Klonų kario Ra užrašai, kuriuos jis pakeverzojo savo buhalterinės apskaitos knygelėje: puslapis 4

Visą valandą atidžiai stebėjau kapitono kajutėje pakabintą kelių kvadratinių metrų dydžio įrėminto audinio gabalą. Jame chaotiškai buvo išdrabstytos įvairios geometrinės figūros, žali kvadratai, rausvi apskritimai, juodi trikampiai, jie kirtosi, persidengdavo, tiesės ir kreivės susisukdavo ir ilgiau koncentruojant žvilgsnį akyse imdavo juokingai mirgėti. Apskritai šio daikto paskirtis mane glumino. Giras ant staliuko stovinčiam huto biustui tepaluotomis galūnėmis pripaišė kelis organus, kurių hutas iš tiesų neturėtų turėt (bet aš turiu) pareiškė, kad tai vadinama viena iš vaizduojamojo meno apraiškų, kuri jokios funkcijos neatlieka. O žmonės, kurie tai daro vadinami menininkais. Aš juokiausi. Tačiau ar tikrai neatlieka?
Pragaro skylėj (taip mes vaikinai vadinom įstaigą, kurioje atsiradom ir buvom disciplinuojami) irgi viskas atrodė kaip menas. Į ją žvelgiant neraibdavo akys, tačiau apie jos paskirtį galima buvo tik nuspėt. Aišku, skylė nepasižymėjo ypatinga spalvinio spektro gausa ir visgi. Mano draugas Čipas iš prigimties buvo menininkas. Jam patiko spalvos, ypač spalvoti laideliai: žali, geltoni, mėlyni. Žinojo kaip juos apkirpti, kaip juos sujungti. Žvelgdamas iš šalies aš lygiai taip pat pasimesdavau formų ir spalvų įvairovėj. Net jei Čipas ir buvo menininkas, kurio niekas nesuprato, jam jo menas ir paskirtį, ir pasekmes turėjo. Darbo alternatyvos, kaip jis mėgdavo sakyti, buvo tik dvi, skylė sienoje, arba skylė klone. Aš dėl visa ko, ši paveikslą apsuksiu į kitą pusę... maža ką, o aš atsargus vaikinas.
„Sušiktas hutų paveikslas“, štai kaip Miledi panašų drobės audeklą buvo pavadinusi, kai aš paklausiau kas tai. Pabėgau nuo imperatoriaus, pabėgau ir nuo Miledi. Miledi kartais išties primena imperatorių (pastaba ateičiai – tikslesniam sulyginimui būtini duomenys apie patį imperatorių). Todėl ją galima būtų vadint dar vienu bandymų poligono labirintu. Tačiau galvodamas apie ją, aš keistai jaučiuosi. Jausmas panašus, kai aš be šarvų miegojai su ja vienoje lovoje. Miegot man nepavyko, todėl kitą dieną aš negalėjau tinkamai vykdyt savo tiesioginių užduočių. Ne tai, kad Miledi man grasino ar maišė, ji galima sakyt manim rūpinosi ir nuolat kartojo „Ra, ar su tavim viskas gerai?“, „Ra gal nori mane paliesti?“. Negaliu sakyt, kad gulėt be šarvų man nepatiko. Aš nežinojau ką derėtų atsakyt ar kaip reikėtų elgtis. Dabar jos nėra, o aš jau tris paras neefektyviai miegu, todėl pavargęs ir prastai jaučiuosi. Todėl bandau analizuot situaciją raštu.
Visa įvykių seka iki kol mes perėmėm kosminės jachtos kontrolę atrodo logiški ir efektyvūs. Analizė:
1) Jaunos džedajės, aiškiai nusiteikusios nedraugiškai. Ypatingai Alaja, rodo didelį nepasitenkinimą mumis (pastaba sau – įvykiai aprašyti ankstesnėje dienoraščių dalyje). Miledi nematant, Alaja ir Eima keistai elgėsi, stebėjo mane, tačiau aš buvau gudrus vaikinas ir mano taktikos įgūdžiai neleido joms užimti efektyvios puolimui pozicijos.
2) Miledi. Galingiausias karinis vienetas dabartinėj grupėj. Atrodo geranoriškas, tačiau psichologinio profilio analizė leidžia daryti išvadas, kad susidarius situacijoms, liečiančiom jos interesus (kartais net netiesiogiai) yra linkusi į neracionalią agresiją. Savo labui galinti iškraipyti faktus ar pažadus:
a) nesilaikė pažado kultistus apdovanot džedajams būdingu jėgos įvaldymu
b) sudarė sutartį su Ra, kaip atlyginimą perdavė kultistų grupę, vėliau kultistų grupės likučius atsiėmė atgal. Iš esmės pažeisdama darbo sutarties punktą. Jėgos diktato šalininkė.
Išvada: nelygiavertis jėgos pasiskirstymas ir santykiai galintys susiklosčius tam tikrai situacijai gali
tiesiogiai pažeisti, mano veiksmų laisves, kardinaliu atveju pasibaigti mano terminacija (su ar be Miledi žinia).
Efektyviausias sprendimas – palikti Miledi ir džedajus planetoje. Terminuoti laive likusį džedajų ir kultistus. Laivą pakeisti į vertybinius vienetus arba nusamdyti naują laivo darbo grupę, pagal mūsų sąlygas.
Geras sprendimas – susisiekti koduotu imperijos kanalu su artimiausiu patruliu, informuoti apie situaciją ir arba vykdyti pirmą sprendimą arba su dideliu rizikos faktoriumi laukt imperijos laivyno tikintis amnestijos ir t.t.
[Toliau seka dar eilė sprendimų, įskaitančių Giro terminaciją, ir jachtos kontrolės gražinimą Miledi grupei]
Didžiausio žinomo rizikos faktoriaus variantas, atsižvelgiant į įvykių analizę, yra tiesioginės derybos su Miledi grupe, laivo gražinimas už pozicijų grupėje įtvirtinimą. Principu - mes jums laivą, jūs mums garantijas, kad duotų įsipareigojimų būtų laikomasi, pareigų apibrėžtumas, tokių kaip pvz. iškilus karinei situacijai, susijusiai su laivo saugumu asmens atsakingo už tai veiksmai nebūtų varžomi ir t.t. Tačiau turint omenį elgesio analizės punktus, šie įsipareigojimai vėlgi būtų sulaužomi stipresnės pusės, taigi derybos be garantijų. Pasekmė, Ra ir Giro terminacija, galbūt net deryboms neprasidėjus.
Tačiau, kodėl aš tiek mąstau apie paskutinį variantą, nors anksčiau iš kart jis būtų atmestas, kaip neefektyviausias. Kodėl aš keistai jaučiuosi, galvodamas, kad reikės apleist Miledi ir kodėl man kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad noriu priimt būtent pastarąjį, nepaisant akivaizdžiai didelės terminacijos galimybės. Galbūt priėmimas pačio nefunkcionaliausio sprendimo ir yra menas? Kurio net aš pats nesuprantu? Dėl vieno aš esu tikras, Čipas, nors ir savotiškas menininkas manęs tikrai nesuprastų.