Ši sesija nebuvo turtinga įvykiais, bet gausi pokalbiais, kurių aš nebandysiu atkartoti, todėl trumpai.
Jau besiruošiančius išvykti kompanijonus užkalbino atsiskyrelis. Pakvietęs Lelen atskirai šnektelti išdėstė jai savo susirūpinimą, nuogastavimus ir sprendimą:
- Tu pasielgei teisingai, čia atvykdama, tačiau tu esi pavojus pati sau ir savo bendrakeleiviams. Tu negali būti jų mokytoja, nes nesupranti net to, kas vyksta tavyje pačioje. Todėl tu liksi čia, ir kartu su Ašla mokysies būti kitokia. O jie tegu vyksta vieni, nes jiems yra saugiau be tavęs.
Šis pokalbis neužtruko labai ilgai, nes Lelen galiausiai savo teisumą puolė ginti kumščiais. Tačiau netrukus, suvokusi, jog jėgos nelygios, ne jos naudai, spruko bėgti.
Prie laivo jos jau laukė pagalba. Ra, uždengė Lelen savo krutine, pareiškęs jog po to kas tarp jų įvyko kabinoje, Lelen dabar yra jo moteris (jam taip paaiškino Giras). Kiti taip pat nesutiko atiduoti savo kompanijonės.
Ši kartą jėga nebuvo panaudota (nukentėjo tik laivas, nes atsiskyrelis pasirūpino, kad jis nepakiltų kol nebus viskas išsiaiškinta). Galų gale ledi atlyžo, kai atsiskyrelis sutiko nebereikalauti jai pasilikti planetoje, o tik nukeliauti su juo atgal į stovyklą, kur yra dart viena vieta, kurios Ledi niekuomet nebuvo mačiusi.
Atsiskyrelis, Lelen ir Eyma patraukė į stovyklą. Tuo tarpu Aalaya ir Giras liko laive. Ir giras iš atliekamu detalių ėmėsi gaminti ginklą - tinklą, krečianti elektros srove. Tokį, kokio turėtų pakakti net ir senam džedajui.
Pirmajai grupei pasiekus laukyme, atsiskyrelis visus nuvedė prie vietos, kurioje pats gyveno. Išspardęs kailius, jis atidengė po jais paslėptą dangtį, slepiantį plųšį į nedidelę tamsią patalpą. Paaiškinęs, jog čia yra pati svarbiausia šio komplekso dalis, į kurią jis pats eina tam, jog geriau pažintų save, tai patalpa kur galima atsijoti pelus nuo grūdų.
Truputi padvejojusi, Lelen įšoko į vidų. O tuomet, atsiskyrelio nuostabai į vidų šoko ir Ra, nusprendęs kad savo darbdavės/moters neleis vienos į pavojų. Tuo pat metu pro šakas į laukimę įgrūvo ir laivas iš kurio iššoko savadarbiu ginklu ginkluotas Giras.
Eima tuo metu klausėsi kas vyksta toje keistoje patalpoje. Nes matyti nebebuvo įmanoma, vos tik ten įšoko Lelen, viską paslėpė nenaturali tamsa. Tačiau iš vidaus sklido gerai girdimi balsai. Rodės, jog tiek ledi tiek klonas ginčijasi tarpusavyje ir patys su savimi.
- Tau nereikalingi šitie žmonės, tu pati viena viską gali. Ne, jie yra mano bendrakeleiviai, jie neleido ma pasilikti šioje planetoje, aš jiems reikalinga ir jie reikalingi man, - girdėjosi lelen balsas.
- Nuleisk ginklą... - pasigirdo Ra balsas ir tuomet šūvis.
Tuo metu į angą įšoko ir Eyma, tikėdamasi padėti bičiuliams. Akimirksniu ji atsidūrė keistoje patalpoje, tarsi piramidės, kurios sienos buvo padarytos iš veidrodžių viduje. Veidrodžiuose buvo matyti begalė atspindžių - Lelen, Ra, Eymos. Ir kai kurie tų atspindžių rodos judėjo ir kalbėjo nepriklausomai tuo tų kuriuos turėjo atspindėti. Netrukus Ra gulėjo ant grindų pašautas savo paties atspindžio, o Lelen tespėjo Eymai šuktelti įspėjimą, kai ši susigriebė už gerklės ir daliai ledi atspindžių piiškreipė piktas pasitenkinimas, kai mergina nustojo spurdėti ir bejėgiškai susmuko.
- Tu bejėgė, - juokėsi atspindžiai, - tu neverta nešioti savo vardą, tu silpna ir kvaila, pasitikinti kitais, besislepianti už kitų...
Netrukus pokalbis nutilo. Tamsa duobėje išsisklaidė ir Giras bei atsiskyrelis pamatė ant žemės tysančius trys kūnus. Visi jie buvo gyvi. Tačiau atsigavusi Lelen buvo įsiutus.
Ką tu pridirbai? - šaukė ji, - kodėl įleidai juos į vidų?
Atsiskyrelis tuo tarpu atrodė labai sutrikęs. Jis tik kalbėjo nesitikėjęs, kad viskas taip nutiks... Ir kai kompanija jau apsisuko eiti, tiesiog pasigriebė ant žemės gulėjusią lazdą:
- Dabar tai tau tikrai nebegalima iš čia išvykti.
Smūgis parbloškė ledi. Tačiau likusi kompanija neketino likti nuošalyje, ir netrukus atsiskyrelis buvo sunarpliotas į tinklą. Nuo jo kailių ir suveltų plaukų rūko dūmai, o Giras mėgavosi savo aparato veiksmingumu. Tačiau žudyti atsiskyrelio niekas neketino, nes kitaip Ashla Planetoje būtų likusi viena.
Laivui pakilus, ir Lelen atgavus samonę, ši užsidarė savo kajutėje, o po kelių dienų išėjus lauk visus nustebino pareiškimu, jog privalo grįžti atgal pas atsiskyrelį. Po neilgos diskusijos kompanija sutarė jog laivui leistis arčiau nei už dienos kelio nuo atsiskyrelio laukymės nėra protinga, bet jei jau ledi taip nori, tai gali pasivaikščioti viena. Su kuo ši sutiko ir po neilgos kelionės vėl stovėjo laukymėje, kur atsiskyrelis instruktavo Ashlą, pats tvarkydamasis savo vis dar sopančias žaizdas.
Pamatęs ją, atsiskyrelis nuoširdžiai nustebo. O išgirdęs jos pasiryžimą pereiti išbandymą dar kartą - nudžiugo.
- Tam reikės pusės metų pasirengimo, bet aš tavę išmokysiu visko, ko moku pats.
- Aš turiu tik tris dienas!
Laikas praėjo medituojant ir atsakinėjant į keistas atsiskyrelio mysles, vėl medituojant ir vėl atsakinėjant į klausimus, kurie rodos neturėjo atsakymų.
Po trijų dienų Lelen vėl nėrė į duobę. Šį kartą ji jautėsi pasiruošusi tam kas įvyks. Tačiau vėl sutiktas savas atspindys visai nebuvo pasiruošęs pasiduoti.
- Ši kartą tu manai, kad esi stipresnė? Galvoji jog atėjei pasiruošusi? Bet tu vis dar silpna. Kuo gi tau gali padėti senio myslės? Kuo tau gali padėti tavo bendrakeleiviai? Jie visi - nieko verti. - kambėjo jos pačios balsas Lelen ausyse, ir į šiuos klausimus nebuvo ką atsakyti.
Tačiau dar vienas, vidinis balsas, ar tiesiog nuojauta pažadino Lelen, nemaloniu suvokimu, jog pasiduoti dabar, sutikti su šiuo balsu, reikštų žingsnį kryptimi iš kurios grįžti būtų neįmanoma.
- Ne, tu neteisi, - sušuko ji iš visos širdies vydama prieš save stovintį pavidalą šalin ir staiga veidrodžiai ir gausybė atspindžių pranyko. Ji stovėjo senoje akmeninėje patalpoje, kurios sienomis raizgėsi medžių šanknys, o pro jas galima buvo matyti senovinius ženklus. Kurių Lelen stengdamasi nepastebėti išlipo lauk.
Padėkojusi atsiskyrelius, žvelgiančiam į ją su dideliu susidomėjimu, ir atsisakiusi jo kvietimo visiems dar kartą pasisvečiuoti pas jį, ledi grįžo į laivą, kuris netruklus ėmė ruoštis naujam hiperšuoliui.
Jau besiruošiančius išvykti kompanijonus užkalbino atsiskyrelis. Pakvietęs Lelen atskirai šnektelti išdėstė jai savo susirūpinimą, nuogastavimus ir sprendimą:
- Tu pasielgei teisingai, čia atvykdama, tačiau tu esi pavojus pati sau ir savo bendrakeleiviams. Tu negali būti jų mokytoja, nes nesupranti net to, kas vyksta tavyje pačioje. Todėl tu liksi čia, ir kartu su Ašla mokysies būti kitokia. O jie tegu vyksta vieni, nes jiems yra saugiau be tavęs.
Šis pokalbis neužtruko labai ilgai, nes Lelen galiausiai savo teisumą puolė ginti kumščiais. Tačiau netrukus, suvokusi, jog jėgos nelygios, ne jos naudai, spruko bėgti.
Prie laivo jos jau laukė pagalba. Ra, uždengė Lelen savo krutine, pareiškęs jog po to kas tarp jų įvyko kabinoje, Lelen dabar yra jo moteris (jam taip paaiškino Giras). Kiti taip pat nesutiko atiduoti savo kompanijonės.
Ši kartą jėga nebuvo panaudota (nukentėjo tik laivas, nes atsiskyrelis pasirūpino, kad jis nepakiltų kol nebus viskas išsiaiškinta). Galų gale ledi atlyžo, kai atsiskyrelis sutiko nebereikalauti jai pasilikti planetoje, o tik nukeliauti su juo atgal į stovyklą, kur yra dart viena vieta, kurios Ledi niekuomet nebuvo mačiusi.
Atsiskyrelis, Lelen ir Eyma patraukė į stovyklą. Tuo tarpu Aalaya ir Giras liko laive. Ir giras iš atliekamu detalių ėmėsi gaminti ginklą - tinklą, krečianti elektros srove. Tokį, kokio turėtų pakakti net ir senam džedajui.
Pirmajai grupei pasiekus laukyme, atsiskyrelis visus nuvedė prie vietos, kurioje pats gyveno. Išspardęs kailius, jis atidengė po jais paslėptą dangtį, slepiantį plųšį į nedidelę tamsią patalpą. Paaiškinęs, jog čia yra pati svarbiausia šio komplekso dalis, į kurią jis pats eina tam, jog geriau pažintų save, tai patalpa kur galima atsijoti pelus nuo grūdų.
Truputi padvejojusi, Lelen įšoko į vidų. O tuomet, atsiskyrelio nuostabai į vidų šoko ir Ra, nusprendęs kad savo darbdavės/moters neleis vienos į pavojų. Tuo pat metu pro šakas į laukimę įgrūvo ir laivas iš kurio iššoko savadarbiu ginklu ginkluotas Giras.
Eima tuo metu klausėsi kas vyksta toje keistoje patalpoje. Nes matyti nebebuvo įmanoma, vos tik ten įšoko Lelen, viską paslėpė nenaturali tamsa. Tačiau iš vidaus sklido gerai girdimi balsai. Rodės, jog tiek ledi tiek klonas ginčijasi tarpusavyje ir patys su savimi.
- Tau nereikalingi šitie žmonės, tu pati viena viską gali. Ne, jie yra mano bendrakeleiviai, jie neleido ma pasilikti šioje planetoje, aš jiems reikalinga ir jie reikalingi man, - girdėjosi lelen balsas.
- Nuleisk ginklą... - pasigirdo Ra balsas ir tuomet šūvis.
Tuo metu į angą įšoko ir Eyma, tikėdamasi padėti bičiuliams. Akimirksniu ji atsidūrė keistoje patalpoje, tarsi piramidės, kurios sienos buvo padarytos iš veidrodžių viduje. Veidrodžiuose buvo matyti begalė atspindžių - Lelen, Ra, Eymos. Ir kai kurie tų atspindžių rodos judėjo ir kalbėjo nepriklausomai tuo tų kuriuos turėjo atspindėti. Netrukus Ra gulėjo ant grindų pašautas savo paties atspindžio, o Lelen tespėjo Eymai šuktelti įspėjimą, kai ši susigriebė už gerklės ir daliai ledi atspindžių piiškreipė piktas pasitenkinimas, kai mergina nustojo spurdėti ir bejėgiškai susmuko.
- Tu bejėgė, - juokėsi atspindžiai, - tu neverta nešioti savo vardą, tu silpna ir kvaila, pasitikinti kitais, besislepianti už kitų...
Netrukus pokalbis nutilo. Tamsa duobėje išsisklaidė ir Giras bei atsiskyrelis pamatė ant žemės tysančius trys kūnus. Visi jie buvo gyvi. Tačiau atsigavusi Lelen buvo įsiutus.
Ką tu pridirbai? - šaukė ji, - kodėl įleidai juos į vidų?
Atsiskyrelis tuo tarpu atrodė labai sutrikęs. Jis tik kalbėjo nesitikėjęs, kad viskas taip nutiks... Ir kai kompanija jau apsisuko eiti, tiesiog pasigriebė ant žemės gulėjusią lazdą:
- Dabar tai tau tikrai nebegalima iš čia išvykti.
Smūgis parbloškė ledi. Tačiau likusi kompanija neketino likti nuošalyje, ir netrukus atsiskyrelis buvo sunarpliotas į tinklą. Nuo jo kailių ir suveltų plaukų rūko dūmai, o Giras mėgavosi savo aparato veiksmingumu. Tačiau žudyti atsiskyrelio niekas neketino, nes kitaip Ashla Planetoje būtų likusi viena.
Laivui pakilus, ir Lelen atgavus samonę, ši užsidarė savo kajutėje, o po kelių dienų išėjus lauk visus nustebino pareiškimu, jog privalo grįžti atgal pas atsiskyrelį. Po neilgos diskusijos kompanija sutarė jog laivui leistis arčiau nei už dienos kelio nuo atsiskyrelio laukymės nėra protinga, bet jei jau ledi taip nori, tai gali pasivaikščioti viena. Su kuo ši sutiko ir po neilgos kelionės vėl stovėjo laukymėje, kur atsiskyrelis instruktavo Ashlą, pats tvarkydamasis savo vis dar sopančias žaizdas.
Pamatęs ją, atsiskyrelis nuoširdžiai nustebo. O išgirdęs jos pasiryžimą pereiti išbandymą dar kartą - nudžiugo.
- Tam reikės pusės metų pasirengimo, bet aš tavę išmokysiu visko, ko moku pats.
- Aš turiu tik tris dienas!
Laikas praėjo medituojant ir atsakinėjant į keistas atsiskyrelio mysles, vėl medituojant ir vėl atsakinėjant į klausimus, kurie rodos neturėjo atsakymų.
Po trijų dienų Lelen vėl nėrė į duobę. Šį kartą ji jautėsi pasiruošusi tam kas įvyks. Tačiau vėl sutiktas savas atspindys visai nebuvo pasiruošęs pasiduoti.
- Ši kartą tu manai, kad esi stipresnė? Galvoji jog atėjei pasiruošusi? Bet tu vis dar silpna. Kuo gi tau gali padėti senio myslės? Kuo tau gali padėti tavo bendrakeleiviai? Jie visi - nieko verti. - kambėjo jos pačios balsas Lelen ausyse, ir į šiuos klausimus nebuvo ką atsakyti.
Tačiau dar vienas, vidinis balsas, ar tiesiog nuojauta pažadino Lelen, nemaloniu suvokimu, jog pasiduoti dabar, sutikti su šiuo balsu, reikštų žingsnį kryptimi iš kurios grįžti būtų neįmanoma.
- Ne, tu neteisi, - sušuko ji iš visos širdies vydama prieš save stovintį pavidalą šalin ir staiga veidrodžiai ir gausybė atspindžių pranyko. Ji stovėjo senoje akmeninėje patalpoje, kurios sienomis raizgėsi medžių šanknys, o pro jas galima buvo matyti senovinius ženklus. Kurių Lelen stengdamasi nepastebėti išlipo lauk.
Padėkojusi atsiskyrelius, žvelgiančiam į ją su dideliu susidomėjimu, ir atsisakiusi jo kvietimo visiems dar kartą pasisvečiuoti pas jį, ledi grįžo į laivą, kuris netruklus ėmė ruoštis naujam hiperšuoliui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą