Gerbiamas Mokytojau Koka,
Žinau, kad Jūs niekada nebeperskaitysite šito laiško, tačiau namuose mes turime tokią tradiciją: jei netikėtai mirtis pasiglemžia giminaitį arba draugą, mes atsisveikiname su juo parašydami laišką, kurį paskui pririšame prie laukinio faziro kojos ir paleidžiame tą gyvūną atgal į laisvę. Sakoma, kad atsisveikinimo žodžiai, nešami eikliojo faziro, pasiveja mirusįjį ir pagreitina jo kelionę į sekantį įsikūnijimą.
Gerbiamas Mokytojau, Jūs buvote teisus, emocijos veda į tamsiąją pusę. Aš nusprendžiau, jog sielvartas ir kaltė daugiau neturėtų įtakoti mano veiksmų, tad nuo šiol stengsiuosi elgtis santūriai ir apgalvotai, taip, kaip mane mokinote Jūs ir mano šeima.
Gerbiamas mano Mokytojau, Jūs buvote teisus, kad džedajui tereikia tik tiek nuosavybės, kiek būtina, ir ne daugiau. Aš nusprendžiau, jog pinigai, papuošalai ir kiti mieli, bet nebūtini dalykai, tik apsunkina gyvenimą ir blaško tikslo siekiantį padawaną.
Mokytojau, aš visados liūdėsiu dėl to, kad man teko pakelti kardą prieš Jus. Jūsų auka nebus pamiršta, aš kiek galėdama stengsiuosi susilaikyti nuo žiaurumo, taip, kaip Jūs ir prisakėte, nes savo pavyzdžiu Jūs parodėte, jog žiaurumas veda į tamsiąją pusę ir nebeleidžia išplaukti iš tos juodos balos, kaip iš kokio sarlako skrandžio.
Norėčiau, kad dabar būtumėte šalia ir palaikytumėte mane savo patarimais. Galia Eymą, Ašlą ir mane suvedė su keistais žmonėmis. Ledi Lelen, Jūsų buvusi mokinė, po truputį ima užimti Jūsų buvusią padėtį. Ledi mokina mus medituoti, kautis šviesos kardu, būti atsargioms ir
naudoti Galią. Deja, ledi nėra džedajus, be to, jos žodžiai kartais kertasi su tuo, ką sakydavote Jūs, ir tada aš ieškau atsakymo savo šeimos tikėjime. Kartais Lelen veiksmai ir žodžiai visiškai sutampa su Jūsiškiais, ir tuomet aš jaučiu savo mokslų tęstinumą ir imu tvirčiau žengti padawano keliu. Tikiuosi, kad Galia dar atves mums mokytoją džedajų, o jei ne, vadinasi, taip reikėjo Visatos harmonijos pusiausvyrai. Mano ateitis vis dar skendi migloje, tačiau tvirtai žinau, kad noriu tapti džedajumi, ir padarysiu viską, kad taip nutiktų.
Eyma, Jūsų kita mokinė, mane palaiko patarimais ir ypač savo geru pavyzdžiu. Tikiuosi, jog ji pamils šviesos kardą taip pat, kaip ir aš, ir mes toliau abi sieksime bendros svajonės. Džiaugiuosi greta savęs turėdama tokią draugę.
Ašla vis dar miega, bet ledi Lelen sako, jog taip jai bus lengviau atgauti jėgas. Nieko apie tai neišmanau, tad tenka pasikliauti Lelen žodžiais. Juk ji jau išgelbėjo mūsų visų gyvybes.
