytoją, tokį labai įdomų senuką, kuris gyvena planetoje, kur labai daug žaibuoja, o vanduo visas sušąlęs, labai keista ir nelabai maloni planeta. Nenuostabu, kad tas senukas elgiasi taip, tarsi jį kas urongu sulčių būtų prigirdęs, bet jei ledi sako, kad taip bus geriau, manau, verta tuo pasikliauti. Bet turbūt svarstote kas ji. Na tiesa pasakius labai keistas asmuo. Kol kas ir man ir, manau, kitiems sunku ja kartais suprasti, bet ledi išgelbėjo mane, Aalaya ir Ashla iš vienos nemalonios situacijos ir priglaudė, kai neturėjom kur eiti, o dabar ji mus moko. Ką ji mus moko, turbūt norėtumėt paklausti. O gi daug ko, ne muzikos tiesa ar panašiu dalykų, bet pakankamai įdomu ir labai naudinga. Gal kada pavyks papasakoti plačiau. Bet tikiuosi kada nors tapti verta būti džedajum. Jums turbūt vėlgi tai nieko nesako, bet džedajai geri žmonės, tik ššš, niekam neprasitarkit, negalima, mažai kam pasitaiko tokia proga. Man pasisekė, nors gal labiau reikia sakyti taip Galia lėmė. Na nors ledi Lelen pati nėra džedajus, bet daug apie tai žino, o kur gi geresnį mokytoją rasi, kai džedajų likę tiek mažai. Bet, aš manau, kad dabar mes turim mokytis toliau ir bandyti įkurti naują džedajų mokyklą. Buvo jų daugiau, bet taip išėjo, kad reikia iš naujo steigti. Ir tėti, nepradėk burbuliuoti vėl - taip reikia, juk neklausinėji rudojo moliusko kodėl jis ant žalių dumblių maskuojasi. Labai tikiuosi kad mums pavyks. Kolkas beveik visi draugiškai sutaria, išskyrus dar 2 asmenis su kuriais keliauju. Jie vardu Ra ir Giras. Giras užsiima mechanika, taip mes visada saugiai keliaujam kosmosu, vat , mama, todėl keliauti kosmosu taip pat saugu kaip per Orano lagūną. Turėtum ir tu bent kartą išbandyt. O vat Ra, na kol kas man sunku suprast kuo jis užsiima. Berods jis yra ledi Lelen asmens sargybinis, bet keisčiausia tai, kad ledi pati sugeba apsisaugot kuo puikiausiai.
Na bet Ra ir Giras, kažkodėl labai neigiamai žiūri į džedajus, tikiuosi, kad tai tik nesusipratimo klausimas - jų dar niekas nemokė, bet tikiuosi su laiku visi drauge įkursime mokyklą. Nes jie nėra blogi, vat Giras man padėjo susimeistraut ootona, nes senąjį netyčia pamečiau kažkur. Nėra jis toks pats geras kaip senasis, bet na Giras nekaltas, nesupranta jis tiek muzikoje, kiek laivuose.
Na bet atrodo kad po apsilankymo toje planetoje daug pas pasikeitė. Į gera. Ten matyt pirma karta visi dirbo kaip vieningas stiprus koralas, nes ledi buvo iškilę problemų netikėtų (visgi pasirodo ir ledi kartais reikia pagalbos, matyt neveltui Ra asmens sargybiniu dirba). Bet mes jas įveikėme, tai buvo labai malonus ir geras jausmas, visai kaip namie po ilgos žvejybos grįžus su geru laimikiu. Matyt pirma kart pasijutau kaip namuose. Todėl, tėti ir mama, nesijaudinkit, man viskas gerai ir tikrai nepražūsiu su jais.

Jūsų Eyma

P.s.: tikiuosi kada kai bus proga užsuksiu, nes šitas ootonas visai nesusiderina.

Naujasis sezonas: šeštoji sesija

Ši sesija nebuvo turtinga įvykiais, bet gausi pokalbiais, kurių aš nebandysiu atkartoti, todėl trumpai.

Jau besiruošiančius išvykti kompanijonus užkalbino atsiskyrelis. Pakvietęs Lelen atskirai šnektelti išdėstė jai savo susirūpinimą, nuogastavimus ir sprendimą:

- Tu pasielgei teisingai, čia atvykdama, tačiau tu esi pavojus pati sau ir savo bendrakeleiviams. Tu negali būti jų mokytoja, nes nesupranti net to, kas vyksta tavyje pačioje. Todėl tu liksi čia, ir kartu su Ašla mokysies būti kitokia. O jie tegu vyksta vieni, nes jiems yra saugiau be tavęs.

Šis pokalbis neužtruko labai ilgai, nes Lelen galiausiai savo teisumą puolė ginti kumščiais. Tačiau netrukus, suvokusi, jog jėgos nelygios, ne jos naudai, spruko bėgti.

Prie laivo jos jau laukė pagalba. Ra, uždengė Lelen savo krutine, pareiškęs jog po to kas tarp jų įvyko kabinoje, Lelen dabar yra jo moteris (jam taip paaiškino Giras). Kiti taip pat nesutiko atiduoti savo kompanijonės.

Ši kartą jėga nebuvo panaudota (nukentėjo tik laivas, nes atsiskyrelis pasirūpino, kad jis nepakiltų kol nebus viskas išsiaiškinta). Galų gale ledi atlyžo, kai atsiskyrelis sutiko nebereikalauti jai pasilikti planetoje, o tik nukeliauti su juo atgal į stovyklą, kur yra dart viena vieta, kurios Ledi niekuomet nebuvo mačiusi.

Atsiskyrelis, Lelen ir Eyma patraukė į stovyklą. Tuo tarpu Aalaya ir Giras liko laive. Ir giras iš atliekamu detalių ėmėsi gaminti ginklą - tinklą, krečianti elektros srove. Tokį, kokio turėtų pakakti net ir senam džedajui.

Pirmajai grupei pasiekus laukyme, atsiskyrelis visus nuvedė prie vietos, kurioje pats gyveno. Išspardęs kailius, jis atidengė po jais paslėptą dangtį, slepiantį plųšį į nedidelę tamsią patalpą. Paaiškinęs, jog čia yra pati svarbiausia šio komplekso dalis, į kurią jis pats eina tam, jog geriau pažintų save, tai patalpa kur galima atsijoti pelus nuo grūdų.

Truputi padvejojusi, Lelen įšoko į vidų. O tuomet, atsiskyrelio nuostabai į vidų šoko ir Ra, nusprendęs kad savo darbdavės/moters neleis vienos į pavojų. Tuo pat metu pro šakas į laukimę įgrūvo ir laivas iš kurio iššoko savadarbiu ginklu ginkluotas Giras.

Eima tuo metu klausėsi kas vyksta toje keistoje patalpoje. Nes matyti nebebuvo įmanoma, vos tik ten įšoko Lelen, viską paslėpė nenaturali tamsa. Tačiau iš vidaus sklido gerai girdimi balsai. Rodės, jog tiek ledi tiek klonas ginčijasi tarpusavyje ir patys su savimi.

- Tau nereikalingi šitie žmonės, tu pati viena viską gali. Ne, jie yra mano bendrakeleiviai, jie neleido ma pasilikti šioje planetoje, aš jiems reikalinga ir jie reikalingi man, - girdėjosi lelen balsas.

- Nuleisk ginklą... - pasigirdo Ra balsas ir tuomet šūvis.

Tuo metu į angą įšoko ir Eyma, tikėdamasi padėti bičiuliams. Akimirksniu ji atsidūrė keistoje patalpoje, tarsi piramidės, kurios sienos buvo padarytos iš veidrodžių viduje. Veidrodžiuose buvo matyti begalė atspindžių - Lelen, Ra, Eymos. Ir kai kurie tų atspindžių rodos judėjo ir kalbėjo nepriklausomai tuo tų kuriuos turėjo atspindėti. Netrukus Ra gulėjo ant grindų pašautas savo paties atspindžio, o Lelen tespėjo Eymai šuktelti įspėjimą, kai ši susigriebė už gerklės ir daliai ledi atspindžių piiškreipė piktas pasitenkinimas, kai mergina nustojo spurdėti ir bejėgiškai susmuko.

- Tu bejėgė, - juokėsi atspindžiai, - tu neverta nešioti savo vardą, tu silpna ir kvaila, pasitikinti kitais, besislepianti už kitų...

Netrukus pokalbis nutilo. Tamsa duobėje išsisklaidė ir Giras bei atsiskyrelis pamatė ant žemės tysančius trys kūnus. Visi jie buvo gyvi. Tačiau atsigavusi Lelen buvo įsiutus.

Ką tu pridirbai? - šaukė ji, - kodėl įleidai juos į vidų?

Atsiskyrelis tuo tarpu atrodė labai sutrikęs. Jis tik kalbėjo nesitikėjęs, kad viskas taip nutiks... Ir kai kompanija jau apsisuko eiti, tiesiog pasigriebė ant žemės gulėjusią lazdą:

- Dabar tai tau tikrai nebegalima iš čia išvykti.

Smūgis parbloškė ledi. Tačiau likusi kompanija neketino likti nuošalyje, ir netrukus atsiskyrelis buvo sunarpliotas į tinklą. Nuo jo kailių ir suveltų plaukų rūko dūmai, o Giras mėgavosi savo aparato veiksmingumu. Tačiau žudyti atsiskyrelio niekas neketino, nes kitaip Ashla Planetoje būtų likusi viena.

Laivui pakilus, ir Lelen atgavus samonę, ši užsidarė savo kajutėje, o po kelių dienų išėjus lauk visus nustebino pareiškimu, jog privalo grįžti atgal pas atsiskyrelį. Po neilgos diskusijos kompanija sutarė jog laivui leistis arčiau nei už dienos kelio nuo atsiskyrelio laukymės nėra protinga, bet jei jau ledi taip nori, tai gali pasivaikščioti viena. Su kuo ši sutiko ir po neilgos kelionės vėl stovėjo laukymėje, kur atsiskyrelis instruktavo Ashlą, pats tvarkydamasis savo vis dar sopančias žaizdas.

Pamatęs ją, atsiskyrelis nuoširdžiai nustebo. O išgirdęs jos pasiryžimą pereiti išbandymą dar kartą - nudžiugo.

- Tam reikės pusės metų pasirengimo, bet aš tavę išmokysiu visko, ko moku pats.

- Aš turiu tik tris dienas!

Laikas praėjo medituojant ir atsakinėjant į keistas atsiskyrelio mysles, vėl medituojant ir vėl atsakinėjant į klausimus, kurie rodos neturėjo atsakymų.

Po trijų dienų Lelen vėl nėrė į duobę. Šį kartą ji jautėsi pasiruošusi tam kas įvyks. Tačiau vėl sutiktas savas atspindys visai nebuvo pasiruošęs pasiduoti.

- Ši kartą tu manai, kad esi stipresnė? Galvoji jog atėjei pasiruošusi? Bet tu vis dar silpna. Kuo gi tau gali padėti senio myslės? Kuo tau gali padėti tavo bendrakeleiviai? Jie visi - nieko verti. - kambėjo jos pačios balsas Lelen ausyse, ir į šiuos klausimus nebuvo ką atsakyti.

Tačiau dar vienas, vidinis balsas, ar tiesiog nuojauta pažadino Lelen, nemaloniu suvokimu, jog pasiduoti dabar, sutikti su šiuo balsu, reikštų žingsnį kryptimi iš kurios grįžti būtų neįmanoma.

- Ne, tu neteisi, - sušuko ji iš visos širdies vydama prieš save stovintį pavidalą šalin ir staiga veidrodžiai ir gausybė atspindžių pranyko. Ji stovėjo senoje akmeninėje patalpoje, kurios sienomis raizgėsi medžių šanknys, o pro jas galima buvo matyti senovinius ženklus. Kurių Lelen stengdamasi nepastebėti išlipo lauk.

Padėkojusi atsiskyrelius, žvelgiančiam į ją su dideliu susidomėjimu, ir atsisakiusi jo kvietimo visiems dar kartą pasisvečiuoti pas jį, ledi grįžo į laivą, kuris netruklus ėmė ruoštis naujam hiperšuoliui.

2009 m. rugpjūčio 13 d., ketvirtadienis

Apie ką kalbėjosi Ra ir ledi, prieš klonui atsiduriant bakta tanke

- Ar tu pagalvojai, Ra, kodel as pasiemiau tuos zmones? Turejai laiko pagalvoti ir gal radai atsakyma?

- 1. Juos galejot naudot kaip taktini skyda, nors.. jums jo nereikejo 2. Juos galejot naudot kaip tarnus, tachiau mano atlikti stebejimai leido padaryt ishvada, kad tarnu jums irgi nereikia, kaip ir patogumu 3. Galejot turet grupe zhmoniu, kurie jus garbintu, kaip imperatoriu ar kaip deive (panashu ivyki teko stebet planetoj x, per kazhkoku linksma zhmoniu susitikima) .. shi versija gan tiketina.. 4. kad miegot kartu lovoje be sharvu, shi versija paaishkina, kodel triakis buvo piktas ir kodel buvo vartoti tuo metu nesuprantami argumentai "jei tu miegi su ja, tai galvoji, kad dabar tu chia svarbiausias?".. nuojauta sako, kad shi versija yra teisingiausia, nors ji keista, negi taip svarbu yra miegoti lovoje su kita butybe, be sharvu ? miegoti gi gali trukdyt, kai vienoj lovoj ilsisi du

- Jie visi buvo silpnos valios asmenys. Vienas rankos mostas - ir jie seka paskui. O kaip manai, kam man buvai reikalingas tu?

- Pradzhioj norejau sakyt, kad jus sau suformuojate sunkesne uzhduoti, nei priesh tai buvusi, antra vertus, kokia prasme ish tokios uzhduoties, kada esate ivykdzhiusi zhymiai sudetingesnes. todel manau, kad ne. nezhinau, keistai jauchiuosi, kai atsakineju i tokius klausimus, kodel jie uzhdavinejami ?

- Nes as tau daviau laiko pagalvoti, ir man idomus buvo tavo atsakymai. Bet taip, Ra, tu buvai kaip prizas man. Zmogus su stipria valia.

- Musu daug buvo, gal keli vis dar yra. Kartais pagalvoju, kur jie. Kartais, bet ne dabar.



- Tai nori isgirsti atsakymus?

- Teisingus?

- Ziurint ka vadinsi tiesa. As zinau savo elgesio priezastis.

- Manau, kad taip. Nors dazhnai ir Jus ir dzhedajai kalbate man labai nesuprantamai. Minite jegas, kurios man nesuprantamos.

- DZEDAJAI!!!! Jus abu su Giru per daznai minite juos.

- Ne tik mes. Alaja ir Eima sako, kad jos dzhedajes.

- Jus ka, galvojate kad labai skiriates nuo tu merginu? Jus tokie patys.Vi-sis-kai tokie patys. Tik jusu niekas nemoke, ne taip kaip ju. Tiek tu, tiek Giras - jus abu galetumet ta pati, kaip ir jos. Tai priezastis, del ko as rinkausi tave. Stiprios valios zmogus, jautrus Galiai. Jus panasesni negu galvojate. Tie vargsai, kuriuos jus taip beprasmiskai iszudete... Silpnavaliai, bet visiskai atsidave. Jus kitokie.



- Ash vel nieko nesuprantu. Juos moke kitaip nei mus. Del to mes ir esam skirtingi. Beto ir vardai musu skirtingi. Rases irgi. Mes su tavim gal. Mes ir alaja... Na ne. Ji gi twyleke !!! Eima nautalane, ji gali plaukiot po vandeniu. Ash ne. Bet ash moku shaudyt. As gal ir suprantu, t.y. nesuprantu, bet jauchiu, kad kalbedama apie ta keistaja galia, gal ir esi teisi. negaliu paaishkint bet atrodo, kad taip. Ir shi kart ash Jusu nebandysiu itikint, kad ash pasielgiau, kaip pasielgt turejau, jau pirma karta jiems nusizhengus. Turi daryt tai ka turi daryt
Man taip tai akivaizdu, kaip kad dabar turiu Jusu klausytis. Ne del to kad privalau, tiesiog turiu ar noriu. Velgi nezhinau, ash dar daug ko nesuprantu. Bet, ka suprantu, ta gerai, mus moke gal ir zhiauriai. Bet tik del to ash gyvas.

- TIE SKIRTUMAI NERA ESMINIAI



- As esu pavojinga, Ra. Tikrai, labai, pavojinga. Ir kuo ilgiau as bunu viena - tuo pavojingiau man vel kazka sutikti. Tie zmones buvo tam ir skirti. Kad neuzsimirsciau. Kad sekancio uosto, i kuri atskrisiu, nepaversciau kruvinu skerdyniu lauku. Tai jau yra buve per daug kartu. Tokia buvo ju misija, iki tol, kol mes nesutikome padavaniu, ir Giro. Bet tu pats matei - kartais man nepadedavo ir kompanija, tie lojalus zmones, kurie buvo pasiryze bet kam del manes. Kaip ir sakiau tau jau ne karta - mano kompanijoje tau buvo skirta speciali uzduotis.

- Ash suprantu. Ir del to abejoju ar teisingai elgiuosi. Nes ash zhinau, kad tu pavojinga, jauchiu. Ir zhinojau, kai turejau kelias progas jusu atsikratyt. Mus mokino priimt intuityvius taktinius sprendimus. Reaguot i pavojinga aplinka. Sunaikint ja, jei yra galimybe, pasitraukt ir gryzus sunaikint ir vel. O ash jau tiek daug pazheidzhiau. Doktrinu. Punktu. Ir vis dar gyvas. Ash turechiau pasikelt blasteri. Reaguot i tai, kad ne ash ji ten numechiau. Bet to nedarau. Ir zhiuredamas i Jus jauchiuosi keistai. Ir gyvas. Vis dar gyvas.

- TU buvai asmens sargybinis.Ne tik tas, kuris saugo mane nuo aplinkos, bet ir tas, kuris saugo aplinka nuo manes.

- Ne kuno ? Sielos ? Minejo chia toki termina Alaja, prie lauzho, ash tada visishkai nieko nesupratau.

- Tarkim, sielos. Tavo balsas turejo pakeisti ta, kuris man snibzda tuomet, kai bunu viena. Kuris mane ragina nusiimti raisti.

- Jauchiu, kad suprantu, nors tai prieshtarauja daugeliui dalyku, ka ash machiau ir ko manes moke. Bet tai nedaro manes ypatingu, sargu gali buti betkas, tam nereikia igudzhiu, taktikos. Nereikia saugot, kad kazhkas ishlys ish uzhnugario, smogs. Nors apie sielos taktika ash nieko neishmanau, nemachiau ash sielos. gal del to, kad atsiradau ne taip kaip visi.

-O blasterio tu nepakelsi. Zinai, kad tai beprasmiska. Siela tai tik vienas is pavadinimu. Daznas atranda sau tinkamiausia.

-Neprotinga, nes musu jegos nelygios. Machiau ka gali padaryt. Priesh dzotini blasteri, niekas irgi neeina su rankiniu. Nebent gudrumu patenki i vidu. Tiesiog, tu ne dzotas, nors ir pavojinga... Jus - ne tu. Nes jei butumet, manes chia vienaip ar kitaip nebutu. Per daug klaidu padariau.

- Mirtis yra beprasmiska bausme. Is jos nepasimokoma.

- Ji efektyviausias sprendimas. Nors ir lengviausias, sutinku.

- Bet ji nera pamoka.

- O bausme, ne mirusiam, ji yra gyviesiems.

- O tu matai dar ka nors kambaryje?

- Mire klonai blasteriais negroja. Ne. bet prie kapitono pulto sedi dabar Giiras, kitur kazhka daro Alaja ir kiti. Esu tikras, kad ish mano mirties, shiokia ar tokia pamoka isheitu.

- Padavanes mokosi kitais budais.

-Ash ne padavanas, ash buves imperijos klonas. Ash mokausi taip, kaip mokosi buve imperijos kareiviai.

- O nenoretum mokytis kitaip?

- Efektyviau ?

- Kitaip. Bet tau teks ismoksti galvoti kitaip.

- Galbut, tik kas mane mokys. Kam to reikia ?
Galvoti kaip kam?
- Na, eyma butu puikus mastymo pavyzdys, jeigu nori tapti jedi.
- Ash neapsimesiu, kad viska supratau. Bet ash galiu pabandyti. Tiesiog ash manau, kad Jus neefektyviai ishvaistysit laika ir viskas baigsis, taip kaip viskas baigiasi. Ash norechiau pabandyt mokytis ir galvoti kitaip. Tiesiog viskas per daug neiprasta. Tiek. Jei ash siela saugau, darydamas visishkai netinkama man darba, tai manau vienaip ar kitaip ash vis dar ja saugosiu. Kad ir kas per technologinis stebuklas tai butu.
- Tuomet as tau parodysiu, ka ir nuo ko tu saugai...


...pries Ra atsijungiant savo /cenzūruota redaktoriaus/ baloje, Lelen jam pasnibzda, jog tai tebunie Ra pamoka, ir kad jis tikrai nemirs. Ji neleis jam numirt.

2009 m. rugpjūčio 11 d., antradienis

Naujasis sezonas: penktoji sesija

Trumpai :)

Kol Eyma ir Aalaya laukia pinihų už perlus, Ra grįžta į laivą. Čia jį pasikalbėti pasikviečia Lelen. Giras tuo tarpų išlaužia laive buvusį seifą ir sumoka baudą CSA pareiūnams.

Tuo tarpu grįžta pirkėjas turėjęs Aalayai ir Eymai atnešti pinigus už perlus ir pareiškia, jog rado joms daug geresnį pirkėją, pasiūlysiantį joms didesnę sumą. Šioms bemėginant mandagiai išsisukti (mat kvepia kažkuo nešvariu), į svečius atvyksta ir naujasis pirkėjas - miesto administratorius. Merginos sprunka iš įtartinos situacijos, nors jas intensyviai kviečia apsilankyti miesto rotušėje.

Merginos susisiekia su laivu ir praneša apie situaciją. Tup pat metu Giras mato kaip Lelen koridoriumi nuneša į medicinos skyrių leisgyvį kloną... paklausta kas nutiko, atsako, jog jis prašė jos pamokos.

Grįžus merginoms, Lelen pasiūlo vis tik priimti administratoriaus kvietimą. Rotušėje jie patenka į holokonferencijų salę, kur miesto taryba derasi su CSA dėl karantino. Mat CSA pasiekė žinios, jog šiame mieste yra daugybė nelegalių, iš Korporacinio sektoriaus pasprukusių robotų ir jie visiškai užblokavo galimybę atvykti ar išvykti iš šios planetos. Draudiimas galioja ir mūsų kompanijai. Manydami, jog kompanija yra imperijos atstovai, vietiniai tikisi, jog jie padės nuimti blokadą. Tačiau Lelen tenka susidurti su corporacijų teisės ekspertu (Aalaya ir Eyma atsisakė dalyvauti šiame spektaklyje). Karantino nuimti niekas nė nesiruošė, tačiau Lelen gavo sarašą teisės aktų, kurie apibrėžia karantino taisykles ir išimtis.

Eyma ir Aalaya galiausiai išsireikalauja žadėto perlo pardavimo, atsisako paimti daugiau nei jie verti, nors joms tą ir siūlo (vis dar tikėdamiesi papirkti "imperijos atstovus).

Grįžus į laivą Lelen ima kapstytis tarp senojo laivo šeimininko dokumentų, ieškodama ko nors kas tiktų kuriam nors iš gausybės kodekso punktų. Galiausiai randa tokį dokumentą, tačiau jis ne visai atitinka realią situaciją (datos, registracijos numeriai...)

Aalaya pasisiūlo rasti kas pataisys šią bėdą. Visa kompanija keliauja į turgų. Kur Aalaya suranda sename laivo korpuse įsikūrusią užeigą, su ten besirenkančiais reikiamos kategorijos lankytojais. Pasiklausinėjusi šen bei ten, randa reikiamą žmogų, derybos su kuriuo baigiasi nedideliu incidentu, po kurio pataisymus pasižadama padaryti greitai ir pigiai.

Tuo pat metu po turgų klaidžioje Eyma ir Gyras ieškodami detalių šviesos kardui. O turguje tuo metu siautėja CSA droidai, tikrindami ir areštuodami visus nelegalius ar taip atrodančius robotus. Jiems jau apsipirkus, viename iš nuošalesnių tunelių prie jų prisistato du susijaudine droidai, administracinis ir astromechinis ir ima klausinėti, ar kompanija nenorėtų nebrangiai įsigyti dviejų puikių droidų. Supratęs užuominą, Giras pabėgelius sugruda į krovinių skyrių.

Po kurio laiko kompanija gauna "pataisytą dokumentą", jį įbruka CSA droidų vadui ir nieko nelaukdami pakylą. Ignoruodami droidų pavymui transliuojamus prašymus patikslinti dokumento registravimo numerį, mat šis neatitinka duotojo domenų bazėje. Kai paskui juos pasiunčiami nepilotuojami naikintuvai, jau būna per vėlu, laivas neria į hypererdvę.

Po Savaitės jis išnyra virš pastelinės žalsvos planetos. Šias kordinates nurodė Lelen, pareiškusi, jog čia reikia nuvykti dėl Ašlos. Laivas nusileidžia laukymėje didelio apsnigto miško, kurio medžių viršunes pastoviai tranlko žaibai, o jų papėdėje augančių samanų stiebeliai žybčioja statinės elektros iškrovomis.

Lelen paprašo palaukti visų čia, o pati medžių šakomis nušoliuoja gilyn į mišką. Kur netrukus suranda sau gerai pažįstamą vietą - laukymę, kuria tarsi kupolas dengia susipynusios šakos. Jos viduje matosi gyvenimo pėdsakai, bei senovinės struktūros liekanos. Lelen prisimena, kaip per paskutinį apsilankymą čia bandė įvylioti šios vietos gyventoją į spąstus, tačiau tai nebuvo taip lengva. Ir tai, kaip išvykdama iš šios planetos, kurioje šifravo senovinius užrašus, nuo jo gauna raištį, kurį iki šiol nešioja ant akių, padaryto iš pamušalo piloto krėslo, laivo kuriuo ji čia atskrido, ir kuriame vietinis padarė tvarką... Tačiau netrukus Lelen užpuola kailiais apsikarstęs ir gauruotas žmogysta, kuris šokinėdamas nuo medžio ant medžio ir mosuodamas pagaliais po neilgo susirėmimo ledi gauna smūgį nuo kurio praranda samonę.

Nesulaukdamos grįžtančios Lelen, jos ieškoti patraukia ir dvi mokinės. Tuo tarpu Giras užsiima droidais. Paaiškėja, jog tai DR10 -B2 (astromechinis droidas) ir N8-AZ282 (administracinis droidas). Abu jie slapstosi nuo jiems gręsiančio planuoto atminties išvalymo. Giras suveda administraciniam droidui kulinarijos programą (kurią įsigijo turguje) ir ima mokinti gaminti valgyti.

Bet jo darbus nutraukia keisti įvykiai. Nežinia kas, užpuola laivą. Oru skraidantis šviesos kardas apgadina laivą, perkirsdamas lieptelio pakėlimo mechanizmą, o galiausiai bandantis kilti laivas nuvirsta ant šono ir užgęsta.




Tuo metu mokinės pasiekia aikštelę (kurioje tvyro tamsios galos klvapas). Aikštės pakraštyje jos pamato žemyn galva pakabintą Lelen, tačiau einant artyn, priešais jas išdygsta gauruotas pavidalas...

Paaiškėja, jog tai ir yra vietinis gyventojas. Kaip vėliau paaiškino Lelen - pilkasis džedajus, einantis šviesiu keliu, tačiau kadaise išvytas iš ordino dėl nesutarimų. O šią vietą pasirinkęs, nes ten kur stipri tamsioji galia, galima grūdinti savo šviesiąją pusę.

Tarp atsiskyrelio ir atėjusių merginų kilo derybos: gražinkit mums Lelen, o kam jums ji? Diskusija užsitęsė, buvo siūloma paimti maisto, grąsinama, prašoma. O kilpoje kabanti lelen taip pat atsipeikėjo ir išsakė savo nuomonę. Galiaisia senis atlyžo. Paaiškinęs, jog taip daro tik todėl, kad lelen suprastų, jog ji priklauso ne tik nuo savęs, bet ir nuo kitų.

Penktoji sesija baigėsi prie laužo, valgant atsineštą žuvį.

2009 m. liepos 27 d., pirmadienis

Aalayos laiskas dzedaju riteriui Kokai Deppui i anapus


Gerbiamas Mokytojau Koka,

Žinau, kad Jūs niekada nebeperskaitysite šito laiško, tačiau namuose mes turime tokią tradiciją: jei netikėtai mirtis pasiglemžia giminaitį arba draugą, mes atsisveikiname su juo parašydami laišką, kurį paskui pririšame prie laukinio faziro kojos ir paleidžiame tą gyvūną atgal į laisvę. Sakoma, kad atsisveikinimo žodžiai, nešami eikliojo faziro, pasiveja mirusįjį ir pagreitina jo kelionę į sekantį įsikūnijimą.

Gerbiamas Mokytojau, Jūs buvote teisus, emocijos veda į tamsiąją pusę. Aš nusprendžiau, jog sielvartas ir kaltė daugiau neturėtų įtakoti mano veiksmų, tad nuo šiol stengsiuosi elgtis santūriai ir apgalvotai, taip, kaip mane mokinote Jūs ir mano šeima.

Gerbiamas mano Mokytojau, Jūs buvote teisus, kad džedajui tereikia tik tiek nuosavybės, kiek būtina, ir ne daugiau. Aš nusprendžiau, jog pinigai, papuošalai ir kiti mieli, bet nebūtini dalykai, tik apsunkina gyvenimą ir blaško tikslo siekiantį padawaną.

Mokytojau, aš visados liūdėsiu dėl to, kad man teko pakelti kardą prieš Jus. Jūsų auka nebus pamiršta, aš kiek galėdama stengsiuosi susilaikyti nuo žiaurumo, taip, kaip Jūs ir prisakėte, nes savo pavyzdžiu Jūs parodėte, jog žiaurumas veda į tamsiąją pusę ir nebeleidžia išplaukti iš tos juodos balos, kaip iš kokio sarlako skrandžio.

Norėčiau, kad dabar būtumėte šalia ir palaikytumėte mane savo patarimais. Galia Eymą, Ašlą ir mane suvedė su keistais žmonėmis. Ledi Lelen, Jūsų buvusi mokinė, po truputį ima užimti Jūsų buvusią padėtį. Ledi mokina mus medituoti, kautis šviesos kardu, būti atsargioms ir
naudoti Galią. Deja, ledi nėra džedajus, be to, jos žodžiai kartais kertasi su tuo, ką sakydavote Jūs, ir tada aš ieškau atsakymo savo šeimos tikėjime. Kartais Lelen veiksmai ir žodžiai visiškai sutampa su Jūsiškiais, ir tuomet aš jaučiu savo mokslų tęstinumą ir imu tvirčiau žengti padawano keliu. Tikiuosi, kad Galia dar atves mums mokytoją džedajų, o jei ne, vadinasi, taip reikėjo Visatos harmonijos pusiausvyrai. Mano ateitis vis dar skendi migloje, tačiau tvirtai žinau, kad noriu tapti džedajumi, ir padarysiu viską, kad taip nutiktų.

Eyma, Jūsų kita mokinė, mane palaiko patarimais ir ypač savo geru pavyzdžiu. Tikiuosi, jog ji pamils šviesos kardą taip pat, kaip ir aš, ir mes toliau abi sieksime bendros svajonės. Džiaugiuosi greta savęs turėdama tokią draugę.

Ašla vis dar miega, bet ledi Lelen sako, jog taip jai bus lengviau atgauti jėgas. Nieko apie tai neišmanau, tad tenka pasikliauti Lelen žodžiais. Juk ji jau išgelbėjo mūsų visų gyvybes.

O dar, aš mokausi karinės taktikos iš buvusio Imperijos klono, kariūno Ra. Pagaliau jis sutiko prisidėti prie mano treniruočių, už ką jaučiuosi dėkinga. Ra yra stiprus ir greitas, nors ir ne džedajus, todėl tikiuosi su juo išmokti keleto reikalingų dalykų, nes džedajus juk irgi karys. Kasdieniniame gyvenime Ra veiksmai ir poelgiai man dažnai nesuprantami, bet aš stengsiuosi nepamiršti, kad jam tik treji metai, ir jis dar labai daug ko nėra patyręs, dėl to neturėtų būti vertinamas taip pat, kaip bet kuris kitas žmogus, o labiau kaip išskirtinais karo talentais pasižymintis vaikas, gyvenantis suaugusio vyro kūne.

Paskutinis pakeleivis, kurį mums atvedė Galia, yra Gyras, buvęs Imperijos inžinierius. Jis gerai išmano laivą ir padėjo mano draugei Eymai pasigaminti instrumentą, tačiau, kaip nutinka daugumai netikėtai išlaisvintų vergų, Gyras yra sutrikęs. Jis nemoka elgtis su privačia nuosavybe, nes niekada anksčiau tokios neturėjo, yra paranojiškas, žiaurus ir nevertina žmonių gyvybių, nes jo paties gyvybės Imperija niekad nevertino, ir negerbia ledi Lelen autoriteto, nes ši, skirtingai nuo buvusių inžinieriaus šeimininkų, nelaiko prie jo pakaušio užtaisyto blasterio. Tikiuosi, jis dar apsipras su naująja savo padėtimi ir sugebės prisitaikyti prie gyvenimo laisvėje.

Štai taip dabar klostosi mano reikalai. Gaila, kad daugiau niekados nebesusitiksime, bet aš tikiu, jog ateityje pateisinsiu tas viltis, kurias į mane sudėjote. Kadangi mes toli nuo gimtosios fazirų planetos, pabaigusį šį laišką, aš jį sudeginsiu.

Gerbiamas Mokytojau, džedajų riteri Koka, prisiekiu visados minėti Jus su pagarba, kurios nusipelnėte, ir nepamiršti Jūsų pamokų. Sudie.


Nuoširdžiai Jūsų,
Padawanė Aalaya Fortuna

Klonų kario Ra užrašai, kuriuos jis pakeverzojo savo buhalterinės apskaitos knygelėje: puslapis 4

Visą valandą atidžiai stebėjau kapitono kajutėje pakabintą kelių kvadratinių metrų dydžio įrėminto audinio gabalą. Jame chaotiškai buvo išdrabstytos įvairios geometrinės figūros, žali kvadratai, rausvi apskritimai, juodi trikampiai, jie kirtosi, persidengdavo, tiesės ir kreivės susisukdavo ir ilgiau koncentruojant žvilgsnį akyse imdavo juokingai mirgėti. Apskritai šio daikto paskirtis mane glumino. Giras ant staliuko stovinčiam huto biustui tepaluotomis galūnėmis pripaišė kelis organus, kurių hutas iš tiesų neturėtų turėt (bet aš turiu) pareiškė, kad tai vadinama viena iš vaizduojamojo meno apraiškų, kuri jokios funkcijos neatlieka. O žmonės, kurie tai daro vadinami menininkais. Aš juokiausi. Tačiau ar tikrai neatlieka?
Pragaro skylėj (taip mes vaikinai vadinom įstaigą, kurioje atsiradom ir buvom disciplinuojami) irgi viskas atrodė kaip menas. Į ją žvelgiant neraibdavo akys, tačiau apie jos paskirtį galima buvo tik nuspėt. Aišku, skylė nepasižymėjo ypatinga spalvinio spektro gausa ir visgi. Mano draugas Čipas iš prigimties buvo menininkas. Jam patiko spalvos, ypač spalvoti laideliai: žali, geltoni, mėlyni. Žinojo kaip juos apkirpti, kaip juos sujungti. Žvelgdamas iš šalies aš lygiai taip pat pasimesdavau formų ir spalvų įvairovėj. Net jei Čipas ir buvo menininkas, kurio niekas nesuprato, jam jo menas ir paskirtį, ir pasekmes turėjo. Darbo alternatyvos, kaip jis mėgdavo sakyti, buvo tik dvi, skylė sienoje, arba skylė klone. Aš dėl visa ko, ši paveikslą apsuksiu į kitą pusę... maža ką, o aš atsargus vaikinas.
„Sušiktas hutų paveikslas“, štai kaip Miledi panašų drobės audeklą buvo pavadinusi, kai aš paklausiau kas tai. Pabėgau nuo imperatoriaus, pabėgau ir nuo Miledi. Miledi kartais išties primena imperatorių (pastaba ateičiai – tikslesniam sulyginimui būtini duomenys apie patį imperatorių). Todėl ją galima būtų vadint dar vienu bandymų poligono labirintu. Tačiau galvodamas apie ją, aš keistai jaučiuosi. Jausmas panašus, kai aš be šarvų miegojai su ja vienoje lovoje. Miegot man nepavyko, todėl kitą dieną aš negalėjau tinkamai vykdyt savo tiesioginių užduočių. Ne tai, kad Miledi man grasino ar maišė, ji galima sakyt manim rūpinosi ir nuolat kartojo „Ra, ar su tavim viskas gerai?“, „Ra gal nori mane paliesti?“. Negaliu sakyt, kad gulėt be šarvų man nepatiko. Aš nežinojau ką derėtų atsakyt ar kaip reikėtų elgtis. Dabar jos nėra, o aš jau tris paras neefektyviai miegu, todėl pavargęs ir prastai jaučiuosi. Todėl bandau analizuot situaciją raštu.
Visa įvykių seka iki kol mes perėmėm kosminės jachtos kontrolę atrodo logiški ir efektyvūs. Analizė:
1) Jaunos džedajės, aiškiai nusiteikusios nedraugiškai. Ypatingai Alaja, rodo didelį nepasitenkinimą mumis (pastaba sau – įvykiai aprašyti ankstesnėje dienoraščių dalyje). Miledi nematant, Alaja ir Eima keistai elgėsi, stebėjo mane, tačiau aš buvau gudrus vaikinas ir mano taktikos įgūdžiai neleido joms užimti efektyvios puolimui pozicijos.
2) Miledi. Galingiausias karinis vienetas dabartinėj grupėj. Atrodo geranoriškas, tačiau psichologinio profilio analizė leidžia daryti išvadas, kad susidarius situacijoms, liečiančiom jos interesus (kartais net netiesiogiai) yra linkusi į neracionalią agresiją. Savo labui galinti iškraipyti faktus ar pažadus:
a) nesilaikė pažado kultistus apdovanot džedajams būdingu jėgos įvaldymu
b) sudarė sutartį su Ra, kaip atlyginimą perdavė kultistų grupę, vėliau kultistų grupės likučius atsiėmė atgal. Iš esmės pažeisdama darbo sutarties punktą. Jėgos diktato šalininkė.
Išvada: nelygiavertis jėgos pasiskirstymas ir santykiai galintys susiklosčius tam tikrai situacijai gali
tiesiogiai pažeisti, mano veiksmų laisves, kardinaliu atveju pasibaigti mano terminacija (su ar be Miledi žinia).
Efektyviausias sprendimas – palikti Miledi ir džedajus planetoje. Terminuoti laive likusį džedajų ir kultistus. Laivą pakeisti į vertybinius vienetus arba nusamdyti naują laivo darbo grupę, pagal mūsų sąlygas.
Geras sprendimas – susisiekti koduotu imperijos kanalu su artimiausiu patruliu, informuoti apie situaciją ir arba vykdyti pirmą sprendimą arba su dideliu rizikos faktoriumi laukt imperijos laivyno tikintis amnestijos ir t.t.
[Toliau seka dar eilė sprendimų, įskaitančių Giro terminaciją, ir jachtos kontrolės gražinimą Miledi grupei]
Didžiausio žinomo rizikos faktoriaus variantas, atsižvelgiant į įvykių analizę, yra tiesioginės derybos su Miledi grupe, laivo gražinimas už pozicijų grupėje įtvirtinimą. Principu - mes jums laivą, jūs mums garantijas, kad duotų įsipareigojimų būtų laikomasi, pareigų apibrėžtumas, tokių kaip pvz. iškilus karinei situacijai, susijusiai su laivo saugumu asmens atsakingo už tai veiksmai nebūtų varžomi ir t.t. Tačiau turint omenį elgesio analizės punktus, šie įsipareigojimai vėlgi būtų sulaužomi stipresnės pusės, taigi derybos be garantijų. Pasekmė, Ra ir Giro terminacija, galbūt net deryboms neprasidėjus.
Tačiau, kodėl aš tiek mąstau apie paskutinį variantą, nors anksčiau iš kart jis būtų atmestas, kaip neefektyviausias. Kodėl aš keistai jaučiuosi, galvodamas, kad reikės apleist Miledi ir kodėl man kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad noriu priimt būtent pastarąjį, nepaisant akivaizdžiai didelės terminacijos galimybės. Galbūt priėmimas pačio nefunkcionaliausio sprendimo ir yra menas? Kurio net aš pats nesuprantu? Dėl vieno aš esu tikras, Čipas, nors ir savotiškas menininkas manęs tikrai nesuprastų.

Sekėjai