O dar, aš mokausi karinės taktikos iš buvusio Imperijos klono, kariūno Ra. Pagaliau jis sutiko prisidėti prie mano treniruočių, už ką jaučiuosi dėkinga. Ra yra stiprus ir greitas, nors ir ne džedajus, todėl tikiuosi su juo išmokti keleto reikalingų dalykų, nes džedajus juk irgi karys. Kasdieniniame gyvenime Ra veiksmai ir poelgiai man dažnai nesuprantami, bet aš stengsiuosi nepamiršti, kad jam tik treji metai, ir jis dar labai daug ko nėra patyręs, dėl to neturėtų būti vertinamas taip pat, kaip bet kuris kitas žmogus, o labiau kaip išskirtinais karo talentais pasižymintis vaikas, gyvenantis suaugusio vyro kūne.
Paskutinis pakeleivis, kurį mums atvedė Galia, yra Gyras, buvęs Imperijos inžinierius. Jis gerai išmano laivą ir padėjo mano draugei Eymai pasigaminti instrumentą, tačiau, kaip nutinka daugumai netikėtai išlaisvintų vergų, Gyras yra sutrikęs. Jis nemoka elgtis su privačia nuosavybe, nes niekada anksčiau tokios neturėjo, yra paranojiškas, žiaurus ir nevertina žmonių gyvybių, nes jo paties gyvybės Imperija niekad nevertino, ir negerbia ledi Lelen autoriteto, nes ši, skirtingai nuo buvusių inžinieriaus šeimininkų, nelaiko prie jo pakaušio užtaisyto blasterio. Tikiuosi, jis dar apsipras su naująja savo padėtimi ir sugebės prisitaikyti prie gyvenimo laisvėje.
Štai taip dabar klostosi mano reikalai. Gaila, kad daugiau niekados nebesusitiksime, bet aš tikiu, jog ateityje pateisinsiu tas viltis, kurias į mane sudėjote. Kadangi mes toli nuo gimtosios fazirų planetos, pabaigusį šį laišką, aš jį sudeginsiu.
Gerbiamas Mokytojau, džedajų riteri Koka, prisiekiu visados minėti Jus su pagarba, kurios nusipelnėte, ir nepamiršti Jūsų pamokų. Sudie.
Nuoširdžiai Jūsų,
Padawanė Aalaya Fortuna
Žinau, kad Jūs niekada nebeperskaitysite šito laiško, tačiau namuose mes turime tokią tradiciją: jei netikėtai mirtis pasiglemžia giminaitį arba draugą, mes atsisveikiname su juo parašydami laišką, kurį paskui pririšame prie laukinio faziro kojos ir paleidžiame tą gyvūną atgal į laisvę. Sakoma, kad atsisveikinimo žodžiai, nešami eikliojo faziro, pasiveja mirusįjį ir pagreitina jo kelionę į sekantį įsikūnijimą.
Gerbiamas Mokytojau, Jūs buvote teisus, emocijos veda į tamsiąją pusę. Aš nusprendžiau, jog sielvartas ir kaltė daugiau neturėtų įtakoti mano veiksmų, tad nuo šiol stengsiuosi elgtis santūriai ir apgalvotai, taip, kaip mane mokinote Jūs ir mano šeima.
Gerbiamas mano Mokytojau, Jūs buvote teisus, kad džedajui tereikia tik tiek nuosavybės, kiek būtina, ir ne daugiau. Aš nusprendžiau, jog pinigai, papuošalai ir kiti mieli, bet nebūtini dalykai, tik apsunkina gyvenimą ir blaško tikslo siekiantį padawaną.
Mokytojau, aš visados liūdėsiu dėl to, kad man teko pakelti kardą prieš Jus. Jūsų auka nebus pamiršta, aš kiek galėdama stengsiuosi susilaikyti nuo žiaurumo, taip, kaip Jūs ir prisakėte, nes savo pavyzdžiu Jūs parodėte, jog žiaurumas veda į tamsiąją pusę ir nebeleidžia išplaukti iš tos juodos balos, kaip iš kokio sarlako skrandžio.
Norėčiau, kad dabar būtumėte šalia ir palaikytumėte mane savo patarimais. Galia Eymą, Ašlą ir mane suvedė su keistais žmonėmis. Ledi Lelen, Jūsų buvusi mokinė, po truputį ima užimti Jūsų buvusią padėtį. Ledi mokina mus medituoti, kautis šviesos kardu, būti atsargioms ir
naudoti Galią. Deja, ledi nėra džedajus, be to, jos žodžiai kartais kertasi su tuo, ką sakydavote Jūs, ir tada aš ieškau atsakymo savo šeimos tikėjime. Kartais Lelen veiksmai ir žodžiai visiškai sutampa su Jūsiškiais, ir tuomet aš jaučiu savo mokslų tęstinumą ir imu tvirčiau žengti padawano keliu. Tikiuosi, kad Galia dar atves mums mokytoją džedajų, o jei ne, vadinasi, taip reikėjo Visatos harmonijos pusiausvyrai. Mano ateitis vis dar skendi migloje, tačiau tvirtai žinau, kad noriu tapti džedajumi, ir padarysiu viską, kad taip nutiktų.
Eyma, Jūsų kita mokinė, mane palaiko patarimais ir ypač savo geru pavyzdžiu. Tikiuosi, jog ji pamils šviesos kardą taip pat, kaip ir aš, ir mes toliau abi sieksime bendros svajonės. Džiaugiuosi greta savęs turėdama tokią draugę.
Ašla vis dar miega, bet ledi Lelen sako, jog taip jai bus lengviau atgauti jėgas. Nieko apie tai neišmanau, tad tenka pasikliauti Lelen žodžiais. Juk ji jau išgelbėjo mūsų visų gyvybes.
O dar, aš mokausi karinės taktikos iš buvusio Imperijos klono, kariūno Ra. Pagaliau jis sutiko prisidėti prie mano treniruočių, už ką jaučiuosi dėkinga. Ra yra stiprus ir greitas, nors ir ne džedajus, todėl tikiuosi su juo išmokti keleto reikalingų dalykų, nes džedajus juk irgi karys. Kasdieniniame gyvenime Ra veiksmai ir poelgiai man dažnai nesuprantami, bet aš stengsiuosi nepamiršti, kad jam tik treji metai, ir jis dar labai daug ko nėra patyręs, dėl to neturėtų būti vertinamas taip pat, kaip bet kuris kitas žmogus, o labiau kaip išskirtinais karo talentais pasižymintis vaikas, gyvenantis suaugusio vyro kūne.
Paskutinis pakeleivis, kurį mums atvedė Galia, yra Gyras, buvęs Imperijos inžinierius. Jis gerai išmano laivą ir padėjo mano draugei Eymai pasigaminti instrumentą, tačiau, kaip nutinka daugumai netikėtai išlaisvintų vergų, Gyras yra sutrikęs. Jis nemoka elgtis su privačia nuosavybe, nes niekada anksčiau tokios neturėjo, yra paranojiškas, žiaurus ir nevertina žmonių gyvybių, nes jo paties gyvybės Imperija niekad nevertino, ir negerbia ledi Lelen autoriteto, nes ši, skirtingai nuo buvusių inžinieriaus šeimininkų, nelaiko prie jo pakaušio užtaisyto blasterio. Tikiuosi, jis dar apsipras su naująja savo padėtimi ir sugebės prisitaikyti prie gyvenimo laisvėje.
Štai taip dabar klostosi mano reikalai. Gaila, kad daugiau niekados nebesusitiksime, bet aš tikiu, jog ateityje pateisinsiu tas viltis, kurias į mane sudėjote. Kadangi mes toli nuo gimtosios fazirų planetos, pabaigusį šį laišką, aš jį sudeginsiu.
Gerbiamas Mokytojau, džedajų riteri Koka, prisiekiu visados minėti Jus su pagarba, kurios nusipelnėte, ir nepamiršti Jūsų pamokų. Sudie.
Nuoširdžiai Jūsų,
Padawanė Aalaya Fortuna
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą